Ne kiekvienas filmas, pelnęs „klasikinio“ filmo reputaciją, būtinai buvo tokiu vadinamas jo pirmojo išleidimo metu. Daugelis žinomiausių klasikinių filmų pelnė tokį pripažinimą tik po to, kai buvo peržiūrėti ne kartą ir tikrai ne du. Nors filmą lengva supaprastinti iki „IMDb“ reitingo ar „Tomatometer“ balų, kino kritika yra sudėtingesnė nei paprasta binarinė metrika. Net jei kai kurie žiūrovai tam tikrą filmą laiko genialiu kūriniu, jis gali nepatikti plačiajai auditorijai.
Dažnai pasitaiko, kad prieštaringai vertinami filmai yra įdomesni už tuos, kurie sulaukia vienareikšmiškų atsiliepimų. Didžiausias nusikaltimas, kurį gali padaryti filmas, yra būti nuobodus, o tas „baisus“ nusipelno pagyrimo už tai, kad sukelia kokią nors kraštutinę reakciją. Skaldantys filmai turi galimybę įkvėpti gerbėjų diskusijas ir debatus. Net jei žiūrovai nesutaria dėl jo kokybės, jis nebūtų toks įdomus, jei visi tiesiog sutiktų. Neįmanoma įtikti visiems, net žinomas kino kritikas Rodžeris Ebertas turėjo filmų, kurių nekentė, o kiti mylėjo… Šiame straipsnyje jums pristatysime tikrai ambicingus kūrinius, kurie verčia susimąstyti, tačiau gali pasirodyti per daug sudėtingi plačiajai auditorijai. Na, kad ir kokie būtų šių kino juostų įvertinimai, galime pasakyti tik vieną: jos vertos pripažinimo ne mažiau nei bet kuris eilinis „Oskaro“ siekiantis masalas.
10. „Kosmopolis“ (Cosmopolis, 2012)
Kanadiečių režisieriaus Davido Kronenbergo trileris yra paremtas knyga tuo pačiu pavadinimu, ją parašė žymus amerikiečių novelistas Don DeLillo. Kaip ir daugelis rimtų filmų, šis pirmą kartą buvo rodytas Kanų kino festivalyje, vykusiame 2012 metais. Nors ekspertai pažėrė įvairių nuomonių, o scenarijų Kronenbergas rašė vos antrąjį kartą (pirmas jo filmas buvo 1999 m. „eXistenZ“) „Kosmopolis“ tikrai maloniai stebina kiekvieną, kuris nusprendžia palepinti save geru kinu.
Istorijoje pasakojama apie 28 metų jauną milijonierių. Nagrinėjamos įvairios jo kasdienybės pusės: apsilankymas pas daktarą, santykiai su žmona bei kitomis moterimis, reakcija į aplinką.Vaizduojama istorija, kaip šis jaunas žmogus, vardu Erikas keliauja prašmatniu limuzinu per Manhatano miesto kamščius, vien tam, kad patektų pas savo mėgstamą kirpėją. Pagrindinius vaidmenis atlieka Robertas Patinsonas, Polas Giamati, Samanta Morton, Sara Gadon, Kevinas Durandas.
Visiems žinomas garsus aktorius Robertas Patinsonas dėl kultinio vaidmens „Saulėlydis“ kino sagoje, gauna šioje istorijoje pagrindinę rolę – jis įkūnija milijonierių Eriką Pakerį. Ekrane puikiai atsiskleidžia Patinsono gebėjimas vaidinti be jokių emocijų, kas gali būti rimtu iššūkiu. Kartais norėdavosi pasiekti geresnio rezultato, tačiau režisierius būdavo skeptiškas.
Tokį Kronenbergo rimtumą Robertas vėliau komentavo interviu: „Šis režisierius turi keistą humoro jausmą. Tu taip būni įpratęs prie tokių dalykų kaip aktorius ir po scenos filmavimo paklausi – ar galim pabandyti dar kartą? Davidas tada rimtai paklausdavo: o tu manai, kad gali suvaidinti geriau?“ Daugelį gali nustebinti filmo pagrindinio herojaus kalbėsena ir reagavimo būdas į tai, kas vyksta jo gyvenime. Su žmona bendraujama šaltai, su meiluže taip pat. Panašu, kad Erikas nemėgsta rodyti jokių emocijų.
