Metai jau beveik baigiasi, o lyginant su 2020-iais atrodo, jog laikas tiesiog skriete skrieja. Daugumoje šalių Covid virusas rimsta ir žmonių gyvenimai pamažu sugrįžta prie normalių sąlygų. Ir nors praėjusių metų šešėlis vis dar temdo kasdienybę, vis tiek atrodo, kad tam tikru būdu verčiame naują puslapį.

Kaip įprastai, nauji metai reiškia naują įvairių žanrų filmų pasirinkimą. Kaip kad išmokė pastarieji metai, tokių kino platformų kaip „Netflix“ ir „Hulu“ dėka, siaubo filmais kuo puikiausiai galime pasimėgauti tiesiog savo svetainėje. Pandemijai nepavyko sužlugdyti žanro su tokia galybe fanatiškų gerbėjų, o dabar galime mėgautis skirtingų siaubo stilių mišiniu.

Žemiau rasite 10 puikių 2021 metų siaubo filmų. Tikri kinomanai turėtų rasti kuo pasimėgauti, nesvarbu ar jiems labiau patinka vampyrai, vaiduokliai ar kraupios pabaisos.

10. „Jacob‘s wife“

Barbara Krempton per beveik 40 savo karjeros ekranuose metų suvaidino ne viename sudėtingame ir meistriškai sukurtame siaubo filme, pavyzdžiui „Re-animatorius“, „Tu kitas“ ir „Salemo valdovai“. Tačiau tokiame kaip „Džeikobo žmona“ filme vaidinti jai dar nebuvo tekę. Šią vampyrišką istoriją ji ne tik kad padėjo sukurti, tačiau į savo įkūnijamą heroję Anę, mažo miestelio pastoriaus žmoną, kurios susidūrimas su demoniškomis jėgomis tampa itin išlaisvinančiu, įdėjo daug savo pačios jausmų.

Laris Fesendenas – dar viena siaubo filmų legenda tiek už kameros, tiek prieš ją – vaidina Džeikobą, pasipūtusį, konservatyvių bruožų pamokslautoją. Ilgos santuokos metu Džeikobas gerokai sumenkino moterį, kuri gimtajame miestelyje buvo žinoma kaip „pašėlusi Anė“. Būtent apie šią moterį, ištekėjusią už miesto pastoriaus, kuriai iki gyvo kaulo nusibosta kasdienė vedybinio gyvenimo rutina, ir sukasi „Džeikobo žmonos“ siužetas. Anei įgyjant tam tikrų gebėjimų jos gyvenimas dramatiškai pasikeičia. Nuobodi jos santuoka tampa gyvesne, o gyvenimas pagaliau įgauna prasmę, tačiau yra viena sąlyga: ji trokšta kraujo.

Trevisas Stivensas, kuris anksčiau režisavo gerai vertinamą „Girl on the third floor“, pasirenka gan įprastą istorijos dėstymo būdą ir kaip reikiant su juo pasilinksmina. Čia praktiškai kaip „Santa Claritos dieta“ tik su vampyrais vietoj zombių, tačiau žiūrisi išties puikiai. Šmaikštūs dialogai  ir žavūs aktoriai suteikia žiūrovams „lengvai suvirškinamą“ puikų kino nuotykį.

Nors filme „Džeikobo žmona“ atskleidžiama ne viena aktuali mintis apie santuokos monotoniškumą, tai nėra toks filmas, kuris nuolat verčia susimąstyti, kokių tikrai bus šiame sąraše. Akivaizdu, kad pramoga yra šio retkarčiais beprotiško siaubo filmo apie vampyrus tikslas, kurį kūrėjams tikrai pavyko pasiekti.

9. „Sator“

Dramatiškasis Džordano Grehemo siaubo filmas iš pradžių nebuvo toks eksperimentinis, koks atrodo žiūrint galutinį produktą. Pradžioje „Sator“ turėjo būti grynų gryniausias „namelio miške“ tipo siaubo filmas su antgamtiškais elementais. Bet visa tai pasikeitė, kai režisierius pradėjo kalbėtis su savo senele, kuri papasakojo jam apie esybę, vadinamą „Sator“. Grehemas nusprendė mesti tradicinias pasakojimo vėžias, kad galėtų sukurti stebinantį filmą, su visapusiška fantastine istorija.

Pertvarkius pagrindinį siužeto dėstymą Grehemas gerokai padirbėjo ir sukūrė filmą, kuris beveik visas buvo vien jo paties, kaip kino kūrėjo, meistriškumo produktas. Jis jį parašė, režisavo, redagavo, kūrė garso takelį ir prodiusavo. Kitaip sakant, šis filmas neegzistuotų be vieno vyro ir jo senelės.

Nors užkadrinė filmo istorija tikrai išskirtinė, ji neturėtų užgožti potyrių žiūrint patį filmą. „Sator“ yra puikiai sukurtas siaubo „kąsnelis“. Dėl tam tikrų dalykų suskaidymo, istorijos pasakojimas gali pasirodyti šiek tiek nederantis, bet tai atleidžiama, jei esate pasiryžęs tiesiog plaukti pasroviui. „Sator“ toli gražu nėra tiesiog šokiruojantis siaubo filmas, todėl nesitikėkite rišlaus siužeto ir netikėtų gąsdinimų.

Vietoj to, jus pasitiks visa užliejantis baimės jausmas, kurį jausite iki pat paskutinės minutės. Šiurpi atmosfera užima svarbesnę vietą už tradicinius gąsdinimo būdus ir klasikinį istorijos dėstymą, ir nors tai gali šiek tiek erzinti, filmo tai tikrai negadina. Dėl savo stilistikos „Sator“ dalina žiūrovus į skirtingas stovyklas. Tačiau tie, kurie visgi suteiks filmui šansą, gali netyčia atrasti savo favoritą.

8. „The night“

2021 pasižymi siaubo filmų įvairove. Pavyzdžiui, „The night“ siužetas sukasi aplink iraniečių porą užstrigusią viešbutyje, kuriame vyksta keisti dalykai. Šie keisti nutikimai yra tikras išbandymas jų tarpusavio meilei ir norui pamiršti ankstesnius tragiškus įvykius.

Šis debiutinis Korošo Ahari filmas, be to, kad yra laikomas itin įspūdingu psichologiniu, šiurpą keliančiu filmu, taip pat turi ir istorinį statusą – nors tai tai amerikoje kurtas filmas, jame pagrindinius vaidmenis atlieka daugiausiai iraniečiai arba Irano amerikiečiai. „The night“, kurio didžioji dalis dialogų sakoma Persų kalba, taip pat svarbus dėl to, kad yra pirmasis amerikietiškas filmas, kurį buvo leista parodyti Irano kino teatruose nuo 1979 metais vykusios šalies revoliucijos.

Pirmasis filmo pusvalandis panašus į įprastą filmą su antgamtiniais reiškiniais. Galima pamanyti, kad tai tik dar vienas bandymas atkartoti panašių filmų apie apsėstus viešbučius sėkmę, tačiau „The night“ greitai išsiskiria nuo savo amžininkų, kai pradeda tyrinėti tokių temų, kurios įsišaknijusios į Irano kultūrą, bet aktualios ir platesnei auditorijai, niuansus.

Verta paminėti, kad ir išgąsčio filme netrūksta. Nors tempas ir kiek lėtokas, antroji pusė filmo kupina nerimą keliančių akimirkų. Tai nėra toks reginys, kuris sukels jums košmarus, bet jokiu būdu nėra ir nuobodus. Siaubo sąsaja su platesne istorija sukuria puikiai subalansuotą kūrinį.

7. „The queen of black magic“

Dabar jau dauguma gerbėjų atpažįsta Joko Anvaro vardą. Indonezijos režisierius ir scenaristas atsakingas už vienus labiausiai nuvertinamų dešimtmečio siaubo filmų. „Satan slave‘s“, „Impetigore“ ir „The forbidden door“ yra vieni geriausiai vertinamų šiuolaikinių azijietiškų siaubo filmų. Anvaro gebėjimas nuosekliai kelti įtampą leidžia jam sukurti neapsakomai košmariškus scenarijus, kurie pasilieka žiūrovų galvose net ir po pabaigos titrų.

Režisieriaus Anvaro „Satan‘s slaves“ – 1981 metų indoneziečių siaubo filmo priešistorės perkūrinys – savo stiprių šiurpuliukų ir atmosferos dėka sukėlė tikrą sensaciją tarptautiniu mastu. Tačiau tai ne vienintelis tokio pobūdžio režisieriaus darbas. Anvaro ėmėsi kito tų pačių metų indoneziečių kultinio siaubo filmo „The queen of black magic“ modernizavimo, prie kurio scenarijaus kūrybos prisidėjo kino kūrėjas Kimo Stamboelas. Šis kino kūrėjas, kuriam žiaurus kraujo praliejimas nėra svetimas, pristato „kąsnelį“ paslaptingo siaubo, kuris pamažu virsta žiauria keršto istorija.

Hanifas, jo žmona Nadia ir trys jų vaikai keliauja į nuošaliai įsikūrusią našlaičių prieglaudą, jog paskutinį kartą pasimatytų su ligotu ponu Bandžiu – našlaičių prieglaudos, kurioje užaugo Hanifas, prižiūrėtoju. Prie šios šeimos prisijungia dar du kiti vaikystės draugai, taip pat augę prieglaudoje, Antonis ir Džefris su savo šeimomis. Su nelaimingu nutikimu kelionėje, keletu problematiškų našlaičių, vis dar gyvenančių prieglaudoje ir tamsia praeitimi, tampa aišku, kad smagus susitikimas greitai taps ne tokiu ir smagiu. Kažin kas nori jų mirties.

Filme „The queen of black magic“ Anvaro priskiriamas tik scenaristo nuopelnas, tačiau tai vis tiek primena tai, ko tikėtumėtės iš šio talentingo kino kūrėjo. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, siaubas neapsiriboja vien antgamtiniais reiškiniais. Tokių reiškinių, žinoma, yra, bet jie rodomi kartu su žmonijos siaubais. Žiūrovai gąsdinami ne dėl smagumo, o su tam tikru tikslu. Vaiduokliški dalykėliai negali egzistuoti be tam tikros priešistorės.

Kaip ir dauguma naujausių siaubo filmų, „The queen of black magic“ koncentruojasi į ilgai išliekantį traumos poveikį. Pagrindinės temos nėra itin novatoriškos, tačiau tobulos siaubo ir dramos kombinacijos dėka, joms ir nereikia tokiomis būti. „The queen of black magic“ yra drąsus, brutalus ir nuostabus filmas.

6. „Caveat“

Kartais į šeimos reikalus geriausia nesikišti. Paklauskite Aizako, giliai į nemalonumus įklimpusio „Caveat“ protagonisto. Patyręs dalinį atminties praradimą Aizakas nusprendžia imtis neįprasto darbo – prižiūrėti nestabilios psichikos moterį nuošalioje saloje esančiuose namuose. Jis greitai supranta, kad jo įtarimai dėl to, kad darbo pasiūlymas skamba per gerai, jog būtų tiesa, pasitvirtina, tačiau tai nesustabdo jo nuo sutikimo darbuotis.

Nuo tos akimirkos, kai įžengia į pastatą iki pačios pabaigos, Aizakas atskleidžia įvairias šeimos paslaptis. Nuojauta jo neapgauna ir darbas tikrai nėra toks, kokio jis tikėjosi. Sužinodamas vis daugiau informacijos atsiduriavis pavojingesnėse situacijose. Pabaigoje visa tai virsta kova dėl išgyvenimo, kai bet koks veiksnys gali lemti jo gyvenimo baigtį.

„Caveat“ puikiai išlaiko paslapties būseną. Vietoj vieno didelio siužeto vingio, filmo metu parodoma daugybė mažų atskleidimų. Šios siužeto akimirkos siekia sustiprinti įtemptas katės ir pelės gaudynių scenas, o ne atitraukti nuo jų dėmesį. Tarp paslapčių atskleidimo ir gąsdinimų vyrauja priežasties ir padarinio santykiai; jie egzistuoja priklausomi vienas nuo kito.

Kaip ir dauguma „indie“ siaubo filmų, šis irgi yra lėto siužeto, nėra jokių didelių „bombų“. Siužeto posūkiai nedideli, o gąsdinimai, nors ir efektyvūs, gan prislopinti. Tačiau filmo kokybei tai nekenkia. „Caveat“ naudojasi iš anksto apgalvotu tempu ir istorijos dėstymu. Viskas turi savo tikslą ir kai galiausiai susidėlioja visi taškai ant „i“, rezultatas tiesiog įspūdingas.

5„Violation“

Režisūrinis Medeleinos Sims-Fjuer ir Dasčio Mansineli duetas savo debiutiniame filme nevynioja žodžių į vatą. „Violation“ tai šiurkštus, nepatogus keršto filmas apie moterį, kurios gyvenimas po traumuojančio įvykio su svainiu apvirsta aukštyn kojomis. Šis įvykis įžiebia joje ugnį, paskatinančią ją imtis tokių veiksmų, kurie visiems laikams pakeičia jos gyvenimą.

Filmo istorijos pasakojimas šokinėja nuo praeities iki dabarties. Netrukus suprantame, kad tai filmas apie kerštą, tačiau to keršto priežastis atskleidžiama pamažu. „Violation“ pilnai išnaudoja savo laiką. Vietoj to, kad iš pat pradžių pamatytų svarbiausią siužeto įvykį, žiūrovai priversti stebėti nemalonius susitikimus ir nepatogias tylos akimirkas. Mes žinome, kad kažkas čia ne taip ir žinome, kad kažkas netrukus nutiks, tačiau nežinome kas.

Lėtas tempas gali siutinti žiūrovus, kurie tiesiog nori pamatyti smurtą, tačiau šie žiūrovai nesupranta, kad siaubas turi akompanuoti su drama. Nieko nuostabaus, bet filme gausu kraujo ir bjaurių vaizdų. Tačiau visa tai nebūtų taip puiku, jei nebūtume supažindinami su šiokia tokia priešistore.

Daugeliu atvejų „Violation“ panašus į veikėjų tyrimą. Mes atidžiai stebime kiekvieną detalę, kuri tik pasirodo abiejose laiko juostose. Kodėl veikėjai taip elgiasi? Kas paskatina juos priimti tam tikrus sprendimus? Be jokios abejonės, tai siaubo filmas, tačiau tai toks siaubo filmas, kuris nesiruošia žiūrovui pateikti visko ant lėkštutės. Jis nuostabus, nors ir nėra nuolatos stebinantis ar įtraukiantis.

4. „Lucky“

Laiko kilpos šiais laikais itin populiarios. Per paskutinius keletą metų sulaukėme „Palm Springso“, „Boss level“, „See you yesterday“, „Koko-di Koko-da“, „Mirties dienos 2“ ir „The map of tiny perfect things“. Labiausiai žavinti šio filmų įvaizdžio dalis yra tai, kad dažniausiai ji veikia išties puikiai. Visi iš anksčiau minėtų filmų sulaukė daugiausiai teigiamų atsiliepimų iš kritikų. Kai kurie, pavyzdžiui, „Palm Springsas“ ir „See you yesterday“ pelnė ir kino kritikų pripažinimą.

Kažkuo toks dėstymo būdas pritraukia žiūrovus. Nors struktūra ir pažįstama, tačiau vis tiek yra tam tikra istorija, susijusi su tomis pasikartojančiomis dienomis, kurią reikia papasakoti. Kokią dieną pagrindinis veikėjas vis išgyvena iš naujo? Kuo ši diena svarbi? Kaip jam iš jos pabėgti? Yra daugybė būdų šiai temai spręsti.

