Istorinės tematikos filmus pradėta kurti anksčiau nei broliai Lumiere‘i parodė savo pirmąją „judančių paveikslų“ programą.
Vytauto Mikalausko knygoje „Kinas Lietuvoje“ (1999 m.) randame tokį Tomo Edisono filmo, parodyto vilniečiams 1896-ųjų liepą Botanikos sode surengtame pirmajame Lietuvoje kino seanse, aprašymą: „Publikai labai patiko istorinis siužetas „Marijos Stiuart egzekucija“. Istoriniais ano meto drabužiais apsirengusi minia susirinko paspoksoti, kaip bus įvykdyta mirti pasmerktos karalienės bausmė. Atvedama pasmerktoji. Ji lėtai prieina prie ešafoto. Atsiklaupia. Budelis pakelia ilgakotį kirvį ir iš visų jėgų mosteli juo žemyn. Bausmės vykdytojas pasilenkia ir iškėlęs parodo nukirstą (butaforinę) Marijos Stiuart galvą. Šit ir visas istorinės tematikos filmas“.
Dar besibaigiant XIX amžiui istorinės tematikos filmų kūrė ir Lumiere‘ai ir fantastinio kino pradininkas Georges Meliesas.
O jau XX a. pradžioje prasidėjo tikras istorinės tematikos vaidybinių filmų bumas. Dažniausiai tokių filmų pagrindiniais personažais tapdavo garsios istorinės asmenybės – Kristus, imperatoriai ir karvedžiai, carai ir prezidentai, mokslininkai ir menininkai, teroristai ir pasaulio teisuoliai. Ir begalė kitokių profesijų atstovų. Nes seniai įrodyta, kad nėra nieko įdomesnio už žmogaus gyvenimą.
Primename dešimt garsių istorinės tematikos filmų.
10. „MARIJA, ŠKOTIJOS KARALIENĖ“ (Mary Queen of Scots, 2019)
Tolima monarchės Anos giminaitė Marija Stiuart (1542 – 1587) Škotijos karaliene buvo paskelbta vos gimusi kaip vienintelis staiga mirusio jos tėvo karaliaus Jokūbo V teisėtas vaikas. Likimas lėmė jai būti paskutiniąja savo šalies valdove katalike. Aišku, kad vos gimęs kūdikis valdyti šalies negalėjo, todėl faktiniu valdovu tapo Marijos giminaitis regentas Jamesas Hamiltonas.
Karūna ant Marijos galvos buvo uždėta 1543 m. rugsėjo devintąją. Bet netrukus kilo maištas, Škotiją ėmė siaubti britų kariuomenė ir pagalbos teko kreiptis į prancūzus. Marija net buvo ištekinta už Pranciškaus II-ojo ir tapo Prancūzijos karaliene. Bet tapusi našle Marija Stiuart inkognito grįžo į Škotiją ir, padedama katalikybę išpažįstančių aristokratų, pareiškė pretenzijas į visos Anglijos sostą. Ji atsisakė teisėta Anglijos karaliene pripažinti Elžbietą pirmąją, todėl užsitarnavo pastarosios mirtiną neapykantą.
Kai paslaptingomis aplinkybėmis buvo nužudytas antrasis Marijos vyras Henry Stuartas, pasklido gandai, kad sąmokslą organizavo pati karalienė, o kai ji netrukus ištekėjo už vyro žudiko Jameso Hepburno, prieš Mariją sukilo visi įtakingi Škotijos didikai, tiek protestantai, tiek ir katalikai. Marijai nebeliko nieko kito, kaip pasirašyti sosto atsižadėjimo aktą. Į užsienį pabėgęs Jamesas Hepburnas Danijos ir Norvegijos karaliaus įsakymu buvo įkalintas iki gyvos galvos. O Marija pabėgo į Angliją, kurią valdė Elžbieta I Tiudor. Karalienė įsakė savo pusseserę įkalinti Šefildo pilyje, bet ir būdama už grotų Marija rezgė intrigų voratinklį. 1586 m., viešumon iškilus slaptam Marijos susirašinėjimui su įtakingais katalikais, planavusiais nužudyti Elžbietą I, tolimesnis buvusios Škotijos karalienės likimas niekam nebekėlė abejonių. 1587-ųjų vasario aštuntąją jai buvo nukirsta galva.
Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda 1561 metais, kai aštuoniolikmetė Marija iš Prancūzijos sugrįžta į Škotiją, kur susilaukia piktos kritikos ir dėl katalikiškų pažiūrų, ir dėl kitos svarbios aplinkybės. „Jūs esate viso labo moteris. Bet moterų žvilgsnis – aklumas. O jų jėga – silpnybė. Jų patarimai – kvailystės. Jų teisingumas – beprotybė. Ar mes pasikliausime moterimi katalike?“. Šie Marijai skirti Škotijos protestantų lyderio žodžiai, ko gero, yra modernios istorinių įvykių interpretacijos ženklas. Kaip ir karinga bei agresyvi įžeistos moters reakcija: „Yra laikas išminčiai ir yra laikas meilei, o dabas atėjo laikas parodyti kietumą“. Skamba labai šiuolaikiškai modernaus moterų lyderystės siekimo kontekste. Visai ne viduramžiškai atrodo ir trumpam apie politinę konfrontaciją pamiršusios Marijos reta atvirumo akimirka, kai apsupta freilinų valdovė prisipažįsta: „Norėčiau dar kartą ištekėti, kad pajusčiau, ką reiškia atsiduoti vyrui, bet nebūti jo nuosavybe“.
Vyrų dominuojamame pasaulyje net stiprioms moterims vedybų klausimas yra ir politiškai aktualus, ir asmeniškai jautrus. Marijai vedybos – stipri parama jos kovoje, Elžbietai, atvirkščiai, galimos vedybos kelia panišką baimę ir asocijuojasi su pasikėsinimu į jos vienvaldystę.
Gaila, kad pasirinkę modernų požiūrį į viduramžių istoriją filmo autoriai pasitenkina tik keliomis drąsiomis hipotezėmis (kažin ar joms galėtų pritarti istorikai) ir vėliau ryžtingai pasuka tradicinės melodramos link. Abi karalienės daug intriguoja, bet ir pačios neretai tampa svetimų aistrų aukomis. Nepaisant atvirai deklaruojamo Marijos kietumo savarankiškų ir ryžtingų sprendimų ji priima nedaug. O Elžbietos neapykantą Marijai maitina ne tik politiniai motyvai, bet ir pavydas gerokai jaunesnei konkurentei. (G.J.)
9. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018 m.)
Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažu. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
8. „AMISTAD“ (Amistad, 1997 m.)
Akivaizdu, kad Stevenui Spielbergui patinka vaidybiniai filmai, kurių pradiniuose titruose galima parašyti „sukurta pagal tikrus įvykius“. Jo filmų herojais yra tapę žydų gelbėtojas Oskaras Šindleris („Šindlerio sąrašas, 1993 m.), „Mosado“ agentai, iš pačios Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meir gavusios licenciją sunaikinti palestiniečius teroristus, 1972 m. Miuncheno olimpiadoje nužudžiusius vienuolikos Izraelio sportininkų („Miunchenas“, 2005 m.), legendinis XIX a. JAV prezidentas („Linkolnas“, 2012 m.), Bruklino advokatas Džemsas B. Donovanas, kuris 1960 m. atliko svarbų vaidmenį vienoje garsiausių „šaltojo karo“ laikų bylą („Šnipų tiltas“, 2015 m.).
Net ir dabar S. Spielbergas plėtoja naują kino projektą „Eduardo Mortaro pagrobimas“ (The Kidnapping of Edgardo Mortara), kuris pasakos realią istoriją apie šešiametį žydų pirklio sūnų, kuris 1858 metais inkvizitorių buvo brutaliai atimtas iš tėvų, nes berniukas buvo slapta pakrikštytas, kad galėtų nebegrįžti į žydų getą.
O 1997-aisiais garsus režisierius filme „Amistad“ priminė precedento neturėjusį garsų XIX a. teismo procesą, kuris pakeitė JAV teisinės sistemos esmę.
Žodis „Amistad“ reiškia „Draugystė“. Taip vadinosi ir ispanų laivas, į Ameriką gabenęs Sjera Leonėje sugautus vergus. 1839 metas jame įvyko maištas. Netoli Kubos krantų kilus audrai vergams afroamerikiečiams pavyko įveikti įgulą ir pasukti laivą atgal. Sukilėliai paliko gyvus tik du įgulos narius, kurie turėjo padėti jiems grįžti į gimtinę, nes niekas iš vergų neturėjo laivavedybos įgūdžių. Amerikiečiai tuo pasinaudojo ir nuvairavo laivą ne į Afriką, bet prie Amerikos krantų. Sukilėliai buvo sučiupti, sukaustyti grandinėmis ir nugabenti į kalėjimą.
Ispanijos karalienė Izabelė II (Anna Paquin) reikalavo vergus atiduoti ispanams. Karalienės argumentas gerai atspindi to meto tarptautinių santykių interesus: „Vergvaldystė yra tarpvalstybinių derybų pagrindas“.
Prieš maištininkus tada sukilo visa tuometinė amerikiečių teisingumo sistema. Prezidentas Martinas Van Burenas (Nigelas Hawthorne’as), norintis būti išrinktas dar vienai kadencijai, nutaria paaukoti teisingumą, kad nuramintų turtingus pietinių JAV valstijų vergvaldžius ir negadintų santykių su Ispanija (su ja dar 1795 metais buvo pasirašyta sutartis apie neteisėtai atimto turto gražinimą).
Teisme ginti vergų interesus paskiriamas jaunas advokatas Rodžeris Boldvinas (Matthew McConaughey). Teisiamųjų pusėje yra ir aboliucionistų (vergijos panaikinimo šalininkų – G.J.) atstovas – juodaodis Teodoras Džoudsonas (Morganas Freemanas).
Ginti maištininkus imasi ir buvęs JAV prezidentas Džonas Kvinsis Adamsas (jį suvaidino Anthony Hopkinsas). Aukščiausio teismo posėdyje jis rėžia nuostabią kalbą apie prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę būti laisvam.
P.S. Laivo „La Amistad“ kopija nuo 2000 metų eksponuojama Konektikute Amerikos Jūrų muziejuje.
P.P.S. Filmas buvo nominuotas keturiems „Oskarams“: už geriausią muziką, operatoriaus darbą, kostiumus ir geriausią antraplanį Anthony Hopkinso vaidmenį.
7. „LINKOLNAS“ (Lincoln, 2012)
Dviem „Oskarais“ iš dvylikos nominacijų apdovanotas filmas, pašlovinantis JAV prezidentą Abrahamą Linkolną, pasakoja apie seniai praėjusius laikus, bet sukurtas taip, kad įtikina, jog amerikiečiams jų šalies praeitis nėra vien pageltusių vadovėlių tekstai.
„Linkolnas“ pirmiausiai buvo parodytas JAV Kongreso nariams, kad šie nepamirštų savo šalies istorinių pamokų, kaip reikia valdyti iš garbingų protėvių paveldėtą valstybę.
1865-ųjų metų balandžio pradžioje baigėsi ketverius metus trukęs pilietinis karas. Jo vaizdus S. Spielbergas rodo tik pačioje filmo pradžioje, bet kelių šio prologo minučių pakanka, kad brolžudiško karo tragediją žiūrovas pajustų fiziškai. Panašaus efekto režisierius pasiekdavo ir anksčiau. Tačiau skirtingai, nei kitose karinėse dramose, po efektingo prologo ir patetiško jo komentaro („Aš miriau ne veltui. Ši tauta, padedant Dievui, atgims ir bus laisva“) dar beveik dvi su puse valandos žiūrovas stebės ne mažiau įspūdingas batalijas, kurios rutuliuosis kabinetų tyloje ir triukšminguose Kongreso posėdžiuose.
Visi jau pavargo kariauti. Ką tik antrai kadencijai išrinktas prezidentas Linkolnas turi puikią progą pabaigti šį įsisenėjusį kruviną konfliktą, prasidėjusi po to, kai pietinės valstijos (Konfederacija) paskelbė pasitraukiančios iš JAV sudėties. Tryliktoji Konstitucijos pataisa, panaikinanti vergiją, galėtų tapti tuo katalizatoriumi, kuris išspręstų skaudžią dilemą, kurią pats Linkolnas išsakė šiais žodžiais: „Šalis negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva“.
Tačiau panaikinti vergiją ne taip paprasta. Nes Kongreso viduje vyksta arši demokratų ir respublikonų kova. Pirmieji palaiko pietinių valstijų interesus, antrieji gina Sąjungos poziciją. O ir vergijos panaikinimo šalininkų respublikonų tarpe yra dvi nesutaikomos pozicijos. Vienus patenkintų Konstitucijoje įrašyti žodžiai apie vergijos draudimą, kitiems gi reikia kur kas drąsesnės formuluotės, teigiančios, kad visi žmonės yra lygūs.
Išeities iš patinės situacijos ieškantis Linkolnas (jį tiesiog tobulai vaidina į savo prototipą fenomenaliai panašus Danielis Day-Lewisas) filme įamžintas ne tik kaip išmintingas kančiose gimusios tautos patriarchas. S. Spielbergas išduotų pats save, jei apsieitų be kur kas efektingesnių apibendrinimų. Jei prologe nakties tamsoje Linkolnas parodytas kaip Prometėjas, tai finalinis šūvis į Linkolną teatro ložėje pateikiamas kaip ritualinė auka ant tėvynės aukuro.
6. „PAŽADAS“ (The Promise, 2016 m.)
Apie žydų naikinimą nacių valdymo laikais sukurti šimtai dokumentinių bei vaidybinių filmų. Kur kas rečiau kinematografininkai imasi kitos skaudžios XX a. genocido istorijos – masinių armėnų žudynių, Osmanų imperijoje vykdyto I pasaulinio karo metu.
Net ir dabar aukščiausiu lygiu politikai vengia šią temą kelti viešumon. O kai taip kartais atsitinka (pvz., 2016 m. Vokietijos įstatymų leidėjai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią armėnų žudynes genocidu), oficiali dabartinės Turkijos valdžia garsiai piktinasi ir perspėja, kad panašūs kategoriški sprendimai kenkia geriems dvišaliams santykiams.
Filmų, atvirai ir aistringai nagrinėjančių šią jautrią temą, nėra labai daug. Todėl malonu prisiminti režisieriaus Terry George‘o jaudinančią dramą „Pažadas“, kuriame tragiškų įvykių fone plėtojasi komplikuota santykių istorija, susiejusi armėną medicinos studentą Mikaelį Pogosianą (Oscaras Isaacas), amerikiečių karo žurnalistą Krisą Majersą (Christianas Bale‘as) ir Prancūzijoje gimusią armėnę Aną (Charlotte Le Bon).
Ana yra Kriso mergina, bet kai ji susipažįsta su Mikaeliu, tarp jų akimirksniu įsižiebia kibirkštis. Vienijama armėniškos kilmės porelė tuoj pat randa bendrą kalbą, o ši netrukus virsta romantišku susižavėjimu.
Tačiau meilės aistras netrukus į antrąjį planą nustumia drauge su I pasaulinio karo pradžia paaštrėjusi įtampa tarp Europos valstybių. Mikaelis vengia karinės tarnybos, nes nenori tapti „patrankų mėsa“ kovose dėl jam svetimų interesų. Bet kaip sakoma, jeigu tu ignoruosi politiką, politika tavęs neignoruos. 1915-ųjų balandį, mėgindamas išgelbėti dėdę, vaikinas atsiduria darbo stovykloje, kuri iš tikrųjų yra sunkiųjų darbų kalėjimas. Čia kaliniai verčiami dirbti nuo aušros ligi sutemų.
Mikaeliui pavyksta pabėgti ir nusigauti iki gimtojo kaimo. Netrukus vėl susikirs jo bei Anos ir Kriso keliai. Amerikietis patenka į nelaisvę ir kaip karo šnipas siunčiamas teisti į Konstantinopolį. O Mikaelis ir Ana drauge su bėglių būriu kaunasi su turkais Musa Dago kalnuose.
Filme imponuoja puikiai nufilmuotos kautynių scenos ir stipri aktorių vaidyba. Žinoma, neišvengta ir tokiais atvejais dažnai pasireiškiančio patoso, tačiau spekuliatyviu „Pažadą“ tikrai negalima pavadinti. Kaip ir ankstesnio režisieriaus Terry George‘o filmo „Ruandos viešbutis“ (Hotel Rwanda, 2004), atskleidusio kitą genocido istoriją. Pagal tikrus įvykius sukurta drama pasakojo apie tai, kaip 1994 metais Ruandos viešbučio administratorius, rizikuodamas gyvybe, priglaudė daugiau kaip tūkstantį tutsių genties pabėgėlių nuo etninio valymo politikos.
5. „SUFRAŽISTĖ” (Suffragette, 2015)
Kino juosta „Sufražistė“ nukelia į 1912-uosius. Istorinė drama pasakoja apie moterų kelią į politiką Londone. Scenarijaus autorė – Abi Morgan, taip pat prisidėjusi ir prie anksčiau minėtos „Geležinės ledi“ kūrimo. Vaidmenis filme atlieka Carey Mulligan, Helena Bonhamm Carter, Brendar Gleeson, Anne-Marie Duff, Benas Whishaw ir patirties atliekant panašius vaidmenis ypač daug turinti Meryl Streep.
1912-ieji, Londonas. Istorijos centre – Moterų socialinės ir politinės sąjungos pirmosios narės ir jų radikalizmas, nuo taikių protestų pavirtęs įstatymų laužymu. Jų vadovė – Maud, dirbanti žmona ir mama, kuri nusprendė tapti aktyviste už moterų teisę balsuoti dėl visų moterų, kurios pavargo gyventi nepripažintos. Rodomi slapti narių, kurios buvo paprastos skalbėjos, susitikimai, kuriuose aptariamos strategijos siekiant įteisinti moterų balsavimo teisę, kadangi parlamentui to padaryti nepavyksta. Pavargusios nuo nuolatinio darbdavių ir policininkų nesiskaitymo bei politinių melagysčių, moterys pasiryžta imtis griežtesnių veiksmų – jos tampa nepaklusniomis pilietėmis ir siaučia Oksfordo gatvėje niokodamos viską, kas pakliuvo po ranka: langus, pašto dėžutes, politikų namus ir net bažnyčias. Tai lėmė jų sulaikymą ir tardymą policijoje, tačiau kelio atgal nebuvo – bado streikai tapo tolesne protestų išraiška. Moterys, kovodamos už savo teises, paaukojo daugelį dalykų – darbus, šeimas ir net gyvybes, tačiau pasirinktas kelias kovojant nenuėjo perniek. Praėjus keletui metų balso teisė suteikta moterims virš trisdešimties, o dar po dešimties metų jos turėjo tokias pačias teises kaip ir vyrai. Įkvepianti drama apie moterų kovą ne tik už save, bet ir už kitas moteris vaizduoja nenugalimą norą siekti daugiau. (Viktorija Šaulytė)
4. „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech, 2010 m.)
Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.
Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.
Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.
Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.
Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba. G. Rushas seniai pagarsėjęs kaip kontraversiškų personažų kūrimo virtuozas, kurio aktorinėje paletėje tiek daug spalvų, kad jis nesunkiai gali persikūnyti į visiškas priešingybes – groteskišką kapitoną Barbosą „Karibų piratų“ epopėjoje, makabriškąjį pornografinių romanų autorių markizą De Sade‘ą („Skandalingoji plunksna“) ar muzikos genijų Davidą Helfgottą (už šį vaidmenį filme „Nušvitimas“ jis buvo apdovanotas Oskaru).
Colinas Firthas yra visiška G. Rusho priešingybė – subtilių potėpių meistras. 2010-aisiais jis buvo per plauką nuo Oskaro už vaidmenį filme „Vienišas vyras“. Po metų savo prizų kolekciją aktorius papildė ir šiuo trofėjumi.
3. „PIRMAS ŽMOGUS“ (First Man, 2018 m.)
Ne vieną kartą rašėme apie perfekcionisto Stanley Kubricko filmus. Su jo vardu susijusios neįtikėtinos istorijos ir net legendos. Viena jų skelbia, kad 1969 metais amerikiečiai nebuvo nuskridę į Mėnulį, o chrestomatinius pirmųjų astronautų žingsnius Mėnulyje neva Holivudo paviljonuose nufilmavo… būtent S. Kubrickas.
Bene pirmą kartą ši absurdiška mintis buvo iškelta 2002 m. pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Tamsioji mėnulio pusė“. Iš šios, deja, ir dabar daug šalininkų turinčios versijos smagiai išsityčioja vaidybinė komedija „Mėnulio afera“ (Moonwalkers, 2015), tačiau prieš gerus metus, kai pasaulis minėjo 40-ąsias išsilaipinimo Mėnulyje metinės, iš piršto išlaužtai legendai buvo suteiktas naujas pagreitis. Savo akimis per History Channel mačiau kelis kartus kartotą pseudodokumentinę laidą, kurioje net keli „ekspertai“ bandė dar kartą paneigti seniai nuo visokių insinuacijų išgrynintą FAKTĄ – 1969-aisiais pirmas žmogus, amerikietis Neilas Armstrongas tikrai buvo išsilaipinęs Mėnulyje ir radijo ryšiu pasiuntęs į Žemę legendiniais tapusius žodžius: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žingsnis žmonijai“.
Keista, kad biografinio filmo apie Neilą Aldeną Armstrongą (1930 – 2012) teko laukti taip ilgai. Filmas „Pirmas žmogus“ JAV ekranuose pasirodė praėjus šešeriems metams po Armstrongo mirties.
„Pirmas žmogus“ yra antras režisieriaus Damieno Chazelle‘io ir aktoriaus Ryano Goslingo projektas. Prieš ketvertą metų šis duetas sužavėjo viso pasaulio romantikus muzikine melodrama „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai).
Jaunas režisierius Damienas Chazelle‘is jau 2014-aisiais buvo pavadintas svarbiausia Holivudo viltimi, kai jo filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo įvertintas trimis „Oskarais“. Net šešiais „Oskarais“ buvo apdovanotos „Kalifornijos svajos“. O štai „Pirmasis žmogus“ buvo pagerbtas vieninteliu „Oskaru“ už vizualinius efektus.
„Pirmojo žmogaus“ scenarijaus pagrindą sudaro Jameso R. Hanseno knyga „First Man: A Life of Neil A. Armstrong“.
Šioje biografinėje istorinėje dramoje aprėpiami 1961-1969 metų įvykiai, kuomet NASA aktyviai plėtojo žmogaus nuskraidinimo į mėnulį projektą. Amerikiečiams būtinai reikėjo kosminėse lenktynėse aplenkti sovietus, nuo 1961-ųjų į kosminę orbitą nuskraidinusius kelis kosmonautus. Amerikiečiai užsibrėžė dar ambicingesnę užduotį – erdvėlaiviu „Apolo 11“ nuskraidinti savo astronautus į Mėnulį ir jo paviršiuje įsmeigti JAV valstybinę vėliavą.
Kad tai bus nelengva misija visiems, filmo autoriai parodo iš karto. Pirmas žmogus“ prasideda naujo lėktuvo bandymo scena, kurioje pasinaudojus moderniausiomis išraiškos priemonėmis žiūrovui suteikiamas beveik tobulas identifikavimosi įspūdis.
1962-aisiais metais Korėjos karo veteranas, „Gemini“ programos lakūnas Armstrongas, neseniai palaidojęs nuo smegenų auglio mirusią dukterį Karen, tapo NASA naujoku.
Ir naujo lėktuvo bandymas, ir nuolat gendanti technika, ir politikų spaudimas spartinti kosminę programą, ir artimųjų nerimas, ir kasdienė įtampa – visos šios problemos sudaro labai taikliai apibudintą fonas, kuriame kiekviena mažytė pergalė, artinantį šlovingą misijos vainikavimą, tampa tuo „mažyčiu žingsneliu“, vedančiu į didįjį tikslą.
Didesnę laiko dalį Armstrongą vaidinantį Ryaną Goslingą matome susirūpinusį, nekalbų, paskendusį savo apmąstymuose ir melancholiškai nusiteikusį. Armstrongas čia visai nepanašus į tipišką amerikietiškų veiksmo filmų nugalėtoją. Todėl daug kam filmas gali pasirodyti (ir pasirodė!) labai lėtas ir nuobodus. Ir „Žvaigždžių karams“ būdingų kompiuterinių efektų čia nėra. Užtai filmo autoriams maksimaliai pavyko įrodyti, kad prie grandiozinės kosminės programos ištakų stovėjo visai ne supermenai, o žmonės, kuriems viskas, kas žmogiška, nebuvo svetima.
2. „VISA PREZIDENTO KARIAUNA“ (All the President’s Men, 1976 m., rež. Alanas J.Pakula)
Prieš dvejus metus vieną pikčiausiai JAV prezidento Donaldo Trumpo politiką kritikuojančių knygų „Baimė: Donaldas Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ (Fear: Trump in the White Houses) skaitytojams pristatė legendinis JAV reporteris Bobas Woodwardas. Visai neseniai pasirodė kita jo knyga „Įniršis“ (Rage), jau skirta Trumpo veiksmams, susijusiems su COVID-19.
O beveik prieš pusę amžiais – konkrečiai 1972-aisiais – būtent du jauni įtakingo laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas suvaidino lemiamą vaidmenį vadinamoje Votergeito byloje, privertusioje JAV prezidentą Richardą Nixoną atsistatydinti.
Štai puikus pavyzdys, kaip demokratinėje šalyje turėtų veikti įstatymai ir elgtis susikompromitavę aukščiausio rango politikai.
Lietuvoje nėra savaitės, kad žiniasklaida neaprašytų stambius politinius skandalus ar įvardintų aukštus postus užimančius politikus, dėl kurių konkrečios veiklos valstybei padaryta didelė žala, tačiau niekam nė plaukas nuo galvos dar nėra nukritęs.
O jau apie susikompromitavusių valdininkų savanorišką atsistatydinimą nėra ką nė kalbėti. Kas kita – Amerika, kurioje po panašių publikacijų iš karto taptum politiniu lavonu. Taip atsitiko JAV prezidentui Nixonui, įsivėlusiam į konkurentų pasiklausymo skandalą.
Bobas Woodwardas (jį suvaidino Robertas Redfordas) ir Carlas Bernsteinas (Dustinas Hoffmanas) savarankiškai tyrė prezidentinės rinkimų kampanijos machinacijas ir gavo akivaizdžius pono prezidento kaltės įrodymus. To pakako, kad Baltųjų rūmų šeimininkas išlėktų iš savo rezidencijos nepasibaigus antrajai kadencijai.
Svarbų vaidmenį šioje istorijoje suvaidino laikraščio redaktorius Benjaminas Bradlee (jį suvaidinęs Jasonas Robardsas buvo apdovanotas Oskaru kaip geriausias antrojo plano aktorius), nepabūgęs grasinimų susidoroti ir apgynęs amerikietiškos demokratijos idealus.
Ir reikia būtinai paminėti dar vieną asmenį, likusį anonimų, bet kaip dabar sakoma, „nutekinusį“ itin svarbią informaciją: norėdamas išlikti nežinomas šis informatorius buvo pasivadinęs „Gilia gerkle“ (angl. Deep Throat): jį filme suvaidino Holivudo veteranas Halas Holbrookas.
Užtai labai negatyviai filme pavaizduoti politiniai aferistai – korumpuoti nesąžiningo prezidento įsakymų vykdytojai, Prezidento perrinkimo komiteto (CREEP) nariai: kartais kai kurie jų atrodo panašūs į operetinius piktadarius.
Tokios jau nuo seno amerikietiško kino taisyklės: tik šį kartą filmas pasakoja ne iš piršto išlaužtą istoriją apie Gėrio pergalę prieš Blogį, o pagal Williamo Goldmano scenarijų sukurtą filmą, paremtą realiais įvykiais.
Filmas apdovanotas keturiais Oskarai: už scenarijų, antraplanį vaidmenį, adaptuotą garsą ir dailininkų darbą.
1. „ŠNIPŲ TILTAS“ (Bridge of Spies, 2015 m.)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“.
Taip pat skaitykite: 10 sukrečiančių, įsimintinų filmų apie Holokaustą
