10 puikių filmų, kuriuos galimai praleidote paskutiniu metu

Net ir kai kurie mūsiškiai Eurovizijos dalyviai, dabar įtarinėjami nuplagijavę savo konkursui siūlomas dainas, skundžiasi, kad nieko naujo muzikoje šiais laikais neva sukurti neįmanoma. Bet kinematografininkai visgi randa naujų spalvų senai žinomoms schemoms.

Neseniai tai įrodė graikas režisierius Yorgos Lanthimosas, iš „Frankenšteino“ motyvų sudėliojęs tikrai savitą, tegu ir daug ginčų sukėlusią dėlionę filme „Prasti reikalai“.

O štai amerikiečių režisierius Alexanderis Payne‘as pergyvena, kad „giliai humanistinis 8-ojo dešimtmečio kino stilius be reikalo tapo nebemadingas“ ir sako, kad „dabar mums labai stinga filmų apie žmones“.

Čia pristatome 10 puikių filmų, kuriuos galimai praleidote paskutiniu metu.

10. „TINKAMAS KŪNAS“ (Suitable Flesh, 2023)

Egzistuoja kino pasaulyje giliai įsišaknijęs mitas, kad pagal „siaubų karaliumi“ tituluojamo rašytojo Stepheno Kingo knygas retai kada pavyksta sukurti gerą filmą. O ir pačiam rašytojui nepatiko net šedevru vadinama Stanley Kubricko „Švytėjimo“ (The Shining, 1979 m.) ekranizacija.

Tokį prietarą nesunku paneigti – pagal S. Kingo knygas sukurtų kino šedevrų visgi pasitaiko, o štai JAV gotikinio siaubo literatūros klasiko Howardo P. Lovecrafto (1890-1937) kūryba kinematografininkams tikrai kietas riešutėlis. Ir paties rašytojo kūryba buvo vadinama „keistąja literatūra“. Mat Lovecrafto pagrindinis įkvėpimas ir išradimas buvo kosminio siaubo žanras, mintis, kad gyvybė yra nesuvokiama žmogišku protu ir kad visata yra iš esmės svetima.

Rašytojo darbai buvo giliai pesimistiški ir net ciniški, metantys iššūkį švietimo, romantizmo ir krikščioniško humanizmo vertybėms. Bet šiandien jau neįmanoma nuneigti, kad būtent Howardas P. Lovecraftas kartu su Edgaru Allanu Poe padarė labai didelę įtaką vėlesnėms siaubo literatūros rašytojų kartoms.

O štai kongenialūs H.P. Lovecrafto tekstams filmai – rečiausia išimtis, nors filmų pagal jo apsakymus bei apysakas nemažai. Ir visgi, nors pasigalynėti su Lovecraftu bandė gerai žinomi mistinių trilerių meistrai Johnas Carpenteris ir Guillermo del Toro, net jų filmai nebuvo sėkmingi.

Nepavyko įminti gotikinio siaubo literatūros klasiko mįslę ir neseniai sukurto serialo „Lovecrafto šalis“ (Lovecraft Country, 2020 m.) autoriams, susigundžiusiems fantastine egzotika, bet nesugebėjusiems už jos įžvelgti gilesnių kontekstų.

O štai pernai pasirodžiusį režisieriaus Joe Lyncho trilerį „Tinkamas kūnas“ jau galima vadinti gražia išimtimi. Sukurtas jis pagal apsakymą „Padaras ant slenksčio“ (The Thing on the Doorstep).

Tiesa, autoriai iš apsakymo paėmė labai nedaug, bet rašytojo pavardę titruose paliko. O 1933 metais parašyto veikalo veiksmą perkėlė į mūsų laikus. Užtai sugebėjo išsaugoti svarbią rašytojui „kosminio siaubo“ nuojautą, nors veiksmas apsiriboja kamerine aplinka.

Siaubinga atmosfera nužymima kraupia detale – į morgą atgabenamas stipriai sužalotas kūnas. O kol negyvėlio istorija neišaiškėjo, prasideda kita. Praktikuojanti terapeutė daktarė Elizabet Derbi (akt. Heather Graham) pasakoja kolegei Danielai Apton (akt. Barbara Crampton) šiurpią istoriją. Kartą ją aplankė keistas vaikinas, kuris pasiskundė tuo, kad mirštantis tėvas neva kėsinasi pasisavinti jo kūną. Daktarė Elizabet pagalvojo, kad tai įdomus asmenybės sutrikimas ir pabandė jį giliau patyrinėti. Nusižengusi savo profesinėms taisyklėms ji nuvyko į vaikino namus. Va čia viskas ir prasidėjo.

