Galima drąsiai teigti, kad Jordanas Peele’as užima ypatingą vietą kino mėgėjų širdyse. Nuo tada, kai 2017 m. pasaulį sudrebino filmas „Pradink“ (“Get Out”), režisierius tik dar labiau įtvirtino savo statusą, kaip vieno iš siaubo žanro lyderių ir didžiausių šios srities tendencijų kūrėjų. Nepaisant to, režisieriaus kėdėje jis praleido vos tris kartus.
Tačiau dar gerokai prieš pradėdamas režisuoti siaubo filmus, Jordanas Peele jau buvo įgudęs kinematografijos studentas – apie tai liudija gausybė legendinių filmų nuorodų ir pagarba klasikiniams filmams, kuri atsispindi visuose jo darbuose. Kartą, 2017 m. vasarį, komikas parengė eklektišką filmų rinkinį, kuris jį įkvėpė švęsti „Pradink“ (“Get Out”) išleidimą Bruklino muzikos akademijoje. Ciklas vadinosi „Socialinio trilerio menas“ ir buvo sudarytas iš trylikos filmų – nuo kultinių, šiurpulį keliančių, iki devintojo dešimtmečio veiksmo filmų bei pripažintos klasikos. Be to, režisierius aktoriams pateikė 11 filmų sąrašą, kuriuos jie turėjo pažiūrėti prieš filmuojant „Mes“ (“Us”).
Remdamiesi šaltiniais ir gausybe interviu, kuriuos jis yra davęs per daugelį metų, atrinkome dešimt įspūdingų filmų. Šie filmai padarė poveikį „Ne“ (“Nope”) režisieriui ir jis rekomenduoja juos pamatyti.
10. Į šiaurę per šiaurės vakarus (North by Northwest) (1959, Alfred Hitchcock)
Tai, ko gero, pats painiausias kriminalinio kino meistro A. Hitchcocko trileris, kuriame, kaip įprasta, netrūksta saspenso (laipsniškai didinamos įtampos ir netikėtos atomazgos laukimo), bet šį kartą detektyvinę fabulą dažnai kompromituoja subtilus humoras, vietomis nuspalvinantis politinių machinacijų kupiną istoriją parodijos intonacijomis. O siužetas plėtojasi režisieriaus mėgiamoje aplinkoje – tarptautinių šnipų mezgamuose sąmokslų labirintuose.
Trileryje „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (1959 m.) tarp kūjo ir priekalo atsiduria reklaminės kompanijos agentas Rodžeris Tornhilas (tai jau trečiasis aktoriaus Cary Granto vaidmuo A. Hitchcocko filmuose – anksčiau jiedu bendradarbiavo kuriant „Įtarimą“ ir „Blogą reputaciją“), kuris persekiojamas policininkų už žmogžudystę, kurios neįvykdė. Bet vyro tyko dar vienas – kur kas grėsmingesnis pavojus – tarptautinės šnipų organizacijos nariai, vadovaujami Filipo Vandamo (James Masonas) palaiko jį dvigubu agentu Kaplanu ir nori pašalinti jį iš savo kelio. Painios šarados vertas siužetas ilgai „mėtys pėdas“ ir ves į mirtinai pavojingus akligatvius. Scenarijus iš tikrųjų buvo toks painus, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Cary Grantas neapsikentęs kartą paklausė režisieriaus: „Mes nufilmavom jau gerą trečdalį, bet aš niekaip negaliu suprasti, kas gi čia vyksta?“.
Pastaruosius kelerius metus kritikai ir gerbėjai Jordaną Peele’ą vadina šiuolaikiniu Hičkoku.Tai išties dideli užmojai, o tokie palyginimai gali būti pernelyg skuboti, nes režisierius kol kas sukūrė vos tris filmus ir yra savo karjeros pradžioje. Atsižvelgdamas į tai, Peele’as jau įrodė, kad sugeba išlaikyti įtampą, o tai kelia įspūdį, jog tai – didingas įtempto siužeto meistro darbas.
„Gan dažnai savęs klausiu: o kas būtų, jei Hičkokas būtų dirbęs su juodaodžiais aktoriais? Tai būtų mano mėgstamiausi filmai, deja jie niekada nebuvo sukurti. Tam aš ir esu čia.“ Kol kas Peele’as tikrai laikosi savo duoto žodžio. Kalbėdamas apie tai, kokie Hičkoko filmai jam buvo tarsi pavyzdys, Peele’as paminėjo įvairius filmus, kaip „Psichopatas“ (“Psycho”), „Paukščiai“ (“The Birds”), „Svaigulys“ (“Vertigo”). Tačiau per filmo „Pradink“ apžvalgą režisierius atskleidė mažiau pastebimą įtaką, padėjusią jam sukurti vieną labiausiai stulbinančių debiutinio filmo momentų. Scena, kurioje žemės prižiūrėtojas Valteris (Marcusas Hendersonas) bėga tiesiai į kamerą, kai matome Chriso (Daniel Kaluuya) žiūrėjimo tašką, buvo sukurta pagal kultinę javų valymo sceną „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (“North by Northwest”). Pasak Peele’o: „kai kažkas bėga tiesiai į tave, žiūrovams tai sukelia vidinę ir fizinę atsakomąją reakciją”.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
9. Šeštasis pojūtis (The Sixth Sense) (1999, M. Night Shyamalan)
1999-aisiais metais tikra sensacija kino pasaulyje tapo jauno indų kilmės režisieriaus M. Nighto Shyamalano mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.
Kitame filme „Nepalaužiamasis“ režisierius tęsė panašius eksperimentus ir vėl bandė pritaikyti tą patį pasakojimo metodą. Abejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino Bruce’as Willisas.
„Šeštajame pojūtyje“ jis buvo Filadelfijoje gyvenantis vaikų psichiatras Malkolmas Krou, kuris kartą susipažįsta su neįprastu pacientu. Aštuonmetis Koulas Syras (jį suvaidino vienuolikmetis Haley Joelis Osmentas) atrodo kaip ir dauguma jo bendraamžių – paprastas, žingeidus ir mielas berniukas. Bet jis turi keistų telekinetinių sugebėjimų – jis regi mirusius žmones ir aiškiai girdi jų balsus. Psichologai tokius sugebėjimus vadina tiesiog “šeštuoju pojūčiu”.
M. Nightas Shyamalanas (M. Night Shyamalan) yra vienas iš prieštaringiausių režisierių šiandien, iš esmės dėl keleto, mažai kam žinomų filmų, kurie beveik pavertė jį savęs parodija. Tačiau prasidėjus naujam tūkstantmečiui indų režisierius, kaip ir Peele’as pastaruoju metu, užkariavo pasaulį, įžvalgiai sukurtais trileriais, kupinais netikėtų siužetų, kurie akimirksniu tapo „Zeitgeist“ hitais. Prieš „Nepalaužiamasis“ (“Unbreakable”) ir „Ženklai“ (“Signs”) M. Nightas visus pakerėjo filmu „Šeštasis pojūtis“. Apie šį filmą dabar beveik neįmanoma kalbėti nepaminėjus kultinės ir šokiruojančios pabaigos.
„Yra tas nuostabus siužetas, kurį dabar visi žino“, -– 2019 m. interviu Rotten Tomatoes sakė Peele’as. „Tačiau vienas iš filmo ypatingumo aspektų yra vaidyba. Vaidyba tame filme yra tiesiog neįtikėtina“. Filmo „Ne“ režisierius paminėjo Toni Colette sceną, filmo pabaigoje, kaip vieną iš tų, dėl kurių jis niekada nesulaiko ašarų ir dėkojo Shyamalanui už tai, kad jis įnešė „tokį didelį indėlį į siaubo filmų žanrą“. „Tas filmas mane be galo išgąsdino“. Peele’as įtraukė 1999 m. trilerį į filmų sąrašą, kurį gavo Lupita Nyong’o ruošdamasi filmui „Mes“.
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/sestasis-pojutis
8. Dviejų seserų istorija (A Tale of Two Sisters) (2003, Kim Jee-woon)
Filmo siužetas, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, sukasi aplink dvi seseris, Su-mi (Im Soo-jung) ir Su-yeon (Moon Geun-young), kurios atvyksta į užmiestyje esančius šeimos namus. Jų tėtis (Bae Moo-hyeon) viliasi, kad merginos čia turės daugiau laiko atsigauti po paskutiniojo Su-mi nervinio išsekimo ir geriau pažinti savo pamotę Eun-joo (Yum Jung-ah). Kadangi merginų mamos atminimas vis dar gyvas jų mintyse, tarp trijų moterų jaučiama beveik apčiuopiama įtampa. Drovioji Su-yeon pamotės kompanijoje nutyla, o tuo tarpu jos sesuo reaguoja agresyviai, ginčijasi su tėvu ir atsisako sėdėti su naująja jo žmona prie vieno vakarienės stalo. Galiausiai, abi merginos paguodą randa viena kitos draugijoje ir Su-mi prisiekia, kad padarys viską, kad tik apsaugotų savo seserį nuo pamotės. Tačiau per artimiausias naktis, kuomet namuose pradeda vykti keisti ir nepaaiškinami dalykai, įtampa tarp seserų ir pamotės tik sustiprėja. Eun-joo pradeda įtarinėti merginas dėl jos augintinio mirties ir dėl iš šeimos nuotraukų iškirpto savo veido ir Su-mi pastebi, jog sesuo vis baisiau gujama pamotės. Tačiau kuomet namuose pradeda dėtis siaubingesni ir dar labiau šokiruojantys dalykai, šeima suvokia, jog kartu su jais tarp šių sienų gyvuoja ir dar viena esybė.
2003 m. pasirodęs kartu su dviem Pietų Korėjos kino klasika tapusiais filmais „Senis“ (“Oldboy”) ir „Žmogžudystės prisiminimai“ (“Memories of Murder”), po dviejų dešimtmečių Kim Jee-woono filmas vis dar lieka nuošalyje. Galima teigti, kad „Dviejų seserų istorija“ yra toks pat geras filmas, o jo maniakiškas montažas, įtaigus garso takelis ir stilizuoti kadrai trileriuose yra naudojami iki dabar.
Filme pasakojama apie neseniai į gydymo įstaigą patekusią jauną merginą, kuri grįžta namo, kur jai tenka spręsti pašlijusius santykius su pamote ir nutolusiu tėvu, o už kampo tyko pikta dvasia. Tai filmas, kuris iškart neatskleidžia viso siužeto, o po to pateikia dramatišką lūžį, dėl kurio yra perkuriama visa istorija, todėl scenas norisi žiūrėti dar kartą.
Peele įtraukė korėjietišką trilerį į filmų sąrašą, kuriuos filmo „Mes“ aktoriai žiūrėjo prieš filmavimą, o pagrindinė žvaigždė Lupita Nyong’o prisipažino, kad didžiąją filmo dalį praleido šmirinėdama už draugo peties. Sunku ją kaltinti, nes šios šeimyninės dramos žiaurumo užtenka, kad filmą prisimintumėte dar kelias dienas.
7. Seserys (Sisters) (1972, Brian De Palma)
Brajenas De Palma, pasitelkęs Hičkoko, Giallo ir šlykščių B klasės siaubo filmų tropus beveik tiek pat, kiek ir Cronenbergo mokslinės fantastikos siaubo filmus, šiuo nepaprastai provokuojančiu, nors ir šiek tiek šiurkščiu psichotrileriu pataike tiesiai į dešimtuką.
Filmas „Seserys“ trunka trunka vos pusantros valandos, tačiau jūs pamatysite praktiškai visą dvynių gyvenimą. Filme išryškėja daug temų ir vaizdinių elementų, kurie taps De Palmos tapatybės ženklu, įskaitant gudriai panaudotą dalijamąjį dioptrijų kadrą, kuris leido išlaikyti abu veikėjus dėmesio centre, nors jie buvo priešingose kadro pusėse. Šį įrankį režisierius, kino veteranas, savo filmuose naudojo itin plačiai, o ypač 1980 m. neo-no ir filme „Užpūsti“(“Blow Out”). Tai buvo viena iš jo vizitinių kortelių.
Filme „Mes“ – taip pat pasakojama apie iš pažiūros normalią jauną moterį ir jos žudikę, piktą dvynę. Jordanas Peele’as pasiskolino šią techniką iš klasės scenos tarp Adelaidės ir Redo, taip ne itin subtiliai primindamas šį kultinį trilerį.
6. Avinėlių tylėjimas (The Silence of the Lambs) (1991, Jonathan Demme)
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Jordanas Peele atskleidė, kad kurdamas filmą „Pradink“ jis įkvėpimo sėmėsi iš filmo „Avinėlių tylėjimo“. Režisierius teigia, kad per intensyvius Danielio Kaluuya ir Catherine Keener hipnoterapijos seansais bandė priminti kultinį Clarice ir Hannibal akistatą. Be to, pirmą kartą pasirodžius Džordžinai (Betty Gabriel), Peele’as stengėsi žiūrovui įteigti tą patį baimės ir nerimo jausmą, kaip ir pirmą kartą susitikus su Lekteriu. „Iš esmės tai panašu į filmo „Švytėjimas“ sceną su dvyniais koridoriuje arba kai pirmą kartą pamatome Hanibalą Lekterį. Atmosfera, kai prieini prie žmogaus, kuris tavęs paslapčia laukia, yra bauginanti.“
„Avinėlių tylėjimas“ buvo įtrauktas į 2017 m. Bruklino muzikos akademijos kuruojamą Peele filmų rinkinį.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
5. Juodoji gulbė (Black Swan ) (2010, Darren Aronofsky)
Oskaro verta karjera pačią populiariausią aktorystės viršūnę Natalie Portman pasiekė filmo „Juodoji gulbė“ metu. Portman įkūnijo Ninos Sayers vaidmenį ir puikiai atliko savo darbą. Nina – jauna ir talentinga balerina, visiškai atidavusi save baletui. Mergina gyvena su mama Erica, kuri kontroliuoja kiekvieną merginos žingsnį ir reikalauja maksimaliai gerai ir meistriškai šokti ir pasiekti balerinos karjeros viršūnę.
Savaime suprantama, Nina niekada neturėjo jokio asmeninio gyvenimo. Teatre baletmeisteris Thomas Leroy kuria naują “Gulbių ežero” versiją. Pagrindinio vaidmens atlikėja keičiama jaunesne ir talentingesne. Kanditatė į jos vietą – Nina, turėsianti suvaidinti baltąją ir juodąją gulbes, įkūnijančias nekaltumą ir aistrą, šviesiąją ir tamsiąją asmenybės puses. Mergina idealiai atitinka visus pagrindinio vaidmens atlikėjai keliamus reikalavimus.
Dvilypumo, sutrikusios tapatybės ir piktų antrininkų sąvokos yra gerai įsitvirtinusios Peele’o kūryboje, ypač jo filme „Mes“. Režisierius paaiškino, kad nuo pat vaikystės jį gąsdino antrininkų idėja“. Visada turėjau viziją, kaip matau save kitoje metro perono pusėje. Jei tai nepakankamai baisu, kas būtų, jei tavo antrininkas tau nusišypsotų, bauginančia šypsena.“
Nenuostabu, kad Aronofskio psichologinis trileris sudomino Peele’ą, nes „Juodojoje gulbėje“ minėtas scenarijus rutuliojasi aplink šią temą. Filme gilinamasi į jaunos balerinos (Natalie Portman), kuri galimai serga disociaciniu tapatybės sutrikimu. Prieš naujo spektaklio premjerą ją nuolat kamuoja blogos mintys ir vizijos apie save. Filmo „Pradink“ interviu metu režisierius pabrėžė, kad veidrodžiai ir stiklas yra svarbūs motyvai visame filme. Jis paminėjo šį, 2010 m. geriausiam filmui nominuotą kūrinį, kaip pagrindinį orientyrą kuriant savo debiutinio filmo vizualinį braižą.
Tiesa, iš pradžių dėl šio filmo kilo ažiotažas dėl to, kad jis yra labai ištęstas, tačiau faktai patys kalba už save: tai iš tikrųjų meistriškas filmas.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
4. Baimės iškyšulys (Cape Fear) (1991, Martin Scorsese)
Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.
Nepaisant to, kad advokato šeimą nuo pavojingo psichopato bandė ginti vietinis šerifas, jo pagalba pasirodė esanti per silpna, todėl norėdamas apsaugoti žmoną ir dukrą, Boudenas pats buvo priverstas gelbėti artimiausių žmonių ir savo gyvybes. Finalinė Gėrio ir Blogio kova įsiplieskia pelkių valstijos Džordžijos tamsybėse, o juodai baltas trileris baugino ne prasčiau už šiuolaikinius siaubo filmus.
Šio siužeto perdirbinį po trijų dešimtmečių norėjo realizuoti Stevenas Spielbergas, bet jis devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pernelyg užsiėmęs kitais kino projektais, todėl pasiliko sau tik prodiuserio pareigas, o scenarijų perleido Martinui Scorsese‘i. Šiam scenarijus visai nepatiko, M. Scorsese jį pavadino stereotipinių situacijų rinkiniu. Bet 34 milijonų dolerių biudžetas ir S. Spielbergo leidimas perrašyti scenarijų išsprendė reikalą.
Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.
Istorija mus išmokė, kad, kai esi kino režisierius, yra mažai geresnių dalykų nei rasti tobulą mūzą – tokią, kuri supranta tavo viziją, kurią su tavimi sieja abipusis supratimas ir ryšys. Martinas Skorsezė ir Robertas De Niro – du vaikai iš Žemutinio Istsaido, užaugę vienas nuo kito per kelis kvartalus ir sukūrę daugybę nesenstančių klasikinių filmų.
Peele’as tikisi, kad jam seksis panašiai kaip ir Danieliui Kaluuya, kuris iki šiol vadovavo dviem iš trijų jo režisūrinių darbų. Interviu žurnalui Empire režisierius papasakojo apie savo unikalią partnerystę su aktoriumi, minėdamas Scorsese ir De Niro, kaip nuolatinės sėkmės ir meninės bendrystės pavyzdį. „Kai jau buvau įpusėjęs filmuoti filmą „Pradink“, sakiau: „Tu esi mano De Niro, kolega. Tu esi mano De Niro.“
Nors tai vargu ar žymi Scorsese ir De Niro bendrų pastangų viršūnę, „Baimės iškyšulys“ vis tiek yra neįtikėtinai įdomus ir vertas dėmesio filmas. Jame pakanka jaudulio ir baimės, jog šis filmas patenkintų Jordano Peele’o gerbėjų lūkesčius.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
3. Pakvaišę žaidimai (Funny Games) (1997, Michael Haneke)
Po apgaulingai linksmu pavadinimu „Smagūs žaidimėliai“ slypi viena baisiausių pasauliniame kine istorijų, kurios esmė primena daug kartų psichologinių siaubų meistro Alfredo Hitchcocko filmuose pasitaikantį moralą – blogis dažnai slypi už labai gražaus fasado.
Viena draugiška šeima (tėtis, mama ir aštuonerių metų sūnus) išvyko pailsėti į kalnų vilą. Čia ramiai atostogaujančią trijulę kartą aplankė du baltai apsirengę simpatiški jaunuoliai, kurie netrukus pasirodė esą rafinuoti sadistai. Jie pradėjo savo žaidimą nuo nekaltų plepalų, net buvo pabrėžtinai mandagūs ir galantiški. Pradžioje jiedu prisistatė apaštalų Petro ir Povilo vardais, vėliau žaismingai vadino vienas kitą Tomu ir Džeriu arba Byviu ir Tešlagalviu. Draugai užėjo iš šeimininkės pasiskolinti kelių kiaušinių omletui. Tačiau apie tikruosius savo vizito ketinimus jie atvirai pasakė gana greitai („Pažaiskime vieną žaidimą. Rytoj tokiu metu visi jūs būsite negyvi. Sutinkate?“).
Kiek vėliau, kai pirmąja auka jau buvo tapęs mažylis, vienas jo budelis atsigręžė tiesiai į kino kamerą ir bejausme veido išraiška ištarė: „Jeigu jums nepatinka tai, ką mes darome, mes galime ir baigti. Bet filmas dar tik įpusėjo, o jūs gi tikrai norėsite pažiūrėti jį iki galo“.
Ar esame kalti dėl žiniasklaidos, kurią pasyviai mėgaujamės per ekranus ir kuri mus linksmina? Ar mes, žiūrovai, esame viso to absurdiško, liguisto ir moralinio smurto, kurį su malonumu stebime, patogiai įsitaisę savo kėdėse, bendrininkai? Sertifikuoto agento provokatoriaus Michaelio Haneke’s dėka pasirodo šis aštrus, be jokių užuolankų kuriamas socialinis trileris, kuriame, be daugelio kitų dalykų, nagrinėjamos ir opios moralinės problemos.
„Pakvaišę žaidimai “, kaip masinės žiniasklaidos vartojimo blogio įrodymas, kuris su kiekvienais metais tampa vis svarbesniu įrodymu. Kaip nerimą keliantį filmą apie įsilaužimą į namus, sunku nesieti su paties Jordano Peele’o filmu „Mes“, juolab kad režisierius liepė aktoriams jį pažiūrėti prieš filmavimą. Be panašios istorijos ir vaizdingo brutalumo, daugiau pasidomėjus galime rasti keletą šmaikščių Peele’o atsiliepimų į Haneke’s klasikinį filmą. Pavyzdžiui, piktieji antrininkai priverčia Vilsonų šeimą sėdėti ant sofos, o patys grėsmingai juos stebi. Taip pat, neįprastas Doros pasirinktas ginklas – golfo lazda – atspindi 1997 m. filmo piktadarių niekšišką veikimo būdą.
„Pakvaišę žaidimai “, pelnė vietą Peele’o 2017 m. filmų sąraše. Filmas suteiks daug peno apmąstymams, jei tik turėsite tam pakankamai energijos ir noro.
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/funny-games
2. Kronos (Cronos) (1993, Guillermo del Toro)
Nėra nieko įdomesnio nei stebėti kaip kino industrijos legendos giria viena kitą. Nepaisant to, kad 2018 m. „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje dėl geriausio režisieriaus titulo Guillermo del Toro buvo šiek tiek aplenktas, Jordanas Peele’as savo „Oskaro“ priešininkui negailėjo pagyrų gražioje esė. Jis ją parašė minėdamas tai, kad meksikietis buvo įtrauktas į TIME 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.
„Guillermo del Toro sukurtas filmas tarsi svaigina. Filmas turi makabriškumo, truputį melancholijos ir siaubo elementų, bet jis turi ir tą tobulą šlakelį įmantrumo, kuris prikausto žiūrovus prie ekrano“, – rašė filmo „Pradink“ režisierius. „Žiūrėti vieną iš jo šedevrų – tai patirti pabėgimo ir stebuklų pojūtį. Filmas nesileidžia į kompromisus, nes siekia nugrimzti į meilės ir baimės bedugnę ir pakviesti mus ten nusileisti drauge.“
Del Toro priėmė šį garbingą įvertinimą ir teigė, kad Peele’o žodžiai: „Mane tiek sujaudino, tiek pažemino“. Galima drąsiai teigti, kad bičiulystė tarp jų tęsiasi: netrukus po filmo „Mes“ premjeros 2019 m. del Toro tviteryje parašė: „Tegyvuoja Jordanas Peele !!!“.
Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/kronos
1. Langas į kiemą (Rear Window) (1954, Alfred Hitchcock)
Filmas „Langas į kiemą” (angl. Rear Window) – detektyvinis trileris, sukurtas režisieriaus Alfredo Hičkoko (Alfred Hitchcock) 1954 metais. Filmas yra pripažintas daugelio kino kritikų kaip vienas geriausių šio režisieriaus kūrinių. Filmas buvo įvertintas net keturiomis „Oskarų“ nominacijomis (ang. Academy Award), o 1997 metais buvo įtrauktas į Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinį filmų registrą, kaip kultūriškai, istoriškai ir estetiškai vertingas kūrinys. Nors kai kurie ekspertai filmą interpretuoja kaip anti-feministinį, filme įmantriai susiejamos išskirtinės aktorių Jame Stewart ir Grace Kelly savybės.
Fotografas Džefas (Jame Stewart) patenka į avariją ir yra įkalintas savo mažame bute dėl kojos traumos. Prižiūrėti jo kartas nuo karto ateina slaugė Stela, kuri nuolat su juo šnekučiuojasi asmeninėmis temomis. Dar viena veikėja – Džefo sužadėtinė Liza (Grace Kelly), kuri be galo jį įsimylėjusi ir stengiasi daryti viską, kad tik mylimasis pasijaustų geriau. Džefas dažnai būna vienas ir nuobodžiauja, bet ilgainiui suranda jam pasitenkinimą keliančią veiklą: stebėti kaimynus pro savo buto langą. O kaimynystėje tikrai yra kur paganyti akis: viename lange matoma grakšti ir seksuali balerina, virš jos buto jaukiai įsitaisiusi balkone guli porelė,o jeigu nepatingėsime žvilgtelėti į kitą pusę, pamatysime kompozitorių, vienišą pagyvenusią moterį ir daugelį kitų, kasdiene veikla užsiimančių kaimynų. Džefo akis užkliūna už kaimyno, kuris slaugo sergančią žmoną. Vieną vakarą, Džefas išgirsta dūžtančio stiklo garsą ir moters šauksmą, o vidury nakties pastebi, kad gretimo namo gyventojas, slaugantis savo sergančią žmoną, palieka namus su dideliu lagaminu. Kitą rytą Džefas su Stela pastebi, kad šis kaimynas (Torvaldas) įtariai žiūri pro langą, o jo žmonos nebėra. Džefui kyla įtarimas dėl galimos žmogžudystes, o jam į pagalba surasti įkalčius stoja Stela ir Liza.
Trečiojo ir naujausio Peele’o režisūrinio siaubo filmo „Ne“ vienas iš pagrindų yra tai, kaip mus kolektyviai traukia reginys, nesvarbu, koks baisus jis būtų. Taip pat, kaip pramogų verslas ne kartą bandė ir toliau bandys išnaudoti mūsų prigimtinį karštakošiškumą. Dėl tos pačios priežasties filmas „ Langas į kiemą“ yra toks, kuris nepaliaujamai stebi liguistą žiūrovų smalsumą, kviesdamas mus sekti galimą žmogžudystę, nors visą laiką esame prikaustyti prie vieno žiūrėjimo taško.
Peele’as, įtraukė filmą į savo sąrašą, skirtą Bruklino muzikos akademijos filmų ciklui. Jis teigia, kad 1954 m. trileryje yra užfiksuotas karštakošiškumas, taip kad iššifruotume nusikaltimą tik pagrindinio herojaus (Jimmy Stewart) atžvilgiu. „Hičkokas puikiai suprato savo žiūrovus, žinojo, kad jie ateina į jo filmus kaip stebėtojai“, – sakė režisierius, duodavas interviu Rotten Tomatoes. „Egzistuoja liguistas, iškreiptas malonumas, kurį mes, žmonės, patiriame žiūrėdami tai, ko neturėtume žiūrėti. Filmas „Langas į kiemą“ iš tikrųjų tik pasinaudojo mūsų visų prigimtimi“.
Kur galima pažiūrėti legaliai:
