Seksualumas – vienas iš esminių elementų, kurie laikui bėgant padėjo formuoti siaubo filmus. Nesvarbu, ar tai būtų gundantys, jaudinantys vampyrų įkandimai, kuriuos ir šiandien dažnai matome medijose, ar kanibalizmas, kaip viską ryjančios meilės forma, tikrai ne paslaptis, siaubo filmai dažnai gali būti vieni seksualiausių tarp visų kino žanrų. Tokie klasikiniai filmai kaip „Psichopatas“ (angl Psycho) ir „Drakula“ (angl. Dracula) nutiesė kelią šiam subžanrui, atverdami kelią epochai, kai sekso, seksualumo naudojimas filmuose, ypač kai tai susiję su moterimis, pradėtas slopinti vis mažiau.
Nors psichikos sveikata ir traumos yra dvi iš labiausiai nagrinėjamų siaubo filmų temų, lytis ir seksualumas nuo jų neatsilieka. Tai įrodo, kad kartu su įtraukiančiais dramatiškais pasakojimais šis gerbėjų mėgstamas žanras gali būti kur kas daugiau nei tik šiurpą keliančios bauginančios scenos ir nerimą kelianti atmosfera.
Taigi, siaubo ir seksualumo sankirtos kine tyrinėjimas yra sudėtingas ir daugialypis darbas, kuriame gilinamasi į žmogaus psichologijos, visuomenės tabu, lyties ir seksualinės tapatybės vaizdavimo gelmes. Seksualumo tyrimas siaubo kine – turtinga ir neretai slopinama terpė, kurioje galima tyrinėti sudėtingus žmogaus troškimus, represijas ir tamsiuosius žmogaus prigimties aspektus. Seksualumo vaizdavimas siaubo filmuose dažnai atspindinti kultūrinį nerimą, troškimus ir baimes. Šiame straipsnyje nagrinėsime dešimt geriausių siaubo filmų, kuriuose atsispindi seksualumo, lyties ir tapatybės dinamika.
10. „Dženiferės kūnas“ (Jennifer’s Body, 2009)
Šis filmas, tai lyg „Saulėlydis“, bet skirtas vaikinams, nes vietoje Roberto Pattinsono vaidina, tobuloji Megan Fox. „Dženiferės kūnas“ prasideda apgaulingai lengva vidurinės mokyklos nata, pristatančia Dženiferę Čekę (akt. Fox) ir Needy Lesnicky (akt. Amanda Seyfried) kaip geriausias drauges visam gyvenimui. Dženiferė – karščiausia ir populiariausia mergina mokykloje, o Needy yra – na, reikalinga.
Dženiferė yra klasikinė paauglių karalienė, valdanti mokyklą. Berniukai jos geidžia, ji vyriausioji palaikymo šokėjų komandos vadovė, ir galbūt jos ego gerai jaučiasi, kai šalia jos sekioja vargšė Needy. Bet tada ji virsta, ne visai vampyre, nors ir siekia gerklės su iššieptais dantimis. Ji – kažkoks demonas ar pabaisa, kurios gyvenimo misija tampa paauglių vaikinų užpuolimas.
Jos įvaizdis suteikia jai vertingą ginklą, padedantį pasotinti savo nedorą apetitą. Nedrąsiems vaikinams, kurie niekada nebūtų drįsę pasvajoti susitikinėti su Dženifere, dabar ji atrodo netikėtai draugiška, netgi gundanti. Vienas vaikinas net gi pakviečiamas į jos namus. Pasirodo, tai baisūs tušti namai. Dženiferei pavyksta išsisukti nuo atsakomybės už žmogžudystę, nes, na, kas galėtų tikėtis, kad seksuali ir populiari palaikymo komandos šokėja, draugė slapta geria kraują ir galbūt ryja mėsą? Tik Needy įtaria siaubingą tikrovę ir galiausiai būtent ji atsistoja tarp Dženiferės ir dar jos daugybės aukų, įskaitant ir tokį simpatišką vaikiną kaip Čipas Dove’as (akt. Džonis Simmonsas), kuris, kaip žinia, simpatiškas vaikinas, nes jo vardas Čipas Dove’as…. juk tai tikrai ne piktadario vardas…
Juostos kūrėjos Diablo Cody viduje slypi menininkės siela, o jos scenarijus šiai medžiagai suteikia tam tikro kraštutinumo, savotiško džiaugsmingo pasimėgavimo, kuris yra bekompromisis. Tai nėra ištisinis paauglių siaubo trileris. Dženiferės ir Needy portretai šiek tiek per daug žinomi, dialogai šiek tiek per daug necentriški, įvykiai per daug keistoki.
Megan Fox – įdomus pasirinkimas. Mes ją laikome žvaigžde, bet iš tikrųjų tai yra jos pirmasis pagrindinis vaidmuo. Fox padarė daug gero savo karjerai su dviem „Transformerių“ filmais, bet šis – tai yra jos pirmoji galimybė iš tikrųjų pasirodyti, ir žinote ką? Ji pasirodo. Ji vaidina puikiai ir net su su krauju permirkusia suknele ir susivėlusiais plaukais atrodo tobulai.
Filmą režisavo Karyn Kusama. Su šia medžiaga ji tvarkosi efektyviai ir su tam tikru pasimėgavimu. Tai gal ir ne meno kūrinys ar kažkoks šedevras, bet kaip filmas apie kūnais ir krauju mintančią merginą jis geresnis, nei turi būti.
9. „Ginger Snaps“ (2000)
Ar tapimas moterimi kažkokiu giliu psichologiniu požiūriu yra panašus į tapimą vilkolakiu? Džindžer – penkiolikmetė, nervinga, griežta ir kartu su jaunesne seserimi mėgsta inscenizuoti ir fotografuoti mirties scenas. Jos yra sudariusios paktą, kad mirs kartu. Spalio pradžioje, tą naktį, kai jai prasideda pirmosios mėnesinės, o tai yra ir mėnulio pilnaties naktis, vilkolakis įkanda Džindžer.
Per kelias dienas jos kūnas ir temperamentas smarkiai pasikeičia. Jos penkiolikmetė sesuo Brigita, padedama vietinio narkomano Semo, bando rasti vaistą padėti seseriai. Brigitai lenktyniaujant su laiku, artėjant Helovinui ir dar vienai pilnaties dienai, Džindžer tampa vis baisesnė, o mirti pradeda ne tik vietiniai šunys…
Šis mažo biudžeto kanadiečių filmas apie vilkolakius sukelia šoką, kuris prasideda lėtai ir pamažu, auga iki fantastiškos kulminacijos, kuri yra labai įdomi. Standartinę istoriją „nekaltą žmogų užpuola vilkolakis ir jis/ji pradeda virsti juo“ papildo keletas originalių akcentų, pavyzdžiui, lytinio brendimo aspektas, kai paauglė įkandimo auka savo transformaciją supainioja su menstruacijų bėdomis.
Nuoširdūs dialogai, puikiai išvystyti personažai ir puikiai vienas kitą vaidinantys aktoriai – tai tik keletas priežasčių, kodėl šis filmas tapo tarsi „miegančiu“ hitu ir sulaukė iš esmės palankių kritikų, kurie iš tikrųjų stengėsi jį žiūrėti, atsiliepimų.
Filmą atidžiai žiūrėsite dėl nenuspėjamo pasakojimo. Niekada nesi visiškai tikras, kur filmas eina ir kas gali tapti kita auka, todėl tiesiog privalai žiūrėti, kad sužinotum, kur link pasuks istorija. Filmo tempas – vietoje, o istorija ideali. Viskas prasideda neabejotinai realistišku tonu, o paauglių bėdos ir širdgėla vidurinėje mokykloje yra sąrašo viršuje. Tai suteikia mums laiko pažinti ir net pamėgti pagrindines veikėjas, būtent Emily Perkins ir Katharine Isabelle, vaidinančias paaugles seseris Brigitą ir Džindžer. Tinkamai supažindinus su veikėjomis, pradeda kauptis liguisti ir kruvini įvykiai, o tada merginos mus visą laiką įtraukia į filmą, nekantriai laukiant kito makabriško įvykio ir stebint, kas nutiks. Mirties, draugystės ir valdžios temos persmelkia visą filmą, o veikėjai yra simpatiški tik todėl, kad visi jie pernelyg žmogiški ir be galo smagu, kad jokio beprasmiško sentimentalizavimo čia nėra.
Laimei, siaubo filme negailima ir tyškančio kraujo efektų. Tai nėra pats kraupiausias kada nors sukurtas filmas, tačiau jame gausu nupjautų kūno dalių ir arterijų fontanų. Humoro jausmas ir daug juodosios komedijos neleidžia filmui tapti pernelyg niūriu. Kadangi tai mažo biudžeto filmas, specialieji efektai nėra išskirtiniai, tačiau jie solidūs ir daugiau nei tinkami. Nepaisant to, kad tai tragiška, niūri istorija, ji be galo gera ir įtraukianti.
8. „Grobuonių veislė“ (Species, 1995)
Pagalvokite apie tai. Filmuose kalbama, kad kosmose, už nesuskaičiuojamų šviesmečių nuo Žemės, egzistuoja daugybė ateivių rūšių, galinčių keliauti tarp žvaigždžių ir siųsti pranešimus po visą visatą. Jų civilizacijos turi būti nuostabiai pažengusios, bet kai mes pagaliau su jais susiduriame, ką gauname? Bjaurias, gleivėtas morfų būtybes su eilėmis piktų dantų, kurių didžiausias kultūrinis pasiekimas – šokinėti į žmones iš už daiktų. „Grobuonių rūšis“ – filmas, kuriame nagrinėjama ši slegianti vizija. Kaip ir „Alien“ bei daugelis kitų filmų, jis paremtas kitos rūšies baime ir prielaida, kad ateiviai iš esmės nori mus suvalgyti.
Rogerio Donaldsono režisuotas filmas „Grobuonių rūšis“ pagal Denniso Feldmano scenarijų prasideda įdomia prielaida: Radijo teleskopai fiksuoja signalus iš kosmoso, kuriuos iššifravus randama DNR eilutės formulė, kurią galima sujungti su mūsų DNR eilute. Taip gali gimti būtybė, kuri būtų ir žmogus, ir ateivis – galinti gyventi čia, bet turinti kitos rūšies požymių. Slaptos vyriausybinės laboratorijos mokslininkai atlieka eksperimentą, kurio metu gimsta graži mergaitė. Įžanginėje scenoje jie bando ją numarinti dujomis.
Jau po kelių dienų ji atrodo kaip dešimtmetė, o kitą kartą, kai ją pamatysime, ji subręs ir taps seksualia blondine (akt. Natasha Henstridge). Tai žinome, nes filme nemažai laiko skiriama tam, kad ji nusimestų liemenėlę viliodama savo aukas sūkurinėse voniose, nes nori poruotis.
Gryna logika rodo, kad jei ji gali beveik per naktį iš 10-metės virsti 21-erių metų mergina, ji turėtų mirti nuo senatvės dar nesibaigus filmui. Bet ne, ji visą likusį filmo laiką išlieka sekso bombos stadijoje, išskyrus tuos atvejus, kai virsta šiurpia pabaisa. Benas Kingslis, yra tas neįkainojamas aktorius, daro viską, ką gali, atlikdamas pagrindinį Fičo, mokslininko, vadovaujančio komandai, persekiojančiai pabėgusį ateivį, vaidmenį. Kadangi pabaisos egzistavimas turi išlikti paslaptyje, visuotinis pavojus skelbiamas pavėluotai. Vietoj to Kingslis randa Presą (akt. Michael Madsen), vyriausybės samdomą žudiką, Daną (akt. Forest Whitaker), „empatiką“, galintį pajusti, kas įvyko tam tikrose vietose, Ardeną (akt. Alfred Molina), antropologą, ir Laurą (akt. Marg Helgenberger), molekulinę biologę.
Ateivė, vardu Sil, greitai mokosi. Ji užsiregistruoja motelyje, klausia tarnautojo: „Kur galėčiau rasti vyrą?“ ir bare susiranda pirmąją savo auką. Kol paieškos komanda seka jos pėdsakais, empatikas užfiksuoja signalus, kad ji atmetė vieną vaikiną, nes jis galbūt neturėjo tinkamų genų, todėl vilioklė ateivė ieško tinkamo, išrinktojo, kas sukurtų visą Sil liniją.
Filmas baigiasi gaudynėmis per kanalizaciją ir į požeminį naftos ežerą. Čia daug liepsnų ir kovų, daug ir daug scenų, kuriose būtybė iššoka, užpuola iš už daiktų. Scenarijuje yra viena eilutė, kuri nurodo įdomią kryptį, kuria filmas galėjo pasukti. Sil, pusiau ateivė, pusiau žmogus, vadovaujasi instinktais, o ne protu, ir nežino, kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi.
7. „Jis tave seka“ (It Follows, 2014)
Jei pažvelgę į nerimą keliančio ir pelnytai išgarsėjusio siaubo filmo „Jis tave seka“ pavadinimą negalite pasakyti, apie ką filmas, vadinasi, jis jau veikia. „Jis tave seka“, antrasis scenaristo ir režisieriaus Davido Roberto Mitchello filmas, veikia taip gerai, nes jo kūrėjai žiūrovus laiko per atstumą. Tai istorija apie vaiduoklius, nors mirę žmonės nebūtinai persekioja priemiesčio herojus. Tai filmas apie paauglius, kurie užsiima seksu, nors tai nėra nei paprastas nepilnamečių sekso šlovinimas, nei pasmerkimas. Vietoj to, kino juosta ir pratęsia, ir sustiprina vidurinės mokyklos laikų baimių stiprumą, kol jos tampa senovinėmis egzistencinėmis baimėmis. Šia prasme „Jis tave seka“ iš tikrųjų yra ne apie seksą, o apie nepakeliamą, nenusakomą nuotaiką, kuri užplūsta sulaukus pilnametystės ir niekada iki galo neišsisklaido, net po kulminacinių seksualinių ar kitų smurtinių veiksmų.
Lytiškai plintančios ligos, neplanuotas nėštumas ir socialinis nerangumas alaus vakarėlių metų. Kaip neplanuotos sekso pasekmės šie išvardyti dalyki yra lyg švelnus vėjelis palyginus su nesustabdoma šmėkla, kuri stebi judrius paauglius ir yra perduodama iš vienos aukos kitai nepadoriu būdu.
Kadangi „Jis tave seka“ susijęs su nesibaigiančia hormonų krize, kurią vadiname paauglyste, filmas pasakoja apie nelogiškus veiksmus, turinčius ilgalaikių pasekmių. Džėja (akt. Maika Monroe), tipiška niūri paauglė, tai sužino netrukus po to, kai su Hju (akt. Jake’as Weary) turi lytinių santykių ir yra pagrobiama.
Chloroformu užmigdydamas ir surišdamas Džėją, Hju sąmoningai, bet nekantriai papasakoja jai viską, ką žino: Džėja yra naujausia lytiškai plintančio persekiojimo auka. Ji turi perduoti šią naštą kitam asmeniui, užsiimdama daugiau lytinių santykių. Jei to nepadarys, ją nepaliaujamai persekios pažįstamas žmogus… o gal tai bus nepažįstamasis… galbūt gyvas ir (arba) miręs. Tas, kuris seka Džėją (tai priklauso nuo kiekvieno susitikimo) nėra matomas niekam kitam, bet tikrai gali jai pakenkti. Džėja perduoda šias žinias nerimaujantiems draugams, pavyzdžiui, užkietėjusiam meilužiui Polui (akt. Keiras Gilchristas). Jie stengiasi padėti Džėjai išvyti tai, kas ją persekioja.
Davido Roberto Mitchello žemos kokybės filmas, sutelkiantis dėmesį į lytiškai sujaudintus paauglius, yra pripildytas stilistinio suklestėjimo ir tobulai išrinkto John Carpenter priesaikos davimo bei autentiško pojūčio, kad jūs stebite tikrą košmarą.
6. „Po oda“ (Under the Skin, 2013)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
5. „Titanė“ (Titane, 2021)
Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis. „Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.
Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šį kartą „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.
Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.
Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šelmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.
Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…
Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.
Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“. (Agnė Lukaševičiūtė)
4. „X“ (2022)
„X“ filmų seriją sudaro amerikietiški siaubo filmai, sukurti pagal originalią Ti Westo parašytą istoriją. Franšizę sudaro originalus filmas, jo priešistorė ir tęsinys. Bendras filmų siužetas sukasi apie dvi veikėjas – Maksiną Minks ir Perlą, kurias įkūnijo Mia Goth.
Pirmasis filmas „X“ buvo palankiai sutiktas kritikų, o kino teatrų kasose sulaukė sėkmės. Filmas, kuriame buvo atiduota duoklė praeities „slasher“ filmams, buvo laikomas siaubo filmų klasika ir paveikus, numatant jo įtaką žanro ateičiai. Filmo priešistorė sulaukė labai teigiamų kritikų vertinimų, kai kurie teigė, kad ji netyčia patobulino ankstesnės dalies premisą, ir taip pat buvo sėkminga kasoje.
Pirmasis filmas „X“ pasakoja apie 1979 m. filmų suaugusiesiems aktorių ir nedidelės filmavimo grupės atvykimą į pagyvenusios poros sodybą apleistame Teksaso kaime. Ten jie sumanė filmuoti filmus suaugusiems. Kai diena pereina į naktį, svečiai pamažu supranta, kad jie nėra saugūs ir kad į jų gyvybes taikosi netoliese esantis priešas.
Antrasis filmas Ti Westo „Perlė“ pasakoja apie tai, kokie bauginantys gali būti aktoriai, kai jie maitina tą žlugdantį poreikį būti matomiems bet kokia kaina. Todėl labai tinka, kad šio filmo genialiausia akimirka, paskutinis kadras yra aktorė Goth, kuri savo veidą naudoja nerimą keliantiems tikslams. Tai plati, priverstinė šypsena. Jos dantys signalizuoja apie laimę, o retkarčiais trūkčiojantys veido raumenys ir trykštančios ašaros sako kažką daug baisesnio, ir visa tai sustingę toje neviltyje. Westas priverčia mus žiūrėti į ją per baigiamuosius titrus. Visa tai beprotiškai, nuostabiai diskomfortiška, ir norėtųsi, kad ši personažų studija dažniau siektų tokio efekto, pasakodama istoriją, kuri nėra tokia niuansuota kaip jos paskutinis, tylus pagalbos šauksmas.
Scenarijaus autoriai Westas ir Goth piešia monstro portretą, smagu interpretuoti Perlės pasisakymus visame filme kaip aktoriaus ir serijinio žudiko dvigubą kalbą: „Visas pasaulis sužinos mano vardą“, „Nemėgstu realybės“, „Viskas, ko noriu, tai būti mylima“. Goth šiuos apreiškimus įskaito pirmapradėmis vitrinomis, išsakomomis kvėpuojančiu, stipriai akcentuotu balsu, dėl kurio ji turi skambėti tarsi naiviai ir labai nekaltai, kaip nesuskaičiuojamos daugybės Perlės kopijų. Vėliau ilgai trunkantis stambus Goth planas nukelia mus į pašėlusį jos nerimą dėl to, kad ji nėra mylima, jos baimę dėl savo tikrojo „aš“, nesuvokiant, kad staigus posūkis jos viduje yra netoli, ypač po to, kai kažkas priverčia ją pasijusti maža. Tada ji dėl to kenčia.
Įkalinta nuošalioje šeimos fermoje, Perlė turi rūpintis sergančiu tėvu, o ją griežtai prižiūri pamaldi motina. Trokšdama prabangaus gyvenimo, kokį matė filmuose, Perlė susiduria su savo ambicijomis, pagundomis ir nuoskaudomis šioje kultinėje „X“ piktadarės kilmės istorijoje. Kelios žmogžudystės „Perlėje“ yra labiau apskaičiuotos ir įvyksta kaip pykčio, atstūmimo ir jos pačios nusivylimo scenų kulminacijos. Westas tas akimirkas įskaičiuoja, kurdamas baimę iš kameros judesio (vienoje vietoje ji lėtai sukasi, laukdama, kol Perlė atsiras kadre), o jo montažas pasižymi savotišku brutalumu. Veiksmas, paprastai vykstantys dienos šviesoje ir Perlės psichozėje. Būtent šis tono mišinys nepataiko taip aštriai, kaip norėtųsi, tačiau nužudymai tikrai veiksmingai bauginantys.
Šiuo metu yra kuriamas trečias franšizės filmas.
3. „Troškulys“ (Thirst, 2009)
Šiais laikais susidomėjimas vampyrų tematika jau gerokai išblėsęs, tačiau 2009 metais, kuomet buvo išleistas filmas „Troškulys“, vampyrai buvo „ant bangos“. Visi žavėjosi kraują geriančiais, amžinai gyvuojančiais, išbalusiais, ryškius skruostikaulius turinčiais kraujasiurbiais. Tačiau „Troškulys“ šiuos padarus vaizduoja visai kitaip nei populiarieji Stephenie Meyer filmai paaugliams „Saulėlydis“, „Užtemimas“ ir „Jaunatis“. Ir jeigu ieškote ko nors labiau tinkamo suaugusiems, kažko ne tokio banalaus ir paaugliško, tuomet šis baisiojo žanro meistro iš Pietų Korėjos Parko Chan-Wooko filmas kaip tik jums.
Filmo siužetas sukasi aplink atsidavusį Pietų Korėjos dvasininką Hyo-Sungą (Song Kang-ho), kuris pasisiūlo dirbti prie ypatingo tyrimo, tiriančio mirtiną virusą, kuris veikia tik baltaodžius ir azijiečius. Deja, atlikdamas savanorystę dvasininkas užsikrečia virusu ir miršta, tačiau po kraujo perpylimo jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu išgyvena ir yra pradedamas garbinti kaip šventasis. Vėliau Hyo-Sungas sužino, kad kraujo perpylimui buvo panaudotas vampyro kraujas ir dabar jis jaučia didelį kraujo bei seksualinių malonumų troškulį.
Dvasininkas randa būdą kaip gauti jam taip reikalingo kraujo nieko nežudant. Kai Hyo-Sungas pamato Tae-ju (Kim Ok-bin), merginą, kurią sutiko dar būdamas paauglys, jis išsiaiškina, kad ji patiria smurtą tiek iš vyro, tiek iš savo pamotės. Dvasininkas atsiduoda savo aistroms su Tae-ju ir vėliau jie kartu sukuria planą, kaip atsikratyti smurtaujančio moters vyro. Tuomet Hyo-Sungas paverčia Tae-ju vampyre, tačiau jos juntamas kraujo troškimas priverčia Hyo-Sungą priimti itin sudėtingus, prieštaraujančius visai jo prigimčiai bei tikėjimui sprendimus.
„Troškulys“ vienu metu yra juodai komiškas, juokingas, romantiškas, keliantis siaubą bei liūdinantis ir priverčiantis susimąstyti filmas. Režisierius Parkas žvelgia į savo filmo subjektą iš unikalios perspektyvos. Kad apsunkintų ir taip keblią Sang-hyuno padėtį, režisierius pasitelkia religinį simbolizmą ir esminių principų rinkinį, kuris paverčia veikėją dinamišku, o ypač scenose, kuriose matomas vampyrų smurtas. Galima sakyti, kad veikėjai yra daugiadimensiai, o aktoriai šį aspektą perteikia išties puikiai. Filmas taip pat kupinas smurtinių scenų, kraujo, erotikos ir yra išties gąsdinantis, nepaprastai sujaudinantis ir stulbinančiai įtaigus. Ir kaip ir daugelis Parko filmų, jis nesibaigia tuomet, kai to tikisi žiūrovai. Galima teigti, jog „Troškulys“ yra vienas geriausių filmų apie vampyrus.
2. „Juodoji gulbė“ (Black Swan, 2010)
Šis šedevras parodo režisieriaus Darren‘o Aronofsky‘io aukščiausius gebėjimus perteikti tamsų, niūrų ir tuo pačiu išradingą žiauraus profesionalių balerinų gyvenimą.
Stebime Niną Sejers, drovią, tačiau ryžtingą dvidešimtmetę baleriną, kuri siekia gauti dvigubą vaidmenį – baltosios ir juodosios gulbių – klasikiniame kūrinyje, Gulbių ežere. Ji fantastiškai pasirodo baltosios gulbės rolėje, tačiau jai pasakoma, kad ji nesugeba įvaldyti juodosios netobulumo.
Keisti susidūrimai su pretenzingu šokių mokytoju Tomu, vieno kurių metu ji jam įkanda, kai šis prievarta ją pabučiuoja, staiga padeda jai gauti išsvajotą vaidmenį. Tačiau Tomas Ninai liepia stebėti naują šokėją, Lilę, kuri atitinka savybes, kurių reikia vaidmeniui. Nina kenčia nuo haliucinacijų – ją visur persekioja jos kopija.
Ji priima Lilės, su kuria nepalaikė šiltų santykių, kvietimą pavakarieniauti kartu, ir vakaras baigiasi ekstazi narkotiko vartojimu ir seksu Ninos namuose. Kai Nina kitą dieną pavėlavusi pasirodo repeticijoje, Lilė jau atliko juodosios gulbės šokį, ir Nina jos paklausė apie praėjusią naktį, tačiau greitai įsitikina, kad tai – tik dar viena haliucinacija.
Ji atsikovoja vaidmenį Tomui parodydama savo besąlygišką pasitikėjimą savimi, nepriimdama atsakymo ne, ir atlieka nepriekaištingą pasirodymą. Pirmame veiksme padariusi vieną klaidą, grįžusi į rūbinę ten randa Lilę, kuri ruošiasi juodosios gulbės daliai. Ji pavirsta blogąją savimi, ir jos susigrumia. Nina ją paduria su veidrodžio šuke, tačiau paaiškėja, kad iš tikrųjų ji nuduria Lilę. Nina paslepia kūną, ir grįžta atlikti juodosios gulbės šokio nepaprastam lygmeny.
Finalinėje, žiaurioje pirmojo veiksmo atomazgoje juodoji gulbė nušoka nuo skardžio, Ninai šokant ant paruošto čiužinio. Visi ją sveikina su nuostabiu pasirodymu, bet tada paaiškėja, kad ji badė save tam, kad pasirodymą atliktų idealiai.
Filmas – sukrečiantis, haliucinacijų kupinas košmaras, kuris yra puikus pavyzdys to, kad režisierius idealiai sugeba kontroliuoti savo išskirtinai ambicingą viziją. Siužeto vingiai istoriją palydi į kelią, kuris natūraliai tinka filmui. Ninos protas, išdavęs ją pačią, primena apie žiaurią egzistenciją, kurioje ji gyvena, ir tokių apgavysčių dėka mes galime patirti jos trapumą iš pirmų rankų.
1. „Tuk tuk“ (Knock Knock, 2015)
Filmo kūrėjas, Eli Rothas, neskaitant keleto prodiuserinių darbų, nuo to laiko, kai prieš dešimtmetį meistriškai šlykštūs „Nakvynės namai“ (angl. Hostel) pradėjo kankinimų pornografijos ciklą, nesirodė. Jo sugrįžimo filme „Tuk Tuk“ galime įžvelgti brandos požymių: čia moterų seksualumas kelia grėsmę ne šlykštiems jo ankstesnių darbų vaikinams, o vidutinio amžiaus vyrui, kuris galėtų atstoti bet kurį senstantį šou verslo atstovą. Rothas ir scenarijaus autoriai Guillermo Amoedo ir Nicolas Lopezas su apskaičiuotu iškrypėliškumu bando sukryžminti „Fatal Attraction“ ir „Funny Games“ surengdami ilgalaikį išpuolį prieš idilišką Holivudo architekto, dviejų vaikų tėvo Keanu Reeveso ir jo mylinčios menininkės žmonos, prieglobstį.
Pastarajai tėvo dienos savaitgaliui išsivežus vaikus iš miesto, Reeveso vaidinamas Evanas paliekamas groti senus „Kiss“ grupės albumus ir susigrąžinti puodą, kuris anksčiau buvo padėtas į stalčių jo vyriškame urve. Kūniškesnė pagunda kyla, kai ant jo durų slenksčio pasirodo nuo audros permirkusios didžiaakės ir didžiakrūtės vakarėlių merginos Genesis ir Bel (akt. Lorenza Izzo ir Ana de Armas). Žinome, kad Evanas laiko save riteriu su spindinčiais šarvais, todėl nenuostabu, kad jis pakviečia jas į vidų. Tačiau galime suabejoti tokiu žingsniu: iš pradžių vaikinui nusmuko kelnės, o paskui ir visa jo civilizuota išorė.
Po įžanginio sekimo kadro mes dažniausiai liekame vietoje ir stebime, kaip merginos žaidžia su Evanu: šūkauja sužinojusios jo didžėjaus praeitį, stebisi jo raumenų tonusu. Filmas žiūrovą protingai erzina: didžiąją pirmosios pusės dalį laukiame karšto trijų asmenų veiksmo, tačiau Rothas, regis, ne tiek domisi didžiuoju sprogimu, kiek pirminiais sukrėtimais ir galimomis jų pasekmėmis.
Izzo ir de Armas, kurioms skirta daug ekrano laiko, iš tikrųjų yra vertingiausios filmo žaidėjos, kurios keičia drabužius ir kiekvieną kartą vėl įeina į filmą kaip skirtingi mažų monstrų tipai. Keanu, mėginantis vaidinti daugiau, nei to reikalavo neseniai pasirodęs „Džonas Vikas“, nėra toks užtikrintas: jis gražiai mandagus, kai atremia pirmuosius merginų pasiūlymus, ir smagu matyti, kaip jo vidinis neramumas vėl prabunda, kai flirtas pakyla (arba nusileidžia) laipteliu aukščiau, bet po kiek laiko jis tampa isteriškas.
Kaip vizija, „Knock Knock“ išlieka gana niūrus: vyras – lengvai pasiduodantis kvailys, gaunantis tai, ko nusipelnė, o moterys – pavidalus keičiančios gundytojos. Tačiau filmą palaikanti infrastruktūra išradingai panaudota, namo izoliaciją, viliojančios užuominos, kad visa tai gali būti blogas sapnas yra nepaprastai patikima. Rothas išlieka tarp mūsų ryškiausių šoko prekeivių, nes su šia kino juosta mus įtraukia.