Šaltas protas yra reikalingas norint išlaikyti savo turtus, tai puikiai atsiskleidžia filme. Kiekvieną minutę yra reikalinga analizė. Bene visos istorijos metu pagrindinis veikėjas, atrodo, labiau analizuoja vykstančius pokalbius ar įvykius, nei juose dalyvauja.
Žinoma, tokie dalykai vargina net užkietėjusius milijonierius, tad ne staigmena, kad vyriškis turi meilužę. Siekdamas naujų potyrių jis net kartą prašėsi pakratomas galingu tazeriu, kuris paralyžiuoja nervų sistemą. Kyla klausimas, ar tai yra tik būdai palaikyti ramią logiką, ar vyras turi slaptų ketinimų? Filme puikiai yra parodoma, kas yra kapitalizmas. Tai ne tik milijoninės apyvartos ar nuostoliai, tai yra ir prabangios mašinos, apranga ir panašiai. Pagrindinio veikėjo limuzinas yra idealiai vaizduojama turtingo žmogaus erdvė: nepriekaištinga švara, sterilumas, prabangi mašinos išvaizda.
Panašu, kad į tokį galios demonstravimą žmonės reaguoja ypač piktai. Nusiteikę prieš milijonierius žmonės protestuoja. Skirtingai nei kituose filmuose, nėra vaizduojamų susirėmimų su policija. Žmonės tiesiog žygiuoja gatvėmis, siaubia, niokoja. Nemaloniai apsilanko prabangiose vietose ir išreiškia pasipiktinimą esama tvarka. (Justas Pridotkas)
Nors keistas „Kosmopolio“ tonas ir galėjo suskaldyti žiūrovus, taip neįvyko. Tačiau Šis filmas tikrai sėkmingai „užkūrė“ pokalbius apie „turinčiuosius“ ir „neturinčiuosius“.
9. „Soliaris“ (Solaris, 2002)
Jei paklaustumėte kino gerbėjų, kas yra pats intelektualiai poetiškiausias visų laikų kino kūrėjas, devyni iš dešimties atsakytų – Andrejus Tarkovskis. Vienas labiausiai gerbiamų režisierių, Tarkovskis, per visą gyvenimą sukūrė tik septynis vaidybinius filmus, tačiau visi jie laikomi tikrais šedevrais dėl režisieriaus gebėjimo suderinti itin stiprias emocijas ir liūdesį su pažengusiu intelektualumu ir filosofija. Iš visų septynių filmų, buvo pasiryžta perkurti tik 1972-ųjų filmą „Soliaris“. Ir šią ambicingą, naująją „Soliario“ versiją, praėjus trisdešimt metų nuo originalo išleidimo, sukūrė režisierius Stivenas Soderbergas.
Filme pasakojama apie psichologą Krisą Kelviną, kuris nuskrenda į kosminę stotį, besisukinėjančią netoli planetos Soliario. Stotyje gyvena mokslininkai, su kuriais jau kurį laiką nebuvo įmanoma susisiekti. Kelvinas turi išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko stotyje ir ar įmanoma tęsti mokslinius planetos tyrinėjimus. Atvykęs į stotį jis išsiaiškina, kad dauguma įgulos narių, o taip pat ir jo senas draugas Gibarijanas, nusižudė ar paprasčiausiai dingo, o du likusieji mokslininkai išsikraustė iš proto. Naktį Kelvinas supranta, kad stotyje iš tiesų vyksta kažkas keisto: jo kabinoje pasirodo mirusi žmona. Kelvinas nesupranta, kas dedasi ir klasta įviliojęs ją į kosminį skraidymo aparatą, pasiunčią žmoną į kosmosą.
Soderbergas ne tik paverčia „Soliario“ istoriją prieinamą paprastiems žiūrovams, bet ir beveik perpus sumažina filmo trukmę. Taip pat režisierius šiek tiek pagreitina Tarkovskio išplėtotas apmąstymų scenas, o tai puikiai tinka, norint pritraukti įvairaus pobūdžio žiūrovus, kurie ne visada mėgsta ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną sceną. Filme nagrinėjamos ribos tarp realybės ir prisiminimų, kuriuos, kaip išsiaiškina psichologas, į paviršių iškelia Soliario planeta. Psichologui tenka ne menka užduotis – apsispręsti, ar klausyti širdies ir mėgautis pasiilgtos žmonos sugrįžimu, ar pasikliauti sveiku protu ir stengtis įveikti jį kamuojančias haliucinacijas.
