Šio filmų dešimtuko pavadinimas skamba provokuojamai ir iš pirmo žvilgsnio netikėtai – 10 tik suaugusiems skirtų kino miuziklų.
Įprastai manoma, kad geriausi ir kino klasika tapę miuziklai, pradedant nepamirštamu „Ozo šalies burtininku“ (1939 m.), įskaitant legendinius „Dainuojančius lietuje“ (1952 m.) ar „Muzikos garsus“ (1965 m.) ir taip toliau iki mūsų laikų, yra skirti amžiaus cenzais neapibrėžtai auditorijai.
Bet, žinoma, neretas reiškinys yra tikrai ne vaikams kurti muzikiniai filmai, skirti ne sentimentaliai pramogai, o rimtoms problemos gvildenti. Kartais kuriami miuziklai, kurių rekomenduoti negalima net ne vaikams, o ir paaugliams – dėl smurto scenų ir seksualinių motyvų.
O kartais į miuziklo lankas įsibrauna… tikra pornografija. Puikus pavyzdys – vieno garsiausių Taivano kino režisierių Tsai Ming-Liango miuziklas „Kaprizingas debesis“ (2005 m.) – erotinė muzikinė drama, derinanti vulgarias sekso scenas ir puikia choreografija pasižyminčius miuziklo numerius su gigantiškomis dekoracijomis, įspūdingais šokiais ir kičiniais dainų tekstais, kurie apibūdina pagrindinių herojų jausmus ir svajones, baimes ir košmarus.
Pristatome geriau ar mažiau žinomų filmų kolekciją. Joje pasitaiko filmų, kurių pavadinimus palikome originalius, nes jie Lietuvoje nebuvo rodyti, todėl ir pavadinimai sunkiai išverčiami (dažniausiai dėl nepadoraus) konteksto.
10. „DICKS: THE MUSICAL“ (2023 m.)
Šio originalaus kino miuziklo siužetas publikai pirmą kartą buvo pristatytas kaip muzikinė komedija, pirmiausiai gimusi Brodvėjauje nepadoriu pavadinimu „Fucking Identical Twins“ pagal Josho Sharpo ir Aarono Jacksono pjesę. Jos autoriai teatre ir suvaidino dvynių pora, kuri ėmėsi didelių žygių, kad vėl suvienytų savo išsiskyrusius tėvus.
Pasaulinė filmo premjera įvyko 2023 m. rugsėjį tarptautiniame Toronto kino festivalyje, o po mėnesio jis buvo išleistas į Jungtinių Amerikos Valstijų kino teatrus kaip pirmasis studijos „A24“ muzikinis filmas.
Sumanymas kurti šį filmą gimė gerokai anksčiau – dar 2016-aisiais vasarą, bet projektą kelis kartus stabdė nenumatytos aplinkybės. Paskutinė buvo 2022 metų vasarį įvykęs dviejų studijų „Fox“ ir „Disney“ susijungimas. Tada studija „A24“ ir įsigijo dar nebaigtą projektą iš Peterio Chernino prodiuserinės kompanijos, o Larry Charlesas buvo paskirtas režisieriumi.
Filmo muzikos prodiuseris Marius de Vriesas duodamas interviu įtakingam kino industrijos žurnalui „Variety“ sakėsi manęs, kad jam tenka pareiga atkreipti dėmesį į išsamų darbą kuriant dainas ir aranžuotes, o paties filmo bendrą misiją pavadino „anarchiška ir silpnaprotiška“.
Žinodami bendrą filmo nuotaiką dainų kūrėjai specialiai nesistengė kad muzika skambėtų kaip parodija. Bet pripažino, kad kai kuriuos motyvus pasiskolino iš kitų muzikinių vaidinimų, pvz. dainoje „The Sewer Song“ kontrapunktu nuskamba melodijos iš garsių miuziklų „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (2007 m.) ir „Vargdieniai“ (2012 m.).
Beje, daugumos muzikinių numerių vokalinės partijos buvo įrašytos gyvai filmavimo aikštelėje, o ne tradiciniu būdu sinchronizuojant lūpų judesius su takeliuose iš anksto įrašytais vaizdais.
Susitvarkius su visomis numatytomis dainomis paaiškėjo, kad visų jų bendra trukmė buvo ilgesnė nei pats filmas, todėl nemažai įrašų teko paaukoti.
Kaip ir buvo prognozuojama, vos pasirodęs Amerikos ekranuose filmas susilaukė prieštaringų vertinimų. Aktyviai filmą gynęs įtakingas kino kritikas Rogeris Ebertas, perspėjęs, kad tai yra muzikinio žanro eksperimentas, kuriame klesti provokuojantis seksualumas, klasikinių miuziklų dvasia ir bendras pamišimas (general lunacy), akcentavo šiuos filmo privalumus: vingiuotą istoriją, nepaprastą energiją, laisvą struktūrą ir kitus teigiamus dėmenis.
Dar kino kritikas buvo sužavėtas filmo autorių bebaimiškumu leistis į pavojingas dviprasmybių lankas, bandant išplėsti ne tokias jau originalias siužeto idėjas.
Po viso šito peršasi graži išvada, kad netolimoje ateityje „Dicks: The Musical“ gali tapti kultine klasika. Pagyvensim – pamatysim! (G.J.)
9. „ANETĖ“ (Annette, 2021 m.)
Kas nutinka, kai populiarus stand-up komikas ir jo žmona operos solistė susilaukia dukros, turinčios nuostabią muzikinę dovaną? Atsakymą žino „Annette“ – 2021 metais sukurtas miuziklas, kurio režisierius – prancūzas Leos Carax. Įdomu tai, kad istoriją ir muziką filmui „Annette“ sukūrė žymios amerikiečių grupės „Sparks“ nariai broliai Ron ir Russell Maeliai.
Filme, kuris apibūdinamas kaip roko opera, pasakojama istorija apie nevykusio stand-up komiko Henry McHenry (vaid. Adam Driver) ir jo žmonos, operos solistės Ann Defrasnoux (vaid. Marion Cotillard) meilę bei gyvenimą, pasikeitusį šiems susilaukus naujagimės Annettės, turinčios nežemišką muzikinę dovaną. Muzikinėje dramoje vaizduojama kaip medinė marionetė, Annettė auga irstančios tėvų santuokos fone. Situacijos negelbsti ir Ann akompaniatorius (vaid. Simon Helberg), jaučiantis susižavėjimą ir meilę talentingąjai solistei.
Kol operos solistė Ann džiaugiasi klestinčia karjera, jos vyras Henry tuo pačiu pasigirti negali, dėl ko šeimos dinamika ir santykiai dar labiau pablogėja. Annettės gyvenimas visiškai pasikeičia tuomet, kai audringos nakties jūroje metu, jos tėvai ant laivo denio nusprendžia sušokti valsą, kuris vienam iš jų tampa lemtingas. Paliksime skaitytojams žiūrėjimo malonumą ir neišduosime, kas juostoje nužudo ką, bet siurrealistinė istorija ir brolių Maelių scenarijus, turintis fantastikos elementų, sukuria į sapną panašią dramą, vertą kiekvieno kinomano dėmesio.
„Annette“ kūrėjai puikiai suderina rimtos dramos, humoro ir linksmos roko operos mišinį. Filme taip pat atsiskleidžia aktoriaus Adam Driver talentas, bandant atvaizduoti kompleksišką Henrio asmenybę, kuri dažnai mainosi tarp agresyvaus scenos chuligano ir rūpestingo tėvo, besąlygiškai mylinčio savo žmoną bei dukrą. Nuo Adam Driver taip pat neatsilieka ir prancūzų aktorė Marion Cottilard, žiūrovus jaudinusi savo jausmingu ir dramatišku nelaimingos solistės vaidmeniu.
„Annette“ žiūrovus nuo pat pirmos minutės įtraukia savo tamsia atmosfera, kurią papildo grupės „Sparks“ pasikartojimų pilna muzika. Pasak brolių Maelių, „Annette“ scenarijų šie mintyse nešiojosi gerą dešimtmetį, o su režisieriumi Leos Carax prie muzikinės dramos dirbo net 8 metus, per kuriuos kūrėjams pagaliau pavyko filmą pristatyti į dienos šviesą. „Annette“ 2021 metais buvo pristatyta Kanų kino festivalio atidaryme, kuriame sulaukė pozityvių kritikų atsiliepimų, o Leos Carax netgi buvo apdovanotas metų režisieriaus apdovanojimu.
8. „REPO! GENETINĖ OPERA“ (Repo! The Genetic Opera, 2008 m.)
Nieko jau seniai nestebina ta aplinkybė, kad beveik visi amerikiečių kino miuziklai sukurti pagal anksčiau žiūrovus džiuginančius muzikinius spektaklius.
Ne išimtis ir režisieriaus Darreno Lynno Bousmano „Repo! Genetinė opera“, sukurta pagal Darreno Smitho ir Terrance‘o Zdunich‘iaus roko operą, kuri pirmiausiai gimė muzikinio vaidinimo pavidalu.
2002-aisiais teatro scenoje pasirodęs vaidinimas, o po šešerių metų ir to paties pavadinimo filmas pasinaudojo aktualia organų transplantacijos temą, kuri, anot autorių, po penkiasdešimties metų taps ne tik dar aktualesnė, bet ir atves žmoniją ant išnykimo ribos.
2056-aisiais metais ekologinės katastrofos organų nepakankamumo epidemija nusiaubė planetą ir sunaikino 99 % žmonių.
Nuo visiško išnykimo žmones imasi gelbėti biotechnologinė megakorporacija „GeneCo“: ji siūlo transplantuoti dirbtinius organus, bet, žinoma, už didelius pinigus. Norintys prailginti savo gyvenimą perka reikalingus organus išsimokėtinai. O jeigu kas nors per tris mėnesius nepajėgia įnešti reikiamą skolos dalį, „GeneCo“ atsiunčia negailestingus antstolius, vadinamus „Konfiskuotojais“ (Repo Men), kurie nužudo skolininką ir sugražina kompanijai pilnai neišpirktus organus.
Kraupus siužetas netikėta linkme pakrypsta tuomet, kai „GeneCo“ generalinis direktorius Rotis Largas (akt. Paulas Sorvino) sužino, kad jis pats nepagydomai serga. Pasklidus šiai žiniai Ročio vaikai Luidžis, Pavi ir Amber susiginčija, kas paveldės tėvo verslą. Bėda ta, kad pats Rotis mano, kad nė vienas iš jų nėra vertas paveldėtojas, todėl planuoja padovanoti turtą savo anūkei septyniolikmetei Šailai.
Iš skandalingų žiniasklaidos straipsnių žinome, kad panašios turto dalybų istorijos ir su jomis susiję mirtini vaidai – jokia sensacija. Turtuolių gyvenime tai greičiau neatsiejama verslo dalis. Panašių filmų – taip pat į valias! Vienas naujausių – pernai matyta Ridley Scotto drama „Gucci mados namai“, iš kurios sužinojome, kad vieno garsiausių aukštosios mados namų paveldėtoja Patrizia Reggiani (ją suvaidino Lady Gaga) buvo apkaltinta savo vyro žmogžudystės užsakymu, net 18 metų praleido kalėjime ir pelnė Juodosios našlės pravardę.
Kraują gyslose stingdančių paslapčių nemažai ir filme „Repo! Genetinė opera“, nemaža jų dalis tenka ir laimingai palikimo paveldėtojai Šailai (akt. Alexa Vega), kurios gyvenimą ir anksčiau buvo apkartinusi paveldėta rimta genetinė liga.
Filmui buvo specialiai sukurta daug dainų, bet taupant laiką, kelių teko visai atsisakyti. Visos dainos sukurtos skirtingais stiliais – nuo klasikinių kompozicijų, roko ir džiazo iki elektroninės muzikos ir pankroko. (G.J.)
7. „NARKOTINĖ BEPROTYBĖ: KINO MIUZIKLAS“ (Reefer Madness: The Movie Musical, 2005 m.)
Šis režisieriaus Andy Fickmano komiškas miuziklas lengvai telpa labai plačioje retro filmų nišoje. Kartu tai ir filmas perdirbinys, laisvai perdirbantis klasikinį 1936 metų filmą – kriminalinę komediją „Pasakyk tai savo vaikams“ (Tell Your Children), žinomą ir kitu pavadinimu „Reefer Madness“ (galima versti kaip „Narkotinė beprotybė“).
Tas klasikinis filmas buvo sukurtas 1936 metais (rež. Louis J. Gasnieris) ir perspėjo apie jaunimą tykantį pavojų užkibus už mažų – „nekaltų“ – kvaišalų dozių pakliūti į rimtą narkotinę priklausomybę. Iliustruodami šį pavojingą kelią filmo autoriai ir savo siužete parodė kelias aukštesniųjų klasių moksleivių istorijas, kuriose kvaišalai (konkrečiai marihuana) išprovokuoja rimtus nusikaltimus: seksualinę prievartą ir net kelias žmogžudystės versijas – menamą, atsitiktinę ir ciniškai suplanuotą.
Tada Jungtinių Amerikos valstijų politikai dėjo daug pastangų kovodami su marihuanos paplitimu. Aktyvi šioje donkichotiškoje kovoje buvo Federalinio tyrimo biuro kontora, kurios atstovai nuoširdžiai norėjo perspėti tautiečius, kad narkotikai – tai blogis, provokuojantis nusikaltimus ir fizinį bei dvasinį degradavimą – psichozes ir kitokias silpnaprotiškumo formas. Todėl ir filmas tada buvo labai aktualus.
Kad ta aktyvi kova nedavė apčiuopiamų rezultatų – kita kalba. Juk kaip sakoma, kad ir kelias į pragarą grįstas gerais ketinimais...
Naujojo filmo veiksmas taip pat plėtojasi 1936 metais. Mažame Vidurio Amerikos miestelyje paslaptingas lektorius subūrė grupę tėvų į susirinkimą. Grėsmingas svečias praneša tėvams, kad atėjo įspėti juos apie marihuanos keliamus pavojus jų paaugliams vaikams.
Tuo metu laiminga paauglių pora Džimis Harperis ir Meri Lein mėgaujasi vienas kito draugija, nieko nenutuokdama kas vyksta kitose miesto vietose. O miesto pakraštyje Mėj rezidencija vadinamoje kriminalinėje landynėje bręsta rimti nusikaltimai. Čia jaunimas pirmą kartą parūko „žolytės“ ir paragauja „rimtesnių“ kvaišalų.
Bet tai nėra nieko nekainuojančios lengvabūdiškos pramogos. Už kiekvieną narkotikų dozę ir galimybė vėl ir vėl patirti malonias haliucinacijas reikia mokėti. Pamažu tikru narkomanu virtęs Džimis pradeda vagiliauti, o kartą ryžtasi įsilaužti į bažnyčią, kad pavogtų per mišias surinktus pinigus.
Šio nusikaltimo metu Džimis regi Kristų, kuris iš dausų ragina vaikiną pakeisti savo gyvenimo būdą, kad nebūtų pasmerktas amžinoms kančioms. Bet Džimis nepaiso Dievo persėjimo ir klimpsta į nuodėmių liūną vis labiau.
Istorija smarkiai komplikuojasi tuomet, kasi Džimis su drauge Sale šėliodami pavogtu automobiliu partrenka seną vyrą. Toliau nelaimių ir tragiškų įvykių virtinė tik didės.
Bet kuo arčiau finalo, tuo labiau iš tragiškų lankų siužetas bandys išvairuoti į vilties ir per amžius nekintančių moralinių vertybių kelią. Finalinis pyktybės sodo ir šėtoniškos knygos deginimas, o taip pat istorinės ir biblinės asociacijos dvelkia seniai praėjusių laikų dvasia, bet ir ragina įsiklausyti į Džimiui skirtą Jėzaus balsą „Išgirsk mane“… (G.J.)
6. „8 MOTERYS“ (8 Women, 2002 m.)
Pagal Roberto Thomaso pjesę sukurtas siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodė pažįstamas: turtingas patriarchas randamas savo lovoje su durklu nugaroje. Žiemos vidurys, o jo atokią sodybą supa gilus sniegas. Telefono linija nutraukta, o automobilis sugadintas. Yra aštuoni veikėjai, turintys ir motyvą, ir galimybę įvykdyti žmogžudystę. Tačiau tada išryškėja skirtumas: visi aštuoni pagrindiniai veikėjai yra moterys. Vienintelis vyras yra miręs.
Filme vaidina prancūzų kino žvaigždės: Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Fanny Ardant ir Emmanuelle Béart, kiekviena iš jų vaidina karikatūras – nuo intrigantės sesers iki žavios žmonos ir knygnešės dukters. Daug dialogų ir humoro (kiekviena moteris turi savo dainą ir šokį), “8 moterys” buvo prabangiai suprojektuotas ir gražiai nufilmuotas filmas. Kartu su painiu paslapčių tinklu ir tobula žmogžudystės paslaptimi filmas sužavėjo ir žiūrovus, ir kritikus, o visame pasaulyje uždirbo 26,6 mln. svarų sterlingų. Tai, kad filme buvo kalbama apie moteris, buvo svarbi jo patrauklumo dalis ir priežastis, dėl kurios jis ir po dešimtmečio nepraranda ištikimų gerbėjų. Kultinis pripažinimas įkvėpė teminius vakarėlius ir “Facebook” grupes.
5. „SVYNIS TODAS: DEMONIŠKAS FLYTO GATVĖS KIPRĖJAS“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007 m.)
Šio filmo herojus pasaulį išvydo dar pirmoje XIX a. pusėje ir pelnytai gali būti laikomas kolektyvinės fantazijos vaisiumi. Pirmą kartą demoniškas barzdaskutys Svynis Todas šmėstelėjo Charleso Dickenso romane „Martinas Čezlvitas“ (1844), o jau po dviejų metų šis britų literatūros klasiko paminėtas personažas, įvardintas kaip „blogio genijus“, jau tapo pagrindiniu veikėju Tomo Pincho romane „Perlų vėrinys“.
Vėliau apie šį makabrišką keršytoją ne kartą buvo rašomi romanai ir pjesės. Britų teatruose spektakliai apie Svynį Todą vaidinami nuo 1847-ųjų metų, o kinas šia istorija susidomėjo dar XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Naujausia legendinio siužeto versija perteikiama jau klasikinio miuziklo priemonėmis.
„Svynis Todas“ tarsi pratęsia ankstesnio Timo Burtono ir Johnny Deppo šedevro „Mirusi nuotaka“ (Corpse Bride, 2005) stilistika. Tik dabar originalaus animacinio siaubo filmo nekrofilišką pasaulį pakeitė ne mažiau slogi klasikinio gotikinio siaubo romano atmosfera ir niūrų komiksą primenanti stilistika.
Prieš daugelį metų Londone su miela žmona Liuse ir dukrele Joana ramiai sau gyveno kirpimo salono šeimininkas Bendžamenas Barkeris. Tačiau įsižiūrėjęs barzdaskučio žmoną pavydus teisėjas Terpinas (Alanas Rickmanas) pasistengia, kad jos vyrelis būtų be kaltės apkaltintas ir išsiųstas kalėti į Australiją. Po 15 metų tremties Bendžaminas sužino apie žmonos mirtį. Tada Londone ir pasirodo į vaiduoklį panašus keistuolis Svynis Todas, nustebinęs visus savo mokėjimu skusti barzdas. Tik štai po šios higieninės procedūros namo sugrįždavo ne visi atvykėlio klientai. Kai kurie žmonės po apsilankymo kirpykloje dingdavo be žinios, užtai Svynio Todo kaimynystėje įsikūrusios ponios Lovet mėsos pyragaičiai tapo dar skanesni, ir šiuos delikatesus nieko nenutuokiantys miestiečiai labai pamėgo. Iš kur jiems žinoti, koks įdaras šiuose pyragaičiuose pakeitė tradicinius tarakonus?
Miuziklų matėme visokių – linksmų ir romantinių, liūdnų ir sentimentalių, operetiškai spalvingų ir karnavališkai triukšmingų. Bet visa tai dabar galime pamiršti. Oskaru už dekoracijas apdovanotas miuziklas „Svynis Todas: Demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ įrodo, kad talentingi kūrėjai surado dar vieną populiaraus žanro formulę. Nes jų filmas – tai beprotiškai keista, isteriškai linksma ir siaubingai baisi siurrealistinė pasaka, kurioje senamadišką teatrališkumą dar labiau pabrėžia muzikinės baladės, ir visas šis kruvinas ginjolis apgaubtas šiurpą varančia mistine atmosfera.
4. „THE ROCKY HORROR PICTURE SHOW“ (1975 m.)
„Rocky Horror Picture Show“ 1975 m. kultinė klasika, yra vis dar kas savaitę rodoma viso pasaulio kino teatruose, nors ir praėjo 45 metai po šio filmo pasirodymo. Nuo to laiko filmas uždirbo daugiau nei 170 milijonų dolerių visame pasaulyje ir užima ilgiausiai rodomo filmo rekordą. Atsidavę gerbėjai moka visų dainų žodžius, didžiąją dalį dialogo geba atkartoti mintinai. Įdomu tai, jog „ Rocky Horror Picture Show “ turėjo pasirodyti kaip pjesė.
Ir taip, iš tiesų, „The Rocky Horror Picture Show“ pirmą kartą atgijo 1973 m. kaip muzikinis spektaklis mažoje talpumo studijoje virš Londono Karališkojo teismo teatro. Tai gana keista atsižvelgus į dabar esamą filmą, tačiau galima pastebėti, jog veiksmas vyksta lyg būtų pritaikyta teatro scenai. Choreografija, kompozicijos ir netgi aktorių žvilgsniai perteikia sceninę atmosferą. Tai įtraukia ir žiūrovą dalyvauti drauge su ekrane rodomais veikėjais. Tai vienas iš tų filmų, kurį turite paaiškinti naudodami daug brūkšnelių. Siaubo-roko-transvestito-stovyklos-visateksualinė-muzikinė parodija.
Filme yra kalbama apie du vienas kitam meilę jaučiančius jaunuolius Janet (Susan Sarandon) ir Brad‘as (Barry Bostwick), kurie suklumpa ir patenka į grėsmingą gotikinę pilį, kurioje vyksta kasmetinė Transilvanijos konvencija (gal tiksliau, Transilvanijos orgija?). Piliai vadovauja keistas daktaras Frank‘as N. Furter‘is, kuris aiškina, kad yra transvestitas iš Transseksualų planetos Transilvanijos galaktikoje.
Pašėlęs gydytojas pristato savo naujausią kūrybą – Rocky Horror. Jis yra raumeningas šviesiaplaukis vyras, turintis androginiškų bruožų, apsivilkęs aptemptomis auksinėmis trumpikėmis. Furter‘is turi keletą mokslinių kūrinių, kurie būtų išgąsdinę patį daktarą Viktorą Frankenšteiną, jau nekalbant apie Janet ir Brad‘ą. Tuo metu jaunuoliai susipažįsta su nuolatiniais pilies gyventojais, įskaitant kuprotąjį tarną Riff‘ą Raff‘ą, jo seserį Magent, kuri yra jo meilužė. Įstrigę sklandaus seksualumo pasaulyje Brad‘as ir Janet pradeda abejoti savo atsidavimu ne tik vienas kitam, bet ir laikytis socialinių normų, kurios, jų manymu, anksčiau buvo tokios svarbios.
Kaip prisimename iš romano „Frankenšteinas“, ne kiekvienas monstras pasirodo esąs sėkmingas. Daktaras Furter‘is turi porą ankstesnių pacientų, tarp jų – Eddie, kuris praeina pro sienas nesinaudodamas durimis ir įtartinai atrodo kaip ir jo odinė liemenė. Janet ir Brad‘as įsitraukia į vakarėlio dvasią, kaip sakoma svingerio žurnaluose. Filme garsiai sako daktaras Furter‘is: „Pasiduokite absoliučiam malonumui. Plaukite šiltais kūno nuodėmių vandenimis – erotiniai košmarai, be jokios abejonės, ir jausmingi sapnai, kuriuos reikia branginti amžinai. Ar negalite to tiesiog pamatyti? Nesvajok, tebūnie. “
Daktarą Furter‘į vaidina britų aktorius Tim‘as Curry‘as. Jis yra geriausias atlikėjas visame filme, galbūt todėl, kad atrodo, kad jam smagiausia. Jis taip pat yra gabus aktorius, o tai yra daugiau, nei galite pasakyti apie įvairius Transilvanijos veikėjus, kurie traukiami į ekraną dėl įvairių priežasčių ir atrodo, kad jie buvo pakviesti į ne tą vakarėlį. Tai tampa nebesvarbu, nes daktaras Furter‘is buvo puikus šeimininkas. Ant jo veido labai daug makiažo, ryškios lūpos. Ant jo kūno pėdkelnės su tinkleliu, pirštinės be pirštų, juodos trumpikės ir korsetas. Ikoniškas akcentas – perlų vėrinys.
Šiame filme galima įžvelgti užuominų, net į 15 klasikinių filmų tokių kaip: „Frankenšteinas“, „Nematomas žmogus“ ar „King Kongas“. Tai prideda keletą įdomių seksualinių vingių. Garso takelis yra fenomenalus, puikiai reprezentuojantis netinkamos, smerktinos kultūros, nuotykių kupino seksualumo ir 70-aisiais žinomos rokenrolo estetikos laikus. Nuo žymios „Time Warp“ iki Tim Curry „Sweet Transvestite“ ar Susan Sarandon „Touch-A, Touch-A, Touch me“. „The Rocky Horror Picture Show“ nepaleidžia be jaudinančios patirties kiekvieno.
Vienintelė kritika yra ta, kad siužetas yra šiek tiek pačiuožęs, sunku suprasti, kas vyksta. Taip pat derėtų nepamiršti legendinio Frank‘o savirealizacijos himno: „Aš esu mielas transvestitas – iš Transeksualų Transilvanijos“, kai kuriuos translyčius žiūrovus šiuo metu tai žeidžia. Nepaisant to, filmas tapo legenda. Beveik visa istorija yra pasakojama per dainas, o ne dialogus, o tai prasminga, nes filmas yra miuziklas, tačiau žodžiai gali būti beveik netikslūs, neatitikti prasmių. Muzika yra puiki, patraukli, tačiau ji taip pat apdovanoja gerbėjus, kurie nusprendžia dar kartą peržvelgti filmą iš naujo. Tai leidžia jiems suprasti visas užuominas, pokštus, dainas ir įvairias paslėptas detales. Iš tikrųjų šis filmas yra labai aktualus šiems laikams ir standartams.
3. „ROCKETMAN“ (2019 m.)
Šio filmo pasirodymą ekranuose, be jokios abejonės, paspartino fenomenali „Bohemijos rapsodijos“ sėkmė visame pasaulyje. Filmas apie legendinės roko grupės „Queen“ lyderio Freddie Mercury‘io gyvenimą ir nuoširdi į savo prototipą labai panašaus aktoriaus Rami Maleko vaidyba buvo apdovanoti milijonų kino žiūrovų simpatijų.
„Bohemijos rapsodiją“ kūrė režisierius Bryanas Singeris, bet filmavimo darbams nepasibaigus dėl viešumoje pasklidusių žinių apie jo nederamą elgesį su moterimis režisierius buvo nušalintas ir filmą pabaigė jo kolega Dexteris Fletcheris.
Matyt, buvo nuspręsta, kad su šiomis pareigomis Dalios Ibelhauptaitės vyras gerai susitvarkė, jam buvo patikėta režisuoti filmą apie Serą Eltoną Johną.
Galima sakyti, kad Freddie Mercury ir Eltono Johno biografijos panašios nuo pat pradžių. Abu buvo „berniukai iš niekur“. Freddie Mercury gimė Zanzibare ir prieš tapdamas muzikantu, vadinosi Farrokhas Bulsara. Prieš tapdamas pasaulinio lygio žvaigžde Eltonas Johnas vadinosi Reginaldu Kennethu Dwightu.
Būsima superžvaigždė ir pop muzikos ikona užaugo darbininkų šeimoje mažame Anglijos miestelyje, tad vargu ar kas galėjo pagalvoti, jog drovus, raudonplaukis ir apkūnus vaikis vieną dieną taps muzikos pasaulio sensacija. Karališkoji muzikos akademija, įspūdingi koncertai, ekscentriškas elgesys, netradicinė seksualinė orientacija, depresija ir narkotikai – visa tai filme atspindėta gana smulkiai (vietomis netgi smulkmeniškai).
Tačiau filmo platintojų pažadas pateikti drąsų ir atvirą žvilgsnį į Eltono Johno gyvenimą išvirto į ganėtinai nuobodų ir prailgstantį reginį.
Net plika akimi matosi, kad „Rocketmanas“ sukurtas pagal finansinius lūkesčius pateisinusios „Bohemijos rapsodijos“ modelį. Tik autoriai, matyt, bus pamiršę seną išmintį, kad į tą patį upės vandenį du kartus neįmanoma įbristi.
Tai labai vaizdžiai iliustruoja net finansinė statistika: „Bohemijos rapsodija“, kainavusi 52 mln. dol. susižėrė kiek didesnę nei 900 mln. sumą, o 40 mln. kainavęs „Rocketmanas“ visame pasaulyje uždirbo tik 96 mln.
Mažiausiai dėl to kaltas pagrindinio vaidmens atlikėjas Taronas Egertonas, jis tikrai nuoširdžiai stengiasi, nors iš jo vos ne kiekvienoje scenoje reikalaujama kuo labiau akcentuoti jo herojaus ekscentriškumą – manieromis, elgesiu, margų drabužių keitimu. Visa tai greitai ima varginti, bet šis spalvingas karnavalas ima užgožti sudėtingą natūrą.
O gal žiūrovų nepakankamos meilės priežastis paprastesnė. Gal ne tik lietuviai labiau myli mirusius?. Jeigu taip, tai su Eltono Johno kino biografija galima buvo taip neskubėti… (G.J.)
2. „BROLIAI BLIUZAI“ (The Blues Brothers, 1980 m.)
Vargu ar lengvabūdiškų komercinių komedijų režisierius Johnas Landis, 1980-aisiais filmuodamas „Brolius Bliuzus“ tikėjosi, kad kuria išties kultinį filmą, kuris tokio kino kolekcijoje ne tik užims ženklią vietą, bet ir taps pamėgdžiojimų ir parodijų objektu ne vienai kino žiūrovų kartai.
„Broliai Bliuzai“ – tai iš koto verčianti pašėlusi komedija apie du ekscentriškus broliukus, kurie nusprendė išgelbėti savo gimtuosius našlaičių namus, kuriems gresia bankrotas ir pardavimas varžytinėse.
Norėdama sukaupti šiam kilniam tikslui penkis tūkstančius dolerių, ekscentriška porelė ketina suburti roko grupę „Seni geri vaikinai“, kurių repertuarą sudaro „country and western“ stiliaus dainos.
Viskas būtų visai neblogai, jeigu ne viena aplinkybė. Abu broliukai turi visą laiką slapstytis nuo persekiotojų. Neseniai iš kalėjimo išėjusį vyresnėlį Džeiką (akt. Johnas Belushis) terorizuoja iki dantų apsiginklavusi (automatas, granatsvaidžiais ir visokiausiais sprogmenimis) jo palikta buvusi nuotaka, o jaunėlį Elvudą (akt. Danas Aykroydas) – visa valstijos policija ir nacistų (!) gaujos vadeiva.
Kad visa filmo kūrėjų komanda beprotiškai šėlo filmavimo aikštelėje, aišku ir be komentarų. Retai taip būna, kad filmo autoriams taip geranoriška norėtų padėti svetimos sėkmės įprastai pavyduliaujantys kolegos. Šis filmas – maloni išimtis, nes pastabi žiūrovo akis spėja užfiksuoti keletą garsenybių, kurie sutiko šmėstelėti ekrane miniatiūriniuose epizoduose – režisieriai Frankas Ozas ir Stevenas Spielbergas, aktoriai Carrie Fisher ir Johnas Candy, o jau muzikos pasaulio žvaigždžių čia daugiausia – Jamesas Brownas ir Ray‘us Charlesas, Johnas Lee Hookeris ir Twiggy, gitaros virtuozas Lutheris Johnsonas ir būgnininkas Willie Smithas, soulo muzikos karaliene tituluojama Aretha Franklin ir Amerikoje ypatingą statusą turintis Pietų Kalifornijos bendruomenės choras „in corpore“.
Lygiai toks margas filmas „Broliai Bliuzai“ ir žanrine prasme. Čia tai jau tikra žanrų mišrainė! Kriminalinę komediją keičia gangsterinio kino parodija, ekscentrinės komedijos pokštus veja fantastinio kino elementai, gaudynių ir lenktynių scenas keičia sentimentalios romantinės gaidos. Ir visa tai pagardinama tikrai išradingai nufilmuotais muzikiniais numeriais.
Keista, kad iš tokių, regis, padrikų elementų pavyko sustyguot labai stilingą ir ilgai atmintyje liekantį reginį, kurio atskirus gabalus norisi kartoti vėl ir vėl, o ryškias frazes cituoti ir mėgautis jų subtiliu humoru.
Tad nieko nuostabaus, kad tokią sėkmę norisi pakartoti dar kartą. 1998-aisiais Johnas Landis sukūrė tęsinį „Broliai Bliuzai 2000“, tik šį kartą iš Brolių Bliuzų dueto liko tik vienas solistas – Danas Aykroydas tebevaidino Elvudą, o jo porininkas Johnas Belushi jau seniai buvo miręs (jo žemiška kelionė pasibaigė 1982 metais perdozavus narkotikų). G.J.
1. „ŠOKĖJA TAMSOJE“ (Dancer in the Dark 2000 m.)
„Šokėjos tamsoje“ veiksmas plėtojasi 1964-aisiais metais Vašingtono priemiestyje. Metalo gaminių fabrike dirbanti Selma (Bjork), emigrantė iš Čekoslovakijos, kartu su paaugliu sūnumi gyvena namelyje ant ratų, kurį moteriai nuomoja vietinis policininkas. Selmos regėjimas kasmet prastėja, ir šią ligą, matyt, bus paveldėjęs jos sūnus. Todėl moteris taupo pinigus vaiko akių operacijai, o pati tenkinasi minimaliais gyvenimo malonumais, kurių svarbiausias – amerikietiški miuziklai – jų nuostabias melodijas Selma nuolat girdi, o ir pati, norėdama nors trumpam pamiršti visas gyvenimo negandas, įsivaizduoja esanti miuziklų herojė. Miuziklai – Selmos antroji gyvenimo realybė, nes „juose niekada nieko bloga neatsitinka“
Tačiau realus gyvenimas – toli gražu ne miuziklas. Kai dėl Selmos kaltės ji atleidžiama iš darbo, likimas siunčia vargšei moteriai dar vieną skaudų kirtį – jos sunkiai kauptas santaupas pasisavina treilerio savininkas. Mėgindama susigražinti pinigus Selma nužudo policininką ir tampa „pirmojo laipsnio nusikaltimo“ kaltininke. O už pareigūno nužudymą Amerikoje nuo seno daugeliu atveju baudžiama mirtimi. Žinoma, geras advokatas, šioje situacijoje galėjo surasti lengvinančių aplinkybių, bet teismo procesas surytų visus pinigus, taupytus sūnaus akių operacijai. Todėl tokio savo gyvybės gelbėjimo plano moteris atsisako.
Paskutinėje scenoje Selma pririšta prie lentos ir ruošiama pakarti. Sužinojusi, kad sūnaus akies operacija pavyko, Selma pradeda dainuoti: „Tai ne paskutinė daina, nėra smuiko, choras tyli, niekas nesisuka, tai priešpaskutinė daina, ir viskas“.