Filmo autoriai veltui laiko neleidžia. Žiūrovai gana greitai panardinami į paranojiškos baimės atmosferą ir kartu su Elizabet Derbi stebi, kaip daktarės gyvenimas pavirsta tikru košmaru. Panašu, kad čia veikia kažkoks senovinis prakeiksmas. Bet ar galima jį sustabdyti? Jeigu taip, tai kokia kaina? (G.J.)

9. „AMERIKIETIŠKA FIKCIJA“ (American Fiction, 2023)

Amerikos kino institutas šį daugybę apdovanojimų gavusį debiutinį režisieriaus Cordo Jeffersono darbą įtraukė į 10 geriausių 2023-ųjų metų filmų sąrašą. O 96-ojoje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje jis pelnė penkias nominacijas, įskaitant geriausio filmo ir geriausio aktoriaus pagrindinėje ir antro plano kategorijose. Taip pat filmas turi dvi Auksinio gaublio nominacijas.

Būtų įdomu giliau patyrinėti tokį nedažnai pasitaikantį fenomeną. Juolab kad jis yra ženklus kūrinys politinio korektiškumo koordinatėse.

Remiantis 2001 metais knygų rinkoje pasirodžiusiu Percivalio Everetto romanu „Ištrynimas“ (Erasure), filmas pasakoja apie nusivylusį Los Andželo profesorių Telonijų Elisoną, kuris, pats būdamas juodaodis, rašo neįprastai stereotipinę „juodąją“ knygą kaip satyrą, kad knyga skaitytojus šokiruotų, būtų išleista dideliu tiražu ir sulauktų pagyrų.

Tokio tikrai rizikingo žygio vyras ėmėsi tada, kai redaktorius papriekaištavo, jog ankstesnė Telonijaus knyga buvo „nepakankamai juoda“.

Dabar, kad pasiektų savo tikslą naujos knygos autorius nori surinkti visus stereotipus apie juodaodžius JAV gyventojus (veltėdžiai tėvai, seksualinė prievarta, plėšimai, gaujų smurtas, narkotikai ir pan.). Kadangi dauguma tokių stereotipų dabartiniame politinio korektiškumo pasaulyje yra akivaizdžiai rasistiniai, autorius knygą išleidžia anonimiškai. Ir ką jūs sau galvojat? – knyga akimirksniu tampa tikra sensacija, o ją į platų pasaulį paleidusiam rašytojui tenka susidurti su absoliučiai neplanuotomis pasekmėmis.

Rašytojui pasiūlomas 750 tūkstančių dolerių avansas, o agentas Artūras bando įtikinti autorių pasivadinti buvusio nuteistojo pavarde. Šia pavarde vienas kino prodiuseris Elisonui siūlo kontraktą knygos ekranizacijai. Bet reaguodamas į visas šias iniciatyvas užpykęs vyras bando sabotuoti sandorį ir reikalauja knygą pavadinti labai lakoniškai ir aiškiai – „Fuck“.

Seniai žinoma, kad bet kokiame versle nieko gero nepasieksi be reklamos ir viešinamų skandalų. Ne paslaptis ir tai, kad jie dažniausiai tiesiog sugalvojami. Na, o svajojantys išgarsėti rašytojai, be abejo, žino svarbiausią taisyklę – „reikia duoti rinkai tai, ko ji nori“.

Filmas vykusiai išnaudoja vadinamojo blaxploitation (juodaodžių problemas nagrinėjančio) kino specifiką.

O finale „Amerikietiškos fikcijos“ autoriai pateikia ne vieną, bet kelias atomazgas. (G.J.)

8. „PALIKTIEJI“ (The Holdovers, 2023)

Viena populiarių kino schemų apjungia vadinamąsias brendimo dramas, kurios leidžia kiekvienam žiūrovui prisiminti savą žengimo į suaugusiųjų pasaulį istoriją. Nes kaip kitados parašė klasikas, „visi mes mokėmės truputį…“

Vieną tokią puikią brendimo istoriją pernai sukūrė amerikiečių režisierius Alexanderis Payne‘as. Jis prisipažįsta, kad lemiamos įtakos jam turėjo 8-ojo dešimtmečio kinas: „Jo giliai humanistinis stilius be reikalo tapo nebemadingas. Žmonės man dažnai sako: „Tavo filmai tokie nauji ir originalūs.” Bet iš tikrųjų, užuot kūręs naujus, aš stengiuosi sukti senus.”

O pristatydamas mums gerai žinomą savo filmą „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jis pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.

Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad „Paliktieji“ – filmas „apie žmones“ – šiemet nominuotas penkiems Oskarams. Labai norėčiau, kad Oskarą laimėtų pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Giamatti, bet to tikėtis, kai akivaizdus lyderis yra Cilliano Murphy Openheimeris, regis, nerealu.

O į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpantis Paulas Giamatti suvaidino dar vieną idealų pedagogą, galintį kaip lygus su lygiu stoti šalia Robino Williamso, pakerėjusiu visus, kas matė „Mirusių poetų draugiją“ (1987 m.).

Robino Williamso pedagogas Džonas Kitingas savo gimtojoje Naujosios Anglijos Veltono berniukų akademijoje už konservatyvios auklėjimo sistemos kanonų laužymą darbo neteko 1959 metais. O jo kolega Polas Hanamas tuoj po Naujųjų metų buvo priverstas už pasipriešinimą korumpuotai pedagogikos sistemai palikti istorijos dėstytojo darbą tradicijas puoselėjančioje Bartono berniukų internatinėje mokykloje taip pat Naujojoje Anglijoje (!), bet dešimtmečiu vėliau – 1971-aisiais.

Artėjant Kalėdų atostogoms mokyklos vadovybė nubaudžia kelis nepažangius moksleivius ir palieka juos ištuštėjusioje mokykloje. Kartu su jais nubaudžiamas ir dažnai dėl nepaklusnaus charakterio nukenčiantis istorijos dėstytojas, privalantis prasikaltėlius prižiūrėti. Jis jau apsiprato su mokinių patyčiomis, bet ir kolegos bei vadovai jo nemėgsta už sunkų charakterį, principingumą ir sąžiningą vertinimą. Direktorius atvirai priekaištauja Hanamui už tai, kad dėl nepakankamai gerų pažymių akademijai svarbaus donoro sūnui šis nepateko į Prinstono universitetą, o jo užpykęs tėtušis nustojo mokyklą finansiškai remti.

Daugiausia rūpesčių per neplanuotas kalėdines atostogas visiems kelia pats vyriausias mokinys Angusas Talis (ryškus debiutanto Dominic‘o Sessa vaidmuo).

Norėdamas suartėti su Angusu Hanamas su juo vyksta į Bostoną, vien tuo nusižengdamas priverstinės izoliacijos reikalavimams.

Bet būtent šios išvykos metu paaiškėja svarbiausia Anguso paslaptis apie jo tėvą. O pats Hanamas atvirumo akimirką prisipažįsta, kad kadaise savaip nubaudė buvusį kolegą, kuris jį melagingai apkaltino plagiatu. Šis incidentas sugriovė Hanamo karjeros perspektyvas, bet nesužlugdė jo asmenybės.

O tokie pralaimėję gyvenimo mūšį, bet nesugniuždyti herojai amerikiečių (ir ne tiktai jų!) kine visais laikais turi paklausą. (G.J.).

Filmo “Nukritę lapai” kadras

7. „NUKRITĘ LAPAI“ (Fallen Leaves, 2023)

Po 12 metų nuo „Havro“ pristatymo Kanuose naujasis Aki Kaurismäki darbas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė žiuri prizą. „Nukritę lapai“ braižu bemaž nesiskiria nuo ankstesnių suomių režisieriaus darbų – į 80 minučių sutalpinti tiek deadpan komedijos elementai, tiek tiesmukiškas veikėjų bendravimas ir jų patiriamos socialinės problemos. Tačiau, jei „Havro“ siužetą anuomet katalizavo migrantų krizė, šįkart „Nukritusius lapus“ katalizuoja vis veikėjų per radiją girdimos žinios apie karą Ukrainoje.

Tai istorija apie Ansą (vaid. Alma Pöysti), neteisingai atleistą iš darbo ir mėginančią sudurti galą su galu beieškant naujo pajamų šaltinio. Netrukus moteris vietiniame bare susipažįsta su Holappu (vaid. Jussi Vatanen), kuris savo dėvimu odiniu švarku ir šukuosena stipriai primena grupės „Arctic Monkeys“ solistą. Vyriškio žalingi įpročiai, nors nepradangina Ansos susižavėjimo, lemia jųdviejų diskusijas apie ribas ir ginčus jas peržengus. Iš tikrųjų Ansa visai greitai pademonstruoja savarankiškumą, o pajusti empatiją priverčia ir atsisakymas kerštauti. Ankstesniame darbe moteris buvo paskųsta žmogaus, netinkamai interpretavusio jos veiksmus, tačiau naujoje darbovietėje veikėja pastebi nedviprasmę kolegos veiklą ir vis tik, net būdama galios pozicijoje, skųsti neketina. Trumpai – susitapatinti su filmo porele kliūčių nėra.