Nepaisant fakto, kad ankstyvieji 2000-ieji pagarsėję apgailėtinais specialiaisiais efektais – užtenka pažiūrėti į „Skorpionų karalių“ – „Soliario“ kosminės stoties ir planetos vizualizacija gan įspūdinga, o mėlynai violetinė mėnulio šviesa sukuria šaltos ir iš proto varančios atmosferos pojūtį. Soderbergo pastangos niekada neužtemdys Tarkovskio originalo, bet šis jo bandymas pasiekti tarpžvaigždinių aukštumų tikrai sveikintinas.
Nors tokio filmo kaip „Soliaris“ perdarymas kai kuriems kūrėjams galėjo kelti baimę, Stivenas Soderbergas buvo pasirengęs šiam iššūkiui. Soderbergo filmo versija sutrumpina filmo trukmę perpus ir atsisako kai kurių egzistencinių originalo elementų dėl emocinio siužeto, susijusio su George’o Clooney personažu. Nors galbūt Soderbergo „Soliaris“ visada liks originalo šešėlyje, tai nereiškia, kad jis mažiau įtikinamas. Žiūrovai ir kritikai ne visai pamėgo Soderbergo „Soliarį“ – „Rotten Tomatoes“ svetainėje jis turi 66 % kritikų ir 59 % žiūrovų balų. Tačiau jame yra pakankamai apgalvotų ir verčiančių susimąstyti idėjų, kad jis būtų vertas dėmesio.
8. „Versmė“ (The Fountain, 2006)
Jaunas režisierius Darrenas Aronofsky kinematografiniame pasaulyje išgarsėjo po to, kai jo juodai balta ir moksliškai nuobodoka fantastinė drama lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998) susilaukė visai nelauktos komercinės sėkmės.
Po šio įsimintino debiuto D. Aronofsky pasinėrė į narkotinio svaigulio pasaulį ir susuko „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000) – vieną stipriausių filmų apie narkomanijos provokuojamas tragedijas. Filmas sąmoningai šokiruoja, sukelia siaubą ir pasišlykštėjimą kvaišalais. Pradžioje kai kurie epizodai net sukelia juoką, tačiau greitai tokias intonacijas keičia hipernatūralistiškai vaizduojami narkotinio kvaitulio košmarai ir net agonija.
O filme „Versmė“ režisierius stengiasi sužavėti mąstančius žiūrovus filosofine prielaida, kad žmogus gali gyventi amžinai, kaip kad tuo tiki reinkarnacijos išpažintojai.
Venecijos ir Toronto tarptautiniuose kino festivaliuose debiutavusi fantastinė drama „Versmė“ yra išskirtinė tuo, kad joje (kaip teigiama) nėra panaudota nė vieno kompiuterinio efekto, o sudėtingiausios scenos buvo filmuojamos naudojant miniatiūrinius modelius. Režisierius D. Aronofsky norėjo atsiriboti nuo kompiuterio ir sukurti kiek įmanoma tikroviškesnį filmą.
Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį. Fantastinėje dramoje pasakojama apie meilę, mirtį, atgimimą, jausmus, reinkarnaciją ir gyvybės medį. Visa tai papildo jausmingai energinga kompozitoriaus Clinto Mansello muzika ir unikalūs vizualiniai efektai.
„Iksmenuose“ ir „Van Helsinge“ populiarumo bagažą susikrovęs aktorius Hugh Jackmanas stebina fenomenaliai įkūnydamas tris personažus.
Savo profesijai atsidavęs gydytojas Tomis Kreo mėgina išplėšti iš mirties gniaužtų beprotiškai mylimą ir sunkiai sergančią žmoną Izzi.
Ispanijos karžygys konkistadoras Tomasas Kreo išlieka ištikimas inkvizitorių apkaltintai šalies karalienei Izabelei ir mėgina desperatiškai ieškoti gyvybės medžio.
26-ajame amžiuje dėl mylimos žmonos mirties gedintis astronautas Tomas stengiasi išgelbėti ir išsaugoti gyvybės medį, kurio žievėje esančiose sultyse slypi nemirtingumo eliksyras, o kartu ieško tikrosios gyvenimo prasmės.
Trys skirtingos novelės skiriasi ir realybės vaizdavimo stilistika. Štai viduramžių atmosfera prisodrinta inkvizicijos siaubo, purvo, kraujo, prakaito ir sodriai vaizduojamo kūniškumo. Dabartis banali ir niekuo neįsimenama. O kosminė ateitis panaši į spalvingos mozaikos atskirų fragmentų dėlionę.
Kažkas labai taikliai pastebėjo, kad režisierius vienu metu nori būti panašus ir į vizualumo genijų George‘ą Lucasą, ir į filosofą Andrejų Tarkovskį. Norai gal ir neblogi, tačiau net aritmetinį vidurkį tokiu atveju apskaičiuoti sunku. Gal net neįmanoma. (Gediminas Jankauskas)
Nepaisant daugybės fantastinių elementų, „Versmė“ atskleidžia emocinę tiesą, su kuria gali susitaikyti kiekvienas, kada nors baiminęsis dėl mylimo žmogaus saugumo. Nors filmo pabaiga ir suskaldė žiūrovus, kurie ją vertino kaip neišsamią, filmo polinkis į egzistencializmą rodo, kad Aronofsky subrendo kaip menininkas ir pasakotojas.
7. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
Nors daugelis įvykių visiškai pagrįsti absurdiška Čiazelio vaizduote, „Babilonas“ įkvėpimo semiasi iš realių 1930-ųjų Holivudo veikėjų ir filmų. Babilonas – tai filmas, skirtas žiūrovams sukelti nerimą ir priversti juos susimąstyti, ar jų nostalgija klasikiniam kinui yra pagrįsta.
6. „Melancholija“ (Melancholia, 2011)
Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.
„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.
Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Įdomu lyginti šį prologą su beveik analogiška scena iš ankstesnio filmo „Prieš bangas“ (1996 m.). Tik jaunamarčių savijauta skiriasi iš esmės. Jei Besė Maknyl filme „Prieš bangas“ spinduliuoja užkrečiančia laimės euforija, tai Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.
L.von Trieras mėgsta Richardo Wagnerio muziką. Jau debiutinėje „Epidemijoje“ skambėjo „Tanhoizerio“ preliudija ir „Valkirijų skrydis“. Po „Dogvilio“ L.von Trieras buvo kviečiamas Bayreutho operos teatre pastatyti visą „Nibelungų žiedo“ operų ciklą (šių grandiozinių planų realizavimą sustabdė reikalingų lėšų trūkumas). „Melancholijoje“ taip pat daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (Gediminas Jankauskas)
Nors „Melancholija“ kelia tikrai ne mažesnį nerimą nei kiti Von Triero filmai, nuolatinė kančia turi tikslą. Tiek Žiustina, tiek Klara turi individualių psichinės sveikatos problemų, todėl su artėjančia planetos žūtimi susittaikyti nėra lengviau. „Melancholija“ yra tikra priešingybė plačiosios auditorijos malonumui, sukurta taip, kad žiūrovai jaustųsi nepatogiai, bet kartu ir galingai pareikštų savo nuomonę.
5. „Pietietiškos istorijos“ (Southland Tales, 2006)
„Pietietiškos istorijos“ – tai futuristinis kūrinys, kurio veiksmas vyksta 2008 m. liepos 4 d. Los Andžele, atsidūrusiame ant socialinės, ekonominės ir ekologinės katastrofos slenksčio. Boksininkas Santarosas – veiksmo filmų žvaigždė, kurį ištinka amnezija. Jo gyvenimas susipina su Krysta Now, suaugusiųjų filmų žvaigžde, kuriančia savo realybės televizijos projektą, ir Ronaldu Taverneriu, Hermosa Beacho policijos pareigūnu, kuris turi raktą į didžiulį sąmokslą.
Po to, kai 2001 m. filmas apie keliones laiku „Donis Darko“ tapo kultine klasika, režisierius Ričardas Kelly ėmėsi daug ambicingesnio projekto – postapokaliptinės satyros „Pietietiškos istorijos“. Nors filmas debiutavo 2006 m. Kanų kino festivalyje, jis buvo išleistas į kino teatrus tik po metų. Juosta – neprilygstamo užmojo filmas, kuris yra įtikinamas argumentas prieš kapitalizmą, garsenybių garbinimą, vartotojiškumą ir barbariškumą.
