Regis, jau nebeliko tokios mokslinių išradimų srities, kuri nebūtų tapusi puikiu fonu kvapą gniaužiančioms kino istorijoms apie proto genijus, išradusiems žmonijai tai, be ko jau neįmanoma įsivaizduoti dabartinio gyvenimo.

Pasauliniame kine dabar pastebimas tikras biografinių filmų renesansas. Ekranizuojamos istorinių veikėjų biografijos („Openheimeris“ vis dar ekranuose, netrukus pamatysime istorines dramas „Žana Diu Bari. Karaliaus favoritė“ ir Ridley Scotto „Napoleoną“), ypač filmų kūrėjai pamėgo istorijas apie sportininkus, išradėjus ir garsių verslo brendų įkūrėjus.

Siūlome dešimtuką puikių biografinių filmų apie garsius pasaulinius prekės ženklus.

10. „ĮKŪRĖJAS“ (The Founder, 2016)

Norime mes to ar ne, bet greito maitinimo prekinis ženklas „McDonald‘s“ yra žinomas visiems. Net ir tiems, kurie šiose įstaigose patys nė karto nėra buvę.

McDonald‘s“ – tai modernaus pasaulio fenomenas, metęs iššūkį senas tradicijas turinčiam prabangių restoranų verslui ir šią dvikovą laimėjęs. Nes žmonėms vietoj rafinuotų skonių valgiaraščių pasiūlęs greitai pagamintų patiekalų asortimentą, kuriame svarbiausias patiekalas – bandelė su kotletu viduje, keptų bulvyčių pakuotė ir, žinoma, kokakolos porcija.

Režisierius Johnas Lee Hancockas biografiniame kine ne naujokas. Jo filmas „Naujokas“ (The Rookie, 2002 m.) pasakojo apie garsų beisbolo trenerį Džimį Morisą (akt. Dennis Quaidas). „Nematoma pusė“ (The Blind Side, 2009 m.) buvo dar viena sportinė drama, šį kartą apie neįtikėtino likimo amerikietiško futbolo žvaigždę Maiklą Oherį (jo trenerę suvaidinusi Sandra Bullock buvo apdovanota Oskaru).

O linksmame biografiniame filme „Išgelbėti poną Benksą“ (Saving Mr. Banks, 2013 m.) Tomas Hanksas (beje, labai panašus į savo prototipą) suvaidino legendinį filmų kūrėją Waltą Disney‘ų.

Įkūrėjas“ pasakoja apie žmogų, įkūrusį imperiją „McDonald‘s“. Galiu lažintis, kad jeigu gatvėje klaustume, kas įsteigė garsiausią pasaulyje greito maitinimo restoranų tinklą „McDonald‘s“, greičiausiai ir išgirsime, kad tai Makdonaldas. Tai bus tik nedidelė dalis tiesos. Mat du broliai Makdonaldai (Dikas ir Morisas) nedideliame Kalifornijos miestelyje San Bernardine labai išradingai savo užkandinėje prekiavo mėsainiais. Norėdami praplėsti greitai gaminamų mėsainių racioną kartą jie užsakė partiją pieniškus kokteilius plakančių mikserių, kuriais ne itin sėkmingai prekiavo tūlas amerikietis Rėjus Krokas (Michaelas Keatonas).

Susitikęs su broliais Rėjus greitai suvokia, kad reikia veikti. Ir pasisiūlė tapti kompanionu, plečiant verslą už San Bernardino ribų. O netrukus atliko seną kaip pasaulis fokusą, kurio dėka visas verslas atsidūrė jo rankose.

Dažnai girdime apie amerikietiškos svajonės išsipildymo variantus. O holivudiniuose filmuose dar ir matome panašias istorijas. Dažniausiai jos pasakoja apie žmones, kurie savo talento ar sugebėjimų dėka moksle, sporte, politikoje ar kitose srityse padarė stulbinamą karjerą arba pasakiškai praturtėjo.

Filmas „Įkūrėjas“ – kaip tik pastarojo teiginio iliustracija. Tik, deja, šį kartą kalbama apie kitokios rūšies sumanumą, kai pasinaudojus melą, apgaulę ir cinizmą pasisavinamas svetimas verslas, o jo tikrieji įkūrėjai nustumiami į užribius.

Ką gi, gyvenime taip atsitinka ne taip jau retai. Ir ne visi smerkia grobuonišką principą „siekiant tikslo visos priemonės geros“. Kai kam svarbiau, kad „pinigai nekvepia“… (G.J.)