Galima pastebėti, kad kino kūrėjai vis dažniau neriasi iš kailio pasitelkdami (veikiau, skolindamiesi vieni iš kitų) nekonvencinius triukus. Pavyzdžiui, viduryje „Nukritusių lapų“ netikėtai išvystame visai nesusijusį naratyvą apie zombius, kuris, kaip vėliau paaiškėja, tėra Ansos su Holappu kine žiūrėto filmo epizodas. Nors jis ir trumpas, efektyvumu prilygsta Roberto Zemeckio režisuotai ištraukai, matytai Charlie Kaufmano „I’m Thinking of Ending Things“.

Pastebėtinas ir A. Kaurismäkio atidumas ieškant, kur kurį motyvą tinkamiau pakartoti. Vieną sykį Ansa vaizduojama atliekanti iš pažiūros paprastą veiksmą – išmetanti lazaniją. O štai kitą kartą identišku rakursu išvystame ją išmetant Holappo pirktus indus, kas verčia veiksmo reikšmę persvarstyti – tarsi Ansa linkusi atsikratyti problemos reliktų, o ne ją spręsti. Panašiai yra su scenomis, kuriose veikėja vis išjungia radiją. Regis, pirmąjį išjungimą sąlygoja nenoras toliau girdėti apie karą. Tačiau antrasis akivaizdžiai lemtas poreikio taupyti elektrą nebegebant už ją susimokėti, kas, vėlgi, kviečia permąstyti pirmojo priežastį.

Neteisinant Holappo ydų, Ansa užtrunka bene visą filmą, kol pastebi, kad būtent jos įgalino dueto susipažinimą. Jeigu Holappas nebūtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, greičiausiai nebūtų apsilankęs bare ir jos sutikęs. Tuo pačiu, jeigu Holappas savo rūkymo tempais nebūtų linkęs priminti garvežio, nebūtų ant šaligatvio palikęs nuorūkų krūvelės, kuri tapo vieninteliu ženklu Ansai, kad jis stoviniavo bei ilgai jos laukė. Galų gale, jeigu Holappas pats į abu šiuos dalykus atkreipė dėmesį, kodėl turėtų paklausyti Ansos ir mesti įpročius, privedusius prie laiko su ja? (Rokas Jonas)

6. „Kvaili pinigai“ (Dumb Money, 2023)

2020 m. pabaigoje ir 2021 m. sausį smulkiųjų investuotojų grupė, kuriai laisvai vadovavo „YouTuberis“ ir „Redditorius“, pasivadinęs Roaring Kitty, smarkiai smogė Volstryto elitui. Pinigų antplūdis ir „GameStop“ (sunkumų patiriančio JAV vaizdo žaidimų parduotuvių tinklo) akcijų šėrimas išpūtė akcijų vertę, o tai turėjo žiaurių pasekmių keliems daugiamilijardiniams rizikos draudimo fondams. Buvo skelbiama, kad tai buvo atsakas ciniškai trumpojo pardavimo praktikai (kai prekiautojas stato už verslo nuosmukį) ir įvykis, skelbiantis vertybinių popierių rinkos, iki tol stipriai įtvirtintos pramonės šakos, kurią kontroliavo itin turtingi ir itin privilegijuoti asmenys, demokratizaciją.

Režisierius Craigas Gillespie ėmėsi šios temos ir sukūrė energingą, ne iš piršto laužtą biografinį filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka simpatiškas Paulas Dano, vaidinantis Keithą Gillą, dar žinomą kaip Roaring Kitty. Filme „Kvaili pinigai“ vyrauja gyvas šurmulys, kuriame sėkmingai susipina daugybė skirtingų veikėjų ir paralelinių siužetinių linijų. Tačiau tai būtent toks filmas, kokio galima tikėtis iš Holivudo, kuris pats yra stipriai įtvirtinta pramonė, kontroliuojama itin turtingų ir itin privilegijuotų žmonių. Tai pasakojimas apie pralaimėjusiųjų triumfą, kuris suteikia blizgesio ir nuolankumo, bet patogiai praleidžia pro akis faktą, kad realių ir ilgalaikių pokyčių beveik neįvyko. Turintieji vis dar turi, o neturintieji lieka prie to, kas galėjo būti.

