Faktas – komedijos yra neatsiejama kino pramonės dalis nuo pat jos įkūrimo. Nuo nebyliojo kino eros iki šių dienų komedijos linksmina žiūrovus savo humoru, šmaikštumu ir socialiniais komentarais. Kaip žinia, „Oskarų“ apdovanojimai jau nuo 1929 metų teikiami už išskirtinius pasiekimus kino srityje. Nors geriausio filmo kategorijoje dažnai dominuoja dramos ir epiniai filmai, per daugelį metų pasitaikė ir keletas komedijų, kurios iškilo į viršų ir pelnė trokštamą apdovanojimą.
Komedijos vaidina tikrai svarbų vaidmenį kino pasaulyje. Jos suteikia žiūrovams juoką, džiaugsmą ir laikiną pabėgimą nuo kasdienio gyvenimo įtampos. Tačiau komedijos nėra tik pramoga, jos taip pat gali spręsti socialines problemas, mesti iššūkį normoms ir pateikti įžvalgių komentarų apie žmogaus būklę. Dėl gebėjimo užmegzti emocinį ryšį su žiūrovais ir tuo pačiu metu perteikti stiprią žinią komedijos – svarbus kino žanras.
Per visą „Oskarų“ apdovanojimų istoriją buvo supažindinta su daugybe išskirtinių komedijų, kurios ne tik linksmino žiūrovus, bet ir pelnė prestižinį geriausio metų filmo apdovanojimą. Šie filmai ne tik pademonstravo aktorių ir režisierių talentus, bet ir padarė ilgalaikę įtaką kino pasauliui, todėl šiandien panagrinėsime 10 puikių komedijų, kurioms teko garbė laimėti geriausio metų filmo „Oskarą“.
10. „Apgaulė“ (The Sting, 1973)
Septintojo dešimtmečio pabaigoje startavęs „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui. Po Arthuro Penno kriminalinės dramos „Boni ir Klaidas“ (1967) Amerikoje paplito trečiojo dešimtmečio aprangos, aksesuarų, dizaino bei automobilių banga.
Aštuntajame dešimtmetyje toks kinas dar labiau išpopuliarėjo. Sociologai tai lengvai paaiškino tuo, kad anuo metu amerikiečiai pavargo nuo užsitęsusių politinių sukrėtimų (karas Vietname, rasinio nepakantumo provokuojami konfliktai, Votergeito skandalas ir pan.). Žurnalas „TIME“ naujajam „neokonservatizmo“ reiškiniui rado tokį paaiškinimą: „Pasiilgę paprastumo žmonės atsigręžia į savo šaknis, kad apsigintų nuo socialinės dezintegracijos, taip stipriai krėtusios mūsų šalį du dešimtmečius“.
Psichologai konstatavo, kad stipriai (iki 43 procentų) išaugo konservatoriškas vertybes išpažįstančių žmonių. O kartu su šiomis permainomis padidėjo nostalgija seniems geriems laikams.
Filmų kūrėjai greitai suvokė staiga pasikeitusią konjunktūra ir atsakė galingomis nostalgiško kino salvėmis plačiu frontu. Peteris Bogdanovichius graudino „prarastojo laiko“ ilgesiu („Paskutinis kino seansas“, „Popierinis mėnulis“), George‘as Lucasas suteikė naują pagreitį jaunystės nostalgijai („Amerikos grafičiai“), Jackas Claytonas aukštai iškėlė Amerikos klasikinio romano ekranizavimo kanoną („Didysis Getsbis“).
Ypatingą vietą šio nostalgiško kino panoramoje užima 1973 m. ekranuose pasirodžiusi kriminalinė komedija „Apgaulė“ (rež. George’as Roy’us Hillas), susilaukusi ir didelio populiarumo žiūrovų tarpe, ir apdovanota net septyniais Oskarais.
„Apgaulės“ (galima originalų pavadinimą The Sting versti ir kaip „Geluonis“) veiksmo vieta – sukčių ir gangsterių sostinė Čikaga. Apsukrus aferistas Džonis Hukeris (Robertas Redfordas) per klaidą bando apiplėšti gangsterių bosą ir už tai vos nepaguldo savo galvos. Išnešęs sveiką kailį, jis randa savęs vertą kompanioną Henrį Gondorfą (Paulas Newmanas) ir nusprendžia atsikeršyti.
Draugai iki valios pasityčios iš patiklios aukos ir privers ją plačiai atskleisti savo piniginę. Ir tai teisinga. Juk sakė išminčiai: “Apgauti apgaviką nėra apgavystė”.
Įtakinga anų laikų kino kritikė Judith Crist „Apgaulę“ pavadino „aukščiausios prabos auksu, įkūnyta rafinuotos pramogos svajone, kurią malonu tiek žiūrėti, tiek ir klausyti: siužetą lydinčiuose nuostabiuose Scotto Joplino fortepijono pursluose girdisi, kaip juokiasi visi filmo dalyviai, besimėgaujantys savo darbu“. (Gediminas Jankauskas)
9. „Enė Hol“ (Annie Hall, 1977)
Specialistai paprastai šį filmą vadina bene geriausiu Woody Alleno darbu, apdovanotu keturiais Oskarais. Pasakoti jo turinį nėra prasmės – vis tiek nepavyks perteikti nostalgiškos, graudžios, lyriškos ir komiškos šio šedevro nuotaikos. Tai tiesiog išmintinga “žmogiškoji komedija”, besirutuliuojanti režisieriaus mylimame Niujorke.
Taip pat režisieriaus kūrybos tyrinėtojai teigia, kad tikras kinomanas Woody Allenas šį kartą norėjęs ne tik autobiografiniais motyvais dar vieną filmą sukurti, bet ir pasistengė išreikšti modernų požiūrį į klasikines Holivudo komedijas, kuriose vaidino Spenceris Tracy ir Katharine Hepburn, penktojo dešimtmečio amerikiečiams buvusi ideali pora. Aišku, Woody Alleno vaidinamą Alvį Zingerį idealiu sutuoktiniu vadinti galima tik nerimtai, bet režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas autoironijai negaili jokių išraiškos priemonių.
Nors anksčiau Woody Allenas kūrė tik komedijas, „Enė Hol“ yra greičiau komedijos ir psichologinės dramos hibridas (jį net galima vadinti „dramedija“ – kol kas pas mus toks žanrinis hibridas sutinkamas retai, bet Vakaruose jis jau senokai vartojamas net ir akademiniuose kino leidiniuose). Toks Alvis Zingeris, kokį matome filme, yra greičiau intelektualo snobo parodija. Nuo šio filmo panašiam W. Alleno personažui, skirtingais vardais keliaujančiam iš vieno filmo į kitą, „prilipo“ kritikų dažnai vartojama „Manheteno neurotiko“ etiketė.
Beje, kad ir ką sakytų W. Allenas apie tai, kad filme pasakojama Alvio istorija nėra autobiografinė, jo panašumas su pagrindiniu herojumi yra toks akivaizdus, kad tai negali būti vien scenaristų išmonė (o scenarijų rašė pats W. Allenas su gerai jį pažįstančiu dramaturgu Marshallu Brickmanu) arba paprasčiausias sutapimas. Apie konkrečius biografinius motyvus kalba ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį vaidinančio ilgai buvusios W. Alleno „mūzos“ Diane Keaton tikroji pavardė yra Diane Hol, o mažybinis vardas – Enė.
Enė Hol yra emancipuota jauna moteris, intelektualė ir feministė, nors dar neišmokusi nuo svetimų akių paslėpti savo provincialios prigimties. Ją ir Alvį supažindina jųdviejų bendras pažįstamas Robas (Tony Robertsas). Netrukus pažintis perauga į meilės romaną, kuriame tarpusavyje persipina žydiškas humoras (kaip gi be jo W. Alleno filmuose!), egzistencialistų citatos, šmaikštūs seksualinių problemų komentarai, postmodernistinė žaismė, intelektualūs pokalbiai apie kino klasiką (dažniausiai linksniuojamas Ingmaras Bergmanas) ir kiti mieli dalykėliai, kurie mus žavi ankstyvuose W. Alleno filmuose. (Gediminas Jankauskas)
8. „Švelnumo kalba“ (Terms of Endearment, 1983)
Tai 1983 metais Jameso L. Brookso režisuotas filmas, kuris buvo nominuotas net 11 Oskarų, o 5 iš jų pelnė. Čia Džekas Nikolsonas atlieka antraplanį Garreto Breedlove vaidmenį. Už šį vaidmenį Nikolsonas gauna antrą Oskarą. Filme vaizduojamas motinos ir dukters santykis, o greta – jų santykiai su vyrais.
Svarbu pastebėti, kad filme svarbus ne tik romantinis santykių aspektas, bet ir pavyzdinis vieningos šeimos portretas. Vaizduojamos ne tik komiškos situacijos, bet ir skaudūs išgyvenimai, artimųjų netektys. Puikūs aktoriai, charizmatiškas siužetas – nepalieka abejingų. Tik pasirodęs filmas tapo kultiniu, nors žiūrint iš šių dienų perspektyvos filmas žiūrisi labiau kaip komedija negu drama. (Povilas Krupavičius)
Visi žinome, kad kai šeimos susitinka prisiminti kartu praleistą laiką, pokalbis lengvai pereina nuo tragedijų prie juokingų dalykų. Paminėsite ką nors, kas mirė, ir bus tylos akimirka, o tada kas nors nusišypsos ir primins kokią nors juokingą istoriją. Gyvenimas visada turi nelaimingą pabaigą, bet pakeliui galima smagiai praleisti laiką, ir nebūtinai viskas turi būti kupina gilios prasmės. Tai ir parodo ši juosta.
Nuostabiausias filmo pasiekimas – gebėjimas rasti pusiausvyrą tarp juokingo ir liūdno, tarp gilios tiesos akimirkų ir kitų didelio absurdo momentų. Prastesniam filmui būtų buvę sunku judėti tarp kraštutinumų, kuriuos aplanko šis filmas, bet kadangi „Švelnumo kalba“ supranta savo veikėjus ir juos myli, mes nė akimirkos nesuabejojame: Tai, kas vyksta toliau, ir turi įvykti, nes gyvenimas toks jau yra.
„Švelnumo kalba“ tokia panaši į gyvenimą, kaip ir bet kuris kitas filmas, kurį galite įvardinti. Kartu tai ir šou verslo triumfas, pasižymintis aukštu komiškumo stiliumi, polėkiu į saldžiarūgštę melodramą ir aktorių žvaigždžių vaidmenimis. Galbūt geriausias šio filmo bruožas yra tai, kaip jis sujungia šias dvi skirtingas kino rūšis. Tai filmas su drąsiomis emocinėmis scenomis ir dideliais juokeliais, o kartu jis taip tvirtai kontroliuoja savo toną, kad tikime, jog matome tikrus žmones.
Kaip jau minėjome filmas pasakoja apie dvi nuostabias moteris, jų tarpusavio santykius bei santykius su vyrais. Motiną vaidina Shirley MacLaine. Ji – našlė, gyvenanti Hiustone ir nuo pat vyro mirties nebendraujanti su kitais vyrais. Jos dukra, kurią vaidina Debra Winger, yra viena iš tų žmonių, kurie, regis, buvo apdovanoti gyvenimo ir džiaugsmo pojūčiu. Ji išteka už vaikino, vardu Flapas, kuris dėsto anglų kalbą keliuose Vidurio Vakarų koledžuose, ji augina tris vaikus ir taikstosi su Flapu, kuris turi polinkį mesti akį į kitas merginas.
Grįžusi į Hiustoną, jos motina pagaliau išeina į pasimatymą su kavalieriumi (akt. Džekas Nikolsonas), kuris jau daug metų gyvena kaimynystėje. Jis – daug geriantis, merginas persekiojantis buvęs astronautas, kurio šypsena byloja apie neapsakomus geismus. MacLain, dama, kuri save apsupusi apdarais ir gėlėmis, pasibaisėja šiuo gyvulišku vyru, o paskui jį sujaudina.
Tai nuostabus filmas. Nieko jame nesinori keisti. Juostoje nudžiugino laisvė, kurią jis suteikia sau, pereidamas nuo aukščiausio lygio komedijos su geriausiais Nikolsono momentais iki Debros Winger vaidybos paskutinėse scenose. Ji pranoksta save. Tai puiki vaidyba. Ir vis dėlto tai nėra tik „spektaklis“, filmas toks tikras ir už širdies griebiantis, sunku net nupasakoti.
7. „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką „Jonelio kvailelio“ istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (Gediminas Jankauskas)
6. „Įsimylėjęs Šekspyras“ (Shakespeare in Love, 1998)
Johno Maddeno režisuota romantinė komedija, kuriai scenarijų parašė Marcas Normanas ir Tomas Stoppardas, o prodiusavo Harvey Weinsteinas. Filme vaidina Gwyneth Paltrow, Josephas Fiennesas, Geoffrey Rushas, Colinas Firthas, Benas Affleckas ir Judi Dench. Filme vaizduojamas išgalvotas dramaturgo Viljamo Šekspyro (Fiennesas) ir Violos de Lesseps (Paltrow) meilės romanas Šekspyrui rašant „Romeo ir Džuljetą“. Keletas personažų sukurti pagal istorines asmenybes, o daugelis veikėjų, replikų ir siužeto priemonių yra aliuzijos į Šekspyro pjeses.
Filme yra valtininkas, kuris plukdo Šekspyrą per Temzę ir giriasi: „Kartą mano valtyje buvo Kristoferis Marlou“. Kai Šekspyras išlipa į krantą, valtininkas bando duoti jam paskaityti scenarijų. Dėl šiuolaikinio filmas primena „Masterpiece Theatre“ ir Melo Brookso varžybas. Tada filme įsimaišo saldi meilės istorija, sultingos dvaro intrigos, politikos užkulisiai ir keletas gražių akimirkų iš „Romeo ir Džuljetos“. Kino juosta įtraukia šmaikštumu, energija ir netikėtu saldumu. Filmas primena, kad Vilijamas Šekspyras kadaise buvo jaunas dramaturgas, kad teatras visais laikais yra tiek pat verslas, kiek ir šou, ir kad „Romeo ir Džuljetą“ turėjo parašyti vyras, artimai bendravęs su savo libido.
„Įsimylėjusio Šekspyro“ veiksmas vyksta vėlyvojoje Elžbietos laikų Anglijoje. Teatras Londone klesti – kai teatrai neuždaromi, t. y. kai jų neuždaro perspėjimai apie marą ar blogos skolos. Šekspyras (akt. Josephas Fiennesas) nėra toks sėkmingas kaip populiarusis Marlou (akt. Rupertas Everetas), bet jis – kylanti žvaigždė, paklausi neturtingam impresarijui Henslovui (akt. Geoffrey Rushas), kurio „Rožinis teatras“ įklimpęs į skolas, ir Ričardui Burbeidžui (akt. Martinas Clunesas), kurio „Užuolaidų teatre“ vaidina Marlou ir kuris norėtų pasirašyti sutartį su Šekspyru.
Filmo pradžioje linksmai apžvelgiamas teatro verslas – pastatai, biudžetai, scenarijaus rašymo terminai, atrankos procesas. Tuo tarpu Šekspyras kovoja su terminais ir terapijoje skundžiasi, kad lūžo jo plunksna. Ko reikia, kad jo energija atsinaujintų? Pamatyti gražuolę Violą De Lesseps (akt. Gwyneth Paltrow), turtingo vyro dukterį, kuriai užtenka skonio, kad Šekspyrui teiktų pirmenybę prieš Marlou, ir drąsos apsivilkti vyriškus drabužius bei dalyvauti atrankoje dėl vaidmens naujoje Vilio pjesėje.
Šekspyro ir Violos meilės istorija įgauna gudrų pavidalą. Baigiamojoje scenoje, kai Viola sulaužo įstatymą, draudžiantį moterims būti scenoje, nustembame, kiek daug originalios Šekspyro jėgos vis dar slypi eilutėse, kurios dabar turi dvi ar net tris papildomas prasmes. Romantiškas romanas vystosi tyliai ir tikroviškai, nes jis auga artėjančių Violos vestuvių šešėlyje. Fiennesas ir Paltrow sudaro puikią romantišką porą, kupiną puikios nuotaikos ir puikių bruožų, o Benas Affleckas filmo centre vaidina Nedą Alleiną, įžūlų aktorių. Na, nors ir nevaidino pagrindinio vaidmens, vis vien suvaidino nepriekaištingai. Su Beno Afflecko išvaizda, įsijausti į įžūlumą ir jį perteikti tikrai nesunku.
Vien iš „Oskarų“ apdovanojimų kiekio nesunku suprasti, kad šis filmas žiūrovams patiko. Juosta buvo nominuota trylikai „Oskarų“, iš kurių septynis laimėjo. Na, ir žinoma, pelnė geriausio metų filmo titulą.
5. „Čikaga“ (Chicago, 2002)
Akivaizdu, kad šešiais Oskarais apdovanoto filmo autorius įkvėpė garsusis Bobo Fosse‘o „Kabaretas“ (1972 m.). Johno Kanderio muzika, Fredo Ebbo dainų tekstai, Lizos Minnelli pozas ir dainavimo stilių mėgdžiojanti Catherine Zeta-Jones, pagaliau, pasaulio kaip triukšmingo kabareto įvaizdis – viskas čia alsuoja pagarba miuziklų genijui B. Fosse’ui, jau nekalbant apie Maestro choreografijos šedevrus primenančią šokių režisūrą.
Renée Zellweger ir Catherine Zeta-Jones pakyla gerokai aukščiau iki šiol demonstruotų galimybių. Bet didžiausia filmo puošmena – savo balsu dainuojantis ir stepą šokantis Richardas Gere’as, kurio suktas ir ciniškas advokatas Flinas yra tikras savo profesijos virtuozas, kuris puikiai žino visus korumpuotos teisėsaugos niuansus ir moka jais meistriškai manipuliuoti.
Filmas pelnė šešis Oskarus: už geriausią metų filmą, antro plano moters vaidmenį (Catherine Zeta-Jones), dekoracijas (Johnas Myhre‘as, Gordonas Simas), kostiumus (Colleen Atwood), montažą (Martinas Walshas), garsą (Michaelas Minkleris, Dominickas Tavella, Davidas Lee).
Veiksmas vyksta 1929 metais. Garbės ir populiarumo siekianti varjetė dainininkė Roksė Hart nužudo savo neištikimą draugą ir atsiduria kalėjime. Už grotų mergina susipažįsta su kita muzikinių vaidinimų žvaigžde Velma. Ji laukia teismo už savo meilužio ir sesers nužudymą. (Gediminas Jankauskas)
4. „Artistas“ (The Artist, 2011)
Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.
Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.
Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.
Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.
Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.
Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).
Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių.
Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. (Gediminas Jankauskas)
3. „Žmogus-paukštis“ (Birdman arba The Unexpected Virtue of Ignorance, 2014)
Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo absoliučiai pelnytai. „Žmogus-paukštis“ yra tobulas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Alechandras Gonsalesas Inharitas Holivude žinomas, kaip trečiasis iš „Trijų draugų“ – trys meksikiečiai režisieriai, kurie Holivude išgarsėjo panašiu metu. Kuaronas irgi šios grupės narys, kaip ir Giljermas del Toras. Inharitas iš trijulės išgarsėjo paskutinis, bet nuo tada šlove neatsilieka nuo kitų. Savo karjerą jis pradėjo su pritrenkiančiu 2000 metų filmu „Amores perros“. Po keturiolikos metų jis sukūrė vieną vizualiai išradingiausių šimtmečio filmų.
„Žmogus-paukštis“ (arba „The Unexpected Virtue of Ignorance“), tai istorija apie Riganą Tomsoną (Maikas Kitonas), žlugusį aktorių, kuris kadaise vaidino superherojų Žmogų-paukštį, o dabar stengiasi patekti į teatrą ir išlaikyti sveiką protą. Filmas sukurtas taip, jog atrodytų, kad jis nufilmuotas vienu nesibaigiančiu kadru. Kad tai padarytų, Inharitas pirmą kartą susibūrė į komandą su El Chivo. Filmo planavimas buvo ilgas ir įtemptas procesas. Kad ritmas suveiktų, kiekviena akimirka turėjo būti tiksli, todėl komandai prireikė septynių mėnesių sukurti planams ir repetuoti, kad juos įvykdytų.
Lubezkis paminėjo, kad apšviesti scenas buvo itin sudėtinga, ir ne tik dėl to, kad viskas atrodytų tikroviškiau, bet ir dėl to, kad „viskas turėjo būti suplanuota taip, kad dėl nuolatinio judėjimo komandos šešėliai neužstotų aktorių“. Į filmavimą buvo įtraukti stabilios ir rankinės kamerų darbai, kuriuos atliko pats Lubezkis, pasitelkdamas „Alexa M“ kamerą. Galiausiai viskas pavyko. Filmas pelnė keturis Osakrus: Geriausio metų filmo ir Geriausio režisieriaus kategorijose, taip pat už scenarijų ir kinematografiją, antras Lubezko apdovanojimas iš eilės. Jis nusipelnė pagyrų, kurių jau sulaukė ir iki šiol sulaukia, šis filmas tikrai nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau sukurtą filmą ir tai įrodo, kad meistriškumas ir atkaklumas kuriant filmus neatsiranda lengvai.
Stipriausia „Žmogaus-paukščio“ pusė – nenuilstantis džiazuojantis ritmas, ir iliuzija, kad veiksmas niekad nenutrūksta; mes sekame Riganą iš teatro į Niujorko gatves – o šis miestas niekad nemiega. „Žmogus-paukštis“ sugriebia, laiko ir nepaleidžia.
2. „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018)
Amerikiečių filmas „Žalioji knyga“ (angl. k. „Green Book“) mūsų ekranuose pasirodė pasipuošęs trimis Auksiniais gaubliais: kaip geriausias metų filmas miuziklų ir komedijų kategorijoje, garbingu prizu įvertintas geriausias originalus scenarijus, o trečias prizas buvo įteiktas geriausio antraplanio vaidmens atlikėjui juodaodžiam aktoriui Mahershala‘i Ali (jį įsidėmėjome žiūrėdami „Mėnesieną“ ir TV serialą „Tikras detektyvas“).
Prognozuoti, kas iš tikrųjų nugalės – nedėkingas reikalas. Bet „Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę. Tokias istorijas Oskarus dalijantys akademikai mėgsta ir panašias tendencijas stengiasi paskatinti.
Filme, 1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.
Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge.
Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis. (Gediminas Jankauskas)
1. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Daniel Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (Augustė Nalivaikė)
Pasak režisierių Daniel Kwan ir Daniel Scheinert, filme kalbama apie „bandymą egzistuoti ir gyventi šiuolaikinio gyvenimo chaose“. „Būtent tai ir bandėme užfiksuoti, – aiškina Kwanas. Filme nėra jokio blogiuko, išskyrus patį chaosą – egzistenciją, todėl galėjome paliesti visus šiuos dalykus: kartų problemas, seksualumą, queer tapatybę, Azijos amerikiečių tapatybę, mokesčius!“ Apskritai viskas labai gerai pavyko. Ir mes visi labai džiaugiamės, kad taip buvo. Tiesą sakant, ši geriausia „A24“ pripažinta veiksmo juosta buvo tokia gera, kad prie jos net susidarė žiūrovų eilės tarptautiniuose kino teatruose, o galiausiai ji surinko ir tikrai dideles pajamas. Na, o 95-uosiuose „Oskarų“ apdovanojimuose filmas gavo 11 nominacijų ir septynis apdovanojimus, pranokdamas visus kitus tų metų filmus.