9. „SROVIŲ KARAS“ (The Current War, 2017)

1889 metais Tarptautinės Paryžiaus parodos Itališkame paviljone buvo eksponuojama statula, vaizduojanti jauną moterį su sparnais, užlipusią ant dujų žibinto nuolaužų; ją supo dantratis, telegrafo aparatas, Voltos lankas, telefonas – visa kompozicija iškalta iš Kararos marmuro. Ši simbolinė figūra į viršų ištiestoje rankoje laikė elektros lemputę. Ant statulos pjedestalo buvo užrašyta „Elektros triumfas“.

Šiais žodžiais „Visuotinės kino istorijos“ autorius Georges Sadoulis padeda I tomo VIII skyrių „Edisonas – filmo išradėjas“.

Parodoje apsilankęs Tomas Edisonas buvo taip sukrėstas šios alegorijos, kad nusipirko statulą, ketindamas rasti jai garbingą vietą naujose laboratorijose, kurias statė West Orange. Nes elektros triumfas kartu buvo ir paties Edisono asmeninis triumfas“.

Iš tikrųjų „didžiausio visų laikų išradėjo“ (taip jį pavadino Albertas Einšteinas) Tomo Edisono vardas pirmiausiai asocijuojasi su elektra ir kinu. Bet žinomų išradimų jis žmonijai paliko daug daugiau. Vikipedijoje teigiama, kad šis „Vienas produktyviausių išradėjų savo vardu užpatentavo net 1093 išradimus“).

Režisieriaus Alfonso Gomezo-Rejono vaidybinis filmas „Srovių karas“ kaip tik ir pasakoja apie tuos laikus, kai Tomas Edisonas (jį suvaidino populiarusis Benedictas Cumberbatchas) visą savo inovatorišką energiją buvo nukreipęs į bandymus elektrifikuoti Ameriką.

Filmo įvykiai apima istorinį laikotarpį nuo 1880-ųjų iki 1893-ųjų metų. O įtemptą veiksmą į priekį varo ilgai trukę konfliktai tarp Tomo Edisono ir svarbiausio jo konkurento fiziko Džordžo Vestinghauzo (akt. Michaelas Shannonas).

T. Edisonui užpatentavus nuolatinę elektros paskirstymo sistemą, atsirado daugiau žmonių, norinčių ją patobulinti, tarp jų – ir Džordžas Vestinghauzas bei Nikola Tesla, kurie sukūrė savo kintamosios elektros pasiskirstymo sistemą. Pasirinkti vieną elektros perdavimo sistemą buvo būtina, nes skirtingų metodų ir prietaisų naudojimas didino sąnaudas ir buvo tikras galvos skausmas ne tik įmonėms, bet ir valstybėms. Būtent tai ir išprovokavo vadinamąjį „srovių karą“.

Trečiajam šio karo dalyviui – Nikolai Tesla (akt. Nicholas Holtas) – filme skiriama nedaug vietos, o pagrindiniai antagonistai yra dviejų visiškai skirtingų mokslinių koncepcijų atstovai: Edisonas vystė bei tobulino nuolatinę elektros perdavimo sistemą, o Vestinghauzas klojo pamatus gerokai pažangesnei kintamos elektros perdavimo sistemai.

Šis karas, beje, oficialiai pasibaigė daugiau nei po šimto metų – tik 2007-aisiais metais buvo galutinai atsisakyta Edisono metodo ir Niujorke iškilmingai buvo perkirstas paskutinis tada dar veikęs nuolatinės elektros perdavimo kabelis.

Daugelis nepastebi palankių galimybių, nes dažnai jos ateina apsirengusios darbiniais rūbais ir būna panašios į paprastą darbą“, – taip kažkada kalbėjo Tomas Edisonas. Pasižymėjęs ypatingu talentu ir verslumu jis puikiai suvokė, kokias neišmatuojamas galimybes turės ateities pasauliui dirbtinė šviesa, kurią skleidžia elektros lemputė. Visa tai prilygo stebuklui ir suvokimui, kad dirbtinės šviesos šaltinio atsiradimas – itin stiprus ir reikšmingas žingsnis į priekį, galintis pakeisti žmonijos ateitį.

Arogancijos nestokojantis ir savimi pasitikintis Edisonas be skrupulų kritikuoja Teslos ir Vestinghauzo sukurtą elektros perdavimo sistemą ir užkuria tikrą propagandinę kampaniją: spaudoje pasirodo užsakomieji straipsniai apie žmonių mirtis šalia aukštos įtampos kintamosios srovės transformatorinių Niujorke ir kitose JAV vietose.