Gillespie jau įrodė, kad yra režisierius, turintis talentą išnaudoti besiplėtojančio kultūrinį reiškinį, o paskui perteikti istoriją greitai prieinamais gabalėliais. Jis šmaikščiai ir veržliai, bet gal ne itin giliai išnarpliojo prieštaringų nuomonių virtinę, kuri buvo Tonya Harding čiuožimo ant ledo skandalo priežastis. Tą patį, nors ir per kelis epizodus, jis padarė ir su „Pam & Tommy“, „Hulu“ serialu apie Pamelos Anderson ir Tommy Lee audringą romaną ir po jo kilusia sekso įrašo bangą.

Nors naujojoje režisieriaus istorijoje nėra popkultūrinės įžymybių vardų traukos, filme viskas išaisškinama taip, kad net biržos subtilybių nesuprantantieji, galėtų jas suprasti, ir mums suteikiama gausybė veikėjų, kuriuos galime sekti. Pasakojimas yra efektingas, tačiau čia dar atsveria dėmesys personažų detalėms ir visų aktorių vaidybos kokybė.

Tarp aktorių ansamblio išsiskiria Dano, aktorius, kuris savo ryškia, bet šiek tiek į bulvę panašia veido išraiška puikiai tinka tokiems nevykėlių vaidmenims, kaip Keitas. Dano įkūnija nepamatuotą keistuolį. Taip, Keitas – tyliai kalbantis kvailys, kurio kunkuliuojantis entuziazmas kartais pranoksta jo gebėjimą ištarti žodžius. Puikus ir Pete’as Davidsonas, vaidinantis Keito brolį Keviną, „DoorDash“ vairuotoją, kuris didžiąją dalį laisvalaikio skiria žolei rūkyti ir savo vyresniam broliui internete erzinti. O nuo pasaulio pavargęs „GameStop“ parduotuvės pardavėjas Markusas (akt. Anthony Ramosas) ir susikausčiusi slaugytoja Dženni (akt. America Ferrera) – tai pora svajotojų, už kuriuos galima sirgti.

Tačiau reikia pasakyti, kad, išskyrus Volstryto veikėjus (panikuojantis, prakaitu apsipylęs Sethas Rogenas, klastingai slidus Sebastianas Stanas) , personažai buvo kruopščiai parinkti taip, kad būtų simpatiški ir sukeliantys užuojautą.

Tačiau, nors filme šiek tiek iškraipytas „subreddito“ ir „wallstreetbets“ – svetainės, kurioje Keitas dalijosi informacija apie savo investicinį portfelį – naudotojų vaizdavimas, jis neabejotinai yra įžvalgus, kalbant apie klastingą socialinės žiniasklaidos įtaką. Galiausiai „Kvaili pinigai“ gali atskleisti ne tiek finansų rinkas, kiek mobilizuojančią interneto galią. Filmas veikia kai žemas žmogiškas godumas susilieja su skaitmeninio grupinio mąstymo veržlumu – bent jau šiuo požiūriu filmas yra visiškai tikslus.

Venecijos festivalio atidarymo vakarą buvo parodytas „Baltasis triukšmas“. Panašu, kad sėkmingai debiutavę Netflix platformoje režisieriai šiame internetiniame resurse dabar gauna savotišką carte blanche – visišką veiksmų laisve. Ja ir pasinaudojo režisierius Noah Baumbachas, kurio ankstesnė „Santuokos istorija“ susilaukė šešių Oskaro nominacijų ir vienoje laimėjo.

Dabar čia režisierius realizavo per pandeminę izoliaciją perskaitytos knygos ekranizaciją. Po filmo premjeros jis pasakojo: „Skaitydamas stebėjausi, kaip aktualiai šis siužetas atrodo dabar. Pradėjau ne tik perimti knygos autoriaus kalbos manierą, bet ir sugebėjau surasti savitą balsą“.

Ne taip lengva apibudinti dar 1985-aisiais parašytą Dono DeLillo knygą, vadintą tai apokaliptine tragikomedija, tai net mirties komedija.

Lygiai taip pat nelengva kokiam nors vienam žanrui priskirti ir filmą. Donas DeLillo prieš beveik keturis dešimtmečius rašė postmodernistinę satyrą, taikliai įvardijusią anuometinę amerikiečius užvaldžiusią progresuojančio nerimo būseną, kurią gilino politinė sumaištis ir globalios ekologinės katastrofos nuojauta. Dabartiniame pasaulyje šis nerimas jau virto tikra paranoja.

Nors ir knygos, ir filmo veiksmas plėtojasi Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, atmosfera ekrane labiau artima mūsų laikams. Pagrindinio herojaus – Adamo Driverio suvaidinto koledžo profesoriaus Džeko Glednio – mokslinių tyrinėjimų sritis – A. Hitlerio palikimas. Tiesa, jis prastai moka vokiečių kalbą, todėl susiduria su suprantamais sunkumais, ypač dabar, kai gavo galimybę sudalyvauti tarptautiniame hitlerologų kongrese.

Keistos hitlerologinės manijos apsėstas dar vienas filmo personažas – juodaodis Džeko kolega ir bičiulis Miurėjus Ziskindas (akt. Donas Cheadle‘as), dėstantis pop kultūros ikonografijos kursą ir norintis išvesti į akademinių tyrinėjimų sritį Elvio Presley kūrybą.

Vienoje įsimintiniausių filmo scenoje abu kvaištelėję dėstytojai bendroje paskaitoje, papildydami vienas kitą, kontempliuoja informaciją apie Hitlerį ir Preslį…

Neabejotina, kad bus daug norinčių pamatyti „Baltąjį triukšmą“ ir mūsų ekranuose. (G.J.)

Filmo “The Zone of Interest” kadras / A24

4. „INTERESŲ ZONA“ (The Zone of Interest, 2023)

Šis režisieriaus Jonathano Glazerio filmas pernai Kanuose buvo apdovanotas Grand Prix ir buvo linksniuojamas poroje su prancūzų režisierės Justine‘s Triet „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Mat abejuose filmuose labai efektingai pagrindinius vaidmenis suvaidino vokiečių aktorė Sandra Hüller.

„Kryčio anatomija“ Europos kino akademijos ceremonijoje pelnė net penkis prizus.

Tai, žinoma, nereiškia, kad „Kryčio anatomija“ yra penkis kartus geresnis filmas, negu „Interesų zona“ (nominuota penkiems Europos kino apdovanojimams, bet nelaimėjusi nė vieno). Tiesiog tai du visiškai skirtingi filmai, turintys vienintelį bendrą vardiklį – nuostabiąją Sandrą Hüller.

„Kryčio anatomijoje“ ji vaidina sėkmingą vokiečių rašytoją, kaltinamą nužudžiusi vyrą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo iškritęs iš kalnų kotedžo. O „Interesų zonoje“ Sandrą Hüller persikūnijo į vieno didžiausių XX a. nusikaltėlio žmoną. Ji vaidina odiozinės trečiojo reicho asmenybės Rudolfo Hösso žmoną Hedvigą tuo metu, kai jos vyras (jį suvaidino Christianas Friedelis) buvo laikomas ištikimu fiurerio bendražygiu ir buvo Aušvico komendantas.

Jiedu su vaikais gyvena naujutėliuose namuose visai šalia koncentracijos stovyklos tvoros. Artima mirties fabriko kaimynystė šeimai nekelia jokio diskomforto, atvirkščiai, pora labiau susirūpinusi savo ateities gyvenimo perspektyvomis ir atkakliai kuria svajonių pasaulį sau ir savo vaikams. Hedviga puoselėja pavyzdinį arijų sodą (krematorijaus krosnyje sudegintų žmonių pelenai naudojami kaip trąša!) ir stengiasi atitikti trečiojo reicho moters idealą (Kinder, Küche, Kirche – vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“), o Rudolfas susirūpinęs vien karjera ir stengiasi savo darbe nepadaryti klaidų, dėl kurių galėtų būti perkeltas iš šio žemiško rojaus kitur (pavyzdžiui, į Rytų frontą).

„Interesų zoną“ viena pirmųjų Kanų kino festivalyje pamačiusi kritikė Aistė Račaitytė šviežius festivalio įspūdžius aprašė taip: „Filmas seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje… Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos.

Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto“.

„Interesų zoną“ trečiajame reiche buvo vadinamos koncentracijos stovyklos. O pats žydų masinis naikinimas – „galutiniu sprendimu“.

Beje, Martino Amiso knygoje, pagal kurią parašytas „Interesų zonos“ scenarijus, pagrindiniai veikėjai yra nuasmeninti, bet būtent režisierius jiems suteikė realius pavidalus. Bet pačios mirties stovyklos pasaulis perteikiamas ne tiesioginiais vaizdais (kiek jau jų buvo nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų!), o per garsų takelį – šunų lojimą, isteriškas prižiūrėtojų komandas, šūvius, siaubingus aukų riksmus. Kai jie filmui įpusėjus tampa įprastu fonu, garso takelyje pasigirsta dramatiški britų kompozitoriaus Mikos Levio dramatiškos muzikos akordai.

Iš viso to susidėlioja šiurpi ir kontrastinga filmo atmosfera, leidžianti ne tik išgyventi pasakojamą istoriją, bet ir pajusti ją, kaip sakoma, savo kailiu. (G.J.)

3. „BEGALYBĖS BASEINAS“ (Infinity Pool, 2023)

Pasauliniame kine yra nemažai atvejų, kai tėvų režisierių pėdomis sekančios jų atžalos taip pat susilaukia plataus pripažinimo. Dažnai galvojama, kad jiems daryti karjerą lengviau, nes jų įvaizdžiui „dirba“ garsi pavardė.

Iš tikrųjų tai klaidinga nuomonė. Atvirkščiai, tokie atvejai kinematografiniame pasaulyje vertinami itin priekabiai, vienais atvejais ironiškai konstatuojant, kad „kurdama genijų vaikus gamta atostogauja“, ir visuomet bandant pamatuoti, kaip toli obuolys nuriedėjo nuo obels…

Pats garsiausias tokios sėkmės pavyzdys šiuolaikiniame kine, ko gera, Sofia Coppola, jau tvirtai užsirekomendavusi keliais puikiais filmais.

O jos kolegai Brandonui Cronenbergui dar teks paplušėti, kol kino kritikai rimtai pripažins, jog jis vertas savo tėvo Davido Cronenbergo šlovės.

Kanados kino klasikas Davidas Cronenbergas keletą kartų bandė nutolti nuo jį išgarsinusių „kūniškų trilerių“, bet kaskart prie šio tipo kino sugrįžta (žr. kol kas naujausią jo filmą „Ateities nusikaltimai“, 2022 m.).

O jo 1980-aisiais gimęs jo sūnus Brandonas kol kas savo sąskaitoje turi tik du pilnametražius vaidybinius filmus, bet juos žiūrint darosi akivaizdu, iš kur vaikinas semiasi įkvėpimo.

Debiutiniame filme „Valdytoja“ (Possessor, 2020 m.) jauna žudikė naudoja pažangiausias smegenų implantų technologijas, kad nužudytų savo taikinius. Jos metodas itin rafinuotas – mergina apsigyvena savo aukos kūnuose prieš jų valią, tampa svetimkūniu ir parazitu, taip išprovokuodama tragišką žmogžudystės scenarijų.

Ne mažiau siaubinga istorija pasakojama ir antrajame Brandono Cronenbergo trileryje „Begalybės baseinas“.

Pagrindinis herojus čia – gilią kūrybinę krizė išgyvenantis rašytojas Džeimsas Fosteris (akt. Alexanderis Skarsgårdas). Paskutinis ne itin sėkmingas jo romanas pasirodė prieš šešerius metus, ir nuo tų laikų rašytojo galvoje negimsta idėjų naujai knygai.

Iš kitų filmų ir knygų žinome, kad tokiais atvejais padeda ryžtingas gyvenimo būdo pakeitimas. Jeigu tokiems radikaliems pokyčiams menininkai nesiryžta, tai padėti gali bent jau gyvenamos vietos pakeitimas.

Taip pasielgia ir Džeimsas su žmona Ema (ją suvaidino egzotiškos išvaizdos aktorė Cleopatra Coleman), išvykę pagyventi keistame kurorte išgalvotoje pajūrio šalyje Li Tolkoje, kur vyksta vietinis festivalis.

Nors atvykėliai įspėjami, kad turistai visada turi likti kurorto teritorijoje, Džeimsas susigundo drauge su žmona pavakaroti rašytojo gerbėja prisistačiusios merginos Gabi ir jos vyro Albano namuose.

Vakarienė ir po to sekusi išvyka į kaimą turi fatališkas pasekmes. Grįžtant į viešbutį Džeimsas netyčia partrenkia vietinį vyrą. Kitą dieną Džeimsas suimamas ir jam pasakoma, kad už jo nusikaltimą gresia mirtis nuo jo aukos pirmagimio sūnaus. Tačiau šalis turi unikalią teisingumo sistemą, pagal kurią kaltieji už nemenką mokestį gali būti klonuojami ir vietoj jų nužudomi jų antrininkai. Džeimsas, žinoma, susigundo galimybe išvengti egzekucijos. Tačiau neskubėkime džiaugtis kartu su filmo herojumi. Nes dabar viskas tik prasideda… (G.J.)

2. „KRYČIO ANATOMIJA“ (Anatomie d’une chute, 2023)

„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.

„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.

Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.

Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.

Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.

Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“

Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (G.J.)

1. „SALTBURNAS“ (Saltburn, 2023)

Režisierės Emerald Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ (Promising Young Woman, 2020 m.), savalaikis kūrinys su tiesmuka feministine žinute, susilaukė palankaus žiūrovų bei kino kritikų vertinimo, laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų ir dar labiau įtvirtino perspektyvios aktorės Carey Mulligan pozicijas Holivude.

Antrasis režisierės darbas „Saltburnas“ šiuo požiūriu nėra toks aiškiai apibrėžiamas. Dauguma kritikų pastebėjo, kad šis filmas blaškosi tarp žanrų – erotinio trilerio, satyros su juodosios komedijos elementais ir homoerotinės meilės istorijos „Talentingojo pono Riplio“ stiliumi. Vieniems filmo vertintojams tai atrodė kaip sąmoningas noras trinti ribas, kiti, nevyniodami žodžių į vatą, kirto iš peties: neva „migloti buvo patys ketinimai, jeigu jų iš viso būta“.

Tiesos, kaip dažniausiai būna, reikėtų ieškoti kažkur per vidurį tarp šių abiejų kraštutinumų.

Pagrindinis „Saltburno“ herojus yra pavyzdingas moksliukas Oliveris Kvikas (jį suvaidino škotų aktorius Barry Keoghanas, kurį įsidėmėjome filmuose „Šventojo elnio nužudymas“ ir „Salos vaiduokliai“).

Vaikinas iš Liverpulio atvyksta mokytis į Oksfordą ir čia, kaip ir dauguma socialinių nevykėlių, pasmerktas vienatvei. Naujokui, kaip ir daugumai čia studijuojančių merginų bei vaikinų, patinka tikra šios mokslo šventovės pažiba – charizmatiškasis lordo sūnus Feliksas Katonas (jį suvaidino neseniau „Prisciloje“ į Elvį Presley persikūnijęs Jacobas Elordi).

Auksiniam jaunimui nepriklausančiam Oliveriui žavėtis Feliksu tenka slapčia. Bet būtent Oliveris sugeba pelnyti šio turtingo Apolono palankumą, susilaukia universiteto žvaigždės palankumo ir tampa jo favoritu Oliu.

Sužinojęs savo naujojo draugo istoriją, Feliksas pasibaigus egzaminams pakviečia Olį į savo šeimos dvarą Saltburną drauge su savo ekscentriškos šeimynėlės nariais čia praleisti vasaros atostogas. Kad tai bus svaigių malonumų metas filmo autoriai pabrėžia visokiausiais būdais. Vienoje scenoje tai daroma itin tiesmukai – kai nuo balkono pusnuogis Oliveris žvelgia į dvaro kiemą, panašų į Hieronymuso Boscho „Žemiškų malonumų sodą“.

Didingas ir gražus dvaras Saltburnas iš tikrųjų bus palaimingo tingumo ir ištvirkimo šalis, trykštanti įvairiomis kūniškomis pramogomis – lauko tenisu, šampanu ir įvairiomis seksualinėmis atrakcijomis su dekadentiškais ištvirkavimo elementais.

Filmo autoriai nesistengia, kaip ankstesniais laikais, romantizuoti aristokratijos anachronistinės prabangos ir papročių. Tie laikai jau seniai praėjo arba išliko tik tradicines vertybes vis dar retsykiais primenančiose dramose arba serialuose, tokiuose, kaip „Dauntono abatija“. Dauguma aristokratijai iš inercijos vis dar priklausantys „Saltburno“ personažai – šmaikščios ponios su prašmatniu akcentu, ekstravagantiškos viešnios, elegantiškas, bet subtiliai ekscentriškas senasis lordas ar dėl savo tariamos didybės pasipūtęs tarnas – atrodo greičiau kaip komiškos operetės personažai.

Iš viso šito daug kartų matyto „inventoriaus“ galima buvo sudėlioti ką nors tikrai originalaus (juk tikrai pavyko graikui Yorgosui Lanthimosui iš „Frankenšteino“ motyvų sudėlioti savitą, tegu ir daug ginčų sukėlusią dėlionę filme „Prasti reikalai“).

Tačiau blaškydamiesi tarp stilių ir žanrų, cituodami hičkokiškus („Vertigo“) spiralės ir labirintų motyvus, bandydami supinti visas įmanomas siužeto situacijas, nevengiantys kraštutinumų (reklaminio blizgesio ir elegantiško santūrumo) filmo autoriai nepasiekia nieko daugiau, negu tai, ką neseniai matėme išgirtame Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“.

Kaip taikliai pastebėjo kino kritikė Ilona Vitkauskaitė („7 meno dienos“), „tikriausiai mūsų ultrakapitalistiniais laikais nieko kito net nereikėtų tikėtis…“ (G.J.).

Gediminas Jankauskas, Rokas Jonas