Siaubo filmai žiūrovams kelia jaudulį ir šiurpą, todėl juos ir žiūrime. Nors daugelis siaubo filmų netinkami jauno amžiaus žiūrovams, vis dėlto yra nemažai šiurpių filmų, kuriuos galėsite žiūrėti su vaikais. Pateikiame dešimt siaubo filmų, kurie puikiai tinka šeimai skirtam kino vakarui.
Siaubo filmai paprastai nėra siejami su šeimai skirtu turiniu, juose dažnai rodomas atviras smurtas, intensyvūs gąsdinimai ir suaugusiesiems skirtos temos. Tačiau siaubo žanre yra keletas paslėptų brangakmenių, kuriais gali mėgautis tiek tėvai, tiek vaikai.
Pasirinkti tikrai rasite iš ko. Šiuose, sąraše pateiktuose filmuose yra pakankamai jaudulio ir šiurpuliukų, tačiau jie nėra pernelyg įtempti ar baisūs jaunesniems žiūrovams. Taigi griebkite spragėsius, pritemdykite šviesas, kad galėtumėte praleisti šeimai skirtą siaubo filmų vakarą su šiais dešimčia šiurpių filmų.
10. „Adamsų šeimos vertybės“ (Addams Family Values, 1993)
Sąrašą pradedame apverstu Adamsų šeimynėlės pasauliu, kurie randa paguodą sadizme, džiugesį niūrume. Jie gyvena savito juoko visatoje, kurią pasiekė priimdami visų garbingų vertybių veidrodinius atspindžius. Bet gera žinia ta, kad šį kartą man juokas pasirodė juokingesnis nei originalioje „Adamsų šeimynėlėje“ (1991).
Retas kuris tęsinys yra geresnis už savo originalą, tačiau „Adamsų šeimos vertybės“ į jį patenka. Atrodo, kad niekas nepasikeitė: žvaigždės tos pačios, režisierius vis dar Baris Sonnenfeldas, Adamsų dvaras vis dar stūkso šalia kapinių. „Adamsų šeimos vertybės“ apima ne vieną, o net tris šalutinius siužetus, visi jie juokingi, o vienas iš jų (apie naujo berniuko gimimą) yra tiesiog puikių vaizdingų juokelių šaltinis.
Mažasis naujokas, vardu Pubertas, tikrai yra panašus į savo tėvą. Adamsų vaikai Trečiadienė ir Pugslis beprotiškai pavydi ir net bando surengti kūdikio galvos nukirtimą ant giljotinos, kuri stovi rūsyje.
Akivaizdu, kad reikia auklės paslaugų, ir šeima pasamdo Debė Jelinsky (akt. Joan Cusack), kuri atvyksta vilkėdama žemai kirptą uniformą ir imasi vadovauti. Atrodo, kad niekas namų ūkyje jai netrukdo, net ir netikėtai atsiradęs Daiktas – bejausmė ranka, kuri užšoka jai ant peties.
Paaiškėja, kad Debė turi grėsmingų planų dėl vargšo Festerio (akt. Christopheris Lloydas), seniai dingusio Adamsų brolio, kurio pasirodymas 1991 m. filme suteikė daugiausiai istorijos. Juk jis yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių, be to, tikriausiai pats bjauriausias. Norėdamas atsikratyti vyresniųjų vaikų, jis įtikina Mirtišę ir Gomezą išsiųsti juos į vasaros stovyklą, kurioje jie, kaip nereikia ir sakyti, nelabai pritampa. Tada Trečiadienė sutinka savo pirmąjį vaikiną, ir nekyla abejonių, kad jie, deja, buvo sukurti vienas kitam.
Labiausiai „Adamsų šeimos vertybėse“ žavi tai, kaip subrendo Gomezo ir Mirtišės santykiai. Žinoma, tarp jų – tikra meilė, su kuria jie apkabina vienas kitą, ir tai, kaip jie mėgaujasi savo nenusakomu gyvenimo būdu. Anglų kalbos nepakanka jų emocijoms suvaldyti. Kad atspindėtų laimę, kurią jaučia gyvendami košmaro centre, jie imasi prancūzų ir ispanų kalbų, romantikos kalbų.