O kare kaip kare – visos priemonės geros! Nesibodima juodinti konkurentų asmenybes, viešinama itin delikati jų asmeninio gyvenimo informacija, organizuojami atviri išpuoliai ir net sabotažas. Edisono metodai peržengia visas sveiko proto ribas – griebdamasis šiaudo, kintamąja elektros srove kankinami gyvūnus, Edisonas net sukonstruoja elektros kėdę, skirtą „humaniškam“ nusikaltėlių žudymui.

Srovių karas“ sunkiai skynėsi kelią į ekranus. Projektas buvo pabaigtas dar 2017 metas. Bet premjerą stabdė visu smarkumu įsiplieskę seksualiniai skandalai dėl nederamo prodiuserio H. Weinsteino elgesio. Reikalai pajudėjo, kai prie projekto prisijungė Martinas Scorsese.

Deja, filmas nepateisino finansinių lūkesčių (kainavo 30 mln., surinko vos 12). O kritikai nepraleido progos paironizuoti, kad filme apie elektrą pritrūko „aukštos įtampos“. (G.J.)

8. „STEVE’AS JOBSAS“ (Steve Jobs, 2015)

Dar visai neseniai žiniasklaida vieną garsiausių mūsų laikų verslo genijų Steve‘ą Jobsą titulavo mūsų laikų Leonardo Da Vinciu.

O ketvirtųjų S. Jobso mirties metinių proga pasirodė antroji jo vaidybinė kino biografija.

Kaip tik S. Jobsas nebuvo vadinamas dar gyvas būdamas: ir technologijų amžiaus ikona, ir brangiausio pasaulyje prekės ženklo įkūrėju, ir jokių taisyklių nepaisančiu perfekcionistu, ir beprotiškų ambicijų apsėstu genijumi, ir tik savo nuomonę girdinčiu egoistu. Jis galėjo atleisti darbuotoją lifte per keliolika sekundžių, bet tą patį vakarą sukeldavo isterišką skandalą, jei negaudavo staliuko pamėgtame restorane. Jis išvijo iš namų nėščią moterį, sakydamas, kad yra paskutinis žmogus žemėje, kuris galėtų būti jos vaiko tėvas, tačiau po daug metų pripažino dukterį, nuolat kalbėdavo su ja telefonu, apmokėjo jos mokslus koledže ir pavadino vieną iš savo projektų jos vardu.

Vieniems S. Jobsas – idėjų vagis ir tironas, kitiems – nekvestionuojamas genijus ir mokytojas. Kaip jaunystėje kvaišalus išbandęs maištingas hipis, metęs mokslus koledže ir neturėdamas nė cento kišenėje sugebėjo sukurti vieną didžiausių verslo imperijų pasaulyje?

Į šiuos ir panašius klausimus prieš dvejus metus bandė atsakyti režisierius Joshua Michaelas Sternas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Ashtonas Kutcheris, bet jų filmas lakonišku pavadinimu „Jobsas“ (2013 m.) buvo pelnytai pripažintas nevykusiu ir labai paviršutinišku.

0 2015-aisiais Niujorke įvykusioje spaudos konferencijoje paklaustas, kaip jam sekėsi persikūnyti į S. Jobsą, 38-erių aktorius M. Fassbenderis juokais atsakė, atidžiai nagrinėjęs kolegos A. Kutcherio darbą ir iš jo pasimokęs, bet draugiškos konkurencijos nebijantis: „Akivaizdu, kad aš nepanašus į S. Jobsą. Tai buvo pirmas dalykas, kurį aš pasakiau režisieriui Danny Boyle‘ui“.

Tačiau D. Boyle‘as dėl to nė kiek nepergyveno. Jo manymu, tai kaip tik naujojo filmo privalumas. Anot jo, M. Fassbenderiui pavyko perprasti šio žmogaus esmę ir ją įtikinamai perteikti. Panašu, kad režisierius yra teisus. Filmui „Steve‘as Jobsas“ jau pranašaujami naujojo sezono apdovanojimai, o M. Fassbenderio partnerė Kate Winslet (ji suvaidino S. Jobso bendradarbę Joanną Hoffman, kurią su „Apple“ įkūrėju siejo ilgametės draugystės saitai) Niujorko kino festivalyje pasakojo: „Jis nepaprastas aktorius, aš niekada nemačiau tokio profesionalo, jis buvo tiesiog nuostabus“.

Filme, sukurtame pagal Walterio Isaacsono knygą, pagrindinis dėmesys skiriamas trims svarbiems įvykiams S. Jobso gyvenime: 1984 m. pristatytam asmeniniam kompiuteriui „Macintosh“, po ketverių metų į rinką išleistam kompiuteriui „NeXt“ ir, žinoma, didžiausią jo triumfą paliudijusio „iMac“ pristatymui 1998-aisiais. Šalia šių pasaulį keitusių pasiekimų filmas pasakoja apie sudėtingus kompiuterių genijaus santykius su bendradarbiais, kolegomis, artimaisiais ir tikra dukra Liza, kurios S. Jobsas labai ilgai nenorėjo pripažinti, nors DNR testas ir buvo įrodęs jo tėvystę.

Dabar sunku įsivaizduoti, kad galėtume gyventi be tokių „žaisliukų“, kaip iMac, iPod ir iPhone. Kiekvieną šių išradimų S. Jobsas pristatydavo kaip naują proveržį į ateitį ir darydavo tai labai elegantiškai. Jis pats buvo kupinas paradoksų ir tikėjo, kad tapo vienu ryškiausiu savo epochos lyderiu. Todėl kartais elgdavosi kaip kaprizingas Dievas, įsitikinęs savo beapeliaciniu teisumu. Režisierius D. Boyle‘as randa taiklių metaforų šioms herojaus charakterio savybėms – ir Macintosh‘o prezentacijoje 1984-aisiais, ir scenoje su filharmonijos orkestru, kurioje asociacija su dirigentu yra labai tiesmuka: lygiai taip pat S. Jobsas „diriguoja“ aplink jį vykstantiems procesams – čia svarbus ne tik kiekvienas jo žodis, bet ir gestas. (G.J.)

7.EIFELIS“ (Eiffel, 2021)

Prancūzų inžinierius Gustavas Eifelis pasauline garsenybe tapo dar iki svarbiausio savo darbo – jo vardu pavadinto bokšto, pabaigto Paryžiuje 1889 metais ir tapusio svarbiausiu Pasaulio pasiekimo parodos objektu. Tada buvo manoma, kad tai bus laikinas statinys, kuris bus išmontuotas po 25 metų, kai visi darbai atsipirks, parduodant bilietus bokšto lankytojams.

Beveik aštuoni milijonai frankų atsipirko vien per parodos laikotarpį, tolimesnė bokšto priežiūra tapo pelningu verslu, o pats bokštas ligi šiol yra vienas labiausiai fotografuojamų ir gausiai lankomų objektu.

Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip šis Paryžiaus simbolis nervino anuometinę meninę Prancūzijos visuomenę. Dar vykstant bokšto statybos darbams 1887-aisiais net 300 menininkų (tarp jų rašytojai Aleksandras Diuma, Gi de Mopasanas, kompozitorius Šarlis Guno ir kt.) Paryžiaus merijai nusiuntė kolektyvinį protesto laišką, pavadinę konstrukciją „beprasmiška ir siaubinga“, o patį bokštą – „juoką keliančiu statiniu, dominuojančiu virš Paryžiaus kaip fabriko kaminas“.

Yra likusi graži legenda apie tai, kad į klausimą, kodėl jis mėgsta pietauti antrajame bokšto aukšte esančiame restorane, Gi de Mopasanas neva atsakęs: „Todėl, kad tai vienintelė vieta milžiniškame Paryžiuje, iš kur šis monstras nesimato“.

Nėra ko stebėtis, kad sunku sutikti tokį filmą, kuriame veiksmas vyktų Paryžiuje, o Eifelio bokšto nesimatytų bent viename kadre arba kad ir tolimoje miesto panoramoje.

Kartais pats bokštas tapdavo svarbia filmų veiksmo vieta. Dar nebylaus kino laikais čia plėtojosi ir kriminalinės, ir net mistinės istorijos. Pvz. režisieriaus Renė Claire‘o siurrealistiniame filme „Paryžius užmigo“ (1923 m.) ar Julieno Duvivier mistinėje nuotykių istorijoje „Eifelio bokšto paslaptis“ (1927 m.), kurioje būtent ant bokšto laiptų ir geležinių konstrukcijų nufilmuotos kvapą gniaužiančios gaudynės.

Jau seniai atskiro filmo prašyte prašėsi pats genialus inžinierius (be jo vardą išgarsinusio bokšto, Prancūzijoje ir dabar stovi keli jo pastatyti traukinių tiltai, o garsioji Niujorko Laisvės statula – taip pat Eifelio dovana amerikiečiams). Neseniai toks filmas buvo sukurtas. Tik regis, jo režisieriui Martinui Bourboulonui genialaus konstruktoriaus gyvenimo faktai ir bokšto statybos peripetijos tapo puikiu pretekstu sukurti dar viena prancūzišką avantiūrinę melodramą apie nelaimingą meilę.

