2023-ieji buvo „Barbenheimerio“ metai – neįtikėtino dvigubo filmo išleidimo, kuris tapo socialinės žiniasklaidos šėlsmu ir praėjusią vasarą tiesiog užvaldė kino teatrus. Tačiau neverta pamiršti ir kitų tais metais ekranus pasiekusių juostų.
Praėjusiais metais taip pat sugrįžo kino veteranai Martinas Skorsezė, Ridley Scott‘as, Davidas Fincher;is, Toddas Haynes‘as ir Hayao Miyazaki. Ir nors tokie didelio populiarumo sulaukę studijų filmai, kaip „Žmogus-voras: aplink multivisatą“, „Džonas Vikas„ ir „Super Mario broliai“, uždirbo įspūdingas kasos pajamas, daugybė mažesnio biudžeto nepriklausomų filmų ir meninių sensacijų, tokių kaip „Praėję gyvenimai“ ar „Kryčio anatomija“, pranoko lūkesčius ir rado žiūrovus, kuriuos ir turėjo rasti.
Tačiau šiame sąraše mes gilinsimės ne tik į jau girdėtus filmus, bet sutelksime dėmesį ir į 10 ne taip ryškiai pastebimų praėjusių metų brangakmenių, kurie galėjo praslysti pro akis, nebuvo tinkamai išreklamuoti arba tiesiog nesulaukė dėmesio ar pagyrų, kurių, mūsų manymu, nusipelnė. Skaitykite toliau ir susipažinkite su mūsų atrinktais 2023 m. filmais, kurie nusipelno antro šanso – nuo žvaigždžių pripildytų biografinių filmų ir sielą draskančių romanų, privertusių mus alpti prie didžiojo ekrano, iki aštrių komedijų, kurios smogė per mūsų pačių gyvenimus.
10. „Rye Lane“ (2023)
Sausio mėnesį „Sundance“ festivalyje išgarsėjusi britų režisierė Raine Allen-Miller juokaudama apibūdino savo pagyrų kupiną debiutinį filmą (pagal Nathano Bryono ir Tomo Melia’os scenarijų) kaip pasakojimą apie du žmones, kurie praleidžia smagią dieną kartu. Tai apgaulingai paprastas apibūdinimas labai maloniam pasivaikščiojimui, kuriame be vargo susipina Richardo Linklaterio trilogijos „Prieš“ (angl. Before) romantinės komedijos „riboto laiko“ formatas ir „Peep Show“ vizualinis įžūlumas. Ryškių spalvų kupiname, saulėto pietų Londono vietovių (Peckham, Brixton ir South Bank) fone, Rye Lane sujungia šabloniškos meilės istorijos šilumą ir žavesį su spalvingu gatvės šmaikštumu, būdingu tokiems britų filmams kaip Shola Amoo „Judantis vaizdas“ (angl. A Moving Image) ar neseniai pasirodžiusiam Reggie Yateso „Piratai“ (angl. Pirates), ir sukuria kažką žaismingo, aštraus ir asmeniško.
Kylančios žvaigždės Vivian Oparah ir Davidas Jonssonas jaudinančiai vaidina Yas ir Domą, du jaunus šaunuolius, kurie susipažįsta meno galerijos lyties atžvilgiu neutraliame tualete, kur jis verkia išsiskyręs su savo mergina Gia (akt. Karene Peter). „Tai privatu“, – burbteli Domas iš savo kabinos, o pradedančioji kostiumų dizainerė Yas jam šmaikščiai atsako: „Tai ne taip jau ir privatu“ – tai patvirtina faktas, kad likusią dienos dalį jaunuoliai praleidžia vaikščiodami ir kalbėdami apie savo gyvenimo „netvarką“.
Buhalteris Domas (akt. Benjaminas Sarpongas-Broni), dabar vėl gyvena su tėvais ir maitinasi vaizdo žaidimų, savigailos ir virtų kiaušinių dieta. Yas išsiskyrė su savo pretenzingu partneriu menininku, supratusi, kad jis ne iš tų, kurie Temzėje mojuoja praplaukiantiems laivams – tai neabejotinas nesuderinamumo ženklas. Yas ir Domas abu turi neišspręstų problemų su savo buvusiaisiais, todėl per artimiausias valandas jie bandys suvesti senas sąskaitas ir neišvengiamai, nors ir nedrąsiai, kris vienas kitam į glėbį.
Apibūdindamas milžiniškų stambių burnos nuotraukų parodą, menininkas Natanas (akt. Simonas Manyonda) linksmai pareiškia, kad tai „veido Stounhendžas“. Tokią juoką keliančią repliką galėjo parašyti Richardas Curtisas, o tai sumaniai pripažįstama epizodiniame susitikime „Love Guac’tually“ burito restorane, kuriame ir primenama, ir apeinama Rye Lane istorija. Kitose vietose scenarijus kelia šmaikštų juoką ir audringą šypseną, nes mūsų žvaigždžių pora lengvai išgyvena susitikimus, kuriuose lengvai žongliruojama šmaikštumu ir melancholija.
„Rye Lane“ – nuo atsitiktinai priešingų spalvų drabužių iki akį traukiančių gatvių ir namų, kuriais jie vaikštinėja, atspalvių, siūlo pirminių tonų fiestą, kuri vienu metu atrodo tikra ir dirbtinė, už ką reikia pagirti gamybos ir kostiumų dailininkes Anną Rhodes ir Cynthia Lawrence-John.
Operatoriaus Olan Collardy sklandus darbas seka porą svajingu būdu, nubrėždamas kursą iš vienos puikiai pasirinktos vietos į kitą: Nuo „Nour cash and carry“ lentynos Brikstone, kur Domas neapgalvotai pagiria kolegą pirkėją už kelnes, per ašaringą retrospektyvą „Ritzy“ iki „Peckham Soul“ įrašų parduotuvės prieglobsčio ir plataus „Rye Lane“ turgaus pasaulio, kur pora užmezga netikėtus ryšius. Tuo tarpu Collardy objektyvas išlenkia juos supantį pasaulį, sukurdamas plačiaekranį burbulą, kuris tampa savarankiška emocine visata.
Kompozitoriui ir prodiuseriui Kwesui vadovaujant, atrodo, kad „Rye Lane“ balansuoja ant miuziklo ribos, o intymų Jonssono ir Oparah bendravimo šokį( nepaisant visų scenarijaus vingrybių, jų pasirodymai yra labai fiziški) papildo karaokės protrūkiai ir netikėtai improvizuotas dainos „Sign Your Name“ atlikimas popietės kepsninėje. Rezultatas paliks jums šypseną veide, pavasarį žingsniuose ir (tikėkimės) atnaujintą pasitikėjimą naujos bangos britų kino kūryba.
9. „Ferrari“ (2023)
Maiklo Mano (Michael Mann) režisuotas stilingas veiksmo filmas apie lenktyninius automobilius, kuris taip ir vadinasi – „Ferrari“ (Ferrari, 2023). Proto jis gal ir neišsprogdina, tačiau nuoseklus, aiškus siužetas, vidutinis veiksmo tempas, gera vaidyba, gražūs automobiliai, namų interjerai ir XX a. 6 deš. itališkas stilius palieka gerą įspūdį, kurio negadina net anglakalbių pastangos išlaužti itališką akcentą.
„Ferrari“ scenarijus buvo parašytas jau senokai, mat scenarijaus autorius Trojus Kenedis Martinas (Troy Kennedy Martin) mirė dar 2009 metais. Kaip ir kituose Mano filmuose, skvarbiu žvilgsniu gręžiamasi į tam tikrą profesinę sferą (šiuo atveju – profesionalų automobilių sportą), kol tuo tarpu skleidžiasi veikėjų privatus ir emocinis gyvenimas.
Veiksmo centre – verslininkas Enzo Ferrari (Adam Driver), buvęs lenktynininkas, sukūręs garsiąją lenktyninių automobilių markę, pavadintą jo vardu. Enzo pats nebesivaržo, tačiau makaluojasi beveik visose scenose kaip vadybininkas, atstovas spaudai ir visų galų meistras. Įdomu tai, kad Adamas Draiveris savo išvaizda visai nepanašus į tikrąjį Enzo Ferari, tačiau itališkose dramose vaidina jau nebe pirmą kartą, mat 2021 metais atliko Maurico Guči vaidmenį filme „Guči namai“ (The House of Gucci).
Jei Enzo gyvenimas būtų vien automobiliai, net ir tai, kad „Ferrari“ įmonė yra arti bankroto ribos, nebūtų tokia didelė problema. Tačiau Enzo, kaip tipiškas italas, šalia žmonos turi dar ir ilgametę meilužę Liną Lardi (Shailene Woodley), o nuo tos meilužės – dar ir sūnų, kurio vis nesiruošia pripažinti, nes su žmona Laura (Penelope Cruz) neseniai prarado kitą sūnų, mirusį dėl raumenų distrofijos.
Taigi kaip ir visuose holivudiniuose veiksmo filmuose Enzo likimas pastatytas ant kortos: arba jo vairuotojai laimės „Mille Miglia“ 1000 km lenktynes po Italiją ir Enzo vėl pastatys įmonę ant kojų, arba jam reikės užleisti vietą konkurentams. Šalia šios siužeto linijos kyla įtampa dėl dvigubo Ferari asmeninio gyvenimo.
Enzo žmonos Lauros vaidmenį atlieka Penelopė Kruz, kuri sužiba filme visu ryškumu. Šįkart jos vaidmuo – ne žavios vilioklės, o piktos, kampuotos, nusivylusios, įskaudintos moters, kuri turi dar ir itališką charakterį. Taigi jos vaidmuo persmelktas ne melancholiško lietuviško liūdesio, o žaibuojančio pykčio, kuris reinkarnuojasi į virš galvos skriejančias kulkas bei rėksmingus keiksmus. Kad ir koks būtų tekstas, šias ugningas scenas stebėti yra tiesiog smagu.
1957-ųjų lenktynių sportas tikrai neprimena filmo „Greiti ir įsiutę“, tačiau jame neabejotinai yra daugiau rizikos. Galima sakyti, daugiau ir aistros. Kaip pats Enzo vadina šį pomėgį, tai mirtina aistra. Lenktynininkai nevažiuoja į trasą „laimėti arba mirti“. Jie važiuoja „laimėti ir mirti“, o prieš išeidami lenktyniauti rašo savo žmonoms ir merginoms atsisveikinimo laiškus tuo atveju, jeigu žūtų. Lyg kareiviai išeidami į karą.
Vieną iš lenktynininkų, pražilusį penkiasdešimtmetį Pierą Tarufį, vaidina Patrikas Dempsis (Patrick Dempsey), kuris tikrame gyvenime pats yra lenktynininkas mėgėjas, teigęs, kad mielai iškeistų aktorystę į automobilių lenktynes.
Enzo Ferrari ir jo lenktynininkai nepripažįsta kompromisų. Automobilių sportas jiems kaip religija. Tai ypač išryškėja scenoje, kurioje vyksta mišios, skamba religinė muzika, o lenktynių komandos nariai lyg užhipnotizuoti stebi chronometrą, mat turėjo išaiškėti, ar bus pagerintas greičio rekordas. Nuo lenktynių sporto jie priklausomi. Entuziastais juos būtų sunku pavadinti – labiau tiktų žodis fanatikai.
Vis dėlto pagrindinis filmo akcentas – visai ne lenktynės, o Enzo bandymas išlaikyti lygsvarą asmeniniame gyvenime. Jame glūdi prieštaravimas: kentėdamas dėl savo sūnaus mirties verslininkas negali judėti pirmyn, tačiau tarp skausmo spyglių skleidžiasi meilė Linai, glūdi prieraišumas Laurai. O tuo tarpu reikia išlaikyti šaltus nervus lenktynių versle. (Dora Žibaitė)
8. „You Hurt My Feelings“ (2023)
Scenaristė ir režisierė Nicole Holofcener čia iškelia vėliavą ir sako mums žiūrėti, kurdama įžvalgius, kalbančius filmus apie vidutinio amžiaus žmonių nerimą. „You Hurt My Feelings“ – protinga komedija apie vidutinio amžiaus žmonių nusivylimą, kurioje daug kartėlio. Išvaizdūs, nusiminę, vidutinio amžiaus žmonės Niujorke, turintys gerus darbus, nepakenčiamo „suvaikėjusio“ amžiaus tėvus ir klastingus dvidešimtmečius vaikus, atsitiktinai susitinka parduotuvėse ir gatvėse, o vėliau vienas kitam įtemptai pasakoja apie savo gyvenimus.
Louis-Dreyfus vaidina Betę, rašytoją, kuriai kadaise gana sėkmingai pavyko parašyti asmeninį memuarą apie smurtaujantį tėvą, tačiau ji niūriai svarsto, ar knyga nebūtų buvusi parduota geriau, jei tėvas būtų smurtavęs ne tik žodžiu, bet ir fiziškai. Dabar, po daugybės kankinamų bandymų, ji parašė romaną, kuris nelabai patinka jos agentui, nors jos vyras terapeutas Donas (akt. Tobias Menzies) ją ištikimai palaiko ir giria už šį naująjį kūrinį.
Vieną dieną Betė apsipirkinėja su savo seserimi Sara, kurią vaidina Michaela Watkins, interjero dizainere (tai laiko patikrinta prabangių filmų profesija), ir jos pamato Doną, bendraujantį su Saros vyru aktoriumi Marku (jį vaidina Arianas Moayedas). Jos prisiartina, tikėdamosi pateikti šmaikščią staigmeną, bet paskui yra tiesiog paralyžiuojamos iš gėdos ir siaubo kai išgirsta, kaip Donas sako, kaip iš tikrųjų nekenčia naujojo žmonos romano.
Louis-Dreyfus yra tokia puiki komikė, ir įdomu matyti, kaip ji imasi kažko ne itin sudėtingo.
Geriausia filmo akimirka, kai Menziesas konsultuoja jauną moterį, besiskundžiančią nepakenčiamu savo vaikino elgesiu. Su beveik velniška, išmintinga ir kantria šypsena Donas klausia, ar ji nemato panašumo: ar ne taip elgiasi ir jos tėvas? Pacientė tai neigia, ir sutrikęs Donas supranta, kad galvoja apie kitą pacientą. Jo visažinio asmenybė subyra į dulkes.
„You Hurt My Feelings“ – tai filmas apie emocinį skausmą, ir jame yra kažkas labai aštraus, sūraus, kurio tikrai nesunaikina vėlesni siužetiniai perėjimai, kurių minkštinanti žinia yra ta, kad mes visi šiek tiek klystame prieš mūsų mylimuosius, ir tai nereiškia, kad mylime juos mažiau. Įžeisti jausmai nuraminami… todėl šis filmas nevedamas pykčio ir neracionalių pasirinkimų veda žiūrovą į gėrio ir meilės taką.
7. „Priscilla“ (2023)
Vokietija, 1959-ieji. Elviui buvo 24, Priscillai – 14. Keli vakarėliai, keli privatūs pokalbiai apie jausmus, planus Amerikoje pasibaigus karo tarnystei, kelios Placidylio tabletės ir kelios paros miego jas išgėrus. O toliau viskas išsirutuliojo savaime. 80-ajame Venecijos kino festivalyje režisierė Sofia Coppola pristatė biografinį filmą apie skandalingojo popmuzikos atlikėjo žmoną, į realybę grąžindama tuos, kuriems akis aptemdė pompastika ir šypsenos, matomos ankstesnėse istorijos ekranizacijose.
Nors pažinties kaltininkai yra patys jaunuoliai, jų santykius kaipmat kuruoti pradeda merginos šeima. Priscillą (vaid. Cailee Spaeny) susitelkti į mokslus kvietęs tėvas netrunka atslūgti, iš pažiūros – pavergtas Elvio (vaid. Jacob Elordi) iškalbos ar kariškio aprangos, o gal net minties, kad žymus dainininkas juk tikrai nerizikuotų karjera, jog išpildytų nepadorius troškimus su jauna mergina.
Netrunka persigalvoti ir motina, tarytum supratusi, kad aptariant dukros širdies reikalus su aplinkiniais garsi pavardė greta įsimylėjėlių amžiaus skirtumo nuskambėtų ne taip ir prastai. Konkrečios tėvų priežastys nėra svarbios, mat pats faktas, kad sprendimas, kaip klostysis poros ateitis, paliktas jiems, kloja pamatą Priscillos konformizmui ir sumažėjusiam pasitikėjimui savimi, o žiūrovui nepalieka abejonių dėl vaizduojamo laikmečio ir šiam būdingų tėvystės modelių.
Mergina neišsižada kuklumo net pagaliau pelniusi teisę maudytis šlovės spinduliuose drauge su Elviu. Jai lyg ir smagu bet kada dėvėti, valgyti ir veikti tai, ko geidžia širdis, tačiau Priscilla niekada neperžengia piktnaudžiavimo ribos – tarsi visa tai tebūtų malonūs, bet nuo santykių atsietini atributai. Staigus bendraklasių elgesio pokytis, pasklidus žiniai apie pažintį, sufleruoja, kad daugelis jų padarytų viską už progą apsilankyti dainininko namuose ar bent išvysti jį iš arčiau, kuo Priscilla pasinaudoja dienomis, kai tingisi savarankiškai atlikti namų darbus ar kontrolinius. Tačiau net visoms aplinkybėms diktuojant, kad likti šiuose santykiuose būtų išmintinga, kyla klausimas, ar to vis dar nori pati Priscilla.
Už gražių nuotraukų ir išėjimų viešumon susikibus rankomis slypi tamsesnė santykių pusė. Tarp visų privilegijų, kurias Priscillai suteikia bendravimas su Elviu, – galimybė išvysti, kas glūdi už jo kaukės. Kartais tai nuoširdus žmogus, žavintis savo jautrumu, pasižadėjimais niekada nepalikti ir gerų intencijų spinduliavimu. Kitais sykiais – nenuspėjamas žvėris, gebantis be precedento į mylimąją sviesti kėdę studijoje, liepti jai išsikraustyti ir labai sutrikdyti, kai pykčio protrūkius po kelių akimirkų veja gailūs atsiprašinėjimai. Režisierė nepateikia vienprasmio šių kontradikcijų motyvo, tad tenka interpretuoti užuominas – ar protą sujaukė vaistai, ar toksiškas vyriškumas, sutrikimų kombinacija. Vis tik Priscilla nerizikuoja saugumu, kad išsiaiškintų – ilgai besitaiksčiusi su nederamu elgesiu, suteikusi keliolika šansų, sulig 50-ąja filmo minute ji pirmą kartą paprieštarauja Elviui, šitaip tarytum pradėdama asmeninę kelionę, kurios metu susigrąžina pasitikėjimą savimi ir kaupia ryžtą ilgai šalin vytai idėjai – vienintelė išeitis – išsiskirti.
Stereotipiška ar nelabai, istorija paremta tikrais įvykiais ir padabinta dėmesiu aspektams, kurie kitų režisierių rankose prapultų neišplėtoti. Pastarųjų filmų apie Elvį varikliu buvo fone skambantys žymiausi atlikėjo kūriniai, tad S. Coppolos vengimą naudoti autorines dainas vertėtų vadinti pareiškimu. Gal kuris režisierius pajėgtų tokį pareiškimą atkartoti, gal irgi būtų galėjęs užsitikrinti, kad į kadrą patekusių rekvizitų spalvos neviršytų pastelinės ribos. Tačiau, kaip pastebėtina iš ankstesnių darbų, greičiausiai tik S. Coppola geba atskleisti tokius „žalius“ veikėjų, užmezgusių santykius, portretus; aplinkinius paversti kintamaisiais ir taip izoliuoti duetą nuo pašalinio triukšmo. Elvis ir Priscilla sulig kiekvienu dialogu tarytum bando suderinti savo charakterių savybių paketus, tačiau vis paaiškėja ta pati problematika – kažkuriam tektų leistis į kompromisus, bet griežtos priežasties, kodėl vienam, o ne kitam, nėra. (Rokas Jonas)
6. „Passages“ (2023)
Be galo seksualus ir skvarbiai liūdnas naujasis Ira Sachs‘o filmas „Passages“. Tai meilės trikampis, kuriame du gėjai ir heteroseksuali moteris atsiduria apmaudo poligone… Čia garsus jaunas kino kūrėjas apgaudinėja savo vyrą su jauna moterimi ir palaipsniui, vis nesąžiningiau, bando kažkaip suderinti nuolatinį potraukį naujajai partnerei su naujai užgimusiais heteroseksualiais santykiais. Istorija lyg sudėtinga seksualinės išraiškos Veno diagrama, kurią pagrindinis herojus miglotai įsivaizduoja, yra sunaikinama paprastos žmogiškų jausmų tikrovės.
Filmo veiksmo vieta, meilės miestas – Paryžius. Franzas Rogowskis vaidina Tomą, puikų, gyvybingą jauną režisierių, kuris įžanginėje filmo scenoje nuplėšia striukę kažkokiam nelaimingam jaunam aktoriui už tai, kad šis į kadrą įžengė ne taip, kaip reikia. Jis yra vedęs Martiną, kurį vaidina Benas Whishaw, elegantišką, gana išsiskiriantį menininką ir spaustuvininką, kuris nuobodžiauja vakarėlyje ir erzindamas Tomą išeina anksčiau. Todėl vietoj to Tomas pradeda šokti su Agata, kurią vaidina Adèle Exarchopoulos, ir išeina su ja namo. Iš pradžių Tomas atviras, tiesiai šviesiai pasako Martinui, kad nutiko kas nutiko, tačiau niekada neatsiprašo ir kartu prašo Martino padėti jam išspręsti šią situaciją.
Giliai įskaudintas Martinas užsisklendžia savyje, o Tomo romanas su Agata tęsiasi ir ima žydėti… Nors Tomas paniškai bijo prarasti Martiną ir bando su juo susitaikyti sprogstamai ir bekompromisiškai atviroje sekso scenoje, bet ar jis vis dar myli Martiną? Ar jis myli Agatą? O gal Tomas paprasčiausiai bando pertvarkyti susiklosčiusią situaciją savo naudai, pasitelkdamas savo seksualumą? Šios juostos scenos mums įrodo, kad tokie žmogiški pasirinkimai gali reikšti perėjimą nuo vienos rūšies troškimo prie kitos arba perėjimą prie suvokimo, kad troškimas atneša naują atsakomybę.
Na, o tokių pasirinkimų rezultatas – liūdesys ir skausmas, tačiau jis pasiekiamas per jaudinantį ir žavų nuotykį. Anksčiau juostos kūrėjas Sachs‘o buvo vidutinio amžiaus žmonių jausmų poetas. Dabar jis nusileido karta žemyn, beveik į Erico Rohmero teritoriją, į jaunesnių žmonių, kurie turi daug mažiau nusivylimo ir kompromisų patirties, pasaulį.
Rogowskis, Whishaw ir Exarchopoulos – visi jie yra kino „juodąjį diržą“ turintys atlikėjai, todėl šis filmas tampa gyvas ir jausmingas. Pats įdomiausias jis tampa kankinančioje scenoje, kurioje Tomas turi pietauti su visiškai jų draugystei nepritariančiais Agatos tėvais, kai tampa aišku, kad į jų melagystę reikia žiūrėti rimtai. Agatos motina Edita (akt. Caroline Chaniolleau) su Tomu bendrauja vangiai arba nesugeba bendrauti dėl prastos anglų kalbos, o Olivier Rabourdinas, vaidinantis visiškai pasimetusį Agatos tėvą, yra beveik nebylus, todėl ši scena siaubingai nejauki ir įtempta.
Internete dėl filme esančių sekso scenų, tarp žiūrovų kilo šiek tiek sąmyšio ir nesutarimų, tačiau reikia suprasti, kad juostoje „Passages“ seksas ir yra siužetas: visų mūsų gyvenimo siužetas.
5. „Pasirodymas“ (Showing Up, 2023)
Šio filmo režisierė Kelly Reichardt laikoma nepriklausomo kino autore. Ir ne tik todėl, kad kinematografinis pasaulis apie ją sužinojo po to, kai jos debiutinis filmas „Žolės upė“ (River of Grass, 1994) Los Andželo festivalyje buvo apdovanotas prizu Nepriklausoma dvasia (Independent Spirit Awards), o kai kurie kiti jos filmai startavo Sandanso nepriklausomo kino festivalyje.
Prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ matėme jos „Pirmąją karvę“ (2019 m.) – jautriai papasakotą istoriją apie gabaus virėjo ir laimės ieškančio imigranto draugystę, užgimusią nesvetingose XIX a. pradžios Oregono žemėse.
„Kino pavasaris“ parodė ir režisierės ankstesnį filmą „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) – dar vieną kukliomis priemonėmis sukurtą (net nufilmuota 16 mm. kino juostoje) intymią dramą, kurioje nėra efektingų siužeto posūkių, bet idealiai skamba dažniausiai kinematografininkų nuvertinamos kasdienės dramos.
Net garsios aktorės, vaidinančios K. Reichardt filmuose, atrodo visai kitaip, negu Holivudo produkcijose. „Tikrose moteryse“ tris veikėjas vaidino patyrusios meistrės Laura Dern, Kristen Stewart ir Michelle Williams. Jos dėvėjo paprastus drabužius, kalbėjo ramiai, nesistengė vaizduoti emocijų ir atrodė taip, kad visiškai niekuo neišsiskyrė iš aplinkos. Kasdienis realizmas gryniausiu pavidalu.
Michelle Williams yra pagrindinė aktorė ir kol kas naujausiame K. Reichardt kūrinyje „Pasirodymas“. Čia ji vaidina jauną moterį Lizę, pasišventusią menui ir pasinėrusią į kruopštaus kasdienio darbo rutiną Ji gamina iš molio ar kitokių medžiagų keistokos išvaizdos figūrėles (dažniausiai skleidžiančias kažkokį nerimą ir psichologinį diskomfortą) ir nuo daug laiko reikalaujančių rezultatų jaučia didžiulį pasitenkinimą.
Lizės darbais prekiauja jos motina, vadovaujanti jaunimo kūrybos centrui, o pati Lizė nuomojasi būstą pas sėkmingą ir labiau garsią menininkę Džo. Merginos artimieji jai suteikia nemažai problemų: tėvas Bilas, buvęs keramikas, dažnai savo namuose bendrauja su labai keistais asmenimis, o brolis Šonas neišbrenda iš psichologinių problemų rato.
Lizę jau ima varginti daug dėmesio reikalaujantys aplinkiniai, bet kartą mergina supranta, kad atėjo metas ryžtingai keisti gyvenimo būdą ir aplink ją kunkuliuojantį chaosą nukreipti į kokią nors pozityvią vagą. Juolab kad artėja jos personalinės darbų parodos data. Bet kaip tik dabar prasidės nelaukti likimo siurprizai, kurie daug ką pakeis.
Kaip ir kituose šios režisierės filmuose, „Pasirodyme“ taip pat svarbiausia yra net ne patys įvykiai, o herojų reakcija į juos. Dažnai ta reakcija net būna visai nebyli. Bet tai kaip tik tokie atvejai, kai žvilgsnis ar tylus pergyvenimai pasako daugiau, nei monologai. Nes režisierei svarbiau, kad žiūrovas matytų ne aktorius, vaidinančius dekoracijų fone, o pačius žmones – nepozuojančius, gyvus, mąstančius, jautrius ir pažeidžiamus. O toks kinas šiais laikais jau darosi maloni retenybė. (Gediminas Jankauskas)
4. „Visi mes svetimi“ (All of Us Strangers, 2023)
Aktoriaus Endriaus Skoto veidą perskrodžia pusinė šypsena, nevalingai susiraukęs, lūpos sučiauptos, o tamsios akys blizga neišspaustomis ašaromis. Techniškai – tai šypsena, bet nežinome, ar esame matę ką nors liūdnesnio. Aktorius turi retą dovaną vienu žvilgsniu nulupti personažo odą, įtraukiant mus į dešimtmečius kaleidoskope besitęsiantį skausmą ir netektį. Nuostabus, sukrečiantis ir giliai asmeniškas, toks yra režisierius Andrew Haigh penktajame savo pilnametražiame filme „Visi mes svetimi“.
Skotas vaidina Adamą, scenarijų rašytoją, kovojantį su scenarijumi iš savo praeities. Jam nesiseka. Pirmą kartą matome jo veidą, atsispindintį jo buto languose, kai jis apatiškai žvelgia į Londono sutemas, plačiai atsivėrusį dangų su debesimis, tokiais tamsiais ir mėlynais kaip pats liūdesys. Adamas pasineria į savo vaikystės muziką – 80-ųjų metų queer popmuzikos klasiką ir varto dėžę su šeimos lobiais, kurie palaiko ryšį su tolima praeitimi. Tačiau jis atrodo atitrūkęs nuo likusio pasaulio – tai tik pabrėžia jo aidintis, tvarkingas, beasmenis butas beveik tuščiame Ballardo daugiabutyje.
Tada įvyksta du dalykai. Tarp Adamo ir jo kaimyno Hario (akt. Paulas Mescalis), vienintelio iš kitų pastate gyvenančių žmonių, užsimezga nedrąsūs santykiai. O per tiriamąjį vizitą į savo vaikystės namus Kroidono priemiestyje Adamas sutinka savo mirusius tėvus (juos vaidina Claire Foy ir Jamie Bellas), nepasikeitusius, nepasenusius ir tebegyvenančius lygiai taip pat, kaip prieš pat mirtį prieš 30 metų, kai Adamas dar buvo vaikas. Ir nors Skotas veikia kaip emocinis inkaras, pagrindžiantis antgamtinius istorijos elementus, verta paminėti, kad visi aktoriai yra nepriekaištingi.
Stiprėjant Adamo ir Hario ryšiui, galinčiam atverti bendros ateities galimybes (scenos, kuriose jie vienas kitą atranda, nufilmuotos operatoriaus Jamie Ramsay jautriu, švelniu objektyvu), Adamas nuolat grįžta į praeitį, į neišspręstas vaikystės traumas. Laikas iš tiesų neužgydo visų žaizdų. Priešingai, jis jas pagilina ir dar labiau susargdina. Tačiau jei Adamas negali iš naujo užrašyti akimirkos, kai jo tėvai žuvo automobilio avarijoje, tai dėl metafizinės keistenybės jis gali pažinti juos kaip suaugęs gėjus, o ne kaip sumuštas ir skriaudžiamas vaikas, kurį jie prisimena.
Išskirtinį, subtiliai įžvalgų scenarijų Haigh‘as adaptavo pagal japonų rašytojo Taichi Yamados romaną „Strangers“ (1987 m.). Haigh‘as į istoriją įnešė savo pėdsaką. Tai, kad scenoms tarp Adamo ir jo tėvų buvo panaudoti tikri jo vaikystės namai, pabrėžia režisieriaus emocinį ryšį su medžiaga. Yra gijų, kurios sieja šį filmą ir su ankstesniais Haigho darbais: jis dalijasi ryšio troškimu su jo antruoju pilnametražiu filmu, romanu apie gėjų meilę „Weekend“, ir laiko pojūčiu bei langais į praeitį su filmu „45 Years“, kuriame gyvenimus sujaukia ledyne rastas seniai prarasto mylimojo kūnas.
Filme labiausiai paveikia emocinis filmo poveikis – faktas, kad per pirmąją, kritikams skirtą peržiūrą visa eilė kėdžių drebėjo nuo kolektyvinių kino kritikų verksmų. Per antrąją peržiūrą pradedi vertinti nepriekaištingą filmo meistriškumą. Tai, kaip Emilie Levienaise-Farrouch sukurta muzika dera su įmantriai naudojamu garsu ir jį papildo. Jonathano Albertso sklandaus montažo meistriškumą, kuris lengviausiais prisilietimais veda mus tarp paralelinių laiko linijų ir miesto peizažo, kuriame gausu kartu egzistuojančių Adamo gyvenimo akimirkų. Tai nepaprastas pasiekimas – žiaurus ir stiprus pasakojimas, kuris griebia už širdies ir nepaleidžia.
3. „Begalybės baseinas“ (Infinity Pool, 2023)
Pasauliniame kine yra nemažai atvejų, kai tėvų režisierių pėdomis sekančios jų atžalos taip pat susilaukia plataus pripažinimo. Dažnai galvojama, kad jiems daryti karjerą lengviau, nes jų įvaizdžiui „dirba“ garsi pavardė.
Iš tikrųjų tai klaidinga nuomonė. Atvirkščiai, tokie atvejai kinematografiniame pasaulyje vertinami itin priekabiai, vienais atvejais ironiškai konstatuojant, kad „kurdama genijų vaikus gamta atostogauja“, ir visuomet bandant pamatuoti, kaip toli obuolys nuriedėjo nuo obels…
Pats garsiausias tokios sėkmės pavyzdys šiuolaikiniame kine, ko gera, Sofia Coppola, jau tvirtai užsirekomendavusi keliais puikiais filmais.
O jos kolegai Brandonui Cronenbergui dar teks paplušėti, kol kino kritikai rimtai pripažins, jog jis vertas savo tėvo Davido Cronenbergo šlovės.
Kanados kino klasikas Davidas Cronenbergas keletą kartų bandė nutolti nuo jį išgarsinusių „kūniškų trilerių“, bet kaskart prie šio tipo kino sugrįžta (žr. kol kas naujausią jo filmą „Ateities nusikaltimai“, 2022 m.).
O jo 1980-aisiais gimęs jo sūnus Brandonas kol kas savo sąskaitoje turi tik du pilnametražius vaidybinius filmus, bet juos žiūrint darosi akivaizdu, iš kur vaikinas semiasi įkvėpimo.
Debiutiniame filme „Valdytoja“ (Possessor, 2020 m.) jauna žudikė naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas, kad nužudytų savo taikinius. Jos metodas itin rafinuotas – mergina apsigyvena savo aukos kūnuose prieš jų valią, tampa svetimkūniu ir parazitu, taip išprovokuodama tragišką žmogžudystės scenarijų.
Ne mažiau siaubinga istorija pasakojama ir antrajame Brandono Cronenbergo trileryje „Begalybės baseinas“.
Pagrindinis herojus čia – gilią kūrybinę krizė išgyvenantis rašytojas Džeimsas Fosteris (akt. Alexanderis Skarsgårdas). Paskutinis ne itin sėkmingas jo romanas pasirodė prieš šešerius metus, ir nuo tų laikų rašytojo galvoje negimsta idėjų naujai knygai.
Iš kitų filmų ir knygų žinome, kad tokiais atvejais padeda ryžtingas gyvenimo būdo pakeitimas. Jeigu tokiems radikaliems pokyčiams menininkai nesiryžta, tai padėti gali bent jau gyvenamos vietos pakeitimas.
Taip pasielgia ir Džeimsas su žmona Ema (ją suvaidino egzotiškos išvaizdos aktorė Cleopatra Coleman), išvykę pagyventi keistame kurorte išgalvotoje pajūrio šalyje Li Tolkoje, kur vyksta vietinis festivalis.
Nors atvykėliai įspėjami, kad turistai visada turi likti kurorto teritorijoje, Džeimsas susigundo drauge su žmona pavakaroti rašytojo gerbėja prisistačiusios merginos Gabi ir jos vyro Albano namuose.
Vakarienė ir po to sekusi išvyka į kaimą turi fatališkas pasekmes. Grįžtant į viešbutį Džeimsas netyčia partrenkia vietinį vyrą. Kitą dieną Džeimsas suimamas ir jam pasakoma, kad už jo nusikaltimą gresia mirtis nuo jo aukos pirmagimio sūnaus. Tačiau šalis turi unikalią teisingumo sistemą, pagal kurią kaltieji už nemenką mokestį gali būti klonuojami ir vietoj jų nužudomi jų antrininkai. Džeimsas, žinoma, susigundo galimybe išvengti egzekucijos. Tačiau neskubėkime džiaugtis kartu su filmo herojumi. Nes dabar viskas tik prasideda… (G.J.)
2. „Afire“ (2023)
Kažkur Baltijos jūros pakrantėje, Šiaurės Vokietijoje, du draugai – fotografas, kuriantis savo portfolio, ir rašytojas, nerimaujantis dėl beveik baigto antrojo romano projekto – atvyksta į vasarnamį ir randa jame jau apsistojusią jauną moterį, saulėtą, laisvą Nadją (akt. Paula Beer). Fotografas Feliksas (akt. Langstonas Uibelis), pagautas lengvabūdiškos, Rohmero stiliaus atostogų dvasios, atideda savo menines pastangas į antrą planą ir leidžiasi suviliojamas begalinių vasaros galimybių. Rašytojas Leonas su cigarečių pakeliu ir didėjančiu neteisybės jausmu ruošiasi praleisti laiką visiškai apgailėtinai.
Su savo didingomis pretenzijomis ir žiauriu poreikiu gauti patvirtinimą Leonas (puikusis Thomas Schubertas) yra vienas atviriausių iki šiol vokiečių rašytojo ir režisieriaus Christiano Petzoldo sukurtų komiškų personažų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Afire“ (šių metų Berlyno kino festivalio didžiojo žiuri prizo „Sidabrinis lokys“ laimėtojas) yra lengvesnis nei daugelis ankstesnių Petzoldo darbų.
Žinoma, tai vis dar Petzoldo filmas, todėl, nepaisant paviršutiniško putlumo, po paviršiumi veržiasi tamsesnės temos – mirtingumo, kūrybos proceso prigimties, artėjančios klimato krizės, kurią sukelia už horizonto siautėjantys miškų gaisrai. Ir Leonas turi apie tai žinoti, jis žvelgia pro užuolaidas ir durų rėmus, įsižeidęs ir priešiškas, laukdamas nusivylimo. Gardi šio personažo ironija ta, kad nors didžiąją filmo dalį Leonas praleidžia slapta ir nerangiai šnipinėdamas kitus veikėjus (ypač žavią Nadja), į pasaulį jis žvelgia per savo paties išpuoselėto ego prizmę. Tai reiškia, kad jis beveik nieko nemato apie jį besisupančius emocinius krūvius ir socialinę dinamiką.
Šis kūrėjo piešiamas paveikslas yra veiksmingas kaip darbo pobūdžio ir žmogaus statuso perklausa. Leonui darbas yra tai, ką jis rimtai ir autoritetingai skelbia, bet paskui vaidina vaidmenis, susiraukęs ir prakaituodamas prie savo rašomosios mašinėlės. Feliksas yra atviresnis diletantas, tačiau jis bent jau maloniai ir pusiau nuoširdžiai siekia savo meninės karjeros. Nadja linksmai pardavinėja ledus iš vežimėlio ant jūros kranto, o Leonas tai gali tik pateisinti, nes yra ją įsimylėjęs. Tačiau is mažiau atlaidus Devidui (akt. Enno Trebs), vietos paplūdimio gelbėtojui. Vienoje scenoje Schuberto išraiškinga fizinė jėga žiauriai panaudojama, jo veidas ir kūnas deformuojasi dėl jo išpuolių, kai jis tyčiojasi iš Devido karjeros pasirinkimo.
Dėl kunkuliuojančios seksualinės įtampos, nuolat kunkuliuojančių Leono pykčio priepuolių ir lengvo pabėgimo, kurį skleidžia partitūroje skambančios arfos stygos, lengva pamiršti, kad miško gaisras siaučia vis arčiau. Galbūt šiek tiek per lengvai – tokios detalės, kaip oro kokybė ir niūrus liepsnų švytėjimas, užfiksuojamos tik prabėgomis. Bet gal tai ir yra esmė. Galų gale, tai labai stiprus vaizdas, labai stiprus filmas: veikėjai atsiduria ekstremalios klimato situacijos fronto linijoje. Ir jie pamiršta, nesugeba suvokti grėsmės, kol pasidaro per vėlu.
1. „Keino karo teismas“ (The Caine Mutiny Court-Martial, 2023)
„Keino karo teismas“ – karinis teismas, kuris vyksta priešais kamerą, kai puikus Lance’as Reddickas vaidina kapitoną Lutherį Blakley, kuris vadovauja procesui dėl kaltinimo maištu prieš leitenantą Stepheną Maryką (akt. Jake’as Lacy). Reddikas vaidina Blakley taip autoritetingai, kad tai iš tiesų pagrindžia visą reikalą ir primena, kaip stipriai jo svarba gali paveikti juostą. Atrodo, tarsi tai girdėtų pats Dievas.
Leitenanto Maryko teismo posėdis – tai karo lauko teismas dėl maišto Hormūzo sąsiauryje į cikloną patekusiame laive „Caine“. Kilus konfliktui dėl to, kaip laivui ir jo įgulai saugiai įveikti šią stichinę nelaimę, Marykas ir grupė sąjungininkų iš esmės atleido kapitoną Filipą Kvygą (akt. Kieferis Sutherlandas) iš vadovavimo. Dabar Marykas gali būti teisiamas, tačiau gynybos advokatas leitenantas Barnis Grinvaldas (akt. Jasonas Clarke’as) supranta, kad pagrindiniu kaltinamuoju turės būti Kvygas. Jei tik jiems pavyks įrodyti, kad Kvygas nebuvo pakankamai sveiko proto, kad galėtų vadovauti laivui, Marykas išeis į laisvę. Monika Raymund vaidina pagrindinę prokurorę, Lewisas Pullmanas – Tomą Keferį (Maryko sąjungininką tą lemtingą dieną), o Tomas Riley ir Jay’us Duplassas vaidina kitus Kvygo ir Maryko psichikos būklės liudininkus.
„Keino karo teismas“ didžiąją dalį veiksmo nepalieka teismo posėdžio. Laive „Caine“ nėra jokių retrospektyvių prisiminimų, todėl žiūrovai gali susidaryti savo nuomonę remdamiesi pagrindinių veikėjų parodymais. Nuo pat pradžių režisierius William‘as Friedkin‘as, operatorius Michaelas Grady ir montažo režisierius Darrinas Navarro subtiliai žaidžia su tuo, kaip pasakojama ši istorija. Pavyzdžiui, trys pirmieji parodymai. Kvygas dažniausiai kadruojamas vienas, su keliais pjūviais ir palyginti iš arti, suteikiant jam didžiąją kadro dalį, kaip dera jo kapitono vaidmeniui ir galimybei, kad jis piktnaudžiavo savo galia. Antrasis liudytojas, Keferis, kadruojamas šiek tiek toliau, todėl Challee dalijasi kadru ir yra iškirptas taip, kad atspindėtų jo žemesnį statusą. Galiausiai pavaldinys Urbonas (akt. Gabe Kessler) nufilmuotas iš tolo, kad matytųsi visi kambaryje esantys žmonės, todėl liudytojas kadre yra mažas. Šie subtilūs pasirinkimai daro įtaką tam, ką galvojame apie šiuos personažus – Friedkin‘as visada priimdavo sprendimus net tada, kai jų nepabrėždavo ir neišryškindavo taip, kaip tai daro mažesni režisieriai.
Friedkinas taip pat puikus vaidybos režisierius, todėl Sutherlandas sukūrė vieną geriausių savo karjeros aktorinių vaidmenų. Sutherlandas vaidina tik dviejose scenose – vieną kartą kaip kaltinimo liudytojas ir vieną kartą kaip gynybos liudytojas – ir legendiniam Kvygui suteikia nepakartojamos energijos. Šis personažas dažnai būdavo plačiai atmerktų akių, budrus, tačiau Sutherlandas jį pateikia beveik kaip potrauminio streso sutrikimo auką, žmogų, kurį nerimas pavertė monstru.
Neišsiplėsdami pasakysime, kad paskutinė filmo kalba yra skirta žiūrovams provokuoti, o Friedkin‘as mėgsta provokuoti. Labai smagu, kad jo paskutiniame filme yra toks skaldantis epilogas, scena, kuri tikriausiai iškreipia prieš tai vykusio teismo proceso suvokimą, parodydama, kad visa tai tėra sugedusios sistemos produktai. Tai puikiai tinka režisieriui, kuris griovė visuomenės normų, tokių kaip religija, autoritetas ir net sveikas protas, fasadus. Ir tai priminimas, ko netekome jam pasitraukus.