Tikrai linksmas, puikus filmas Adamsų šeimynėlės gerbėjams, o vaikams ši klasika taip pat patiks.
9. „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (Scary Stories to Tell in the Dark, 2019)
André Øvredalo filme „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (angl. Scary Stories to Tell in the Dark) šiuos įtemptus žodžius ištaria vienas iš penkių pagrindinių filmo paauglių, kuriuos kankina jų pačių parašyta istorijų knyga, kurią jie neatsargiai išsinešė iš vaiduoklių namų mažame Mill Valley miestelyje, Pensilvanijos valstijoje, 1968 m. per Heloviną.
Tai šiurpios pasakos, kurias surinko Alvinas Schwartzas, o iliustracijas sukūrė Stephenas Gammellas. Bendraautoriai Danas ir Kevinas Hagemenai (kartu su istorijų kūrėjais del Toro, Marcusu Dunstanu ir Patricku Meltonu) sukūrė vientisą pasakojimo arką, aprėpiančią daugelį populiarių knygų siužetų ir kartu išlaikė romanų dvasią. Tarp dalykų, kuriuos „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ gali pažadinti, gali būti ir naujai atrastas jaunųjų kino žiūrovų apetitas siaubo filmams.
Šio filmo, kuriame išaukštinama gydomoji pasakojimo galia, centre – mielai intravertiška Stela (akt. Zoe Margaret Colletti), be motinos likusi pradedanti rašytoja, turinti problemų dėl tėvo ir mėgstanti viską, kas baisu – jos kambarys nuo sienos iki sienos išpuoštas pasakomis ir būtybėmis, kurias ji garbina. Taip pat yra paslaptingasis Ramonas (akt. Michael Garza), meksikiečių kilmės amerikietis paauglys, važiuodamas pro miestą, pasilieka ten po to, kai vieną vakarą išgelbėjo Stelos komandą nuo chuliganų. Taip pat turime moksliuką Augį (akt. Gabriel Rush), Helovinui apsirengusį Pjero kostiumu ir kvailelį Čaką (akt. Austin Zajur) bei jo gražią, populiarią seserį Rūtą (akt. Natalie Ganzhorn). Vieną naktį kvintetui apsilankius apleistame, lentomis užkaltame dvare su tragiška praeitimi ir paėmus pasakų knygą, priklausančią kadaise žudikės Saros Bellows (akt. Kathleen Pollard) dvasiai (sakoma, kad ją įkalino turtinga ir žiauri šeima), jie sutrikdo kerštingą dvasią ir galiausiai vienas po kito dingsta. Knygoje pamažu ima rastis šiurpios istorijos, sukurtos pagal didžiausias paauglių baimes.
Filme taip pat kalbama apie šalies politinę istoriją ir rasizmą ir tai daroma sėkmingai. „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ yra keistai pakylėjantis sugrįžimas į senamadiškus tiriamųjų paauglių klanus. Nors filme neatsiranda nieko naujo, jame gausu senovinių linksmybių su vaikais, kurie nujaučia, kaip išgyventi gresiančias gyvenimo baimes, ir gyvena jie, kad galėtų apie tai papasakoti.
8. „Fokus Pokus“ (Hocus Pocus, 1993)
Kai kurių nekenčiamas, kitų be galo mylimas… toks šis filmas… Galbūt tai ir nesvarbu, bet „Disney“ Helovino raganų komedija su Bette Midler yra nuolatinė kasmetinė atgaiva rodoma per JAV televiziją nuo 1993 m. Filmas jau tapęs – kultiniu favoritu. Žiūrint jį, „Fokus Pokus“ pasirodo esąs… na… visai neblogas filmas.
Įžūli XVII a. Salemo, Masačusetso valstijoje, prologo seka parodo, kad ir ką teigtų Arthuras Milleris, raganos, turinčios blogio galią, buvo tikras dalykas, o to meto vyrai visiškai pagrįstai jų nekentė ir bijojo. Trys raganos, seserys Sanderson, pakariamos kaimo aikštėje (iš tiesų tai keistai žiauri scena, nes matote tik jų kabančias kojas), nes neva pagrobusios vietinę mergaitę, kad pasisavintų jos jaunystę, ir pavertusios jos vyresnįjį brolį katinu.
Prabėgus 300 metų į priekį, seserų namas dabar yra nenaudojamas muziejus, uždarytas dėl jame vykstančių baisių dalykų. Vietinis paauglys Maksas (akt. Omri Katz) prikelia raganas iš numirusiųjų, nes įsilaužia į muziejų ir neapgalvotai uždega ten esančią „juodąją žvakę“, kuri, pasak legendos, prikelia piktąsias moteris. Dabar Sandersono raganos ima medžioti miestelio vaikus, o ypač nusitaikiusios į Makso sesutę Dani, kurią puikiai suvaidino 11-metė Thora Birch.
Sandersons, žinoma, vadovauja Midler, vaidinanti lyderę Vinifredą, kurios dantys siaubingai transformuoti į voverės. Kathy Najimy vaidina jos seserį Mariją, kuri neva moka užuosti vaikus, tačiau filme ši pikta supergalia nelabai panaudojama. Ir galiausiai Sarah Jessica Parker vaidina jauniausią raganą, čiq ji nelabai pritapo ir vaidmuo Parker nelabai tiko, bet jos 90-ųjų metų įžymybė, suvaidinusi filme „Seksas ir miestas“, neabejotinai prisidėjo prie šio filmo populiarumo. Vinessa Shaw vaidina šaunią Makso meilužę Alison, o legendinis režisierius Garry Marshall ir jo sesuo Penny Marshall pasirodo kaip rūsti pora, persirengusi Helovinui.
Tai saldus filmas, kuris keistai pasiekia Spielbergo filmams būdingą intensyvumo momentą pačioje filmo pabaigoje „atsisveikinimo“ scenoje. Susižiūri tikrai maloniai ir padoriai pramoga, o ištikimiems gerbėjams nostalgijos pliūpsnis.
7. „Raganos“ (The Witches, 1990)
Bendras britų ir amerikiečių projektas paremtas 1983-aisiais britų rašytojo Roaldo Dahlo parašyta to paties pavadinimo knyga vaikams. Šioje ekranizacijoje vaidmenis atlieka Andželika Huston, Mai Zetterling ir žymusis Rowanas Atkinsonas, daugeliui geriausiai turbūt pažįstamas iš „Pono Byno“ vaidmens. Britų kino apdovanojimuose filmas buvo nominuotas apdovanojimui už geriausią grimą.
Šis filmas tapo paskutiniuoju kompanijos „Lorimar Film Entertainment“ kūriniu, ir neatnešė didelės finansinės sėkmės nepaisant to, kad kritikai kino juostą vertino itin teigiamai ir negailėjo pagyrų tiek aktorių darbui, tiek ir pačiai istorijai. Taip pat pamažu kūrėsi ir plėtėsi filmo fanų klubas.
Lukas – berniukas, leidžiantis savo atostogas Norvegijoje, močiutės Helgos namuose, kartu su tėvais. Močiutė pasakoja istorijas apie piktas raganas, ir apie tai, kaip vaikystėje jos geriausią draugę pagrobė burtininkė. Netikėtai Luko tėvai pakliūva į automobilio avariją ir žūva, todėl Helga tampa jo globėja ir sergėtoja. Jiedu persikelia gyventi į Angliją, ir vieną dieną nepažįstama moteris užšnekina Luką, ir šis palaiko ją ragana.
Netikėtai Helgos sveikata sušlubuoja, ir daktarai praneša, kad ji serga cukriniu diabetu. Ji nusprendžia vykti į pajūrį pailsėti, o čia Lukas susipažįsta su apkūniu berniuku Bruno Jenkinsu, taip pat sulaukia viešbučio administratoriaus nemalonės dėl savo augintinės, baltos pelytės. Jis su Bruno išsiaiškina, kad Anglijoje raganos, susitelkusios į krūvą, siekia atsikratyti vaikų, juos paversdamos baltomis mažomis pelytėmis. Ar vaikams pavyks sustabdyti piktadares?
6. „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (The House with the Clock in its Walls, 2018)
„Namo su laikrodžiais paslaptis“ – pirmasis siaubo režisieriaus Eli Rotho bandymas sukurti vaikams skirtą siaubo fantaziją yra tikrai neblogas.
Siužetas sukasi apie Liusį (akt. Owenas Vaccaro), neseniai našlaičiu tapusį paauglį, kuris, padedamas keistuolio dėdės Džonatano (akt. Jackas Blackas), tampa galingu burtininku. Scenos filme pakankamai kantrios, kad būtų galima nustatyti tam tikrų pagrindinių siužeto taškų ir veikėjų dinamikos svarbą. O kompiuteriu sukurtų monstrų, tarp kurių yra kalbančių manekenų ir jaučiančių žibintų, gausybė atrodo dailiai.
Tai miela linksma fantazijos komedija, kuri veikia, nes jos žvaigždės leidžia jai veikti. Kaip ir daugumoje pastarojo meto fantastinių filmų, čia labai daug kompiuterinės technikos elementų, bet tai jau tapo tik technine priemone, ir tai nėra problema. Vienintelė problema filme yra ta, kad nėra jokio tikro piktadario, o Kyle’as MacLachlanas negauna pakankamai laiko ekrane, kad galėtų sukurti savo personažą, tačiau filmas vis tiek labai geras, nes pagrindinė trijulė yra nuostabi.
Cate Blanchett, kaip aktorės, sugebėjimai seniai įrodyti, ir ji yra tokia gera, iš jos nieko kito ir negalima tikėtis. Vaikinukas Owenas Vaccaro atrodo kaip didžiausias socialinis nevykėlis, jis turi keletą prastų momentų, bet jie beveik nepastebimi, nes jį dengia kiti aktoriai. Ir dar yra Jackas Blackas. Jis išties labai neįvertintas aktorius. Jis vienas iš nedaugelio, kurie gali vaidinti ir piktadarį, ir mielą žmogų kartu, ir natūraliai.
Be Jacko Blacko tai gražus, pamokantis filmas apie tai, kaip užaugti su netektimi ir kaip ją peraugti. Be šio aktoriaus dingtų visas pamokslavimas ir paprasčiausiai į filmą nebūtų galima žiūrėti pakankamai rimtai. Tą akimirką, kai pašaliname pamokslavimą, lieka tik linksmybės, ir būtent jas čia gavome. Smagią fantastinę komediją su tam tikra pridėtine verte.
5. „Raitelis be galvos“ (Sleepy Hollow, 1999)
Iš lietuviško filmo pavadinimo gali susidaryti įspūdis, kad tai ir mūsų skaitytojams gerai žinomos JAV rašytojo Thomaso Mayne Reido to paties pavadinimo knygos ekranizacija. Tačiau režisierius Timas Burtonas ekranizavo visai ne ją, o kito JAV rašytojo Washingtono Irvingo romaną „Legenda apie Snaudžiančią Daubą“ (The Legend of Sleepy Hollow), o filmą pavadino tiesiog „Sleepy Hollow“.
Filmas atkuria siaubingą 1799-ųjų metų atmosferą. Nežmoniška baimė kausto Niujorko valstijos mažo kaimelio gyventojus. Vienas po kito dingsta žmonės, o kūnai vėliau randami nukirstomis galvomis. Sklinda legendos apie piktąją dvasią, kuri begalvio raitelio pavidalu siautėja amžinai rūko gaubiamuose miškuose.
Išsiaiškinti kraupius nusikaltimus Niujorko burmistras siunčia jauną konsteblį Ichabodą Kreiną (tai jau trečias Johnny Deppo vaidmuo T. Burtono filme). Tiesą sakant, šis ekscentriškas „seklys“ yra mažiausiai tinkamas panašiai misijai, mat jis visko bijo ir alpsta vos pamatęs kraują, dėl ko susilaukia vietinių gyventojų pajuokų. O tai jau visai negerai, nes vos atvykęs Kreinas įsimyli gražuolę Katrina (Christina Ricci) ir jos akyse, žinoma, visai netrokšta atrodyti kaip nevykėlis. Tenka suimti save į rankas ir ryžtingai veikti.
Aktorius Johnny Deppas ir režisierius Timas Burtonas vos susipažinę pajuto ne tik simpatiją vienas kitam, bet ir suprato, kad abu turi tokią pačią dovaną „tam tikrus visuomenei priimtus dalykus matyti kaip absoliutų absurdą“. Pasirodė, kad juos abu dar vienija ir vaikiški sentimentai Washingtono Irvingo romanui: Timui Burtonui patiko ne tik knyga, bet ir pagal ją sukurtas senas animacinis filmukas (1972 m., rež. Samas Weissas), o Johnny Deppui šis filmukas ir Ichabodas Kreinas vaikystėje taip pat padarė didelį įspūdį: „Kai buvau mažas, šis personažas buvo neatsiejama Helovino dekoracija mano namuose“.
Toks Ichabodas Kreinas, kokį jį vaidina Johnny Deppas, taip pat panašus į labai keistą personažą, ypač tada, kai jam vienam suprantamais būdais jis veikia, pasitelkęs keista įranga ir apsiginklavęs padidinimo stiklais bei visokiausiais chemikalais.
Skaičiusieji literatūrinį originalą pastebės, kad filmo siužetas gerokai nutolęs nuo chrestomatinės knygos turinio. Knygoje Kreinas yra ne policininkas, o mokytojas, tuo tarpu raitelis be galvos tėra jam iškrėstas pokštas. Tačiau Timas Burtonas pasistengia išspausti maksimalų rezultatą iš pačios mistinės atmosferos, gotikinių siaubų, nuotykių, romantikos ir raganavimo burtų. (Gediminas Jankauskas)
4. „Gremlinai“ (Gremlins, 1984)
Ar jums kažką primena žodis Gizmo? „Gremlinai“ tai 1984 metais išleistas amerikiečių filmas, kurį tikėtinai dauguma esame matę. Filmą surežisavęs Joe Dante yra žinomas už savo kūrinius: „Piranha“ (1978), „The Howling“ (1981), „Explorers“ (1985), „Small Soldier“ (1998) ir keletą kitų filmų.
Nors šis filmas yra traktuojamas kaip siaubo, tačiau vargu ar filmo pradžioje įžvelgtumėme daug siaubo elementų. Pirma filmo pusė yra lyg komedija apie bankininką, kuris parsigabena namo keistą gyvūnėlį. Gremlinai, tai gyvūnėliai kurių nederėtų šerti po vidurnakčio bei šlapinti vandeniu, tačiau žinoma šios taisyklės būna paminamos. Filmui įgavus pagreitį viskas apsiverčia aukštyn kojomis, ko pasėkoje filmas evoliucionuoja į tikrą siaubo komediją.
„Gremlinai“ pelnė galybę „Saturn Awards“ 1985-ųjų apdovanojimų. Filmas buvo tuo metu pripažintas geriausiu siaubo filmu, Joe Dante gavo apdovanojimą už geriausią tų metų režisierių, buvo apdovanota filmo specialiųjų efektų komanda bei muzika. Filmas uždirbo apytiksliai 148 milijonus JAV dolerių. (Arnas Mackonis)
„Gremlinai“ dažnai vadinamas kalėdiniu siaubo filmu, tačiau jis smagus visai šeimai ištisus metus. Metams bėgant jis tapo kultine klasika ir puikiai tinka nostalgiją jaučiantiems suaugusiesiems ir smalsiems vaikams, kurie į jį gali pasinerti „baisiuoju“ metų laiku.
3. „Vabalų sultys“ (Beetlejuice, 1988)
Prieš sukurdamas pirmąjį „Betmeną“ režisierius Timas Burtonas šio filmo pagrindinio vaidmens atlikėjo Michaelo Keatono galimybes išbandė smagioje siaubo komedijoje „Vabalų sultys“ (1988). Taip filme vadinamas baisus-baisus vaiduoklis (nors iš tikrųjų jis ne baisesnis už Iljos Bereznicko animacinį personažą – „patį baubiausioą iš baunbų“).
Viskas prasideda nuo tragiško atsitikimo. Jaukiame kotedže Konektikuto valstijoje gyvenę sutuoktiniai Adamas ir Barbara Maitlandai (Alec’as Baldwinas ir Geena Davis) žuvo autoavarijoje (jų automobilis nugarmėjo į upę), bet gerųjų dvasių pavidalais jiedu sugrįžo į savo namus, iš „dangiškos kanceliarijos“ sužinoję, kad mylimoje buveinėje dabar turės gyventi dar 125-erius metus. Bet jų namuose po šeimininkų mirties jau apsigyveno labai nesimpatiški žmonės, kurie pirmiausiai pradėjo naikinti visa tai, kas Maitlandams buvo itin brangu.
Vaiduokliai pabandė pasipriešinti, bet jų įgimtas inteligentiškumas neįveikė priešo. O kai nepadėjo vadovėlio, skirto neseniai mirusiems, patarimai, teko kviestis pagalbon „Vabalų sultimis“ pramintą baubą (Michaelas Keatonas)…
Pirmieji šio filmo kritikai taikliai pastebėjo svarbią „Vabalų sulčių“ savybę – nors tai vaidybinis filmas, jis neretai atrodo taip, tarsi būtų animacinis: tada net gimė naujas terminas „vaidybinė animacija“ (ši savybė, beje, būdinga ne tik šiam Timo Burtono kūriniui).
Nėra jokio reikalo pasakoti, kas ima dėtis Maitlandų namuose po to, kai darbo imasi ekscentriškasis „bioegzorcistas“. Be to žodžiais apibudinti pašėlusį karnavalą ir nebūtų įmanoma. Nes „Vabalų sultys“ – tai į jokius įprastus rėmus netelpanti satyrinė, mistinė, stebuklinga komedija, kupina juodojo humoro bei dekadentiškų pokštų. Tikra vaikiškų fantazijų fiesta.
„Vabalų sultys“ buvo labai pelningas filmas (pajamos penkis kartus viršijo 15 mln. dolerių biudžetą). Grimo meistrai buvo apdovanoti Oskaru. Michaelas Keatonas pelnytai buvo apdovanotas Betmeno vaidmeniu.
Tuoj po filmo premjeros buvo pradėtas sukti 94 dalių animacinis TV serialas (1989–1991). O internetinė svetainė imdb.com jau anonsuoja antrą populiaraus filmo dalį „Vabalų sultys 2“. Premjeros data kol kas nenumatyta. (Gediminas Jankauskas)
2. „Koralaina ir slaptas pasaulis“ (Coraline, 2009)
„Koralaina ir slaptas pasaulis“ – visai nevaikiška animacija, kuri nors ir priskiriama prie kūrinių skirtų visai šeimai, mažamečių gali likti nesuprasta.
Vienok, ir vieniems ir kitiems bus smagu paganyti akis į dailiai nupieštus žmogeliukus ir pasimėgauti spalvingais, kiek šiurpokais Koralainos nuotykiais.
Jau filmuko pradžia byloja, kad laukia nepaprastas reginys ir pliūpsnis nuotykių. Lakios fantazijos mergaitė Koralaina vaduojasi iš nuobodulio pančių skaičiuodama nuobodžius langus ir ypatingai nuobodžias kėdes… Nuobodybė ją tiesiog erzina ir ši jauna mergina, savam amžiui jau prikaupusi nemažą bagažą cinizmo, atranda mažas dureles, kurios patraukia jos dėmesį. Atranda ji šias dureles, nes daugiau nėra ką veikti. Tėvai nuolat skrebena klaviatūromis ir neturi jai laiko, o vienintelis jų prašymas leisti jiems dirbti. Koralainai, žinoma, tas nepatinka, ji svajoja apie tėvus leidžiančius laiką su ja, iškilmingas vakarienes ir nesibaigiančius nuotykius. Atvėrus tas mažas dureles staiga visos jos svajonės išsipildo ir ji atranda tobulą pasaulį…
Koralaina mėgaujasi nepaprastu pasauliu iki tol kol suvokia, kad viskas per gerai, kad būtų tiesa. Taip sapnas virsta košmaru ir prasideda ta dalis, kuri gali ne juokais nugąsdinti mažiausius žiūrovus. Kita vertus vaikai pratę prie žiaurių pasakų, vilkas suėda senelę ar ožiukus ir nieko tai negąsdina tad gal nieko tokio, jei mažuosius kiek pamokys nedora ragana, iš esmės nešdama tą seną žinią, kad neimtų saldainių iš nepažįstamųjų.
Žiūrovui jau gana anksti pasidaro aišku, kad nutiks kažkas negero, bet dėl to filmukas netampa mažiau įdomus, anaiptol. Smalsu sužinoti, kaip mažoji nuotykių ieškotoja išsisuks iš padėties ir kam ji ryšis, kad viskas stotų į savo vėžes. Tai kupina jaudulio ir nuostabių vaizdų kelionė, į kurią mus pasikviečia jaunoji cinikė Koralaina.
Režisierius Henry Selick sukuria dar vieną košmarišką pasaką ir demonstruoja, kad tai daryti geba meistriškai. Pasaulių, tikrovių įvairovė jo stichija. Įžengęs į didįjį kiną su „Beždžioniuku“ jis atskleidė savo talentą fantazuoti, atnaujinęs Kalėdinę pasaką („Košmaras prieš Kalėdas“) jis patvirtino tą talento turėjimą, o dabar su Koralaina jis ir toliau demonstruoja fantazijos fontanus. Tačiau jei į šiuos kūrinius pažiūrima atidžiau galima teigti, kad tai vienas ir tas pats pasaulis. Mistinis, paslaptingas ir kažkuo traukiantis pasaulis, kuriuo malonu mėgautis, bet dar maloniau vėliau grįžti į gerai pažįstamą, savą, kad ir ne tokį stebuklingą pasaulėlį.
Filmukas iš tiesų spalvingas ir įtraukiantis. Tiesa, didžioji dalis šių dienų animacijos pasižymi gražiais vaizdais ir smagiais nuotykiais. Šį filmuką tikrai bus malonu stebėti ne tik vaikams, bet ir tėvams, tik bėda ta, kad gali nutikti taip, kad tėvams jį stebėti bus kur kas maloniau, nei mažiesiems žiūrovams. (Raminta Česnaitė)
1. „Mirtis jai tinka“ (Death Becomes Her, 1992)
Ką reiškia oriai senti? Roberto Zemeckio ir Davido Koeppo antgamtinėje juodojoje komedijoje „Mirtis jai tinka“ žiūrovas įtikinamas, kad išlikti laimingam, sveikam ir be raukšlių iš tiesų reiškia ne sveikatingumą, o veikiau gerus ryšius.
Kai 1992 m. įvyko filmo premjera, pagrindinėms filmo herojėms Meryl Streep ir Goldie Hawn buvo per 40 metų. Nors istorija šlovina magijos žavesį mokslo apsėstame pasaulyje, nagrinėjamos problemos atrodė tikros ir asmeniškos: Streep kartą garsiai pavadino filmą dokumentiniu filmu apie Los Andžele atsiradusią maniją slėpti natūralius senėjimo požymius.
Filmo „Mirtis jai tinka“ veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio Holivude – epochoje, kai buvo madinga reguliariai darytis plastines operacijas, turėti neištikimus partnerius, apsimesti mirusiu dėl savisaugos ir rankinėje nešiotis odos atspalvio purškiamų dažų skardinę.
Šios romantinės komedijos centre – dvi itin konkuruojančios bičiulės, kurios abi stengiasi susitaikyti su savo mirtimi: tai jau primiršta Brodvėjaus žvaigždė Madelina Ešton (akt. Streep) ir labai nepasitikinti savimi rašytoja Helen Šarp (akt. Hawn). Jų gyvenimo misija? Viena kitą pranokti tiek profesine, tiek asmenine prasme. Ešton pavagia Šarp sužadėtinį, o Šarp po daugelio metų iškyla kaip naujai išleista rašytoja. Ešton slapta medžioja jaunesnę meilužę, kai jai nuobodu. Šarp planuoja, kaip priversti buvusį sužadėtinį vėl ją įsimylėti.
Susidaro painus meilės trikampis su nepastoviu plastikos chirurgu, tapusiu rekonstruojančiu mirtininku Ernestu Menviliu (akt. Bruce’as Willisas). Kadaise garsėjęs geriausiu savo darbu, kad išlaikytų blizgančias Holivudo žvaigždes be raukšlių, dabar jis apsiriboja nepakankamai vertinamu menu padėti mirusiesiems atrodyti natūraliau, nei jie atrodė gyvi.
Vieną audringą naktį Ešton palieka jos jaunesnis slaptas vaikinas, kuriam gėda dėl judviejų amžiaus skirtumo. Sugniuždyta ji atsiduria prie Lislės Von Ruman (vaidina žavioji Isabella Rossellini), turtingos visuomenininkės, prekiaujančios tamsiaisiais menais, durų slenksčio.
Von Ruman, užjaučianti su amžiumi susijusį Ešton nepasitikėjimą savimi, turi atsakymą, kaip visas šias problemas (raukšles, maišelius po akimis ir suglebusią odą) priversti išnykti: retą ir brangų stebuklingą eliksyrą, kuris žada bent dešimtmetį tobulo, nepakitusio grožio.
Popieriuje tai – svajonės išsipildymas. Tačiau tai Beverli Hilsas, todėl yra vienas kabliukas: grožis – skausmas, o prakeiksmas siempre viva (ispaniškai tai reiškia „visada gyvas“) reiškia, kad jūsų kūnas, geriau ar blogiau, išlieka nemirtingas, pergyvenantis net pačius baisiausius nelaimingus atsitikimus.
Šis raganiškas, absurdiškas vaidybinis filmas buvo ankstyvas savo laiku, nes numatė realybės televizijos scenarijų atsiradimą, o jo scenos ir siužeto posūkiai buvo be detalių. Nepaisant to, kad filmas buvo komerciškai sėkmingas (visame pasaulyje uždirbo 149 mln. dolerių), kritikai jį įvertino kaip apgailėtiną ir groteskišką. Vis dėlto jis užkariavo jaunosios kartos „drag queens“ ir kultą puoselėjančių „cosplayerių“ vaizduotę, taip pat išugdė vis didėjantį „queer“ gerbėjų ratą.
Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo negirdėta, kad kompiuterine grafika ekrane būtų galima atkurti tikrovišką žmogaus odą ir kūno dalis, pavyzdžiui, 180 laipsnių galvos sukimąsi ar šautuvo šūviu padarytą skylę žarnyne. Tačiau, šis filmas remiasi šiais šlovingais specialiaisiais efektais kaip scenografijos elementais, už kuriuos filmo vaizdo efektų komanda pelnė „Oskarą“ ir „Bafta“.
Nors filmas prasideda kaip keršto siužetas, persmelktas smulkmeniškumo ir burtų, šalia raminamaisiais pripildytų vyno taurių ir kraujo liejimo po atviru dangumi atsiskleidžia keistai žavi istorija apie moterų draugystę ir apie tai, kaip svarbu pasirinkti palaikyti viena kitą (kartais tiesiogine prasme), užuot pasidavus konkurencijai.