Pradiniai filmo titrai informuoja žiūrovus, kad jie kviečiami pasižiūrėti „laisvą tikrų įvykių interpretaciją“. Taigi žiūrovai tokiu būdu įspėjami filme neieškoti istorinių faktų autentiškumo. Pasauliniame kine tokia praktika dažnai sutinkama, prisiminkime kad ir net septyniais Oskarais apdovanotą amerikiečių kostiuminę dramą „Įsimylėjęs Šekspyras“ (1998 m.), kurios autoriai fantazuoja ne prasčiau už patį Šekspyrą.

Nevaržo savęs ir „Eifelio“ kūrėjai. Su šio filmo pagrindiniu herojumi susipažįstame 1886 metais, kai Eifelis (jį suvaidino populiarus aktorius Romainas Duris) buvo našlys su penkiais vaikais. Jis jau amerikiečių apdovanotas medaliu už grandiozinę Laisvės statulą ir dabar apsėstas idėjos statyti Paryžiuje metro. Bet tam reikia milžiniškų lėšų, kurias galėtų suteikti nebent vyriausybė.

Oficialaus vizito pas transporto ministrą metu įvyksta dar vienas lemtingas susitikimas – su gražuole Adriena Buržė (akt. Emma Mackey), kurios Gustavas nematė dvidešimt metų ir kuri dabar yra jo jaunystės draugo žmona.

Kai prie garbingų svečių apsėsto stalo prasideda kalbios apie artėjančią mokslinių pasiekimų parodą, Eifelis garsiai lepteli (panašu, kad norėdamas padaryti įspūdį ne tiek ministrui, kiek Adrianai!), kad gali pastatyti net trijų šimtų metrų aukščio bokštą.

Nuo šio momento prasideda dvi istorijos – bokšto statybos peripetijos (jas komplikuoja pavyduolių intrigos, vos nesužlugdžiusios darbų finansavimą) ir Gustavo bei Adrianos santykių istorija, pradedant jų sena pažintimi prieš du dešimtmečius Bordo, kur Eifelis tiesė tiltą virš Garono upės.

Filmo biudžetas siekė 75 milijonus eurų, ir tai retas atvejis, kai nereikia jokio audito, kad įsitikintum, jog lėšos buvo panaudotos tikslingai (grandiozinės dekoracijos, prabangūs kostiumai, gražūs stilingi drabužiai ir, žinoma, kompiuteriniai efektai (jie tikrai šiuo atveju buvo būtini, kad autoriai galėtų atkurti Paryžių tokį, koks jis buvo daugiau nei prieš 130 metų). (G.J.)

6.BLACKBERRY“ (BlackBerry, 2023)

Mobilieji telefonai – viena tų sričių, kurioje progresas žengia septynmyliais žingsniais, o kasmet net kelis kartus atnaujinamų technologijų neįmanoma nei susekti, nei kasmet ir vis dar patobulinamų prietaisėlių įsigyti.

Režisieriaus Matto Johnsono naujausias darbas „BlackBerry“ kaip tik ir pasakoja apie modernių technologijų legendą – vieno iš pirmųjų plačiai naudojamų išmaniųjų telefonų „BlackBerry“. Kadangi konkurencija ryšio bei komunikacijos technologijų srityje yra milžiniška, sunku „ant bangos“ išsilaikyti net tiems, kurie pradžioje buvo pirmeiviai. Kartais po svaiginamos karjeros ir neįtikėtino kelio į viršūnes seka skaudus nuopuolis.

Būtent taip atsitiko ir prekiniam ženklui „BlackBerry“. Buvo laikai, kai apie šį išmanųjį telefoną su klaviatūra, kuriuo galima rašyti elektroninius laiškus, svajojo kiekvienas, o savo rankose jį turėjo visi save gerbiantys verslininkai. Ir kai atrodė, jog visas pasaulis yra tokio telefono kūrėjų kišenėje, pasirodė Steve‘as Jobsas su savo „iPhone“. Viena klaida, išdidus prisirišimas prie technologijos, nesugebėjimas laiku įsijungti į konkurencinę kovą bei susitarti su mobiliojo ryšio operatoriais ir nuo beveik 50 proc. išmaniųjų telefonų rinkos JAV bei milijardų dolerių per metus krenti iki nulio.

Filmo, sukurto pagal knygą „Losing the Signal: The Untold Story Behind the Extraordinary Rise and Spectacular Fall of BlackBerry“, premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje – pagyrų tąsyk jam negailėjo nei kino kritikai, nei žiūrovai, nei netgi technologijų žinovai. „Tokių filmų reta“, – kalbėjo žiūrovai po premjeros. Vieni filmą ėmė lyginti su Martino Scorsese‘s „Volstryto vilku“, kiti su Davido Fincherio „Socialiniu tinklu“.

Iš tikrųjų, visus šiuos filmus vienija ir autorių bei aktorių šėlsmas, juodasis humoras, ironiškas požiūris į Silicio slėnyje vyraujančias taisykles, taip pat nevengiama pavaizduoti inovatorių keistenybes. Bet tuo pat filmas „BlackBerry“ yra intriguojantis, kvapą iki paskutinės minutės gniaužiantis trileris, atskleidžiantis technologijų ir telekomunikacijų verslo užkulisius.

Kas geriau parduos konkurentams dar nežinomą technologiją: gabus inžinierius ar „moksliukas“ – Harvardo verslo mokyklos absolventas? Kaip persivilioti talentus iš „Google“ ar „Microsoft“? Kaip užkariauti išmaniųjų telefonų rinką? Visi šie klausimai dabar ne mažiau svarbūs už pačius išradimus.

Filmas prasideda, kai du kanadiečių inžinieriai Mike‘as Lazaridis (Jay‘us Baruchelis) ir Douglas Freginas (jį suvaidino pats filmo režisierius Mattas Johnsonas), technologijų įmonės „Research In Motion“ įkūrėjai, susitinka su verslo „rykliu“ Jimu Balsillie‘u (Glennas Howertonas), kad pristatytų jam naują idėją). „50 proc. įmonės akcijų ir aš CEO“, – atsako jis. CEO amerikietiškai reiškia generalinis direktorius (chief executive officer, sutrumpintai CEO).

Ypač audringą veiklą Balsillie‘is išvysto, kai netenka buvusio darbo. Jo patirtis ir geras savo srities reikalų išmanymas greitai duoda puikų rezultatą: sėkmingai startavusi RIM tampa ryškiu proveržiu telekomunikacijų rinkoje. O žiūrovai gavo dar vieną gerai susuktą filmą, kuriame gamybiniai procesai ir begalė verslo užkulisių detalių neužgožia pačių personažų, kurių dauguma pavaizduoti kaip idėjų fanatikai, vardan tikslo aukojantys savo asmeninius gyvenimus. Bet be tokių fanatikų, ko gera, joks progresas nebūtų įmanomas. (G.J.)

5. „Air” (2023)

Šis 2023 metų filmas parodo kaip du skirtingi pasauliai, sportas ir verslas, kartu gali sukurti kažką tikrai ypatingo. Tai istorija, kuris įkvėps, primins apie atkaklaus ir sunkaus darbo galią, paskatins rizikuoti ir daryti tai, kuo tiki.

„Nike“, o tiksliau „Blue Ribbon Sports“, toks pavadinimas buvo pradžioje, buvo įkurta 1964 metais. Iš pradžių kompanija buvo įsteigta, kaip oficialus japoniškų bėgimo batų platintojas JAV ir per pirmuosius veiklos metus pardavė apie 1 300 batų porų. Pradžia buvo sudėtinga. Neturėdami jokių oficialių pardavimo patalpų, kompanijos steigėjai Billas Bowermanas ir jo auklėtinis Philas Knightas buvo priversti pardavinėti sportinius batelius tiesiog iš automobilių bagažinių.

Nors ir neturėjo oficialios pardavimo vietos, tačiau prekyba sekėsi visai neblogai ir kompanijos įkūrėjai netgi sugebėjo surinkti pakankamai pajamų, kad 1965- taisiais jau nusamdytų savo pirmąjį nuolatinį darbuotoją. Pirmoji „Nike“ mažmeninė prekybos parduotuvė buvo atidaryta 1966-aisiais, Pico bulvare, Santa Monikoje, Kalifornijoje. Pardavimai ir toliau augo, todėl kompanijos savininkai savo veiklą išplėtė į ritinę Amerikos pakrantę, Welleslio miestą, Masačusetse. Toliau kompanija augo ir išplito ne tik Amerikoje, bet ir po visą pasaulį.

Tokia yra „Nike“ istorija, bet šis fimas ne apie tai. „Air“, tai vienos valandos ir 52 minučių juosta apie tai, kaip „Nike“ pasirašė vertingiausią visų laikų sandorį su Michaelu Jordanu. Tuo metu amerikiečių sportininkų širdis buvo užkariavę vokiečių „Adidas“ ir kita amerikietiška įmonė „Converse“. Todėl „Nike“ reikėjo ypatingai pasistengti, kad iškiltų . Šiuo klausimu visi nuopelnai tenka Sonny Vaccaro, kuris tuo metu dirbo „Nike“ sporto skyriuje būtent, kad padėtų krepšinio srityje ir jam kilo idėja pasiūlyti tuo metu kylančiam krepšininkui Michaelui Jordanui sudaryti sutartį su „Nike“, nes matė jo didžiulį potencialą krepšinio aikštelėje. Šiai idėjai prieštaravo visi, kas tik gali, tačiau Sonnio tai nesustabdė. Nors žiūrint visi jau žinome šio filmo pabaigą, laikas tikrai neprailgsta.

Filmo režisierius Benas Afflekas per filmo premjera, kuri vyko Austine, Teksase, South by Southwest Film & TV festivalyje pristatydamas filmą teigė, kad tai svarbiausia naktis jo gyvenime: „Šis vakaras yra pati svarbiausia mano profesinio gyvenimo naktis“, – miniai sakė režisierius.

Vienas įspūdingiausių filmo „Air“ aspektų yra dėmesys detalėms, nes filme tobulai atvaizduojamas 80 – ųjų laikotarpis. Dekoracijos, kostiumai, grimas, viskas atrodo nepriekaištingai. Filme, taip pat, skambėjo ir klasikiniai 80-ųjų hitai, tokie kaip Toto „Africa“, New edidtion „Candy Girl“ ir Van Halen „Jump“, todėl žiūrint ne karta norisi linguoti pagal ritmą. (G.P.)

4. „Tetris” (2023)

2023 m. pasirodė ilgai lauktas Apple TV+ ir režisieriaus Jon S. Baird filmas „Tetris”, pasakojantis vieno iš populiariausių vaizdo žaidimų pasaulyje atsiradimo istoriją ir sunkumus, kuriuos teko patirti norint pristatyti jį platesnei auditorijai iš už geležinės uždangos. Tai biografinė istorija apie stiprybę, ryžtą ir begalinį tikėjimą tuo, ką darai, kurios pagrindinis fokusas – autorinės žaidimo teisės ir išleidimas į pasaulines rinkas.

Loginis žaidimas, pavadinimu „Tetris“, Amerikos rinką pirmą kartą pasiekė 1989 m., kai buvo išleistas kartu su naująją Nintendo Game Boy delnine žaidimų konsole, todėl visada ir buvo glaudžiai susijęs su šia kompanija. Visgi, tik nedaugelis žino tikrąją šio visame pasaulyje populiaraus žaidimo istoriją.

Pirmiausia, „Tetris“ atsirado Maskvoje, tuo metu dar buvusioje Sovietų Sąjungoje, 1985 m. Jo kūrėjas, kompiuterinių sistemų inžinierius Aleksejus Pajitnovas, tuo metu kaip tik dirbo Dorodnitsyno skaičiavimo centre, dabartinėje – Rusijos mokslų akademijoje. Sukurti krintančių figūrų, visada sudarytų iš keturių kvadratėlių, dar vadinamų tetronimoes, žaidimą, jį įkvėpė jo pomėgis puzlėms ir stiprus susižavėjimas estetinėmis ir matematinėmis geometrinių formų išdėstymo galimybėmis.

Pajitnovo sukurtas žaidimas, nors itin paprastas, bet intriguojantis, labai greitai paplito tarp jo kolegų ir draugų, ir taip patraukė aplinkinių, dirbančių žaidimų industrijoje, akį. Čia ir prasideda beveik dviejų valandų trukmės pasakojimas, kaip žaidimų kūrėjas, vardu Hankas Rogersas, tiesiog užburtas šio hipnotizuojančio naujo žaidimo, rizikuoja viskuo, norėdamas jį išleisti, t.y. gauti tarptautines licencijavimo teises, už Sovietų Sąjungos ribų. Jam ne tik tenka ieškoti partnerių, lenktyniauti su viena iš didžiausių to meto vaizdo žaidimų licencijavimo ir leidimo kompanijų, bet ir pačiam vykti į Maskvą ir vykdyti derybas su vietiniais biurokratais ir KGB.

Režisierius Jonas S. Bairdas, kartu su likusia komanda ir aktoriais (viena jų – lietuvė – Ieva Andrejevaitė, atlikusi Alexey žmonos Ninos vaidmenį), puikiai atkūrė to meto, 1980-ųjų, estetiką ir dar labiau ją pagilino muzikiniu takeliu, kur kai kurios itin populiarios to meto amerikiečių dainos suskambo rusų kalba. Įtemptas siužetas ir tam tikrose vietose panaudoti vizualiniai efektai bei juokeliai prikaustė prie ekranų ir neleido atsikvėpti iki pat filmo galo. Svarbiausia, kad „Tetris“ ne tik pasakoja pačio žaidimo atsiradimo ir išleidimo istoriją, tačiau kartu ir primena apie Šaltojo karo periodu tvyrojusią įtampą tarp Rytų ir Vakarų, kuri iš esmės ir buvo tai, kas pirmiausia paskatino lenktyniauti dėl žaidimo teisių, ir Sovietų Sąjungos griūtį. Juosta itin gerai perteikė to laikotarpio esmę, kai vaizdo žaidimai buvo dar tik pradėję kilti į populiarumo viršūnes, ir kur kiekvienas svajojo vienaip ar kitaip pakeisti pasaulį. (J.D.K)

3. „GUCCI MADOS NAMAI“ (House of Gucci, 2021)

Aštuoniasdešimt ketverių metų britų kino klasikas Ridley Scottas yra puikios fizinės formos ir vis dar galintis nustebinti ne tik savo ištikimiausius fanus.

Pastaruoju metu kvietimų filmuotis tikrai nestokojantis Adamas Driveris vaidina svarbų vaidmenį ir kol kas naujausiame R. Scotto filme „Gucci mados namai“, nors spauda garsiausiai vis dar skalambija ne apie jį, bet apie pop muzikos dievaitę Lady Gagą.

Svarbiausi filmo personažai yra aukštosios mados pasaulio veikėjai, vieno svarbiausių prêt-à-porter prekinio ženklo savininkus ir galingos madų imperijos vadovus. Adamas Driveris suvaidino garsaus verslo paveldėtoją Mauricijų Guccį, o Lady Gagą – jo žmoną, pasamdžiusią žudiką, kuris nušovė jos vyrą ant laiptų pakeliui į biurą 1995-aisiais.

Teismo pripažinta kalta Patricija Reggiani net 18 metų praleido kalėjime buvo išleista į laisvę tik 2016 metais ir pelnė Juodosios našlės pravardę.

Kad tai turėtų būti ne cukraus pudra apibarstytas spalvingas reportažas iš meninės bohemos gyvenimo liudija jau scenarijaus pagrindu tapęs literatūrinis šaltinis – Saros Gay Forden knyga „Gucci namai: Sensacinga istoriją apie žmogžudystę, pamišimą, blizgesį ir godumą“ (The House of Gucci: A Sensational Story of Murder, Madness, Glamour, and Greed).

Iš tikrųjų, tris dešimtmečius apimantis pasakojimas filme nestokoja meilės, išdavysčių, keršto, o galiausiai baigiasi žmogžudyste, po kurios beveik šimtą metų vystytas šeimos verslas bus pasisavintas vienos Bahreino korporacijos vadovų.

Nors siužeto ašis yra didelio rezonanso susilaukusi žmogžudystė, „Gucci mados namai“ nėra kriminalinis trileris. Greičiau tai filmas, tęsiantis žmogiškojo godumo temą, ryškiai dominuojančią „Viso pasaulio piniguose“.

O kad filmas tapo reikšmingu įvykiu ne tik kino pasaulyje, liudija mados namų atstovų liguista ir pikta reakcija. Spaudoje dabar plačiai aptarinėjami garsios šeimynėlės atstovų pretenzijos: jiems netinka net aktoriai Alas Pacino (jis suvaidino Aldą Guccįi) ir Jaredas Leto (Paolo Gucci).

Jei įsižeidę turtuoliai įvykdys savo grasinimus savo garbę ir orumą ginti teismuose, mūsų lauks intriguojanti „muilo opera“. Laimės iš jos visi – žmonėms nykiais žiemos vakarais bus pateikta pikantiška daugiaserijinė pramoga, o finansinę naudą labiausiai pajus kas?… Teisingai – madingų aksesuarų ir suknelių pardavėjai. (G.J.)

2. „Le Manas’66. Plento karaliai” (Ford vs. Ferrari, 2019)

„Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga) skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.

Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.

Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.

Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.

Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.

Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.

Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).

Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale. (G.J.)

1. „SOCIALINIS TINKLAS“ (The Social Network, 2010)

Šiam filmui pasirodžius ekranuose amerikiečiai pokštavo, kad „Socialinį tinklą“ turėtų pažiūrėti ne mažiau, kaip 500 milijonų žiūrovų – maždaug tiek žmonių tuo metu dalyvavo internetinės platformos „Facebook“ veikloje.

Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.

Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.

Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.

Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.

Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.

Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. –  Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Gustė Pocevičiūtė, Justina Danylaitė – Krivinskienė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: