Jau kelis dešimtmečius filmai su ateiviais yra itin populiari kino tema. Filmai apie nežemišką gyvybę prikausto žiūrovų dėmesį visame pasaulyje – nuo klasikinių 1950-ųjų mokslinės fantastikos filmų iki naujausių šių dienų kino hitų.
Ateiviai jau seniai traukia mus savo paslaptingumu ir nežemišku charakteriu, nesvarbu, ar jie vaizduojami kaip baisūs įsibrovėliai iš kitos planetos, ar kaip draugiški svečiai, nešantys žmonijai išmintį ir patarimus. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą filmų, kuriuose kalbama apie ateivius, įsigilinsime į jų siužetus, veikėjus ir temas, kad sužinotume, kuo šie filmai tokie patrauklūs ir verčiantys susimąstyti.
10. Atvykimas (Arrival, 2016)
Vienas geriausių2016-ųjų filmų, lemiantis prancūzų-kanadiečių režisieriaus Denis‘o Villeneuve pripažinimą vienu geriausių šios kartos kūrėjų, žiūrovus ir kritikus nustebino savo aikštingais, neįvertintais ir nežemiškais atspalviais.
Atvykimas, toli gražu, nėra dar vienas filmas apie ateivių invaziją ir žmonių baimę jiems. Šis kino kūrinys yra apie evoliuciją ir kitos, mums neįprastos, realybės atradimą. Filmas veiksmo atžvilgiu yra lėtas, čia daugiau dėmesio skiriama dialogams ir veikėjų asmenybių vystymui.
Skirtingose Žemės vietose nusileidžia dvylika kosminių erdvėlaivių. Armijos pareigūnas Kolonelis Vėberis (akt. Forest Whitaker) pagalbos prašo pas lingvistę Luizę Benks (akt. Amy Adams) ir fiziką Ianą Donelį (akt. Jeremy Renner) , kurių pagrindinė užduotis yra padėti suprasti, koks yra ateivių tikslas Žemėje. Luizė ir Ianas ateivius pramina heptapodais ir bando su jais komunikuoti. Ateiviai bendrauja keistu būdu – ore piešdami neaiškius paveikslus, kuriuose atsikartoja vaizdai ir taip sudaro atskirus sakinius. Kol pasaulis eina iš proto ir likusios vienuolika šalių yra pasirengusios blogiausiam, Luis išsiaiškina, kad heptapodų tikslas nėra Žemės sunaikinimas, jie čia, kad padėtų žmonių rasei tobulėti.
Lingvistikos profesorė Luizę Banks dirba tam, kad suprastų, kodėl vienas iš dvylikos ateivių heptapodų nusileido Žemėje. Filmo pradžioje rodomi prisiminimai apie Luizės dukters mirtį nuo nepagydomos ligos. Ji sielvartauja ir yra sukrėsta stresinių situacijų, su kuriomis susiduria.
Su fiziku Ianu Doneliu jie siekia išsiaiškinti keistą žiedų ir dūmų simbolių kalbą, kurią ateiviai naudoja tarpusavio bendravimui. Tarp kolegų jaučiamas nerimas dėl viso šio bandymo, ir Luiszė nesiliauja kankinama staigių prisiminimų apie dukrą.
9. Nakties priešingybė (The Vast of Night, 2019)
Tai režisieriaus Andrewso Pattersono debiutinis mokslinės fantastikos filmas, kuris 2019 metų Slamdance kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią pasakojimą. Prisidengęs Jameso Montague slapyvardžiu, režisierius, kartu su Craigu W. Sangeriu parašė ir šio filmo scenarijų. Filmo istorija apytiksliai paremta 1965 metų Kecksburgo NSO įvykiu, kai žmonės iš šešių Amerikos valstijų pranešė apie danguje šmėžuojantį ugnies kamuolį, ir Foss Lake ežero dugne rastus du 1960-1970 metų automobilius su žmonių skeletais viduje.
Filmo siužetas vyksta 1950 metais išgalvotame Naujosios Meksikos mieste Cayuga, kuriame vyksta vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Everetas (Jake‘as Horowitzas), visažinis vietinis didžėjus, varžybų metu transliuoja savo naktinę radijo laidą, tačiau įrašo ir varžybų komentavimą, kad galėtų transliuoti jį kitą dieną. Jo draugė Fay (sierra McCormick), kita pagrindinė veikėja, yra telefonų stoties operatorė. Vieną dieną, Fay eteryje išgirsta itin keistus garsus, apie kuriuos praneša Everetui. Šis transliuoja Fay įrašytus garsus savo laidoje ir prašo žmonių, žinančių šio garso kilmę su jais susisiekti. Ieškodami informacijos apie galimai antgamtiškų garsų šaltinį, Fay ir Everetas atranda dalykų, kurie sukelia pavojų ne tik jiems, bet ir visam miesteliui.
Režisierius Pattersonas buvo vienintelis filmo rėmėjas. Tai reiškia, kad šį filmą jis ne tik režisavo, parašė jam scenarijų, bet ir už viską sumokėjo iš savo kišenės. Ir nors šio filmo biudžetas buvo ganėtinai mažas – 700 tūkst. dolerių – tačiau režisierius sugebėjo paversti šį kūrinį įtraukiančiu, puikiai savo siužeto laikmetį atspindinčiu mokslinės fantastikos filmu. Taigi, jei pasiilgote gero, tačiau ne per daug ateiviško filmo apie antgamtinius reiškinius, sąmokslo teorijas ir jaunimo santykius, nepraleiskite progos pažiūrėti Nakties priešingybė.
8. NEŽINOMA PLANETA K- PAKS (K-PAX, 2001)
Šiuolaikinio Manheteno psichiatrinėje klinikoje pasirodo keistas pacientas (jį suvaidino seniai savo universalų talentą įrodęs Kevinas Spacey), teigiantis, jog jis atvyko iš tūkstančius šviesmečių nutolusios planetos K-Paksas.
Jis atsirado tarsi iš nieko – tiesiog vieną dieną „išdygo“ Niujorko stoties salėje. Pro šalį savo keliais skubantys žmonės atkreipė dėmesį į keistą vyriškį, kuris pro juodus akinių stiklus dėmesingai stebėjo aplinkinius. Budrūs amerikiečių policininkai keistuolį palaikė keistu tipu ir dėl visa ko iškvietė psichiatrus.
Taip Protas (toks pasirodo esąs vyruko vardas) tampa psichiatro Marko Pauelo (akt. Jeffas Bridgesas) klientu. O kol patyręs „sielų inžinierius“ bando pritaikyti psichoanalizės metodus naujokui, šis savo pasakojimais padaro visus klinikos pacientus savo sąjungininkais. Nes Protas lengvai supranta gyvūnų kalbą, o apie Einšteino teorijas ir dar neatrastų planetų trajektorijas samprotauja ne prasčiau už tikrus astrofizikus. Todėl finale kartu su ateiviu į jo tolimą planetą kažkur Lyros žvaigždyne norisi keliauti ne tik visiems ligoninės pacientams, bet ir žiūrovams.
Protas visai nepanašus į ankstesnius psichiatro Pauelo pacientus. Per ilgus praktikos metus daktaras matė daug įvairiausių pamišėlių ir simuliantų. Užtai išmoko greitai atskirti vienus nuo kitų. Bet Protas – ypatingas atvejis. Vyrukas niekada nepraranda psichinės lygsvaros, visada ramus, o savo žiniomis apie astronomiją, pasakojimais apie Saulės sistemos galaktiką ir piešiniais atima žadą profesionaliausiems astronomijos mokslininkams.
Filmą režisierius Iainas Softley sukūrė pagal Gene‘o Brewerio romaną. Knygos neskaičiau, bet manau, kad ji, kaip ir pats filmas, yra puiki. Retas atvejis, kai filmas (tikriausiai ir romanas) neišsitenka vieno žanro ribose. Čia ir fantastinė mistinė istorija, ir puiki psichologinė drama, ir intriguojantis detektyvas. O ir komiškų (gal tiksliau – tragikomiškų) situacijų netrūksta.
Gerų komplimentų nusipelnė ir muzikos takelis, sudarytas vien iš originalių kompozitoriaus Edwardo Shearmuro kompozicijų – nuo lėtų hipnotizuojančių mistinių melodijų iki augančią įtampą stiprinančių greito tempo ritmų, puikiai iliustruojančių besikeičiantį veiksmą.
Galiausiai aiškaus ir vienareikšmio atsakymo, kas iš tikrųjų yra tas Protas, negauname. Ir tai labai gerai. Nes iš žiūrovo neatimama galimybė pačiam pamąstyti, apie pasaulį, kuriame gyvename, ir apie mūsų planetą supančią bekraštę visatą. (G.J.)
7. Kontaktas (Contact, 1997)
Apie ateizmą dažnai atsiliepiama negatyviai dėl jų antipatijos stebuklams. Tokia racionali mintis nėra pralaidi didesniam grožiui ar gerėjimuisi anot tikinčiųjų. Kontaktas paneigia šiuos spėliojimus, parodydamas, kad mokslas turi daug daugiau stebuklų nei religija galėtų įsivaizduoti.
Kontaktas rodo Jodie Foster heroję – astronomę ieškančią už žemės ribų esančios gyvybės signalų. Po kiek laiko, pasiekus radio bangai iš kito intelektualaus būvio, Foster veikėja yra pasirenkama išsiųsti į signalo šaltinį. Tai, ką ji atranda erdvėlaivyje yra už mokslininkų grupės vaizduočių ribų, tad gana sunku patikėti patikėti jos istorija. Nor trumpam herojė atrodė linkstanti link skeptikų tikėjimo, tačiau tai pasikeičia, kai jos istorija yra pripažįstama kaip tiesa. Tai leidžia visiškai naujai, moksliškai suprantamai sričiai tapti įmanomai.
Kontaktas yra visiškai pasaulietiškas, nuo pradžios iki pabaigos, kuriame neįtikėtini įvykiai negali būti aiškinami kaip religiški. Kito pasaulio atradimui ir fantastinėms vizijoms per dramatišką „kosmoso kovą“ neprireikia netikėjimo sustabdymo. Nepaisant visų fantastiniai įvykių, kuriuos astronautė pamatė, ji nesiginčija su visata, kuri padaro visa tai įmanomu be stebuklinės intervencijos.
6. Sunaikinimas (Annihilation, 2018)
Mokslinės fantastikos ilmas sukurtas pagal Jeffo VanderMeero romanus. Istorija apie slaptą mokslininkių ekspediciją į izoliuotą vietovę, kurioje ne viskas veikia pagal gamtos dėsnius, sulaukė puikių kino kritikų vertinimų. Filmas apima daug įvairių temų: genetiniai mutavimai, biologija, savęs naikinimas ir praradimas, evoliucija, pasaulio tvarka.
Veiksmas prasideda nuo daikto, kuris panašus į meteorą, kritimo į žemę. Jis pataiko tiesiai į švyturį. Atrodo trumpa scena, tačiau, vis gi, be galo svarbi detalė, norintiems suvokti filmo esmę.
Pagrindinė veikėja – Lena (akt. Natalie Portman) gerai žinoma biologė, kurios tyrinėjimų sritis – genetika ir ląstelės, dėstytoja, 7 metus tarnavusi armijoje. Mergina kovoja su sielvartu ir liūdesiu, nes jos vyras yra dingęs be žinios jau metus. Ji bando gyventi toliau, ieško prasmės, tačiau nesėkmingai. Vieną dieną, jai dažant miegamojo sieną, į kambarį įeina jos vyras Keinas (akt. Oscar Isaac). Lena puola jam į glėbį, tačiau jis atrodo be galo pasikeitęs. Grįžimo sceną trumpam nutraukia persikėlimas į praeitį, kuriame rodomas visai kitoks Keinas – linksmas, besišypsantis, žaismingas. Namo grįžęs vyras – ramus, liūdnas, atrodo labai sutrikęs. Iš šio kontrasto iš karto aišku, jog kažkas yra ne taip. Ir tai visiška tiesa, Keinas pasijunta blogai ir jam žmona iškviečia ligoninę, tačiau važiuojant greitosios automobiliu jis yra sustabdomas juodų džipų, o Lena ir Keinas – paimami.
Lena atsibunda keistoje kameroje ir vėliau sužino, kad buvo nugabenda į vietą, vadinamą Pietiniu siekiniu (angl. Southern reach) – tyrimų daliniu, kuris yra vos už kelių mylių nuo paslaptingojo švyturio. Lena atsibunda ne viena, ją iš karto ima kalbinti, kaip vėliau paaiškėja – psichologė Ventres (akt. Jennifer Jason Leigh), kuri informuoja merginą, kad jos vyras buvo slaptoje misijoje – jis buvo išsiųstas tyrinėti aplink švyturį susidariusios keistos spalvotos sienos, vadintos Mirgėjimu. Ta vieta – keista, nesustabdomai besiplečianti zona, iš kurios iki Keino negrįžo nė vienas tyrinėtojas. Žmogui kirtus slenkstį tarp šios pusės ir tos, už Mirgėjimo sienos, prarandami visi susisiekti reikalingi signalai. Psichologė atskleidžia, kad turi idėją – paslaptingoje zonoje žmones žudo pavojingi padarai, arba, paveikti keistos radiacijos žmonės išžudo vienas kitą. (G.I.)
5. Po Oda (Under the Skin, 2013)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
4. Ženklai (angl. Signs, 2002)
M. Naito Šjamalano 2002 m. mokslinės fantastikos siaubo filme Ženklai vaidina Melas Gibsonas ir Joaquinas Phoenixas. Filme pasakojama apie buvusį kunigą Grahamą Hessą (Melas Gibsonas) ir jo šeimą, kurie susiduria su keistais reiškiniais savo ūkyje Pensilvanijos kaime. Grahamui ir jo šeimai tenka susidurti su ateivių invazijos realybe.
Filme Ženklai kuriama nuotaika yra viena stipriausių filmo savybių. Šjamalanas yra įtampos ir įtaigos meistras, šis filmas – ne išimtis. Nuolatinis įtampos augimas, susipynęs su šiurpą keliančia muzika ir garso elementais, sukuria nerimą keliančią atmosferą, kuri persmelkia visą filmą.
Filmo aktorių, ypač Melo Gibsono, vaidyba yra nepaprasta. Jo gilus ir daugiasluoksnis vyro, kovojančio su sielvartu ir religija, portretas yra filmo pagrindas. Merilą, jaunesnįjį Grehemo brolį, vaidina Joaquinas Phoenixas, kuris dramai suteikia humoro prieskonį.
Tačiau filmas Ženklai turi trūkumų. Kartais siužetas atrodo kiek nuspėjamas. Be to, filme vaizduojami ateiviai yra gana neįtikinami, o būtybės labiau primena įprastus kino monstrus nei nežemiškas būtybes.
Visgi Ženklai yra gerai sukurtas filmas, pasižymintis įtempta ir bauginančia nuotaika. Nors filme yra trūkumų, dėl puikių aktorių vaidybos ir veiksmingos režisūros jis yra nepamirštamas.
3. Padaras (The Thing, 1982)
Padaras – 1982 m. Johno Carpenterio režisuotas mokslinės fantastikos siaubo filmas. Tai 1951 m. filmo Daiktas iš kitos planetos (angl. The Thing from Another World) perdirbinys, sukurtas pagal Džono V. Kempbelo jaunesniojo novelę Kas ten eina? (angl. Who Goes There?). Filme vaidina Kurtas Raselas, Keitas Deividas ir Vilfordas Brimlis.
Filmo veiksmas vyksta Antarktidoje, kai amerikiečių mokslininkų grupė yra atkirsta nuo likusio pasaulio. Siužetas prasideda, kai jie patenka į paslaptingą kosminį laivą, palaidotą po ledu. Mokslininkai atranda, kad erdvėlaivyje yra pabaisa, galinti įgauti bet kokios gyvos būtybės, prie kurios prisiliečia, pavidalą. Pabaisa nužudo kiekvieną tyrėją atskirai, todėl išgyvenusieji nežino, kuo gali pasitikėti.
Filmo Padaras specialieji efektai yra vienas nuostabiausių filmo komponentų. Robo Bottino sukurtas padaras labai detalus ir siaubingas, o transformacijos tikroviškos ir bauginančios. Įtampa taip pat suvaldyta meistriškai, todėl filmas nuo pradžios iki pabaigos žiūrovus prikausto prie kėdžių.
Filme vyrauja puiki aktorių vaidyba, ypač Kurto Raselo (angl. Kurt Russell), kuris įkūnija pagrindinį veikėją MacRead. K. Raselas subtiliai ir įtaigiai suvaidino griežtą ir kartu pažeidžiamą vyrą. Keithas Davidas taip pat žavi vaidindamas Childsą, kitą tyrimo grupės narį, skeptiškai vertinantį Makredžio tikslus.
Taigi, filmas Padaras yra puikus siaubo filmas, kuris gąsdina ir šiandien. Šio žanro gerbėjai turėtų jį pamatyti dėl įtampos, žiaurumo ir puikios vaidybos. Jei dar nematėte, padarykite sau paslaugą ir pažiūrėkite jį.
2. Devintasis rajonas (angl. District 9, 2009)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga. Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją. (G.J.)
1. Artimi trečiojo laipsnio kontaktai (Close Encounters of the Third Kind, 1977)
Tai pirmasis Steveno Spielbergo kosminės tematikos filmas, iš karto tapęs modernaus kino klasika, o po trijų dešimtmečių papildytas dar ir moderniais kompiuteriniais efektais.
Žmoniją nuo neatmenamų laikų viliojo begalinės kosmoso platybės ir noras aptikti ten į save panašias protaujančias būtybes, o gal net ir tobulesnes civilizacijas. Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius S. Spielbergas visas drąsiausias mokslines hipotezes pateikė kaip nenuginčijamą faktą. Režisierius išvengė dar vieno fantastikos žanre dažnai pasitaikančio stereotipo būtinai vaizduoti kosminius ateivius kuo šlykštesniais siaubūnais.
Anot knygos 1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą, „tai nuostabi mokslinė fantastinė misterija, kurioje žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas susiduria su nežemiškomis būtybėmis… Nuėmus puikius specialiuosius garso ir vaizdo efektus, liktų tik pilna išgyvenimų paprasto žmogaus istorija neįprastuose situacijose“.
Tas „paprastas žmogus neįprastuose situacijose“ yra elektros techninės priežiūros darbuotojas Rojus Nearis (Richardas Dreyfussas): tyrinėdamas didelio masto elektros energijos tiekimo trikdžius Indianoje jis susiduria su NSO. Šis įvykis taip paveikia vyrą, kad noras išsiaiškinti, ką visa tai reiškia, užvaldo visas jo mintis.
O tuo metu Meksikos Sonorano dykumoje prancūzų mokslininkas Claude’as Lacombe’as (jį suvaidino prancūzų kino režisierius François Truffaut) ir jo vertėjas amerikietis Davidas Laughlinas (Bobas Balabanas) kartu su kitais vyriausybės mokslo tyrinėtojais aptinka Antrojo pasaulinio karo lėktuvų eskadrilę Flight 19, kuri daugiau nei prieš 30 metų dingo Bermudų trikampyje. Lėktuvai nepažeisti ir veikia, tačiau pilotų nėra nė ženklo. Įvykio liudininkas senas vyras tvirtino, kad „naktį pasirodė saulė ir jam dainavo“. Dainos, sklindančios iš kosmoso, nėra išprotėjusio žmogaus išmonė. Filmo autoriai bando suprasti šių garsų prigimtį, o mokslininkai siunčia į kosmosą savo signalus. Ir susilaukia atsakymų…
Šiam filmui Nolanas negailėjo liaupsių ir gyrė tai, kad siužetas buvo rutuliojamas iš šeimos ir „itin reliatyvaus žmogaus“ perspektyvų. Jis pripažino, kad ši kultinė Spilbergo klasika įkvėpė jį kuriant filmą Tarp žvaigždžių, kuriuo režisierius bandė suteikti „šiuolaikinei auditorijai šiek tiek tokio istorijos pasakojimo pojūčio“.
