Filmo "Sleeping with other people" kadras

Puiki romantinė istorija pagyvina bet kokį gerą filmą. Tačiau meilė gali būti įvairi, ir netikėta, pradedant dviejų jaunų vyrų pirmosios meilės potyriais filme „Vadink mane savo vardu“, 16 metų trunkančia moters ištikimybe gangsteriškame kinų filme „Balčiausi yra pelenai“ ir baigiant fantastiška dviejų skirtingų gyvybės rūšių – žmogaus ir amfibijos – meilės istorija.

O kad išsirinkti būtų lengviau, sudarėme jums sąrašą filmų, kuriuos tikrai verta pažiūrėti artėjančią Valentino dieną.

10. „Dėl visko kaltas seksas“ 2015 (Sleeping with other people)

Tai režisierės Leslye Headland amerikietiška romantinė komedija, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka lietuvių kilmės aktorius Džesonas Sudeikis, Alison Brie, Natasha Lyonne, Amanda Peet ir kiti.

Po filmo „Senmergės“ debiuto režisierė jautėsi itin prislėgta. Norėdama susidoroti su savo emocijomis ir atrasti naujų kūrybinių minčių ji nusprendė nuvykti į Didįjį Surą, kur, kaip pati sako, „rašė dieną ir naktį“. Būdama ten Headland suprato, jog nori sukurti filmą apie priklausomybę nuo sekso. O įkvėpimo tokiai istorijai ji sėmėsi iš savo asmeninės patirties, o tiksliau santykių su žmogumi, kuris nuo pat pradžių apgaudinėjo ją su kita. Iš pradžių Headland neplanavo kurti romantinės komedijos, tačiau kūrybos eigoje supratusi, kad to neišvengs, pasistengė, jog filmas būtų kuo įtikinamesnis ir skaitė daug knygų susijusių su šia priklausomybe ir net dalyvavo susitikimuose skirtuose nuo sekso priklausomiems žmonėms.

Ar du užkietėję svetimautojai gali surasti tikrąją meilę? Po vienos nakties nuotykio koledže, du niujorkiečiai, Lainey ir Jake‘as netikėtai susitinka po 12 metų ir išsiaiškina, jog juos sieja tokia pati problema: nei vienas nesugeba palaikyti ilgalaikių santykių dėl savo noro turėti daugiau nei vieną seksualinį partnerį. Seni pažįstami nusprendžia likti tik draugais ir sugalvoja perspėjamąjį žodį, kurį turi pasakyti, jei pajaučia seksualinį potraukį vienas kitam. Tačiau platoniškų santykių palaikymas, panašu, kad yra daug lengviau pasakomas, nei įgyvendinamas dalykas.

Šis filmas yra kiek kitokio pobūdžio romantinė komedija ir ją tikrai verta pažiūrėti, jei ieškote ne itin lėkštos meilės istorijos, kurią žiūrėdami dar ir gardžiai pasijuoksite.

9.Pasakiškai turtingi“ 2018 (Crazy Rich Asians)

Pirmasis kino filmas, pristatytas Holivudo gerbėjams, kuriame beveik visi vaidmenys atiteko Azijos aktoriams. Šis filmas didžiulis žingsnis pirmyn Holivudo ir Azijos kino industrijose. Jis parodė, jog pasauliui reikia naujų žvaigždžių, kurie gali būti tik ne amerikiečiai. Mestas iššūkis Azijos kino kultūros stereotipams, kad galima kurti ne tik didžiulio populiarumo sulaukiančius serialus, bet ir plačiau pradėti vystyti filmų rinką.

Tegul Kinija miega, nes kai ji pabus supurtys visą pasaulį“- pirmieji žodžiai pasirodantys didžiuosiuose ekranuose, kurie atspindi ir visą filmo idėją.

Netrukus žiūrovų dėmesį patraukia, kiek ausiai neįprastas „Pasakiškai turtingai“ garso takelis. Visa istorija lydima skambių kinų dainų, kuri suteikia filmui dalelę išskirtinumo. Garso takelyje skamba tik viena angliška visiems gerai žinoma Elvio Preslio legendine daina „Can’t Help Falling In Love atliekama Kinos Grannis.

Pasakiškai turtingi“ pasakoja dviejų jaunų įsimylėjėlių Reičelės ir Niko meilės istoriją: Reičel Ču (akt. Constance Wu), nuo vaikystės gyvenanti Amerikoje, puikią karjerą sukūrusi Niujorko Universiteto ekonomikos profesorė, Nikas Jangas (akt. Henry Golding) – tame pačiame universitete dėstantis istoriją. Vieną dieną Nikas merginai pasiūlo nukeliauti į Singapūrą susipažinti su jo šeima ir sudalyvauti geriausio draugo vestuvėse. Tik tarp poros slypi viena mažytė paslaptelė. Mergina nežino, kad jos vaikinas turtingas, nors reiktų papildyti jis be proto turtingas. Merginai teks ne tik priprasti prie visur tvyrančios prabangos, bet ir susipažinti su vaikino šeima, puoselėjančia kinų kultūros tradicijas. Reičelei teks atsispirti aplinkinių spaudimui, nugalėti kompleksus, baimes bei pakovoti dėl savo laimės.

8. „Vadink mane savo vardu“ 2017 (Call me by your name)

Tai brandi romantinė drama, kurią režisavo Lucas Guadagnino. Filmo scenarijus, kurį parašė Jamesas Ivory, paremtas 2007 metų to paties pavadinimo romanu, kurį parašė André Aciman. Filmas yra paskutinė Guadagnino teminės trilogijos „Desire“ dalis. Kitos dvi – „Aš esu meilė“ ir „Didesni purslai“.

Veiksmas vyksta 1983-ųjų vasarą, šiaurės Italijoje. Kaip ir kasmet, Elio Perlmanas (Timothee Chalamet), per anksti subrendęs 17-metis jaunuolis, atvyksta į tėvų vilą praleisti vasaros. Elio čia skaito knygas, groja pianinu, maudosi upėje ir tiesiog leidžia laiką su vaikystės draugais. Vaikinas džiaugiasi artimu ryšiu su tėvu (Michael Stuhlbarg), žymiu profesoriumi, kuris specializuojasi Graikų-Romėnų kultūros srityje, ir mama Amella (Amira Casar), vertėja ir puikia šeimininke. Nors Elio atrodo itin išprusęs ir pilnavertis suaugęs vyras, kalbant apie meilės reikalus jis tik jautrus ir nekaltas vaikas, dar tik pradedantis tyrinėti savo vyriškumą.

Vieną dieną į jų vilą atvyksta 24 metų amerikietis Oliveris, kuris paskirtas atlikti kasmetinę praktiką su Elio tėvu. Iš pradžių atrodo, kad jaunuoliai ne itin mėgsta vienas kitą ir skiriasi kaip diena ir naktis. Oliveris pasitikintis savimi, nerūpestingas ir žavus amerikietis. Tačiau bėgant laikui tarp jų užsiplieskia slapta simpatija, kuri vėliau virsta tyra pirmąja meile. Nenorėdami niekam sukelti rūpesčių, vyrukai susitikinėja slapta ir tyrinėja įvairius, tiek emocinės, tiek fizinės meilės aspektus ir potyrius.

Filme rodomi ryškūs žali sodai, tyra ir skaidri upė bei viską supantis kerinčiai gražus kraštovaizdis sudaro įspūdį, jog tokia vieta gali egzistuoti tik rojuje. Kas gali būti geriau už jaukų Valentino dienos vakarą su antrąja puse stebint šią stulbinančiai gražią, neįprastą ir itin romantišką bei jautrią prancūzišką dviejų žmonių meilės istoriją?

7. „Balčiausi yra pelenai“ 2019 (Ash is purest white)

Tai kinų kūrybos drama, kurią režisavo Jis Zhanke‘as. Įkvėpimo šiai istorijai režisierius sėmėsi iš vieno gaujos lyderio, kuriuo jis itin žavėjosi vaikystėje. Pagrindinį vaidmenį atlieka režisieriaus žmona Tai Zhao.

Filmo veiksmas apima 10 pirmųjų XXI a. metų. Siužetas sukasi aplink Qiao, kuri filmo pradžioje, 2001 metais, rodoma kaip pareiginga smulkaus gangsterio Bino mergina. Ji kilusi iš angliakasių šeimos, kuriuos staigus anglies kainų kritimas stipriau paveikė. Tačiau būdama su Binu ir ekonomine padėtimi, kurią jis susikūrė aplink save, moters finansinė padėtis stabili. Qiao atrodo lyg puiki mergina, ji supratinga, ištikima, palaikanti, patikima ir įsitraukianti į gangsterišką vaikino pasaulį. Tačiau viena dieną viskas pasikeičia. Kai vietinė gauja viduryje sausakimšos miesto aikštės užpuola Biną, mergina išsitraukia ginklą ir šauna į orą, kad juos atbaidytų. Dėl nelegalaus ginklo laikymo Qiao penkiems metams pasodinama į kalėjimą, o per tą laką jos gyvenimas visiškai pasikeičia. Išėjusi į laisvę Qiao supranta, kad Bino seniai dingo iš akiračio, o ji pati nebeturi nieko. Tikėdamasi rasti Bino mergina leidžiasi į kelionę, kurios metu pamato dar neatrastą, atsinaujinančią Kiniją, susiduria su įvairiais iššūkiais ir bando sukurti savo gyvenimą nuo nulio, vis dar išlikdama ištikima Bino.

Ir nors ta ištikimybė trunka 16 metų, vizualiai, emociškai ir technologijų raidos atžvilgiu tai panašiau į ištisą šimtmetį. Pats režisierius sako, kad apsilankymas Kinijoje, nors ir trumpalaikis, milžiniškų dangoraižių ir greitųjų traukinių apsuptyje privers žmogų pasijusti taip, lyg jo jausmai ir troškimai buvo pristabdyti, užmiršti.

6. „ŠALTASIS KARAS“ (Zimna wojna, 2018)

Tai juodai baltoje juostoje susukta drama, savo stilistika artima geriausiems retro kino pavyzdžiams, subtiliai restauruojantiems šeštojo dešimtmečio pradžios Europos atmosferą, dar neišgydžiusią Antrojo pasaulinio karo žaizdų, bet jau stipriai paveiktą pokarinės stalininės politikos šalčio. Kartu tai ir dar viena nostalgiška meilės istorija, kuriai nelemta pasibaigti holivudine laiminga atomazga.

Filmas leidžia suprasti, kaip vadinamojo sovietinio bloko šalyse tautinė kultūra buvo naudojama ideologijos tikslams. Nuo to praktiškai viskas ir prasideda: po atokius socialistinės Lenkijos miestelius ir kaimus autobusiuku važinėjantis muzikantas Viktoras (Tomaszas Totas) bei jo pagalbininkė chorvedė Irena (Agata Kulesza) ieško naujų talentų liaudies ansambliui „Mazurek“, tapusiam Liaudies Lenkijos meninių pasiekimų etalonu ir geriausia eksporto preke (nesunku jame įžvelgti dar 1948 m. įsteigtą Valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Mazowsze“, kurio tikslas buvo puoselėti tradicinį ir liaudišką repertuarą, paremta regioninėmis dainomis ir šokiais).

Viename miestelyje po oficialios kandidatų perklausos Viktoras paprašo jam patikusią blondinę Zulą (Joanna Kulig) padainuoti tai, kas jai pačiai patinka. Mergina iš visos širdies užtraukia populiarią dainą iš rusiškos muzikinės komedijos „Linksmieji vyrukai“. Daina apie širdį, kuri netrokšta ramybės, taps spontaniškai gimusio meilės romano preliudija, o tolimesnės poros santykių raida plėtosis liaudies dainos „Dvi širdelės, keturios akys“ ritmu, kai pagrindinis širdį veriančios dainos motyvas virs tai didinga chorinio dainavimo stichija, tai improvizuota džiazo kompozicija, tai aistringu prancūziškos šansono ilgesiu (muzikinis filmo garso takelis mano asmeninių topų viršutinę poziciją vis dar užima nuo to momento, kai „Šaltąjį karą“ pamačiau pirmą kartą).

Bet P. Pawlikowskis kuria ne sentimentalią melodramą, o visai kitokį kiną apie žmones, kurie negali vienas be kito, bet ir būti kartu jiems neleidžia begalė neįveikiamų kliūčių – skirtingi temperamentai, išsilavinimas, gyvenimiška patirtis ir net imunitetas politiniams kompromisams.

Į pusantros valandos pasakojimą režisierius sudėjo tik pačius esminius Vikltoro ir Zulos tragiškos jausmų epopėjos įvykius – bėgimą į Vakarus, susitikimus ir išsiskyrimus, melą ir išdavystę, sugrįžimą į totalitarinę Lenkiją, politinio kalinio patirtą siaubą, dviejų mylinčių širdžių jungtuves nusiaubtoje bažnyčioje, iš aptrupėjusios freskos stebint vieninteliam šios ceremonijos liudytojui.

Tokiame kontekste tragiškas finalas gali būti vienintelė išeitis. (Gediminas Jankauskas)

5. „Kvyn ir Slimas“ 2019 (Queen and Slim)

Drama, sukurta pagal tikrus, pasaulyje garsiai nuskambėjusius įvykius ir paskatinusi tūkstančius jungiantį judėjimą. „Oskaro“ nominaciją gavęs už filmą „Pradink“ britų aktorius Daniel Kaluuya (Slimas) ir modelis bei aktorė Jodie Turner-Smith (Kvyn) keri puikia vaidyba tobulai įsikūnydami į savo personažus už ką pelnė įvairias nominacijas.

Prasidėjęs kaip nekaltas šiuolaikinis romanas apie du „Tinder“ pažinčių programėlėje vienas kitą suradusius juodaodžius herojus pirmojo pasimatymo metu vakarieniaujančius ne itin prabangioje užkandinėje, filmas iš tikrųjų skelbia visame pasaulyje aktualią ir skaudžią žinutę. Tai JAV išplitęs ir daug aukų sukėlęs nepagrįstas policininkų smurtas prieš juodaodžius asmenis. Tai vyksta jau daugelį metų ir filmas parodo tik vieną iš tūkstančių panašių atvejų.

Kvyn ir Slimas, baigę savo pasimatymą ir važiuojantys namų link, nekaltai šnekučiuojasi, kai juos sustabdo policijos pareigūnas. Turėjęs tik neparodyto automobilio posūkio pretekstą, policininkas pradeda tardyti vairuotoją vis griežčiau. Pasipiktinusi moteris perspėja, kad pareigūnas peržengia ribas ir įtampai kylant, šis peršauna jos koją. Tada įvykiams klostantis žaibo greičiu, Slimas gindamasis peršauna pareigūną su jo paties ginklu. Šaltas advokatės Kvyn protas pateikia argumentus, kodėl jie privalo sprukti. Žinodama visuomenės nusistatymą prieš juodaodžius ji tikina, kad teismas šį įvykį traktuos ne kaip gynybą, o kaip teisėtvarkos sergėtojo užpuolimą. Slimas, draskomas abejonių, paklūsta išlikimo instinktui ir jie pasprunka drauge. Nuo tada prasideda ilga ir sunki bėglių kelionė.

Susitikę pirmą kartą, pagrindiniai filmo herojai, skatinami didžiulio noro išgyventi, nė įsivaizduoti negalėjo kiek jėgų ir pastangų jiems prireiks šioje kelionėje, netikėtai atsidūrus kartu netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje. Kelionė tampa kupina išgyvenimų, joje sutikti žmonės parodo, kad vieni nepažįstami gali išgelbėti tau gyvybę nieko neprašius mainais, o kiti sudaužo bet kokį tikėjimą žmonija. Slapstantis nuo teisėsaugos, jie išgyvena ne tik skaudžių ir sunkių akimirkų, kurios atveria praeities žaizdas, bet tuo pačiu tai yra ir jų pačių vidinė kelionė, padedanti pažinti geriau ir save, ir šalia esantį žmogų. (V.K.)

„Manifestas apie moters žvilgsnį“ – taip savo  filmą pavadina rašytoja-režisixerė Céline Sciamma. Įtaigus, persmelktas romantika filmas apie jauną tapytoją ir jos meno objektą yra įžvalgus, erotinis galios tyrinėjimas.  Tai meilės istorija, jungianti neįtikėtiną porą  didžiule meno šviesa, kuri pasižymi glotniomis tekstūromis, daugiasluoksnėmis kompozicijomis ir romantiškomis apšvietimo detalėmis. Šie šešėlių ir ryškumo kontrastai ryškiausi tamsiuose namų užmiesčio virtuvės kampeliuose ir ypač padidėja stebint naktinį vaizdą.

Žiūrovas nukeliamas į naują XVIII amžiaus pabaigos pasaulį. Pirmiausia susitinkame su Marianne, Paryžiuje dėstančia meno studentams. Pradžioje filmo galima pastebėti fone esantį paveikslą, kuriame yra įamžintas naktinis moters, kurios suknelė apgaubta liepsnomis, atvaizdas. Šis paveikslas pasiūlo portalą į praeitį. Žiūrovui yra suteikiama galia persikelti laiku, atgal į audringą jūrą. Pagrindinis veiksmas vyksta atokioje Bretanės rezidencijoje. Marianne turi nutapyti buvusią vienuolyno mergaitę Héloïse. Héloïse motina ketina nusiųsti paveikslą Milano didikui. Jei jis sutiks, jos dukra bus ištekinta. Tačiau Héloïse nenori būti ištekėjusi ir jau nugalėjo vieną tapytoją, kuris išėjo nematydamas jos veido. Todėl Marianne turi išmokti visus Héloïse veido bruožus mintinai ir tapyti paveikslą slaptai.

3.„Mažosios moterys“ 2019 (Little Women) 

Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.

„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.

Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.

Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).

Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (G.J.)

2. „Palm Springsas“ („Palm Springs“)

Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.

Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).

Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.

Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.

Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.

„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių. (Austėja Grabauskaitė)

  1. VANDENS FORMA“ (The Shape of Water, 2017)

Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).

Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.

Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.

Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.

Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.

Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.

Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.

Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.

Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.

Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.

Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. (G.J.)

Taip pat skaitykite: 10 puikių meilės istorijų, kurios nesibaigia taip, kaip baigiasi pasakos

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: