Holivudo aukso amžiuje, kuris, kaip įprasta manyti, truko nuo 1920-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų pradžios, kino pramonė patyrė neregėtą augimą ir sėkmę. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti vieni žymiausių ir įtakingiausių to meto filmų kino istorijoje, kurių daugelis sulaukė didžiulės komercinės sėkmės. Šiandien norime supažindinti jus su dešimtuku pelningiausių Holivudo aukso amžiaus filmų, gilindamiesi į jų kultūrinę įtaką, kino kasų rezultatus ir išliekamąjį palikimą.
Norint visapusiškai įvertinti Holivudo „aukso amžiaus“ pelningiausių filmų reikšmę, būtina suprasti istorinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame šie filmai buvo sukurti. Holivudo aukso amžius pasižymėjo studijų sistema, kuri darė dominuojančią įtaką visiems filmų gamybos, platinimo ir rodymo aspektams. Didžiausios studijos, tokios kaip „MGM“, „Warner Bros.“ ir „Paramount Pictures“, kontroliavo pramonę, samdydamos pagal sutartis dirbančius aktorius, režisierius ir rašytojus, kad būtų sukurtas nuolatinis filmų srautas.
Šiuo laikotarpiu taip pat atsirado Hėjaus kodeksas – pramonės gairių rinkinys, kuriuo reglamentuojamas filmų turinys, siekiant užtikrinti, kad juose būtų laikomasi moralės normų. Nepaisant šių suvaržymų, filmų kūrėjai ir atlikėjai sugebėjo sukurti daugybę novatoriškų ir ilgalaikių kūrinių, kurie iki šiol žavi žiūrovus, susipažinkite su jais:
10. „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964)
Penkis „Oskarus“ pelnęs filmas „Merė Popins“, įskaitant vienintelį pagrindinės aktorės Julie Andrews „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį debiutiniame kino filme, yra vienas mylimiausių „Disney“ klasikinių vaidybinių filmų. Filmas pasakoja apie stebuklingą auklę šimtmečio pradžios Londone, kur ji pasitelkia muziką ir nuotykius, kad padėtų dviem liūdniems, nuskriaustiems vaikams suartėti su tėvu.
Filmas buvo išleistas 1964 m. rugpjūčio 27 d., sulaukė kritikų pripažinimo ir komercinės sėkmės – per pirmąjį rodymą šalyje uždirbo net 31 milijoną dolerių. Taip pat tapo pelningiausiu 1964 m. filmu. Iš viso juosta buvo nominuota 13- kai „Oskarų“ apdovanojimų, įskaitant geriausio filmo nominaciją – tai didžiulis rekordas žiūrint tarp visų „Walt Disney“ studijos išleistų filmų. Na, o 2013 m. Kongreso biblioteka filmą atrinko saugoti JAV nacionaliniame filmų registre kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingą“.
Juostoje išmaniai naudojami įsimintini muzikiniai numeriai, išties juokingi pokštai ir juokeliai, gyvo veiksmo ir animacijos derinys, todėl ir iki šių dienų „Merė Popins“ vis dar yra puikus filmas visai šeimai. Neatsispiriamą žavesį filmui suteikia puikūs aktoriai Dick Van Dyke ir Andrews, todėl nenuostabu, kad, atsižvelgiant į infliaciją, tai yra vienas pelningiausių „Disney“ kompanijos filmų. Per visą gyvavimo laikotarpį filmas vidaus rinkoje uždirbo 715,2 mln. JAV dolerių, taigi, atsižvelgus į infliaciją, jis yra 27-as pelningiausias visų laikų filmas, o žiūrovų meilė jam nuo pat pradžių neblėsta.
9. „Fantazija“ (Fantasia, 1940)
„Fantazija“ buvo Volto Disnėjaus kūdikis. Voltas Disnėjus buvo taip susižavėjęs „Fantazija“, jog kartą pasakė, „Fantazija“ nesenstanti. Ji gali tęstis 10, 20 ar 30 metų. Ji gali tęstis ir kai manęs nebebus. „Fantazija“ pati savyje yra idėja. Negalėčiau sukurti kitos „Fantazijos“. Galėčiau patobulinti. Praplėsti. Tik tiek“, pasak „Los Angeles Times“.
Ankstyvaisiais klasikinio Holivudo metais „Disney“ buvo viena iš revoliucingiausių studijų, todėl galėjo eksperimentuoti ir stebinti žiūrovus filmais, nepanašiais į nieką, ką jie buvo matę anksčiau. Fantazija (režisuota net 12 žmonių), kuri buvo tik trečiasis studijos animacinis filmas, tapo vienu sėkmingiausių eksperimentų. Jį sudaro keli segmentai, kuriuose skamba klasikinės muzikos kūriniai, o visi jie pasakoja unikalias ir stebuklingas istorijas, ir kuriose dalyvauja visiems puikiai žinomas peliukas Mikis.
Nors iš pradžių, Antrojo pasaulinio karo metu, „Fantazija“ pasirodė esanti per daug brangi ir netradicinė, kad iškart sulauktų sėkmės, po keleto dešimtmečių filmas tapo pelningu. Taigi, nors dėl didelių gamybos išlaidų ir su platinimu susijusių Antrojo pasaulinio karo padarinių filmas iš pradžių buvo kasos bomba, 1985 m. ir 1990 m. pakartotinai išleistas filmas per visą gyvavimo laikotarpį uždirbo 759,7 mln. dolerių ir tapo 24-uoju visų laikų pelningiausiu filmu.
Neabejotina, kad istorija jam buvo gana palankiai nusiteikusi, nes jis prisimenamas kaip vienas geriausių „Disney“ animacinių filmų. Nepaisant to, kad po pirmo išleidimo kino teatruose „Fantazija“ tapo tikra nesėkme, filmas vis tiek išpildė Volto Disnėjaus lūkestį būti rodomam net ir po jo mirties.
8. „Absolventas“ (The Graduate, 1967)
Jei ne permainos septinto dešimtmečio Amerikos gyvenime, tai nedidelio ūgio (1,70 m.), netaisyklingų veido bruožų su didele nosimi vyrukui kelias į Holivudo studijas būtų aklinai uždarytas. Bet po to, kai Amerikos ekranuose pasirodė „Absolventas“ su absoliučiai neherojiškos išvaizdos niekam nežinomu aktoriumi D. Hofmanu pagrindiniame vaidmenyje, o JAV spaudoje sumirgėjo teiginiai apie tai, kad holivudinę žvaigždžių sistemą pagaliau keičia antiherojų kinas, vienas senos gvardijos prodiuseris su neslepiamu pykčiu iškošė: „Dabar mes priversti įprastus gražuolius keisti tikrais išsigimėliais…“ O jaunimui labai patiko toks jų bendraamžis, neišsiskiriantis iš paprastų amerikiečių, bet lemiamu momentu sugebantis pademonstruoti kietą charakterį.
Hoffmanas suvaidino naivų koledžo absolventą Beną Bredoką, žengiantį pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Režisierius negaili kritikos ir net pagiežos sočiai miesčioniškai aplinkai ir suaugusiems, supantiems Beną. Jo tėvai – tipiški vartotojų visuomenės atstovai. O vaikino mylimosios Eleinos (Katharine Ross) motina ponia Robinson (Anne Bancroft) be jokio sąžinės graužimo sugundo nepatyrusį geltonsnapį. Laimė, vaikinui pakanka ryžto ištrūkti iš užburto rato. Nors seksualinė revoliucija tuometinėje Amerikoje jau buvo įgavusį pagreitį, net ir tokiame kontekste „Absolventas“ pasirodė pernelyg drąsus ir netgi įžūlus.
Pagal Edwardo Albee pjesę sukurta psichologinė drama tobulai atitinka trijų vienybių – vietos, laiko ir veiksmo – reikalavimus. Vieną nemigo naktį istorijos profesoriaus Džordžo namuose praleidžia sutuoktiniai Nikas ir Hanė. Svečiams bus lemta tapti tikro psichoanalizės seanso stebėtojais. Mat seniai pavargę vienas nuo kito Džordžas (Richardas Burtonas) ir Marta (Elizabeth Taylor) surengia mažą šeimyninį teismą ir išlieja vienas ant kito visą per bendrą gyvenimą susikaupusį pyktį. Pradžioje šis “inteligentiškas striptizas” panašus į azartišką žaidimą, bet juokai baigiasi, kai įsismarkavę sutuoktiniai peržengia visas ribas. Filmas pelnė net penkis Oskarus.
O filme skambančios garsaus anuomet dainorėlių dueto Paulo Simono ir Arto Garfunkelio dainos tapo nesenstančiais hitais, ir dabar vis dar žadina gražius retro nostalgijos jausmus. Ypač tiems, kieno jaunystė sutapo su tais „senais gerais laikais“. Na, ir tikrai verta paminėti, kad kino bilietų kasose, per visą gyvavimo laikotarpį filmas uždirbo 782,9 milijono JAV dolerių ir tapo 23-uoju pelningiausiu visų laikų filmu – tai pelnyta garbė tokiam nesenstančiam klasikiniam filmui. (Gediminas Jankauskas)
7. „Ben-Huras“ (Ben-Hur, 1959)
Pirmieji Biblijos siužetus paversti įdomiais filmais išmoko italai. Tokie filmai atsirado jau baigiantis pirmajam XX a. dešimtmečiais. Netrukus jie net buvo pavadinti „peplumais“ arba „superkolosais“. Tada ir Amerikoje pasirodė pirmieji savos gamybos „peplumai“, juos amerikiečiai pavadino epiniais filmais.
Jau 1907-aisiais buvo pirmą kartą ekranizuota knyga „Ben Huras“. Jos autorius Lew Wallace‘as pilietinio karo metu buvo šiauriečių kariuomenės generolas ir Naujosios Meksikos teritorijos gubernatorius. „Ben Huras“ pirmą kartą buvo išleistas 1880-aisiais, vadinosi „Ben Huras: Kristaus istorija“ ir netrukus pavadintas „įtakingiausia XIX a. krikščionių pasaulio knyga“. Joje atgyja pirmojo naujosios eros amžiaus Romos imperijos panorama, kurios epicentre yra Kristaus gyvenimas ir mirtis ant kryžiaus. Bet kur kas daugiau dėmesio skiriama kilmingam Judėjos piliečiui Judai Ben Hurui, kuris buvo išduotas geriausio draugo Romos tribūno Mesalos, apkaltintas pasikėsinimu nužudyti Romos valdininką, daug metų praleido vergijoje ir sugrįžo keršyti.
Didingiausią šios istorijos ekranizaciją 1959 metais atliko tuomet garsus JAV kino režisierius Williamas Wyleris, padovanojęs pasauliniam kinui keletą kino klasikos šedevrų.
Antroje šeštojo dešimtmečio pusėje amerikiečiai įveikė tuo metu kino teatrų pajamas smarkiai sumažinusios televizijos įtaką plačiaformačiasis filmais. Jie buvo filmuojami į dvigubai platesnę kino juostą, ir vaizdas kino teatruose buvo atitinkamai gerokai didesnis. Labiausiai tokiam formatui ir tiko epinės istorijos, kurių siužetai buvo pasiskolinti iš antikos arba Biblijos.
„Ben Huras“ tapo tokio kino simboliu. Dėl epinio užmojo (masinėse scenose filmavosi per 50 tūkstančių statistų) ir grandiozinių kautynių vaizdų (be jokių kompiuterinių efektų!) jis ir dabar laikomas nepralenkiamu. Ilgai jis buvo ir absoliutus “Oskarų” rekordininkas – 11 statulėlių: už geriausią filmą, režisūrą, muziką, dekoracijas, montažą, garsą, kostiumus, specialiuosius efektus, operatoriui, pagrindinį vaidmenį (Charltonas Hestonas), antro plano vaidmenį (Hugh Griffithas). Tiek pat „Oskarų“ ligi šiol laimėjo tik dar du filmai – „Titanikas“ (1997 m.) ir „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ (2003).
Svarbiausi „Ben Huro“ herojai yra trys pirmaisiais naujosios eros metais gimę žmonės – “žydų karalius” Jėzus iš Nazareto, Judėjos didikas Benas Huras (Charltonas Hestonas) ir romėnų karvedys Mesala (Stephenas Boydas). Visų jų likimai susipina į tamprų istorinių konfliktų kamuolį.
P.S. Filmas išgelbėjo studiją „MGM“ nuo bankroto, o aktorius Charltonas Hestonas tapo kino žvaigžde. Taipogi, tai 14-as visų laikų daugiausiai uždirbęs filmas, nes per visą gyvavimo laikotarpį uždirbo 897 milijonus JAV dolerių. (Gediminas Jankauskas)
6. „Šimtas vienas dalmatinas“ (One Hundred and One Dalmatians, 1961)
Istorija pasakoja apie drabužių modeliuotoja Anita ir kompiuterinių žaidimų kūrėjas Rodžeris susipažįsta savo augintinių dalmatinų, Perditos ir Pongo dėka, įsimyli vienas kitą ir neužilgo susituokia. Jų augintiniai susilaukia palikuonių, kuriuos pavagia Anitos vadovė Kruela De Vil, kad iš jų kailiukų galėtų pasisiūti sau unikalų paltą. Perdita ir Pongas, padedami Anglijos gyvūnų karalystės, vyksta ieškoti ir išgelbėti savo vaikus.
Šis animacinis filmukas sukurtas, Dodie Smith’s romanu, turinčiu tą patį pavadimą. Knygos autorius Smiths visada turėjo viltį patraukti ,,Disney“ studijos dėmesį ir tai jam pavyko. ,,Disney“ studija užduotį parašyti istoriją pavedė Bill Peet. Tai buvo pirmas kartas kai ,,Disney“ studijai istoriją parašė vienas žmogus. Juostoje ypač žavi profesionaliai ir išraiškingai sukurti veikėjų kostiumai (daug vertas vien Kruelos De Vil paveikslas). Filmuko kūrėjai pasistengė, kad pažiūrėti būtų į ką – spalvingi veikėjai, šunų ,,mišrainė“ ir pan.
Viskas daryta taip, kad vaikams netektų nuobodžiauti. Pats knygos autorius pripažino, jog filmuke iliustracijos atsiskleidė dar labiau ir ryškiau nei jo knygoje. Dažnai tėvai klysta, norėdami vaikus apsaugoti nuo rūsčios tikrovės. Iš tiesų pasakų baisumai padeda mažiesiems suprasti, kas jų laukia gyvenime ir kad daugelio bėdų priežastis esame mes patys, ar mus supantys blogi žmonės. Šis animacinis filmukas mus išmoko nepasitikėti blogais žmonėmis ir nepakliūti į spąstus.
Šis smagus animacinis filmas uždirbo 914 milijonų JAV dolerių pajamų ir yra 12-as visų laikų daugiausiai uždirbęs filmas šalies rinkoje, o tai verta susižavėjimo.
5. „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (Snow White and the Seven Dwarfs, 1937)
1934 m. Walt Disney susikvietė kelis pagrindinius savo komandos narius ir paskelbė savo norą bei planus sukurti pirmą pilnametražį animacinį filmą. Nepaisant pajuokos ir nesupratimo, iš beveik visos tuometinės kino pramonės, Walt nepasidavė ir įgyvendino savo idėją, sukūrė „Snieguolę ir septynis nykštukus“.
Prieš tai išleisti „Pavasario deivė“ (1934) ir „Senas malūnas“ (1937) buvo eksperimentinė aikštelė pirmiesiems naujų technikų bandymams. Šie animaciniai filmai buvo pirmieji įtraukę tokias technikas kaip realistiniai žmogaus paveikslai, specialieji efektai ir filmavimas naudojant daugiaplanę kamerą. „Snieguolės ir septynių nykštukų“ išleidimas „Disney“ kainavo 1,4 mln. dolerių. Laimei, jis atsipirko, filmas tada uždirbo 38 mln. dolerių. Tai buvo daugiausiai uždirbęs filmas istorijoje, kol po dviejų metų buvo išleistas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind). Iš „Snieguolės“ filmuko surinkti pinigai leido „Disney“ animacijos studijai persikelti į naują vietą: Buena Vista gatvę Berbanke (Kalifornijoje), studija ten yra iki šiol.
Epinis animacinis filmukas privers naujai pažvelgti į legendinę brolių Grimų pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei atskleis naują šios pasakos viziją. Nemari gėrio ir blogio kova, aštrūs pojūčiai, nuotykiai, ir, žinoma, meilė kino ekranuose. Graži ir geraširdė princesė Snieguolė žavi visus, išskyrus vieną – savo pavydžiąją pamotę – karalienę. Kai stebuklingasis veidrodis paskelbia, jog Snieguolė – gražiausia iš visų, ji privalo sprukti į mišką, kur gali pasislėpti nuostabiuose septynių nykštukų: Čiaudaliaus, Gudruolio, Linksmuolio, Miegaliaus, Drovuolio, Kvailelio ir Niurzglio, namuose. Tačiau ir ten karalienė apgaule priverčia Snieguolę paragauti užkerėto obuolio.
Tik stebuklingas tikros meilės bučinys gali išgelbėti visų mylimą gražuolę! Pasaka, pilnas šešėlių ir vos apčiuopiamų prasmių bei nuojautų vaikystės ūkanų pasaulis, kuriančiam žmogui dažnai tampa ta stebuklinga erdve, kurioje gali skleistis slapčiausios fantazijos ir atsivėrimai. Dėl savo tuometinio novatoriškumo filmas uždirbo 997,1 milijono JAV dolerių ir tapo dešimtuoju pelningiausiu filmu šalies rinkoje.
4. „Daktaras Živago“ (Doctor Zhivago, 1965)
Davidas Leanas buvo išskirtinių klasikinių epinių filmų režisierių karalius, o „Daktaras Živago“ buvo vienas geriausių jo darbų. Pagal garsųjį rusų rašytojo Boriso Pasternako romaną sukurta romantinė tragedija apie rusų gydytojo, poeto, kuris, nors ir vedęs kitą moterį, Pirmojo pasaulinio karo sunkumais įsimyli moterį, gyvenimą.
Nors Vakaruose knyga buvo labai populiari, Sovietų Sąjungoje ji dešimtmečius buvo uždrausta. Kadangi filmo ten nebuvo galima kurti, jis daugiausia buvo filmuojamas Ispanijoje. Tai buvo tarptautinė „Metro-Goldwyn-Mayer“ ir italų prodiuserio Carlo Ponti koprodukcija. Nūdienos kritikai kritikavo filmo trukmę (daugiau nei trys valandos) ir teigė, kad jame menkinama istorija, tačiau pripažino meilės istorijos intensyvumą ir filme nagrinėjamas žmogiškąsias temas. Per 38-uosius „Oskarų“ apdovanojimus „Daktaras Živago“ pelnė penkis „Oskarus“: Geriausias adaptuotas scenarijus, geriausia originali muzika, geriausia kinematografija, geriausia režisūra ir geriausias kostiumų dizainas.
Įspūdingai vaizduodamas istoriją ir jaudinančias personažų linijas, „Daktaras Živago“ išsiskiria kaip viena geriausių to meto romantinių dramų. Filmas šalies kino teatrų kasose uždirbo žavų 1,1 mlrd. dolerių ir tapo aštuntuoju pelningiausiu filmu. Tai meistriškas kūrinys, kurį lengva įsimylėti ir praktiškai neįmanoma jo nekęsti, ir kurį būtina pamatyti šio žanro gerbėjams.
3. „10 Dievo įsakymų“ (The Ten Commandments, 1956)
„10 Dievo įsakymų“ – tai, ko gero, geriausias visuotinai smagus biblinis epas, kuris kada nors buvo perkeltas į kino ekranus. Tai nuotykių epas apie Mozę, užaugusį kaip Egipto princą, kuris sužino apie savo tikrąją hebrajišką kilmę ir dieviškąją misiją – išvaduoti savo tautą iš vergijos. Vizualiai stulbinantis, meistriškai režisuotas ir su fantastišku scenarijumi, tai spektaklis, nepanašus į tai, ką šiuolaikinis Holivudas galėtų tikėtis sukurti.
Amerikiečių epinė religinė drama, kurią sukūrė, režisavo ir pasakojo Cecil B. DeMille, nufilmavo „VistaVision“ ir išleido kino gigantė „Paramount Pictures“. Filmas sukurtas remiantis 1949 m. Dorothy Clarke Wilson romanu „Egipto princas“, 1859 m. J. H. Ingrahamo romanu „Ugnies stulpas“, 1937 m. A. E. Southono romanu „Ant erelio sparnų“ ir Biblijoje esančia Išėjimo knyga. Egipte, Sinajaus kalne ir Sinajaus pusiasalyje nufilmuota juosta buvo sėkmingiausias DeMille’io darbas, pirmasis plačiaekranis filmas, ketvirtoji biblinė juosta ir paskutinis režisieriaus darbas prieš jo mirtį 1959 m.
1957 m. filmas buvo nominuotas septyniems „Oskarams“, įskaitant geriausio filmo nominaciją, ir laimėjo „Oskarą“ už geriausius vaizdo efektus.
Filmo pelnas per visą jo gyvavimo laikotarpį šalyje siekė 1,2 mlrd. dolerių, todėl jis tapo šeštuoju pelningiausiu visų laikų filmu Amerikos kino teatrų kasose. Nesunku suprasti, kodėl jis sulaukė tokios didžiulės sėkmės: Tai puikiai sukurtas filmas, džiuginantis akį ir vienas geriausių atvejų, kai režisierius perdirba savo paties kūrinį. Išskirtinis 1923 m. Cecilio B. DeMille’io originalas yra puikus pats savaime, tačiau nublanksta prieš šio filmo grožį.
2. „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1965)
Filmas tiems, kurie mėgsta klasikinių miuziklų jaukumą, emocinį stiprumą ir antikarinių filmų skatinimą susimąstyti, „Muzikos garsai“. Na, bet drįsime teigti, kad filmas tinka kiekvienam. Šis, paremtas tikros von Trappų šeimos istorija, pasakoja apie jauną naujokę, kurią vienuolynas 1930-ųjų Austrijoje išsiunčia tapti septynių našlio jūrų karininko vaikų guvernante.
Filmas „Muzikos garsai“ gavo penkis „Oskarus“, įskaitant geriausio filmo ir geriausio režisieriaus apdovanojimus – tai buvo antrasis režisieriaus Roberto Wise’o apdovanojimas (pirmasis – už 1961 m. filmą „Vestsaido istorija“). Filmas taip pat pelnė du „Auksinius gaublius“ – už geriausią filmą ir geriausią aktorės vaidmenį, Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą už išskirtinius režisūrinius pasiekimus ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimą už geriausią parašytą amerikietišką miuziklą.
1998 m. Amerikos filmų institutas (AFI) įtraukė „Muzikos garsus“ į penkiasdešimt penktą geriausią visų laikų amerikiečių filmą ir ketvirtą geriausią kino miuziklą. 2001 m. JAV Kongreso biblioteka atrinko filmą saugoti Nacionaliniame filmų registre, pripažindama jį „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingu“.
Vienas ilgiausių visų laikų kino miuziklų „Muzikos garsai“ puikiai išnaudoja kiekvieną savo trukmės minutę, pateikdamas kultinius muzikinius numerius, jaudinančias personažų linijas ir giliai investuojančią istoriją, paliečiančią įvairius atspalvius ir temas. Filmas tapo didžiuliu hitu ir per visą savo gyvavimo laikotarpį uždirbo 1,3 milijardo JAV dolerių, o tai yra trečias visų laikų pelningiausias filmas šalies rinkoje.
1. „Vėjo nublokšti“ (Gone With the Wind, 1939)
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Scenaristams teko nemenka užduotis – sutalpinti ilgą Mitchell novelę į priimtinos trukmės filmą. Originalus scenarijus buvo suplanuotas šešių valandų trukmės filmui. Tačiau suprato, kad nepaisant laiko, scenarijus turėjo ir daugiau problemų, todėl kūrybinė komanda užsirakino kambaryje, kad jį ištobulintų.
Ne mažiau kaip 1,400 aktorių dalyvavo atrankoje dėl Skarletės vaidmens ir Vivien Leigh nebuvo pagrindinė kandidatė. Be to, filmą pradėjo filmuoti dar prieš nusprendžiant, kas vaidins pagrindinį vaidmenį. Sklinda gandai, kad Leigh buvo atvesta pas režisierių, kai buvo filmuojama Atlantos degimo scena ir pristatyta kaip būsimoji Skarlet O‘Hara. Režisierius iškart joje pamatė Mitchell knygos veikėją ir tuoj pat pakvietė į atranką.
Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 1,8 mlrd. dolerių sumą, pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų.
