Po ilgos ir varginančios bei itin žalingos kino pramonei pandemijos 2022-ji pagaliau pateikė gero kino porciją. Mūsų sąraše skirtingų žanrų filmai – nuo kontraversiškai kritikų sutiktos „Blondinės“ ir šokiruojančių D. Cronenbergo „Ateities nusikaltimų“ iki saldaus lyg karamelė ryškiais spalvų fejerverkais spinduliuojančio „Elvio“ iki vėl aktualaus rašytojo Remarko romano ekranizacijos.
Kaip teigė jau primiršta reklama, „rinkis geriausią“.
10. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes aliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (D.Ž.)
9. „BLONDINĖ“ (Blonde, 2022)
Be jokios abejonės, tai vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų filmų, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje.
Tai biografinė drama, kurioje modernių laikų kino žvaigždė Ana de Armas suvaidino bene garsiausią (bent jau kino pasaulyje) blondinę Marilyn Monroe. Tiksliau, Normą Džiną Mortensen – taip aktorė vadinosi, kol netapo tarptautine garsenybe.
Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?
Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.
Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.
„Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.
Gerai pažinojusi klasikinio Holivudo gyvenimą ir šiame „kino rojuje“ egzistavusias taisykles M. Monroe kažkada sakė: „Tai vieta, kur tau sumokės tūkstantį dolerių už bučinį ir 50 centų už tavo sielą“.
Šiuos žvaigždės žodžius storoje biografinėje knygoje panaudojusi Joyce Carol Oates buvo viena pirmųjų naujojo filmo gynėjų. Ji filmą pavadino „stulbinančia, nuostabia, nerimą keliančia ir visiškai feministinę interpretaciją“.
Bet daugelis filmo kritikų nebuvo tokie geranoriški. Nors po filmo premjeros Venecijoje griaudėjo keturiolika minučių (!) trukusios ovacijos (tai minėjo ne vienas recenzentas), vertintojų nuomonės pasiskirstė beveik per pusę. Jau vien todėl filmą reikia pažiūrėti, kad turėtum savo nuomonę. (G.J.)
8. „ATEITIES NUSIKALTIMAI“ (Crimes of the Future, 2022)
Tie, kurie seniai domisi Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis.
Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Pirmieji režisierių išgarsinantys filmai buvo fantastiniai trileriai, šokiravę autoriaus per kraštus trykštančia išmone ir neįtikėtinomis istorijomis. „Virpesiuose“ (Shivers, 1975 m.) tankiai apgyvendintoje saloje netoli Monrealio gyvenantis kvaištelėjęs mokslininkas užkrečia aplinkinius genetiškai modifikuotu parazitu, kuris paverčia žmones žiauriais gyvūnais.
„Skeneriuose“ (Scanners, 1981 m.) buvo pasakojama apie ypatingas galias turinčius žmones, kurie moka skaityti svetimas mintis ir gali… per atstumą nurauti žmonėms galvas nuo pečių.
O „Videodromo“ (Videodrome, 1983 m.) aktorius Jamesas Woodsas suvaidino aštrių emocijų ieškantį kabelinės televizijos vadovą, kuris pats pavirto… gyvu videomagnetofonu.
Vėliau tobulindamas šią fantastinę koliziją D. Cronenbergas sukūrė „Egzistenciją“ (eXistenZ, 1999 m.), kurioje geniali interaktyvių žaidimų programuotoja išranda būdą kibernetinius žaidimus prijungti prie žaidėjų kūnų ir smegenų.
O pernai D. Cronenbergas sugrįžo prie savo pirmojo filmo „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 1970 m.) ir iš jo išplėtojo naują versiją, kurią kritikai iš karto priskyrė prie vadinamųjų „Kūniškų siaubo trilerių“ (body horror“).
Anonsuodamas šį filmą pats režisierius sakė, kad jautriausi žiūrovai ištvers ne ilgiau, negu penkias minutes, bet patikino, kad jis turėjęs kuo rimčiausius ketinimus: „Jokių juokų, tik faktai“ (not a joke, just a fact).
Faktas, kad šiais laikais organų donorystės problema tiesiogiai susijusi su bandymais pratęsti žmonių biologinę gyvenimo trukmę. Matėme ne vieną šiurpą keliantį filmą, kuriame žmonės grobiami negalioms organų transplantacijos operacijoms arba specialiai auginami laboratorijose, kad laikui atėjus jų organai būtų perkelti į kitų žmonių kūnus.
D. Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus.
O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno.
Antiutopijų matėme visokių. Bet akivaizdu, kad D. Cronenbergas rado dar nežinomą kelią į „nuostabų naują pasaulį“. Tik kur šis kelias gali nuvesti? (G.J.)
7. „ĮVYKIS“ (L’évènement, 2022)
Šis jaunos prancūzų kino režisierės Audrey Diwan filmas išgarsėjo po to, kai Venecijos kino festivalyje laimėjo pagrindinį prizą – Auksinį liūtą.
Filmo problema tikrai aktuali, todėl nesunku autorius įtarti savotiškais konjunktūriniais tikslais – kol nenuslūgo triukšmingo judėjimo #MeToo viešos manifestacijos, palaikyti teisę į abortus reikalaujančias moteris priminimu apie abortų draudimą Prancūzijoje septintajame dešimtmetyje.
Lygiai prieš penkiolika metų trimis prizais Kanuose buvo apdovanota rumunų drama „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Joje režisierius Cristianas Mungiu, tęsdamas savo kolegų norą atskleisti kuo daugiau ilgai nuo pasaulio visuomenės slėptų diktatoriaus Nicolae Ceausescu režimo paslapčių, papasakojo apie valstybiniam nusikaltimui prilygintą nepageidaujamo nėštumo pašalinimą, paprasčiau kalbant, abortą.
Su šia problema rumunų filme susiduria dvi viename studentiško bendrabučio kambaryje gyvenančios merginos Otilija ir Gabicė. Jos mokosi universitete ir kartu įpratusios spręsti iškylančius sunkumus. Todėl kai Gabicė pastoja ir ryžtasi atsikratyti nepageidaujamo nėštumo, jos racionalioji draugė ima rūpintis visomis nelegalaus aborto problemomis.
Veiksmas neskubiai rutuliuojasi 1987-aisiais, kai iki N. Ceausescu režimo kracho liko vos dveji metai. Tačiau šios ateities, žinoma, filmo herojai negali numatyti.
Bet vienas dalykas – totalitarinė socialistinė Rumunija, o visai kitas – demokratinė kapitalistinė Prancūzija. Bet ir joje, anot „Įvykio“ autorių, reikalai buvo ne ką geresni. Tik aštuntojo dešimtmečio viduryje feministinio judėjimo aktyvistėms pavyko situaciją Prancūzijoje pakeisti.
„Įvykio“ siužetas plėtojasi 1963-aisiais, kai 1968-ųjų revoliucinių permainų dar niekas nepranašauja, lytinis švietimas neegzistuoja, o už nelegalų abortą baudžiama laisvės atėmimu.
Ana (Anamaria Vartolomei) studijuoja prancūzų literatūrą Angulemo universitete. Jos rezultatai geriausi, todėl mergina jau gali paslapčia mėgautis šviesios ateities akademinėje bendruomenėje perspektyvomis. Tačiau tvarkingas merginos pasaulis griūva tarsi kortų namelis tą dieną, kai ginekologė patvirtina, kad Ana nėščia. Mergina nori turėti kūdikį, bet ne dabar. Ji supranta, kad ankstyva motinystė ilgam (o gal ir visam laikui) užvers jai vartus į karjerą ir socialinę pažangą.
Tad rizikuodama studijomis, laisve ir galiausiai savo sveikata, Ana pradeda lenktynes su laiku, kai ant kortas – jos ateitis.
Filmas sukurtas pagal Annos Ernaux knygą, leidžiančią suprasti, kad filmo herojės patirtis rašytojai nėra svetima.
Tikrai maloniu atradimu tapo pagrindinio vaidmens atlikėja Anamarija Vartolomei, kurios, be abejonės laukia graži ateitis.
O sunerimti verčia mintis, kad nelegalių abortų tema netaptų ilgalaike politinio korektiškumo aktualija kine. (G.J.)
6. „GROBIS“ (Prey, 2022)
Ko gero, nė viena didesnė populiarių filmų apžvalga negali apsieiti be efektingo veiksmo reginio, kuriame superdrąsios merginos traiško galingus priešus savo rankomis, kurias pavadinti švelniomis liežuvis neapsiverčia. Kažkodėl tokios merginos vis dažniau filmuose ginkluotos tik peiliu ir lanku (linkėjimai „Bado žaidynėms“ ir naujajai Larai Kroft!).
Toks yra ir naujausias režisieriaus Dano Trachtenbergo filmas „Grobis“. Formaliai tai gerai mums žinomų keturių fantastinių „Grobuonių“ priešistorė. Jos veiksmas prasideda 1719-ųjų rudenį Didžiųjų Šiaurės lygumų teritorijoje. Seniausi šių žemių šeimininkai Amerikos indėnai vis dar kovoja su kolonizatoriais europiečiais – britais bei prancūzais. Bet filmo autoriams tokia istorinė konfrontacija, matyt, pasirodė per menka. Todėl jie pasitelkė dar grėsmingesnį pavojų, į Ameriką atvykusią iš kosmoso.
Jauna komančių genties mergina Naru (ją vaidina iš tikrųjų indėniško kraujo turinti aktorė Amber Midthunder) trokšta tapti tikra kovotoja kaip jos brolis Tabė. Kartą elnio medžioklės metu mergina tampa neįtikėtino įvykio liudytoja. Iš dangaus nusileido milžiniškas „Žaibo paukštis“ – kosminis laivas, atskraidinęs fantastišką pabaisą – Grobuonį.
Pirmajame filme „Grobuonis“ (1987 m., rež. Johnas McTiernanas) kosminė pabaisa džiunglėse išžudė gerai ginkluotą profesionalių desantininkų būrį. Ir tik Arnoldo Schwarzeneggerio raumeningas smogikų būrio vadas, pažadinęs savyje grobuonį, sugebėjo pabaisą nugalėti.
Naujoji seno siužeto versija akcentuoja visai ne grubią fizinę jėgą, kuri gali nugalėti fantastinį monstrą. Dabar Gėrio pusėje gamtos vaikų išgyvenimo įgūdžiai, prigimtinis sumanumas ir, žinoma, gerai žinomas kiekvienas laukinės gamtos užkaboris – natūralūs spąstai bet kokiam nekviestam svečiui. Visa tai gerai tinka veiksmo kino siužetui, kur medžiotojas ir auka gali labai greitai pasikeisti vietomis.
Finalą numatyti nesunku. O už narsą nugalėtojai Naru (nepamirškime, kad tai XVIII a. pradžios mergina) atitenka dar ir pistoletas.
O kad ši fantastinė epopėja, tikriausiai, dar nesibaigė, simbolizuoja tai, kad finaliniuose titruose tarp stilizuotų indėnų tapybos paveikslėlių, užfiksavusių medžioklės ir kautynių vaizdus, trumpam šmėsteli ir iš dausų žemyn slenkantis dar vienas „Žaibo paukštis“. (G.J.)
5. „SIRANO“ (Cyrano, 2022)
Klasikinio teatrinio repertuaro gerbėjai, be abejo, žino ir mėgsta prancūzų dramaturgo Edmondo Rostando 1897 m. parašytą pjesę apie romantišką ilganosį poetą, savo eilėmis padedantį draugui užkariauti mylimosios širdį. Šis personažas buvo pasirodęs ir Lietuvos teatrų scenose.
Bet mažai kas žino, kad šis populiarus personažas turėjo realų prototipą – prancūzų karį (karaliaus gvardietį) ir filosofą, fantastinės literatūros pradininką Erkiulį Savinjeną Sirano de Beržeraką (1619-1655), kuris buvo Moljero bendramokslis, pats rašęs dramas bei tragedijas, o už piktus politinius pamfletus susilaukęs visagalio kardinolo Mazarinio nemalonės.
Neproporcingai didoką jo nosį regime ir išlikusiose šio gaskoniečio graviūrose. Būtent ši jo veido dalis yra labai svarbi E. Rostando pjesėje ir visose jos ekranizacijose, pradedant pirmuoju filmu, susuktu dar 1900-aisiais.
Režisieriaus Joe Wrighto versija – kol kas pati naujausia, o pagrindinis jos koziris – fantastinio TV serialo „Sostų karai“ žvaigždė Peteris Dinklage‘as, kuris daugumai ištikimiausių serialo gerbėjų dar ilgai asocijuosis su įspūdingai suvaidintu Tirionu Lanisteriu.
E. Rostando aprašytas personažas – tikras šaunuolis: jis puikiai valdo ne tik liežuvį, bet ir špagą, yra nepralenkiamas dvikovininkas, nė karto nepralaimėjęs priešininkui garbingoje dvikovoje (o kartą net, neva, ištaškęs visą šimtą priešininkų).
Peterio Dinklage‘o Sirano – toks pat šaunuolis, tik jo nosį filmo autoriai nepanoro daryti neproporcingai didelę. Matyt, buvo nuspręsta, kad didelė nosis ir mažas aktoriaus ūgis – jau būtų per daug!
Romantikas Sirano myli gražuolę Roksaną (Haley Bennett), bet supranta, kad jis jai ne pora. O mergina prisipažįsta Sirano, kad jai patinka gražuolis gvardietis Kristijanas (Kelvinas Harrisonas). Šis pulko naujokas nestokoja ne tik grožio, bet ir narsos, tačiau neturi svarbaus ginklo, prieš kurį neatsilaiko jokia jaunos gražuolės širdis. Kristijanas nemoka pavergti merginų gražiomis kalbomis, todėl droviam draugui meilės laiškus rašyti padeda tikras komplimentų meistras Sirano.
Pakankamai pikantišką situaciją komplikuoja dar viena svarbi detalė: Roksaną įsimyli ir jos rankos siekia įtakingas aristokratas De Gišas (Benas Mendelsohnas).
Režisierius Joe Wrightas pagarsėjo subtiliomis literatūrinės klasikos ekranizacijomis (Džeinės Ostin „Puikybė ir prietarai“, Levo Tolstojaus „Ana Karenina“). Ir dabar su literatūrine klasika jis elgiasi pagarbiai, nors ten, kur gali, ornamentuoja chrestomatinį tekstą modernaus kino detalėmis: šokių scenose kur nekur į klasikinius žingsnelius įsiterpia breiko elementai arba pakvimpa vos ne roko operos stilistika. Pastaroji aplinkybė irgi logiška, nes filmas primena ne tik siužeto teatrinę prigimtį, bet ir tai, kad pagal jį sukurtas Brodvėjaus miuziklas. (G.J.)
4. „SĖKMĖS TAU, LEO GRANDE“ (Good Luck to You, Leo Grande, 2022)
Filmai apie vėlyvą moters meilę dažniausiai būna elegiškai liūdni. Pavyzdžiui, tokie kaip kelios JAV dramaturgo Tennessio Williamso apysakos „Ponios Stoun pavasaris Romoje“ ekranizacijos ar neseniai sukurtas filmas „Kino žvaigždės nemiršta Liverpulyje“ (Film Stars Don’t Die in Liverpool, 2017 m., rež. Paulas McGuiganas).
Be kitų privalumų tokie filmai suteikia puikią galimybę atsiskleisti pagyvenusioms aktorėms, į savo vaidmenį sudedančias visą anksčiau mažai išnaudotą aktorinį potencialą ir, žinomą, gyvenimišką patirtį.
Tokią galimybę naujame filme „Sėkmės tau, Leo Grande“ turi ir puiki britų aktorė Emma Thompson. Nepasakytum, kad jos sugebėjimai buvo menkai išnaudoti teatre ir kine. Atvirkščiai, per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą ji sukūrė didelę galeriją įsimenančių moterų skirtingų žanrų filmuose.
Nemažą dalį tarp jos filmų užima komedijos. Panašiai galima būtų apibudinti ir naująjį filmą „Sėkmės tau, Leo Grande“, kuriam tiktų ir kitas (bet jau anksčiau užpatentuotas) pavadinimas „Mylėti(s) smagu“.
Filmo scenaristė profesionali komediantė Katy Brand ir režisierė Sophie Hyde visai nelinkusios gedėti dėl negailestingo laiko poveikio žmonėms.
Aišku, kad silpnumo akimirką moteris, revizuojanti savo ankstesnį gyvenimą, akcentuoja visas klaidas ir praleistas galimybes, bet Emmos Thompson bravūriškai suvaidinta 55-erių našlė Nensė Stouks neleidžia sau paskęsti nusivylimo nuodėmėje. Ji net savo našlės statusą bando paversti nauju privalumu. Net sugalvoja sau optimistišką šūkį: „Nuo šiol man nebereikės imituoti orgazmo“.
Būtent taip ji pasako savo jaunajam meilužiui Leo Grandui (akt. Darylas McCormackas). Jųdviejų pasimatymai nebrangaus viešbučio kambaryje ir sudaro filmo turinį. Bet išnuomotos patalpos tampa porelei ne tik intymių santykių teritorija, bet ir nuoširdžių pokalbių vieta.
Vaikinas atveria naujajai draugei svaigaus sekso pasaulį, kurio Nensė su vyru nepatyrė (ji nuoširdžiai prisipažįsta, kad šioje srityje jos patirtis ne didesnė negu vienuolės). O mainais vaikinas gauna geras gyvenimo pamokas.
Anksčiau Nensė dėstė religijos pagrindus mokykloje. Jos jaunasis meilužis Leo yra profesionalus žigolas, gražus kaip antikinis dievas, intelektualus ir neblogas psichologas.
Sena kaip pasaulis „kviečiamų berniukų“ ar „menopauzės valdovų“ profesija nėra legali, todėl šia veikla užsiimantys vyrukai skelbimuose prisistato „geros nuotaikos“ tiekėjais.
O argi gera nuotaika gali būti nusikaltimas. Ypač jeigu žmonėms ji tikrai padeda gyventi?
Šio filmo žiūrovai autoriams dėl to tikrai neprieštaraus. Ir, tikėkimės, nepriekaištaus. (G.J. )
3. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once. 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)
2. „Elvis” (2022)
Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.
Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.
Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą.
Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi.
Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams.
Bendrame kontekste filme daug dramos, kuri daugiausiai kuriama per montažą ir muziką, tačiau aktorių vaidyba neprimena apsimetinėjimo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ostinas Batleris per atranką gerokai pranoko visus savo konkurentus, kurie nebuvo menkos žvaigždutės, nors prieš tai įžymiausias vaidmuo, kurį jam teko vaidinti, buvo Mensonų šeimos narys Kventino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“. Batleris kino juostoje ne tik šoko kaip Elvis, tačiau ir dainavo kai kurias jo dainas iš ankstyvojo karjeros etapo, nors kitos buvo surežisuotos, t. y. Batlerio balsas leistas kartu su Elvio. Kaip teigia pats aktorius, jam teko daug padirbėti su specialistais bandant išgauti Elvio žemą balsą bei pakartoti dialektą. Išmokti šokti kaip Elvis jam padėjo karatė meistras ir choreografas Polis Benetas, kuris taip pat padėjo ir Malekui iš „Bohemijos rapsodijos“ išgauti Merkurio judesius.
– Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas. (D.Ž.)
1. „VAKARŲ FRONTE NIEKO NAUJO“ (Im Westen nichts Neues, 2022)
Tai viena naujausių „Netflikso“ premjera, populiarioje filmų platformoje startavusi vos prieš kelias savaites.
Vokietijoje Ericho Maria Remarque‘o knyga „Vakarų fronte nieko naujo“ pasirodė 1929-ųjų sausio pabaigoje. O jau 1930-ųjų balandžio 21-ąją įvyko iš karto kino klasika tapęs to paties pavadinimo filmas.
Remarque‘as pats buvo I pasaulinio karo kareivis ir kaip teigia specialistai, savo patirtį bei išgyvenimus įdėjo į pagrindinio herojaus kareivėlio Polio Boimerio personažą.
Klasikinis filmas prasideda tokiu komentaru: „Šis filmas – ne kaltinimas, ne išpažintis ir juo labiau ne nuotykis, nes mirtis nėra nuotykis tiems, kurie su ja susidūrė akis į akį. Tai tik bandymas papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo aukomis, net jeigu išvengė mirties nuo kulkos“.
Jauno idealisto Polio Boimerio (jį tąsyk suvaidino Lew Ayresas) trumpo gyvenimo istorija tapo aistringu kaltinimu militaristinei politikai ir tobulai įkūnijo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose pražudytos “prarastosios kartos” atminimą.
Organizuodami filmavimus kino studijos “Universal” vadovai negailėjo lėšų nei batalinėms scenoms, nei moderniausioms tuo metu technologijoms. Užtai ir šiandien Lewis’o Milestone’o filmas laikomas karinės dramos etalonu, savo įtaiga nenusileidžiančiu dokumentikai.
Amerikoje filmas buvo apdovanotas dviem Oskarais – už režisūrą (Lewisas Milestone’as) ir kaip geriausias metų filmas. O štai naciai Vokietijoje siekė uždrausti filmą rodyti kaip nepatriotiška, tačiau cenzoriai jų pretenzijas ignoravo – 1930-aisiais naciai dar nebuvo savo šalyje vienvaldžiai šeimininkai. Užtai 1933-aisiais, kai naujoji valdžia ėmė viešai deginti „degeneratų knygas“, Remarque‘o romanas ant laužo supleškėjo vienas pirmųjų.
Šiandien jau ne tik Ukrainos teritorijoje liepsnojantis karas įrodo, kad Remarque‘o knyga vėl tampa tragiškai aktuali. Anksčiau Vokietijoje knyga nebuvo ekranizuota (sovietmečiu matėme britų kinematografininkų versiją), bet dabar jaunas vokiečių režisierius Edwardas Bergeris išdrįso pasinerti į šimto metų senumo atmosferą.
Ekrane 1917-ųjų metų pavasaris. Pirmasis pasaulinis karas apėmęs milžiniškas Europos teritorijas. Keturi jauni vokiečiai džiaugiasi gautais šaukimais „atlikti pilietinę pareigą“. Vienas jų – Paulius Boimeris (Felixas Kammereras) – net padirbo tėvų parašą, kad kuo greičiau galėtų kartu su mokslo draugais atsidurti fronte.
„Po savaitės Paryžius bus mūsų“, – mobilizuotam jaunimui sako ministras. Bet idealistų fronte laukia ne tik ilgai trunkanti karo kasdienybė drėgnuose apkasuose, bet ir amžini tokios realybės palydovai – baimė, šaltis, badas, lyg tyčia niekad nesiliaujantis lietus ir baisi mirtis. Kol gražiais kostiumais apsirėdę politikai samprotauja apie patriotizmą ir šalies likimą, paprasti kareiviai apkasuose „maitina utėles“ ir karininkų varomi į atakas, nors jau seniai nebesupranta, kam ir kodėl to prireikė.
Jau pirmasis filmas „Vakarų fronte nieko naujo“ buvo giriamas už maksimalų tikroviškumą. Organizuodami filmavimus kino studijos “Universal” vadovai negailėjo lėšų nei batalinėms scenoms, nei moderniausioms tuo metu technologijoms. Užtai ir šiandien L. Milestone’o filmas laikomas karinės dramos etalonu, savo įtaiga nenusileidžiančiu dokumentikai.
Per devynias dešimtis, praėjusias nuo ano filmo premjeros, technologijos pažengė toli į priekį. Bet naujausioje versijoje autoriai šiuo progresu nepiktnaudžiauja. Žinoma, kautynių scenos parodytas hiperrealistiškai, bet jos neužgožia bendros nuotaikos. O ji labai paprasta – parodyti karo mėsmalės beprasmiškumą ir istorijos girnose malamus paprastus žmones taip, kad imtume tiesiog fiziškai suprasti, kodėl Pirmasis pasaulinis jį savo kailiu patyrusių žmonių buvo vadinamas „karu, kuris pabaigs visus karus“.
Deja, taip neatsitiko. Kas dėl to kaltas? Į šį klausimą tiesmukiškai atsako taikos derybose tarp vokiečių ir prancūzų dalyvaujantis politikas Matijas Ercbergeris (jį suvaidino populiarusis Danielis Brühlis). Vienoje filmo scenoje sūnaus fronte netekęs vyras išrėkia savo širdgėlą: „Dėl visko kalti prakeikti tėvynės išdavikai socialdemokratai!“.
Šiame desperatiškame klyksme – artėjančių katastrofų nuojauta. Ir ne tik Antrojo pasaulinio tragedija… (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė, Dora Žibaitė