Su šia gaida prieiname prie „Lucky“, naujausio laiko kilpos fenomeno. „Lucky“ pažeidžia keletą laiko kilpos taisyklių. Šis filmas vis tiek yra apie moterį, kuri kasdien išgyvena tą pačią dieną. Žiūrovai susipažįsta su Mei, ne taip ir laimingai ištekėjusia rašytoja, kurią vidurį nakties užpuola paslaptingas vyras. Moteriai patikėjus, kad viskuo jau pasirūpinta, ji pabunda kitą rytą ir toliau gyvena savo gyvenimą, kol vidurį nakties įvykis ir vėl pasikartoja. Laikrodžiui išmušus tam tikrą valandą vyras sugrįžta ir vėl bando ją užpulti. Nesvarbu, kas jam nutinka; jis visada randa kelią atgal.

Filmas neišvengiamai bus lyginimas su „Mirties diena 2“, tačiau tai nesąžininga. Filmo siužetas turi panašumų, tačiau pabaiga visai kitokia. „Mirties diena 2“ siūlo žudynių filmą su mokslinės fantastikos šiurpuliukų prieskoniais. Iš pradžių jis siekia pralinksminti. Tačiau „Lucky“ turi pasakyti kai ką svarbaus. Nesvarbu, kiek kartų Mei kalba apie naktinius įsiveržimus, vyras ja netiki. Per daug neišduodant, tai filmas apie manipuliaciją ir polinkį ignoruoti moteris.

Laiko kilpa ir siaubo elementai naudojami su tikslu. Jie skirti tam, kad paskleistų žinią. Mūsų, kaip bendruomenės, pareiga atpažinti pagalbos šauksmą, bet taip pat ir gebėti šį šauksmą ištirti.

3. „The vigil“

Šemira – žydų ritualas, kuomet saugotojas, dar vadinamas šomeriu, turi prižiūrėti mirusiojo kūną iki laidotuvių. Pagrindinis ritualo tikslas yra išvengti kūno išniekinimo. Kūnas išniekintas gali būti keliais būdais, pradedant graužikais, baigiant plėšikais. Tačiau „The vigil“ atveju, didžiausią grėsmę kelia piktavališkos dvasios.

Režisūrinio Kito Tomaso debiuto siužetas sukasi aplink vyrą vardu Jakovas, kuris norėdamas užsidirbti šiek tiek pinigų nusprendžia vienai nakčiai tapti šomeriu. Per tą naktį nutinka daugybė netikėtų dalykų, o Jakovui tenka susidurti su name apsigyvenusiomis antgamtinėmis jėgomis. Susidūręs su tokiais pavojais vyras pradeda suprasti, kiek daug sunkumų jam dar teks įveikti savo paties gyvenime.

„The vigil“ yra ne tik vienas geriausių neseniai sukurtų siaubo filmų, bet taip pat ir vienas iš nedaugelio siaubo filmų, kuriuose tyrinėjama žydų kultūra. Paskutinis panašus filmas buvo Sam Raimi kūrinys „Demonas viduje“, įkvėptas šiurpaus mito apie apsėstą vyno dėžutę (angl. Dybbuk box). Tačiau tas filmas buvo visiška pigių triukų fiesta, o tuo tarpu „The vigil“, kad ir kaip bebūtų keista, yra stipriai veikianti drama apie žydų traumą – paveldėtą kančią, kurios išvengti nepavyksta net tokiems neutraliai į šias problemas reaguojantiems bendruomenėms nariams kaip Jakovas.

„The vigil“ meistriškai panaudoja siaubo filmų klišes, tam kad papasakotų įdomią istoriją. Rasite visą staigaus išgąsčio ir kraupių garsų asortimentą, kuris liete liejasi „Blumhouse“ kino juostose, tačiau šiame filme taip pat yra ir emocinės tematikos, kuri retai kada pasitaiko panašiuose „namo, kuriame vaidenasi“ filmuose. Ši emocinė filmo pusė rutulioja istoriją nenuspėjamais ir dažnai ramybės neduodančiais būdais.

2. „A quiet place part II“

Niekas nežinojo, ko tikėtis, kai dar 2018 metais debiutavo „A quiet place“. Prieš šį filmą Džonas Kransinskis režisavo tik dvi stipriai sukritikuotas komedijas. Anonsai buvo daug žadantys, tačiau atsižvelgiant į visas kūrėjų nesėkmes, optimistiškiems išlikti buvo išties sunku.

Laimei, „A quiet place“ visiškai pranoko lūkesčius. Atsižvelgiant į didelį projekto mastą, režisūriniai Krasinskio sugebėjimai buvo panaudoti visu pajėgumu. Tai nebuvo mažo biudžeto „indie“ komedija; tai siaubo blokbasteris su milžiniškomis pabaisomis ir sensacingais garso efektais. Be to, filmas dar ir sumani alegorija baimėms, kurios atsiranda tapus tėvais.

Atsižvelgus į kritinę ir komercinę originaliojo filmo sėkmę nebuvo sunku džiūgauti dėl „A quiet place part II“ pasirodymo. Galima ginčytis, jog tęsinys nebuvo būtinas, tačiau kol projektas patikimose rankose, galima manyti, kad viskas bus gerai.

Galutinis rezultatas ne toks jau ir stebinantis; su tęsiniu iš tiesų viskas gerai. Būtent to žmonės ir tikisi iš blokbasterio tęsinio. „A quiet place part II“ yra didesnis ir drąsesnis už savo pirmtaką. Tai filmas, kuris puikuojasi gebėjimu suteikti žmonėms kai ką daugiau. Jame yra daugiau dialogų, daugiau pabaisų, daugiau įtampos ir daugiau sprogimų. Vienintelis dalykas, kurio filme mažiau, tai subtilumas.

Tikrai atsiras žmonių, kurie ilgėsis ramesnio, tikslingesnio originalaus filmo tempo, tačiau epinės scenos atrodo tokios pat natūralios.

1. „Saint Maud“

Kiekvienas atgailauja savaip. Vieni žmonės sugeba judėti pirmyn ir gyventi be sąžinės graužaties. Kiti, pavyzdžiui pagrindinė „Saint Maud“ veikėja, tampa katalikais ir lyg apsėsti bando išgelbėti žmonių sielas. Su traumomis kiekvienas susidoroja skirtingai, todėl sunku laikyti pagrindinę veikėją piktavališka dėl jos veiksmų. Turint tai omenyje, pagrindinės veikėjos veiksmai tampa tokiais, kuriuos itin sunku pateisinti, o mes galime mėgautis filmu, kurį tiesiog privalu analizuoti iš psichoanalitinės perspektyvos.

Norint geriau suprasti istoriją, reikia šiek tiek priešistorės. Modė savo, kaip suaugusios, gyvenimą pradėjo būdama slaugos ligoninės slauge. Jos priežiūroje numirus vienam pacientui ji tampa katalike, pasikeičia vardą ir palieka savo buvusį darbą praeityje. Ji pradeda dirbti privačia slauge, kad ir toliau galėtų padėti žmonėms, tačiau dėl tragedijos jos požiūris į pagalbą žmonėms pasikeičia.

Didžioji dalis filmo sukasi aplink Modę, bandančią padėti nepagydomai sergančiai choreografei Amandai Kol, kuri nusideda vos tik pasitaikius progai. Ji netiki Dievu, keikiasi lyg jūreivis ir užsiima įvairiomis abejotinomis seksualinėmis veiklomis. Neseniai religinga tapusiai Modei tai visai nepatinka.

Tai, kas prasidėjo psichologiniu karu, ilgainiui tampa žiauru kūno smurtu, kuris priverstų raudonuoti net patį Deividą Kronenbergą. Modė beviltiškai trokšta įveikti savo praeities nuodėmes. Deja, jos metodai itin neįprasti. Būtent todėl tai ir yra siaubo filmas.

„Saint Maud“ tai siaubo filmas ir psichologinė drama. Yra keletas siaubingų akimirkų, tačiau taip pat ir daug priešistorės, kuri nusipelnė būti ištyrinėta. Žiūrovai greičiausiai bandys suprasti, kodėl veikėjai elgiasi taip, kaip elgiasi. Įtemptos akimirkos dalinasi ekranu su gilesniais, labiau į vaikėjus sukoncentruotais segmentais. Tai balansas, kuris nusipelnė žiūrovų dėmesio.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: