Kovo 14-27 dienomis Lietuvoje vyks seniausias mūsų šalyje festivalis „Kino pavasaris“. Jame jau žiūrovams įprastos programos „Konkursas“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“, „Panorama“ pateiks plačią filmų panoramą. Išsirinkti sau tinkamiausius tikrai nelengva.
Todėl rekomenduojame pažiūrėti 10 puikių filmų, kuriuos verta pamatyti “Kino pavasaryje”
10. „KAIMIEČIAI“ (Chłopi, 2023)
Oskarui už ankstesnį darbą „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017 m.) nominuota režisierių pora Dorota Welchman ir Hugh Welchmanas savo naujausiam filmui kurti pasirinko Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Serbijos dailininkus.
„Jūsų Vincentas“ buvo PIRMASIS TAPYTOS ANIMACIJOS ilgametražis filmas kino istorijoje.
Kurdami „Kaimiečius“ pagal mums gerai žinomą Władysławo Stanisławo Reymonto epinį romaną autoriai išsikėlė dar ambicingesnį uždavinį – kadras po kadro aliejiniais dažais realistine maniera nutapyti visą dramatišką istoriją.
Filmas pasakoja apie Mozūrų kaimo bendruomenės narių gyvenimą XIX a. Tačiau autoriai itin akcentuoja istoriją apie didelę aistrą ir uždraustą meilę, dėl kurios kyla kivirčai ir nesutarimai.
„Kaimiečiai“ iš pradžių buvo kuriami kaip gyvo veiksmo vaidybinis filmas, o vėliau buvo sugalvotas animacijos metodas, kuris kiekvieną kadrą pavertė nedideliu meno kūriniu.
Besikeičiančių metų laikų ir sezoninių lauko darbų fone atsiskleidžia Borynų šeimos ir gražiosios Jagnos Pačesiuvnos likimas.
Būtent moterys, ypač tragiška Jagnos (akt. Kamila Urzedowska) figūra, yra siužeto centre. Unikalus kaimo bendruomenės mikropasaulis tapo dingstimi papasakoti universalią ir neįtikėtinai aktualią istoriją. Istoriją apie tragišką meilę ir gyvenimą mažoje bendruomenėje, kur žiaurios žaidimo taisyklės skiria kiekvienam konkrečią vietą, o peržengus siauras ribas, kyla pažeminimo bei atstūmimo reakcijos.
Jauna mergina Jagna privalo tekėti už daug vyresnio turtingo ūkininko Maciejaus Borynos (akt. Miroslawas Baka), nepaisant meilės jo sūnui Antekui (Robertas Gulaczykas).
Laikui bėgant Jagna tampa kaimo gyventojų pavydo ir neapykantos objektu ir turi kovoti, kad išsaugotų savo nepriklausomybę. Kiekvieno vaidmuo nulemtas taisyklių ir tradicijų, o už nukrypimą nuo socialinių lūkesčių gali būti baudžiama pajuoka ir atstūmimu. Lenkijos kaime XIX ir XX amžių sandūroje vykstantys dramatiški istorijos posūkiai susieti su besikeičiančiais metų laikais, darbu laukuose ir vietinėmis šventėmis.
Filmo turinys, kaip K. Donelaičio „Metuose“, padalintas į keturis metų laikus.
Rudenį gražuolė Jagna pamilsta turtingiausio kaimo valstiečio Borynos sūnų. Tačiau Antekas turi žmoną Hanką, o naujos žmonos ieškantis našlys pažada jaunamartei padovanoti šešis hektarus žemės kaip kraitį. Antekas ir Hanka nepritaria šiam sprendimui, todėl valdingas tėvas išvaro abu iš savo valdų.
Žiemą, nepaisant to, kad yra ištekėjusi už Borynos, Jagna vis dar palaiko slaptą romaną su tremtiniu Anteku. Kovoje su tikraisiais žemės šeimininkais Boryna sunkiai sužeidžiamas. Sumaištį nutraukia įsiveržusi Rusijos kariuomenė, kuris suima daugybę valstiečių, tarp jų ir Anteką. O pati Jagna, apkaltinama atnešusi kaimui nelaimes.
Pavasarį Jagna patiria viršaičio Piotro smurtą. Iš ligos patalo pakilęs Boryna miršta pasiryžęs apsėti savo lauką. O iš kalėjimo paleistas Antekas perima tėvo turtą.
Vasarą Jagna, dabar turinti ištvirkusios moters reputaciją, atmeta pasiūlymą ištekėti už dailidės Mateušo. Galiausiai nepatenkinti kaimiečiai nusprendžia Jagną ištremti. O Antekas, kuris dabar yra įtakingiausias Lipčės kaimo asmuo, leidžia valstiečiams įvykdyti linčo teismą. (Gediminas Jankauskas)
9. „How to Have Sex” (2023)
Filmų apie paauglius kuriama tiek daug, kad juos jau seniai vienija atskiru žanru kartais vadinama kategorija „Paauglių filmai“ (ang. „Teen film“). Pagrindinė jų auditorija – paaugliai arba jauni suaugusieji, nes siužetai dažniausiai pagrįsti specifinėmis šio gyvenimo tarpsnio problemomis – pilnametystė, bendraamžių patyčios ir smurtas, pirmoji meilė, išleistuvių vakarai, spindinčios ateities vilionės, paauglių maištas, konfliktai su tėvais, nerimas, vienatvė ar susvetimėjimas.
Šio žanro filmų siužetai dažnai vyksta vidurinėse mokyklose ir kolegijose arba juose yra vidurinės mokyklos ar koledžo amžiaus veikėjų.
Vieni tokie paauglių filmai labiau patinka jaunuoliams, kiti – merginoms ir jaunoms moterims. Ir beveik visiems patinka paauglių problemas narpliojančios komedijos. Ypatingai svarbus vaidmuo tokiuose filmuose atitenka seksualinėms problemoms. Čia jau spektras labai platus – nuo nešvankių erotinių anekdotų („Amerikietiški pyragai“) iki vieno naujausio tokio kino pavyzdžių „How to Have Sex“.
Šis debiutantės režisierės Molly Manning Walker filmas pernai laimėjo Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ konkurse, nors kažkokio naujo žodžio tikrai nepasakė. Nes sunku besuskaičiuoti filmus apie paauglius, kuriems mokyklos baigimo proga rūpi vienintelė problema – kaip kuo greičiau atsikratyti nekaltybės!
Trys paauglės draugės Tara (akt. Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Ema (Enva Lewis) mokyklos baigimo proga išvyksta į kurortą Kretos saloje, kur madingame viešbutyje pasineria į svaiginančių vakarėlių, pasimatymų ir iki išnaktų trunkančių lėbavimų bei kankinančių pagirių sūkurį.
Kadangi pagrindinį čia apsistojusių turistų „kontingentą“ sudaro panašių kraują kaitinančių nuotykių ieškotojai, tai susirasti linksmybių partnerį – jokia problema. Trys draugės leidžiasi lengvai „pakabinamos“ panašių nebrendylų, dėl greito sekso, anot jaunimo, niekada „nesiparinančių“.
Situaciją kiek komplikuoja silpniausia mergaitiškos kompanijos grandis Tara, kuri kuo toliau tuo labiau abejoja, ar paskubomis atliktas pirmas gyvenime lytinis aktas iš tikrųjų yra tai, apie ką slapčiausiai svajota.
Jei režisierė būtų planavusi pateikti naujausios jaunimo kartos psichologinį kolektyvinį portretą, ji nebūtų pasitenkinusi vien tomis linksmybėmis, kurioms filme tenka didžioji siužeto dalis. Bet panašiems apibendrinimams, matyt, nebuvo ruošiamasi. Todėl ir rimtą pokalbį tema „Ar lengva būti jaunam?“ tenka atidėti kitam kartui. (G.J.)
8. „ŽALIA SIENA“ (Zielona Granica, 2023)
Šis filmas pernai Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Specialiu žiūri prizu ir susilaukė ilgų žiūrovų plojimų pasibaigus seansui.
Visame pasaulyje plačiai pripažinta lenkų kino režisierė Agnieszka Holland, pasitraukusi į Vakarus prasidėjus karinei padėčiai socialistinėje Lenkijoje, nuo 1988 metų filmus kuria Europos šalyse bei Amerikoje, o naujais laikais neretai ir gimtinėje. Už savo filmus ji pelnė per 40 tarptautinių apdovanojimų, ir visada lenkai tuo labai didžiavosi.
Bet pernai kažkas atsitiko.
Dar prieš „Žalios sienos“ pasaulinę premjerą Lenkijoje politikai (ne kino kritikai, o būtent buvusios valdančiosios partijos politikai!) ėmė skleisti isteriškus (kitaip nepasakysi) pasisakymus ir visokiausiais būdais režisierę pravardžiavo.
Pirmieji pasipiktino Pasienio sargybos vadovai. „Sunkiosios artilerijos“ salvę paleido teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro, kuris palygino Agnieszką Holland su… Trečiojo Reicho propagandinių filmų autoriais: „Trečiajame reiche vokiečiai gamino propagandinius filmus, kuriuose lenkai vaizduoti kaip banditai ir žudikai. Šiandien jie tam turi Agnieszką Holland”.
Agnieszką Holland savo ruožtu viešai pareiškė neketinanti tylėti ir pažadėjo šį ministrą „užtampyti po teismus“: „Negaliu likti abejinga tokiam atviram ir brutaliam asmens, einančio labai svarbias konstitucines Lenkijos teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas, išpuoliui“.
Pasižymėjo dar vienas ministras – Lenkijos švietimo vadovas Przemysławas Czarnekas: jis pasmerkė režisierę ir visus jos pagalbininkus tokiu verdiktu: „Jūs neturite teisės vadintis lenkais!“.
Per visas Lenkijos televizijas vakarais kelias savaites vyko triukšmingos „diskusijos“ apie „Žalią sieną“.
Tiesa, diskusijomis tai buvo sunku pavadinti. Nes jeigu lenkų TV studijoje sėdi be vedėjo dar keturi žmonės, tai kalba visi vienu metu.
Dažniausiai skambėjo šie epitetai: klastotė, paskvilis, dovanėlė Kremliui, neapykanta lenkų pasieniečiams, visos Lenkijos žmonių įžeidimas.
Filmą pabandęs ginti „Žalioje sienoje“ vaidinantis aktorius Maciejus Stuhras pareiškė, kad Agnieszka Holland „sukūrė filmą apie gerus žmones. Visi, kurie matė filmą, tai pabrėžia. O mes diskusijose norime kalbėti tik apie neapykantą“.
Žinoma, pats aktorius už tai tuoj pat susilaukė didelės purvo porcijos.
Įdomiausia, kad visi iki užkimimo rėkiantieji diskusijose į klausimą, ar jie filmą jau matė, atsakydavo: „Nemačiau, bet žinau“.
O tokių „debatų“ vedėjai kaip svarbiausią neapykantos lenkų pasieniečiams įrodymą vis suko tą pačia sceną, kurioje lenkų pasienietis į stulpą sudaužo termosą su vandeniu ir permeta jį per sieną, kad ištroškęs pabėgėlis anoje „koncertinos“ pusėje susižeistų gerklę.
Akivaizdu, kad kategoriški filmo oponentų klyksmai išprovokavo, kaip ir buvo nesunku nuspėti, visiškai priešingą reakciją. Lenkijoje šis filmas buvo pasmerktas fantastiškam populiarumui. Tokios reklamos ir už didelius pinigus nenusipirksi. Bilietai buvo masiškai išperkami savaitėms į priekį. Ir tokia praktika tęsęsi iki pat rinkimų, kuriuose, kaip žinome, taikiai buvo pakeista valdžia.
P.S. Vienas blaivus balsas tyruose pasakė: „Ar pasipiktinę teisūs? NE! Ar jie apsigalvos po filmo peržiūros? NE! Tiesa skaudina, o „Žalia siena“ pakenks visiems“.
P.P.S. jeigu šis rašinys suintrigavo, būtinai pažiūrėkite šį tikrai neeilinį filmą. (G.J)
7. „AŠ ČIA KAPITONAS“ (Io capitano, 2023)
Italų kino režisierių Matteo Garrone kinematografinis pasaulis negalėjo neįsidėmėti, kai ekranuose pasirodė jo šokiruojanti „Gomora“ (2008 m.). Pagal Roberto Saviano romaną sukurtame filme atsiskleidžia kita Neapolio pusė – ne ta, kurią mato šiame Italijos mieste apsilankantys turistai. Gyventi čia reiškia prisitaikyti prie mafijos diktuojamų taisyklių. O tų, kurie bandys nepaklusti kriminalinio gyvenimo taisyklėms, laukia labai liūdnas likimas.
Filmas vaizduoja kelias istorijas, kuriose personažai ne visada savo valia įtraukiami į nusikalstamos organizacijos orbitą.
Ir knygos autorius, ir filmo režisierius iš karto pakliuvo į italų mafijos nemalonę. Abu juos ir dar kai kuriuos filme vaidinančius asmenis nuo mafijos keršto akylai saugojo (gal dar tebesaugo ir dabar?) Italijos policija.
Ne mažiau rūstus buvo ir Europos kino akademijos geriausiu 2018 m. Italijos filmu pavadintas „Dogmanas“. Jame pasakojama istorija panaši į pramaną, tačiau jos pagrindą sudaro realūs įvykiai. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Italiją buvo sukrėtusi tikra kriminalinė byla: šunų priežiūros specialistas įvykdė šiurpų nusikaltimą, šokiravusį visą šalį.
O pernai Venecijoje pagrindiniu prizu – Auksiniu liūtu – apdovanotas naujausias Matteo Garrone‘s filmas yra pirmas šio režisieriaus darbas, sukurtas už gimtosios Italijos ribų. Šio filmo herojų paieškos režisierių atvedė į Afriką, konkrečiai į Senegalą,
Filmo fabula užsimezga iš automobilių ekstremalių lenktynių žinomame Dakare, kur du energingi vaikinai – Seidu (Seydou Sarras) ir jo linksmasis pusbrolis Musa (Moustapha Fallas) – svajoja apie reperių karjerą. Jie groja kukliuose renginiuose ir taupo pinigus savo didžiajai svajonei. Viską daro paslapčia nuo tėvų, nes jie draugų planams tikrai nepritartų.
Bet sulaukę tinkamo momento bičiuliai, pasirūpinę pavogtais pasais ir pasiskolinta drąsa, leidžiasi į pavojingą, paties Homero verta, odisėją. Viltis mirga kaip miražas ir veda draugus į išsvajotą Europą per pavojingas dykynes ir oazes, per jūras, kur lūpas pagardina sūrus oras, o kiekvienoje bangoje tyko pavojus.
Pasaulio pažinimo kelionėje Seidu ir Musos brolystė išbandoma išdavysčių ir nevilties pinklėse, įskaitant ir nelegalius emigrantus dažnai tykantį pavojų patirti siaubą įkalinimo centre Libijoje.
Filmo premjeroje režisierius pasakojo, kad ilgai rinko autentiškus pasakojimus ir galiausiai nusprendė parodyti įvykius iš juos patyrusių žmonių perspektyvos, „pagaliau suteikti balsą tiems, kurie paprastai tokios galimybės neturi“.
Nepaisant visų kelionėje patirtų baisybių pozityvias emocijas žadinantis filmas – tai liudijimas apie neblėstančią svajonių galią net ir tada, kai dėl jų keliaujama į kitą pasaulio kraštą.
P.S. Laimingą atomazgą filmui parašė pats gyvenimas. Abu pagrindiniai paaugliai pasibaigus filmavimams atvyko į Italiją ir apsigyveno Romos priemiestyje: vienas ten žaidžia futbolą vietinėje komandoje, o kitas muzikuoja. (G.J.).
6. „OLFOS DUKROS“ (Les filles d’Olfa, 2023)
Neseniai nominuotas Oskarui ir Prancūzijos nacionaliniu kino apdovanojimu Cezaris pagerbtos kaip geriausias dokumentinis filmas „Olfos dukros“ yra labai įdomus eksperimentas, kuriuo Tuniso režisierė Kaouther Ben Hania trina ribą tarp dokumentinio ir vaidybinio kino.
2001-aisiais metais Oskarui taip pat buvo nominuotas jos ankstesnis filmas „Žmogus, kuris pardavė savo odą“ (jį mums parodė „Scanorama“), pasakojantis apie sirą Samą Ali, iš gimtinės nuo karo pabėgusį į Libiją. Kad galėtų keliauti po Europą ir gyventi su savo gyvenimo meile, vyras sutinka, kad vienas žymiausių pasaulio menininkų ištatuiruotų jam nugarą ir paverstų jį gyvu meno kūriniu.
„Olfos dukrų“ pagrindinė herojė yra motina, kurios dvi dukros pabėga į Libiją pas savo vaikinus, teroristinės grupuotės ISIS dalyvius ir patenka į kalėjimą.
Kai pražuvėlės Rahma ir Ghofrane dingsta, režisierė pasikviečia dvi aktores užimti jų vietą ir rekonstruoja jų istoriją bei Olfos ir jaunesniųjų dukrų skausmą. Tai tikrovė, fikcija ar viskas vienu metu? Šioje istorijoje širdį veriančiu žvilgsniu tyrinėjama atmintis, vaizduotė ir begalinė motinos stiprybė.
Po „Olfos dukrų“ premjeros Kanuose spaudos konferencijoje režisierė Kaouther Ben Hania sakė, kad šį filmą paskatino kurti Larso von Triero „Dogvilis“.
Abu filmus vienija dar ir tai, kad ir „Dogvilis“, ir „Olfos dukros“ panašūs į grupinės terapijos seansą, kuriame kalbėdami žmonės vaduojasi iš savo sielas slegiančių skaudulių. Ypač skaudūs yra pačios motinos prisipažinimai, kuriuos apibendrina viena jos negailestinga frazė: „Nekenčiu mergaičių. Niekad nenorėjau turėti dukterų“. |
Šešios moterys uždaroje erdvėje rekonstruoja ryškius Olfos gyvenimo epizodus, samprotauja apie svarbius praeities momentus, kad iš naujo išgyventų skaudžias psichologines traumas.
Aktorėms tai daryti lengviau – jų taip nevaržo kameros buvimas, prie kurio neaktorėms reikia ilgai pratintis. Bet stebėti tikras ir suvaidintas išpažintis tikrai įdomu. (G.J.)
5. „BLOGIS (NE)EGZISTUOJA“ (Aku wa sonzai shinai, 2023)
2020-aisiais metais Pagrindiniu prizu Auksiniu Lokiu Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas filmas „Blogio nėra“ (There Is No Evil) – keturių novelių filmas apie keturis moralinio pasirinkimo versijas sudėtingose situacijose. Šį žiūri sprendimą žiūrovai pasitiko stovėdami ir giliai susijaudinę: tai buvo dar ir graži solidarumo akcija, mat režisieriui Mohammadui Rasoulofui Irano valdžia kaip politiniam disidentui neleido išvykti iš šalies.
O pernai Venecijos kino festivalyje Sidabrinį liūtą (Žiūri Grand prix) ir dar tris apdovanojimus pelnė japonų kino režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmas labai panašiu pavadinimu „Blogis (ne)egzistuoja“.
Režisierių Ryûsuke Hamaguchi įsidėmėjome mūsų didžiuosiuose ekranuose žiūrėdami populiarumo susilaukusią Oskaru apdovanotą dramą „Pavairuok mano automobilį“ (Drive My Car).
Naujausio Ryûsuke Hamaguchi filmo veiksmas plėtojasi netoli Tokijo esančiame Japonijos kaime, kuriame švelniai čiurlenančios upės ir šlamančių medžių draugijoje vienišas tėvas Takumi miško namelyje augina dukrą Haną. Jų ramus gyvenimas sudrumsčiamas, kai Tokijo kompanija paskelbia planus netoliese statyti prabangų kempingą turtuoliams turistams.
Charasavos kaime augant įtampai ir baimei, kad vanduo – svarbiausias vietinių gyventojų pasididžiavimas – bus negrįžtamai užterštas, Takumi tampa vienu iš pasipriešinimo lyderių.
Režisierius Ryûsuke Hamaguchi pirmiausia planavo sukurti 30 minučių trukmės nebylų filmą su gyvai atliekamu muzikiniu kūriniu, kurį parašė kompozitorė Eiko Ishibashi. Tačiau filmavimas užsitęsė ir režisierius galiausiai nusprendė jį paversti vaidybiniu filmu su dialogais, kuriame muzikai atitektų labai svarbi funkcija.
Ekologinė tematika šiuolaikiniame gyvenime užima vis svarbesnę vietą, todėl ir filmų apie tai pastebimai daugėja. Vis daugiau žmonių visame pasaulyje stengiasi pabėgti iš urbanistinio „rojaus“ į gamtą ne tik per atostogas ar savaitgaliais. Šis motyvas filme „Blogis (ne)egzistuoja“ netikėtai susilaukia keistoko siužeto posūkio – dviem kempingo planus vykdantiems verslininkams Takahašiui ir Majuzumiui, pradžioje su panieka kalbėjusiems apie provincialų gyvenimo būdą, ilgainiui taip patinka ekologiška kaimiška aplinka, kad jie ima brandinti planus čia pasilikti arba susirasti panašią pastovaus gyvenimo vietą.
Ir šį kartą Ryûsuke Hamaguchi plėtoja panašią kaip „Drive My Car“ filmo struktūrą bei pasakojimo manierą. „Blogis (ne)egzistuoja“ imponuoja ir labai gyvais veikėjų charakteriais, ir ore ištirpusia harmonijos atmosfera, ir puikiais dialogais.
Taip pat intriguoja tiesiogiai nepapasakota Takumio paslaptis, susijusi su šeimininko ir jo dukros muzikos mokytojos santykiais, kurie išreiškiami subtiliomis užuominomis, poetinėmis metaforomis, panašiomis į tradicinį japonišką haiku. (G.J.)
4. „Visi mes svetimi” (All of Us Strangers, 2023)
Aktoriaus Endriaus Skoto veidą perskrodžia pusinė šypsena, nevalingai susiraukęs, lūpos sučiauptos, o tamsios akys blizga neišspaustomis ašaromis. Techniškai – tai šypsena, bet nežinome, ar esame matę ką nors liūdnesnio. Aktorius turi retą dovaną vienu žvilgsniu nulupti personažo odą, įtraukiant mus į dešimtmečius kaleidoskope besitęsiantį skausmą ir netektį. Nuostabus, sukrečiantis ir giliai asmeniškas, toks yra režisierius Andrew Haigh penktajame savo pilnametražiame filme „All of Us Strangers“.
Skotas vaidina Adamą, scenarijų rašytoją, kovojantį su scenarijumi iš savo praeities. Jam nesiseka. Pirmą kartą matome jo veidą, atsispindintį jo buto languose, kai jis apatiškai žvelgia į Londono sutemas, plačiai atsivėrusį dangų su debesimis, tokiais tamsiais ir mėlynais kaip pats liūdesys. Adamas pasineria į savo vaikystės muziką – 80-ųjų metų queer popmuzikos klasiką ir varto dėžę su šeimos lobiais, kurie palaiko ryšį su tolima praeitimi. Tačiau jis atrodo atitrūkęs nuo likusio pasaulio – tai tik pabrėžia jo aidintis, tvarkingas, beasmenis butas beveik tuščiame Ballardo daugiabutyje.
Tada įvyksta du dalykai. Tarp Adamo ir jo kaimyno Hario (akt. Paulas Mescalis), vienintelio iš kitų pastate gyvenančių žmonių, užsimezga nedrąsūs santykiai. O per tiriamąjį vizitą į savo vaikystės namus Kroidono priemiestyje Adamas sutinka savo mirusius tėvus (juos vaidina Claire Foy ir Jamie Bellas), nepasikeitusius, nepasenusius ir tebegyvenančius lygiai taip pat, kaip prieš pat mirtį prieš 30 metų, kai Adamas dar buvo vaikas. Ir nors Skotas veikia kaip emocinis inkaras, pagrindžiantis antgamtinius istorijos elementus, verta paminėti, kad visi aktoriai yra nepriekaištingi.
Stiprėjant Adamo ir Hario ryšiui, galinčiam atverti bendros ateities galimybes (scenos, kuriose jie vienas kitą atranda, nufilmuotos operatoriaus Jamie Ramsay jautriu, švelniu objektyvu), Adamas nuolat grįžta į praeitį, į neišspręstas vaikystės traumas. Laikas iš tiesų neužgydo visų žaizdų. Priešingai, jis jas pagilina ir dar labiau susargdina. Tačiau jei Adamas negali iš naujo užrašyti akimirkos, kai jo tėvai žuvo automobilio avarijoje, tai dėl metafizinės keistenybės jis gali pažinti juos kaip suaugęs gėjus, o ne kaip sumuštas ir skriaudžiamas vaikas, kurį jie prisimena.
Išskirtinį, subtiliai įžvalgų scenarijų Haigh‘as adaptavo pagal japonų rašytojo Taichi Yamados romaną „Strangers“ (1987 m.). Haigh‘as į istoriją įnešė savo pėdsaką. Tai, kad scenoms tarp Adamo ir jo tėvų buvo panaudoti tikri jo vaikystės namai, pabrėžia režisieriaus emocinį ryšį su medžiaga. Yra gijų, kurios sieja šį filmą ir su ankstesniais Haigho darbais: jis dalijasi ryšio troškimu su jo antruoju pilnametražiu filmu, romanu apie gėjų meilę „Weekend“, ir laiko pojūčiu bei langais į praeitį su filmu „45 Years“, kuriame gyvenimus sujaukia ledyne rastas seniai prarasto mylimojo kūnas.
Filme labiausiai paveikia emocinis filmo poveikis – faktas, kad per pirmąją, kritikams skirtą peržiūrą visa eilė kėdžių drebėjo nuo kolektyvinių kino kritikų verksmų. Per antrąją peržiūrą pradedi vertinti nepriekaištingą filmo meistriškumą. Tai, kaip Emilie Levienaise-Farrouch sukurta muzika dera su įmantriai naudojamu garsu ir jį papildo. Jonathano Albertso sklandaus montažo meistriškumą, kuris lengviausiais prisilietimais veda mus tarp paralelinių laiko linijų ir miesto peizažo, kuriame gausu kartu egzistuojančių Adamo gyvenimo akimirkų. Tai nepaprastas pasiekimas – žiaurus ir stiprus pasakojimas, kuris griebia už širdies ir nepaleidžia.
3. „SVAJONIŲ ATOSTOGOS“ (The Holdovers, 2023)
Viena populiarių kino schemų apjungia vadinamąsias brendimo dramas, kurios leidžia kiekvienam žiūrovui prisiminti savą žengimo į suaugusiųjų pasaulį istoriją. Nes kaip kitados parašė klasikas, „visi mes mokėmės truputį…“
Vieną tokią puikią brendimo istoriją pernai sukūrė amerikiečių režisierius Alexanderis Payne‘as. Jis prisipažįsta, kad lemiamos įtakos jam turėjo 8-ojo dešimtmečio kinas: „Jo giliai humanistinis stilius be reikalo tapo nebemadingas. Žmonės man dažnai sako: „Tavo filmai tokie nauji ir originalūs.” Bet iš tikrųjų, užuot kūręs naujus, aš stengiuosi sukti senus.”
O pristatydamas mums gerai žinomą savo filmą „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jis pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.
Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad „Svajonių atostogos“ – filmas „apie žmones“ – šiemet nominuotas penkiems Oskarams. Labai norėčiau, kad Oskarą laimėtų pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Giamatti, bet to tikėtis, kai akivaizdus lyderis yra Cilliano Murphy Openheimeris, regis, nerealu.
O į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpantis Paulas Giamatti suvaidino dar vieną idealų pedagogą, galintį kaip lygus su lygiu stoti šalia Robino Williamso, pakerėjusiu visus, kas matė „Mirusių poetų draugiją“ (1987 m.).
Robino Williamso pedagogas Džonas Kitingas savo gimtojoje Naujosios Anglijos Veltono berniukų akademijoje už konservatyvios auklėjimo sistemos kanonų laužymą darbo neteko 1959 metais. O jo kolega Polas Hanamas tuoj po Naujųjų metų buvo priverstas už pasipriešinimą korumpuotai pedagogikos sistemai palikti istorijos dėstytojo darbą tradicijas puoselėjančioje Bartono berniukų internatinėje mokykloje taip pat Naujojoje Anglijoje (!), bet dešimtmečiu vėliau – 1971-aisiais.
Artėjant Kalėdų atostogoms mokyklos vadovybė nubaudžia kelis nepažangius moksleivius ir palieka juos ištuštėjusioje mokykloje. Kartu su jais nubaudžiamas ir dažnai dėl nepaklusnaus charakterio nukenčiantis istorijos dėstytojas, privalantis prasikaltėlius prižiūrėti. Jis jau apsiprato su mokinių patyčiomis, bet ir kolegos bei vadovai jo nemėgsta už sunkų charakterį, principingumą ir sąžiningą vertinimą. Direktorius atvirai priekaištauja Hanamui už tai, kad dėl nepakankamai gerų pažymių akademijai svarbaus donoro sūnui šis nepateko į Prinstono universitetą, o jo užpykęs tėtušis nustojo mokyklą finansiškai remti.
Daugiausia rūpesčių per neplanuotas kalėdines atostogas visiems kelia pats vyriausias mokinys Angusas Talis (ryškus debiutanto Dominic‘o Sessa vaidmuo).
Norėdamas suartėti su Angusu Hanamas su juo vyksta į Bostoną, vien tuo nusižengdamas priverstinės izoliacijos reikalavimams.
Bet būtent šios išvykos metu paaiškėja svarbiausia Anguso paslaptis apie jo tėvą. O pats Hanamas atvirumo akimirką prisipažįsta, kad kadaise savaip nubaudė buvusį kolegą, kuris jį melagingai apkaltino plagiatu. Šis incidentas sugriovė Hanamo karjeros perspektyvas, bet nesužlugdė jo asmenybės.
O tokie pralaimėję gyvenimo mūšį, bet nesugniuždyti herojai amerikiečių (ir ne tiktai jų!) kine visais laikais turi paklausą. (G.J.).
2. „KRYČIO ANATOMIJA“ (Anatomie d’une chute, 2023)
„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.
„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.
Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.
Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.
Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.
Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“
Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (G.J.)
Filmo “The Zone of Interest” kadras / A24
1. „INTERESŲ ZONA“ (The Zone of Interest, 2023)
Šis režisieriaus Jonathano Glazerio filmas pernai Kanuose buvo apdovanotas Grand Prix ir buvo linksniuojamas poroje su prancūzų režisierės Justine‘s Triet „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Mat abejuose filmuose labai efektingai pagrindinius vaidmenis suvaidino vokiečių aktorė Sandra Hüller.
„Kryčio anatomija“ Europos kino akademijos ceremonijoje pelnė net penkis prizus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad „Kryčio anatomija“ yra penkis kartus geresnis filmas, negu „Interesų zona“ (nominuota penkiems Europos kino apdovanojimams, bet nelaimėjusi nė vieno). Tiesiog tai du visiškai skirtingi filmai, turintys vienintelį bendrą vardiklį – nuostabiąją Sandrą Hüller.
„Kryčio anatomijoje“ ji vaidina sėkmingą vokiečių rašytoją, kaltinamą nužudžiusi vyrą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo iškritęs iš kalnų kotedžo. O „Interesų zonoje“ Sandrą Hüller persikūnijo į vieno didžiausių XX a. nusikaltėlio žmoną. Ji vaidina odiozinės trečiojo reicho asmenybės Rudolfo Hösso žmoną Hedvigą tuo metu, kai jos vyras (jį suvaidino Christianas Friedelis) buvo laikomas ištikimu fiurerio bendražygiu ir buvo Aušvico komendantas.
Jiedu su vaikais gyvena naujutėliuose namuose visai šalia koncentracijos stovyklos tvoros. Artima mirties fabriko kaimynystė šeimai nekelia jokio diskomforto, atvirkščiai, pora labiau susirūpinusi savo ateities gyvenimo perspektyvomis ir atkakliai kuria svajonių pasaulį sau ir savo vaikams. Hedviga puoselėja pavyzdinį arijų sodą (krematorijaus krosnyje sudegintų žmonių pelenai naudojami kaip trąša!) ir stengiasi atitikti trečiojo reicho moters idealą (Kinder, Küche, Kirche – vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“), o Rudolfas susirūpinęs vien karjera ir stengiasi savo darbe nepadaryti klaidų, dėl kurių galėtų būti perkeltas iš šio žemiško rojaus kitur (pavyzdžiui, į Rytų frontą).
„Interesų zoną“ viena pirmųjų Kanų kino festivalyje pamačiusi kritikė Aistė Račaitytė šviežius festivalio įspūdžius aprašė taip: „Filmas seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje… Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos.
Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto“.
„Interesų zoną“ trečiajame reiche buvo vadinamos koncentracijos stovyklos. O pats žydų masinis naikinimas – „galutiniu sprendimu“.
Beje, Martino Amiso knygoje, pagal kurią parašytas „Interesų zonos“ scenarijus, pagrindiniai veikėjai yra nuasmeninti, bet būtent režisierius jiems suteikė realius pavidalus. Bet pačios mirties stovyklos pasaulis perteikiamas ne tiesioginiais vaizdais (kiek jau jų buvo nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų!), o per garsų takelį – šunų lojimą, isteriškas prižiūrėtojų komandas, šūvius, siaubingus aukų riksmus. Kai jie filmui įpusėjus tampa įprastu fonu, garso takelyje pasigirsta dramatiški britų kompozitoriaus Mikos Levio dramatiškos muzikos akordai.
Iš viso to susidėlioja šiurpi ir kontrastinga filmo atmosfera, leidžianti ne tik išgyventi pasakojamą istoriją, bet ir pajusti ją, kaip sakoma, savo kailiu. (G.J.)
