Galima teigti, kad siaubo žanras jau seniai tapo pagrindiniu ir vienu mėgstamiausiu kino žanru, žavinčiu žiūrovus savo gebėjimu sukelti baimę, įtampą ir nerimą. Per pastarąjį dešimtmetį filmų kūrėjai išplėtė siaubo filmo ribas, pateikdami mąstyti verčiančius pasakojimus, iliustruodami šiurpą keliančius vaizdus ir gniuždančias baimes.
Tačiau, siaubo filmai yra kur kas daugiau nei tik šokas ar baimės. Šis žanras dažnai – naujų idėjų, metodų ir temų, kurios vėliau taps kultūriniais akcentais ar bendrais siaubo elementais, su kuriais žiūrovai gali būti susiję, terpė. Būtent tai skatina žmones vėl ir vėl sugrįžti prie siaubo filmų. Šis žanras visada tobulėja…
Taigi, per pastarąjį dešimtmetį siaubo filmų žanras vis populiarėjo, o daugybė novatoriškų ir šiurpą keliančių filmų sužavėjo viso pasaulio žiūrovus. Apmąstant pastaruosius dešimt metų, akivaizdu, kad keletas išskirtinių siaubo filmų paliko neišdildomą pėdsaką šiame žanre. Todėl straipsnyje ir apžvelgsime dešimt tokių, išskirtinių siaubo filmų, kurie pastarąjį dešimtmetį iš naujo apibrėžė šį žanrą ir sužavėjo žiūrovus. Na, o žvelgiant į ateitį, šie filmai liudija apie neblėstančią siaubo kino galią ir jo gebėjimą vienodai provokuoti, trikdyti ir žavėti žiūrovus.
10. „Sick“ (2023)
Pačiame koronaviruso pandemijos įkarštyje Parker (akt. Gideonas Aldonas) ir jos draugė Miri (akt. Beth Million) išvyksta į Parker šeimai priklausantį namą prie ežero. Būdamos izoliuotos namuose, jos supranta, kad nėra vienos. Nenuostabu, kad filmas „Sick“, kuriame pasirodo itin aktualus ir unikalus slasheri žanro posūkis, sukelia prisiminimus apie „Klyksmą“.
2022 m. filmo scenarijaus bendraautorius ir prodiuseris yra „Klyksmo“ scenarijaus autorius Kevinas Williamsonas. Nors tarp „Klyksmą“ parašiusio Williamsono ir „Sick“ parašiusio Williamsono praėjo 26 metai, jo sėkmė atrodo turėtų būti priblėsusi, bet ne. Susidomėjimas režisieriumi ir jo baimės, nerimo ir žmonių dvasios fiksavimu per slasher prizmę, tikrai nesumažėjo.
Filmų apie istorinius įvykius yra daugybė, tačiau COVID-19 pandemija užima neįprastą vietą popkultūroje. Visi ją išgyveno, bet matyti tai filme, visai kitas lygis. Juosta puiki tuo, kad sugeba išplėšti žiūrovus iš jų vietos laike ir grąžinti juos atgal į tą „nežemišką karalystę“, kurią mes žinome kaip „2020-uosius“. Galiausiai siaubo filmas veikia kaip laiko kapsulė, akimirkos, kurią visi mieliau pamirštų.
Filmas įtemptas, efektyvus ir su daug kraujo. Tiems, kuriems patinka Williamsono kūryba, šis filmas bus prie širdies.
9. „Po vandeniu“ (Underwater, 2020)
Nora (akt. Kristen Stewart) – mechanikos inžinierė, dirbanti mokslinių tyrimų ir gręžimo įmonėje, esančioje giliausios Žemėje vandenyno įdubos – Marianų įdubos – dugne. Kai žemės drebėjimas smarkiai apgadina aukštųjų technologijų įrenginį, Nora ir jos išgyvenę kolegos turi rasti būdą, kaip išlipti į paviršių.
Manome, kad tokios planetos kaip Merkurijus, Venera ir Marsas yra detaliau kartografuotos nei Žemės vandenynai, kurių didžioji dalis vis dar lieka „neatrasta“. Kažkas tokio plataus, bet tokio paslaptingo iš prigimties kelia siaubą. Todėl šis filmas ir kelia šiurpą, nes nežinai kas slepiasi tame vandenyne.
Kristen Stewart vaidyba, kurią sustiprino itin šaunus blondinės kirpimas, buvo žingsnis iš žvaigždės komforto zonos tuo metu, kai filmas buvo išleistas. Tai tvirtas ir įtraukiantis Stewart pasirodymas. Tai filmas, kuris sukelia nerimą ir yra apgaubtas mistikos šydu.
Filmas, tai Williamo Eubank‘o kūrinys, į kurį sudėta daug vargo ir širdies. Filmo „Po vandeniu“ vaizdo efektai puikūs ir tokie tikroviški, kad kvapą gniaužia. Būtybių dizainas labai gražus ir neabejotinai turėjo tą nežemišką jausmą, kurio galima tikėtis tokioje istorijoje. O didžiosios būtybės atskleidimas – sukelia tiesiog kosminę baimę. Tai puikiai išdirbtas kūrinys, kuris vertas dėmesio.
8. „Šypsena“ (Smile, 2022)
Trumpametražis filmas, kuriame pasakojama apie mažą mergaitę, kuri lankosi pas savo terapeutą, kad nustotų sapnuoti košmarus, sulaukė teigiamų atsiliepimų SXSW kino festivalyje. Režisierius Parker Finn vos per vienuolika minučių sukuria itin didelę įtampą, kuri auga iki griausmingos pabaigos, kuri turėtų išgąsdinti net pačius išrankiausius siaubo filmų gerbėjus.
Filmas „Šypsena“ – trumpo metro istorija buvo išplėsta į pilnavertį filmą. Reklamoje jis buvo vaizduojamas kaip šabloniškas siaubo filmas. Kaip tokia istorija galėtų išlaikyti kieno nors susidomėjimą daugiau nei dvi valandas, ypač kai yra geresnių šio žanro pavyzdžių, tarkim, „Jis tave seka“? Kritikai turėjo pagrįstų nuogąstavimų. Nors „Šypsena“ nepasiekia svaiginančių „Jis tave seka“ aukštumų, bet tai vis tiek geras filmas.
„Šypsenos“ išgąsčio lygis panašus į originalaus trumpametražio filmo. Juosta puikiai žino, kas verčia žmones jaustis nepatogiai. Šokiruojančios filosofinės įžvalgos ir šiurpios smurtinės kinematografijos derinys lemia, kad filmas peržengia ribas. Tai vis dar siaubo filmas iš Holivudo, bet jis pakankamai kitoks, kad išsiskirtų.
7. „Išėjimo nėra“ (No Exit, 2022)
Darby (akt. Havana Rose Liu) turėtų būti reabilitacijos centre. Tačiau, sužinojusi, kad jos mama serga, probleminė koledžo studentė pamiršta gydymą nuo narkotinių medžiagų ir pradeda ilgą kelionę namo. Dar nespėjus jai ten nuvykti, ją užklumpa sniego audra ir ji priversta praleisti naktį nuošalioje poilsio stotelėje su saujele nepažįstamųjų. Darby greitai sužino, kad vienas iš nepažįstamųjų turi paslaptį.
Mergina aptinka pagrobtą vaiką vieno iš žmonių automobilyje, todėl visa grupė atsiduria siaubingoje gyvybės ar mirties situacijoje, kai visi bando pabėgti, išsigelbėti ir išsiaiškinti, kas iš jų yra pagrobėjas.
Režisierius Damienas Poweris įgijęs reputaciją kaip širdį gniaužiančios įtampos, tačiau žiauriai niūrių siaubo filmų kūrėjas. Debiutinis australų režisieriaus filmas „Killing Ground“ buvo ciniškas ir žiaurus siaubo filmas, o „Išėjimo nėra“ ne ką ir skiriasi. Pagrindinė filmo herojė, kurią puikiai įkūnijo Havana Rose Liu, patiria daugiau skausmo ir kančių nei bet kuri eilinio siaubo filmo herojė, tačiau ji išlieka stipri. Nors Liu vaidyba rimta ir puiki, filmo akcentas – pagrindinės paslapties atskleidimas yra įtikinamas ir kvapą gniaužiantis.
Kinematografija ir muzika juostoje puikūs, o tai labai netikėta tokio mažo biudžeto filmui. Juosta stebina tuo, kokia žiauri ji gali būti (tam tikrose vietose). Aktoriai daro tai ko reikalauja istorija, o mus žiūrovus laiko įsitempusius ir ant kėdės krašto.
6. „Kalbėk su manimi“ (Talk To Me, 2022)
Ar prisimenate tuos šiurpius vakarėlių žaidimus, kai spiritizmo lentos, adatos ir siūlo pagalba bandome išsikviesti dvasias iš ano pasaulio? Tikriausiai jaunystėje su draugais tai daryti bandėme daugelis. Tai laikotarpis gyvenime kada trokštame stipresnių pojūčių… Filmas „Kalbėk su manimi“ siūlo išbandyti naują būdą bendrauti su mirusiaisiais – senovinę balzamuotą ranką.
Žaidimas tikrai paprastas. Tereikia uždegti žvakę, prisirišti prie kėdės, laikyti rankos šaltus pirštus ir kreiptis į dvasių pasaulį sakant žodžius: „Kalbėk su manim“. Tada prieš akis pasirodys demonas, kurį išsikvietė pasąmonė. Jei dar mažai adrenalino, ištariame: „Aš tave įsileidžiu“ – akimirksniu žaidėjo akys tampa visiškai juodos, kūną tampo traukuliai, iškviestas demonas lenda po oda, pasiekia sielą, užvaldo mintis, o tada atsiveria durys į pragaro ertmę, kurioje galima likti tik 90 sekundžių, o jei užtrunkame ilgiau iškviestasis demonas visiems laikams pasilieka mumyse, iš kur nebus kelio atgal. Štai apie ką šis filmas…
Danny ir Michaelo Philippou filme „Kalbėk su manimi“ gudriai įsivaizduojama mirtina manija, kuri lengvai užvaldytų visą kartą – šio siaubo filmo tikroviškumas yra vienas keisčiausių dalykų. Socialinių tinklų šėlsmas susijęs su dvasiniu apsėdimu, kuris tampa įmanomas paėmus į rankas keramikoje įkalintą nupjautą ranką, išgrafituotą vardais ir simboliais, rodančiais ilgą ankstesnių savininkų eilę.
Spiritizmo ritualu, kuris socialiniame tinkle „TikTok“ plinta kaip virusas, susidomi ir filmo herojė Mija (akt. Sophie Wilde) ir jos geriausia draugė Džeidė (akt. Alexandra Jensen). Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, o Džeidei patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis (akt. Joe Bird).
Nuo šio momento žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Draugai supranta, kad nuėjo per toli ir įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų. Tai tikrai tas filmas, kur nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.
5. „X“ (2022)
Buvo verta laukti, kol pamatysime naują Ti Westo siaubo filmą po beveik dešimties metų. Šis filmas – tai duoklė klasikiniams siaubo filmams ir iš esmės yra Teksaso grandininio pjūklo žudynės, pritaikytos jaunesnei auditorijai. Jis žiaurus, šiurkštus ir tikroviškas. Dėl šios priežasties jis gali tarnauti kaip duoklė senosios mokyklos siaubo filmams ir kartu puikiai tinka kaip solidus šiuolaikinis filmas.
Filme „X“ aktorių ir režisierių komanda septintojo dešimtmečio pabaigoje išsinuomoja Teksaso valstijos namus pornografiniam filmui filmuoti. Kai jie pradeda stebėti keistą šeimininkų elgesį, viskas pasisuka netikėtu kampu. Tuomet šiai keistai kompanijai teks kovoti už savo gyvybes, jei nori išgyventi.
Pats filmo siužetas gana standartinis, tačiau svarbiausia, kaip jis įgyvendintas. Taip, šis filmas yra duoklė daugeliui puikių filmų, tačiau Ti Vestas jį kurdamas akivaizdžiai pasitelkė savo vaizduotę. Visos jo mažos keistenybės yra šiame filme, ir jos daro jį daug įdomesnį.
4. „Stebėtojas“ (Watcher, 2022)
„Stebėtojas“ – šiurpą keliantis psichologinis trileris, kuriame siaubo yra tiek, kiek reikia, kad atitiktų šio sąrašo kriterijus, ir kuriame Maika Monroe pelnė „šauksmo karalienės“ titulą. Filme pasakojama apie jaunos moters paranoją dėl vidutinio amžiaus vyro, kuris kasdien ją stebi. Filme naudojamos kai kurios nuvalkiotos siužeto gudrybės, tačiau dėl stiprios pagrindinės herojės vaidybos ir nerimą keliančios atmosferos jį verta žiūrėti.
Monroe, vaidina Džuliją, nerimastingą pagrindinę heroję, kurios nuolatinę kančią dažniausiai ignoruoja antraplaniai veikėjai. Pagrindinė herojė yra „visiška paranojikė“, o jos atsidavimas šiam vaidmeniui leidžia kartais klišinį pasakojimą paversti pakankamai dėmesį kaustančiu.
Be to, viso filmo metu režisierė Chloe Okuno subtiliai didina įtampą. Nors nesunku atspėti, kas nutiks toliau, Okuno gebėjimas priversti žmones jaustis nepatogiai tai kompensuoja. Šiurpi aplinka ir puiki vaidyba paverčia šį filmą įsimintinu trileriu.
3. „Bekė“ (Becky, 2020)
Trylikametė Bekė Hopper, neseniai patyrusi traumuojantį įvykį, duoda interviu apie nerimą keliantį incidentą savo šeimos namuose. Nors Bekė patiria ir išgyvena prisiminimų nuotrupas, ji apsimeta praradusi atmintį, tačiau žiūrovai nukeliami į tuos įvykius…
Matome, kaip prieš dvi savaites Bekė, susidūrusi su patyčiomis ir motinos mirtimi, išlydi tėvą į kelionę – į seną motinos namą prie ežero. Netikėtai į šeimos namus įsiveržia pavojingas kalinys Dominykas su savo gauja ir paima šeimą įkaitais. Bekei pavyksta pabėgti, tačiau ji taip visko nepaliks… su įsibrovėliais jis susidoros. Nuo šio momento prasideda žiaurumai ir siaubai.
Šis paveikų ir efektingą filmą režisavo Jonathanas Milottas ir Cary Murnionas. Lulu Wilson puikiai atlieka Bekės vaidmenį, jos lūpos nuolat šypsosi, ta tokia bepročiui būdinga šypsena, kuri tikrai sukelia nejaukumo jausmą. Taigi, nuo užpuolikų pabėgusi mergaitė, nesielgia kaip tipinė mergaitė, ji nepabėga. Priešingai, ji virsta pačia pikčiausia pasaulyje skaute – pasislėpusi savo slėptuvėje ji aštrina pieštukus į savadarbius durklus. Ko galima pasimokyti ir filmo? Tikriausiai to, kad nereikia žaisti su vidiniu paauglės mergaitės pykčiu. Beprotiškos Bekės žudynės darosi vis labiau triuškinančios ir vis įdomesnės.
2. „Barbaras“ (Barbarian, 2022)
Kai Tess Marshall užsisakė „Airbnb“ apleistame Detroito rajone, ji manė, kad jos savaitė bus gana įprasta. Ji atvyks, šiek tiek pailsės, o tada užsuks į darbo pokalbį. Procesas turėtų būti paprastas ir nesudėtingas, tačiau viskas greitai pasisuka netikėta linkme.
Kai Tess atidaro duris ir randa nepažįstamąjį, kuris ima atskleisti daugybę gyvenimo sluoksnių, viskas pasisuka netikėta linkme. Deja, tai maždaug tiek, kiek galime trumpai papasakoti. Niekas negali jūsų paruošti tam, kas nutiks toliau. Būtent dėl to „Barbaras“ yra vienas geriausių 2022 metų siaubo filmų.
Tai vienas netikėčiausių, labiausiai stebinančių siaubo filmų per visą istoriją. Tai – unikalus šedevras, kuris iškart įrodo, kad Zacho Kregerio režisūrą verta stebėti, nepaisant to, kad jis visiškai nepaiso įprastų kino kūrimo procedūrų.
„Barbaras“ taip skiriasi nuo šiuolaikinių siaubo filmų, kad atrodo tarsi iš kito pasaulio. Nesuskaičiuojama daugybė permainų gali sukelti šleikštulį, tačiau tuo pačiu šios permainos prikausto žmones prie kėdžių krašto.
1. „Piktybinis“ (Malignant, 2021)
Filme, vilčių turinčiai motinai Madison (akt. Annabelle Wallis, gerai žinoma iš Wano filmo „Anabelė“ (2014 m.) naujausias iš daugybės nedžiuginančių persileidimų turi nerimą keliantį šalutinį poveikį. Ją kamuoja ryškūs sapnai, vizijos, kuriose ji stebi, kaip nepažįstamus žmones žudo stambios išvaizdos figūra. Nors mūsų herojė nėra ta, kuri susitinka su savo „kūrėju“, vis dėlto ją trikdo jos nevalingas dalyvavimas šiame procese, ir mes žiaurėdami juostą turėtume jaustis taip pat. Taigi, normaliam moters gyvenimui ir kasdienybei trukdo nejaukios žmogžudystės vizijos, vis dažniau iškyla neaiški Madison praeitis, gluminanti ir ją pačią, ir vietos detektyvus.
Ar šios akivaizdžiai žiaurios žmogžudystės yra Madison neramios vaizduotės vaisius? Bet kuriuo atveju kažkas, sieja praeitį su dabartimi, reikalaudamas laisvės, išsiaiškinimo ir kraujo. Ar pabaisa yra tikras?
Juosta privers susimąstyti kas baisiau: būti žmogžudystės liudininku žudiko ar aukos akimis. Tiesą sakant, nėra klaidingo atsakymo, nes pagrindinė mintis yra apie tai, kad bauginantis žiūrovo bendrininkavimas su filmo veikėja gali būti toks pat gąsdinantis kaip ir tiesioginio pavojaus siaubas. Nemažą filmo dalį šis elementarus žaidimas su perspektyva yra labiausiai įtikinantis scenų, apie kurias įdomiau mąstyti nei žiūrėti, aspektas. Na, o įpusėjus į filmą prasideda kraupūs vaizdai ir jau mums pažystama „tradicinis“ siaubas.
Šis filmas, tai Džeimso Wano bandymas sukurti dar vieną nešventai pelningą siaubo filmų frančizę ir jam tikrai pavyko. Šis kūrėjas tikrai moka suskurti baimės chaosą ne tik didžiajame ekrane, bet ir žiūrovų galvose.