Filmas išsiskiria tuo, kad yra vienas keisčiausių filmų, kuriuose kada nors vaidino Dveinas Džonsonas. Džonsoną dažnai galima apkaltinti, kad jis tiesiog vaidina vis tą patį personažą, save patį, tačiau tokio vaidmens kaip Boksininkas Santarosas jis dar niekada neturėjo. Galbūt iš pradžių paini ir padrika istorija ir sukėlė pasipriešinimą, tačiau jos įžvalgos apie Amerikos realijas po rugsėjo 11-osios šiandien atrodo keistai įžvalgios.
Tai be galo painus filmas. Sąmoningai perdėta vaidyba didžiąja dalimi yra labai gera, o Dveinas Džonsonas puikiai perteikia veiksme pasiklydusį vyro vaidmenį. Tai, kaip jis keičiasi iš vyruko, kuris save apipila alumi, kad atsigaivintų, į nervingą neurotiką, yra ir juokinga, ir įtraukia. Leidžia pamatyti šiek tiek žmogaus, slypinčio po plieniniu fasadu.
Nors perdėtas vaidinimas kelia juoką, jis išskiria jus emociniu lygmeniu. Juosta, regis, sąmoningai laiko jus per atstumą, kad nepražiopsotumėte kai kurių režisieriaus Ričardo Kelly politinių pranešimų. Nepaisant visų paslapčių, intrigų ir veiksmo, filmas atrodo šiek tiek bejausmis ir baigiasi ne su trenksmu, kaip norėtųsi, o su triukšmu.
„Pietietiškos istorijos“ – ambicingas, bet netvarkingas filmas, ir nors jis gali neveikti tokiu lygiu, kokio siekia, kino aplinkoje, kur tiek daug filmų žaidžia saugiai, Kelly bent jau stengiasi. Labai netobulas, bet vis dėlto įdomus.
4. „Po oda“ (Under the Skin, 2013)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
Dėl staigios „Po oda“ pabaigos, vaizdingo smurto ir lėto tempo iš pradžių gali būti sunku jį įvertinti. Vis dėlto filmas yra apgalvotas komentaras apie buvimą pašaliečiu. Johansson herojė patiria baimę ir kaip moteris, ir kaip imigrantė. Nors neįprastas filmo „Po oda“ tonas ir dezorientuojanti pasakojimo struktūra galėjo atbaidyti daugelį žiūrovų, šis filmas neabejotinai yra vienas iš išradingiausių pastarojo meto meninių filmų.
3. „Nimfomanė“ (Nymphomaniac, 2013)
Jeigu kas nors paprašytų labai gero filmo apie moters seksualines priklausomybes, tai, be abejo, būtų, Triero kurtas filmas „Nimfomanė“. Tai yra visų galimų dydžių ir formų sekso ir geismo tyrinėjimai. Tiek mylimas, tiek šiek tiek nekenčiamas filmas siūlo padorų metodą į seksualinį prisipažinimą ir jo poveikį gyvenimui. Nors pagrindinė veikėja Džo (akt. Stacy Martin/Charlotte Gainsbourg) niekuomet nėra tikra, ar jos požiūris į nimfomaniją yra teigiamas ar neigiamas, ji papasakoja pakankamai daug savo gyvenimo įžvalgų suaugusiam gelbėtojui Seligmanui (akt. Stellan Skargard).
Šis filmas sukurtas su įprastais Triero drąsumo aspektais – demonstratyvus seksas, abortai ir taip toliau, tačiau režisierius, jau susidūręs su moterų seksualinių priklausomybių tema, nori įtikinti žiūrovus, jog jis nenaudoja jokių tipinių dalykų, skirtų pornografijos filmams.
Sertifikuotas provokatorius, toks yra Larsas von Trieras savo seksualumo ir geismo tyrime „Nimfomanė“ (angl. Nymphomaniac) pasinėrė į viską. Į dvi dalis padalytas filmas pasakoja apie Džo, kuri pati sau išsidiagnozavo nimfomaniją. Dabar ji pasakoja savo gyvenimo istoriją vidutinio amžiaus kavalieriui Seligmanui. Nuolatinė von Triero bendradarbė Charlotte Gainsbourg vadovauja įspūdingam aktorių ansambliui, kuriame vaidina Stellanas Skarsgårdas, Uma Thurman, Jamie Bellas ir Willemas Dafoe.
„Nimfomanė“ turi visus Larso von Triero filmui būdingus bruožus: ji nesuvaržyta, perdėta, atlaidi ir sudėtinga. Užtikrintai palaikoma ir suvaidinta žaviosios Gainsbourg.
„Nimfomanė“ – tai pernelyg frankofoniškas vieno bekompromisiškiausių kino kūrėjų žvilgsnis į žmogaus seksualumą ir saviraišką. Filmą tikrai nėra lengva žiūrėti, todėl kritikai ir žiūrovai jį priėmė nevienareikšmiškai – „Rotten Tomatoes“ pirmas filmo tomas surinko 69 žiūrovų balus, o antrasis tomas – 55 balus.
2. „Gimimas“ (Birth, 2004)
Niekas nemato, kaip berniukas ateina į butą, bet staiga jis atsiranda kambaryje, svetimos šeimos gimtadienio šventėje. „Aš esu Šonas“, – sako jis. Šonas – tai Anos vyro, kuris mirė prieš 10 metų, vardas. Berniuko vardas yra Šonas, bet jis turi omenyje ne tai. Jis nori pasakyti, kad jis yra Šonas ir kad kai Šonas mirė bėgiodamas Centriniame parke, jis atgimė ir dabar stovi čia, sulaukęs 10 metų.
Kadangi pirmose dviejose filmo „Gimimas“ scenose rodoma mirtis ir gimimas, esame pasirengę reinkarnacijai. Filme veikėjai netiki reinkarnacija. Netikėjo ir originalusis Šonas. Filmas prasideda juodu ekranu ir girdime, kaip jis sako kalbą: „Kaip mokslo žmogus, aš tiesiog netikiu tais kliedesiais“.
„Gimimas“ yra veiksmingas trileris būtent dėl to, kad atitinka tai, kaip tokioje situacijoje galėtų elgtis išprusę žmonės. Jo veikėjai – ne kino kūriniai, naivūs, emocionalūs ir greitai sujaudinami iki ašarų. Jie – realistai, turtingi, šiek tiek suvargę. Iš pradžių jie tiesiog juokiasi iš berniuko (akt. Kameronas Braitas). Net tada, kai atrodo, kad jis žino dalykus, kuriuos galėtų žinoti tik jos vyras, Ana (akt. Nicole Kidman) neskuba leistis įtikinama. Ji mylėjo Šoną ir ilgai jo gedėjo, bet po 10 metų atėjo laikas judėti toliau, o ji dar ir ką tik paskelbė apie sužadėtuves su Džozefu (akt. Danny Huston).
Ana gyvena su motina Eleonora (akt. Lauren Bacall) prabangiame dviaukščiame name Manhetene. Šeimoje yra jos sesuo Laura (akt. Alison Elliott), svainis Bobas (akt. Arliss Howard) ir artimi draugai Klara (akt. Anne Heche) bei Klifordas (akt. Peter Stormare). Kadangi jie visi ten, kai Šonas pasirodo pirmą kartą, jie ir dalyvauja sprendžiant dilemą, ką su juo daryti. Šono tėvai įsako jam daugiau neerzinti Anos, bet jis vis tiek pasirodo, iškilmingas, rimtas, išdidus ir nemirksintis, toks nerimą keliantis vaiko ir kilmingojo buvimo derinys. Kai Ana jam pasako, kad tiesiog netiki juo, jis sako: „O kas, jei Bobas ateis pas mane į namus ir užduos man keletą klausimų?“. „Iš kur tu pažįsti Bobą?“ „Jis buvo mano svainis.“ Bobas nueina ir užduoda keletą klausimų, o kai šeima susirenka pasiklausyti Šono atsakymų, įrašytų magnetofono juostoje, tampa aišku, kad vyksta kažkas nepaprastai keisto.
Filmo temos iš karto sukėlė prieštaringų vertinimų, kaip ir scena, kurioje Kidman ir Kamerono Braito personažas, regis, kartu maudėsi vonioje. Diskusijos apie filmą daugiausia sukosi apie jo turinį ir norimą perduoti žinutę. Filmo pabaiga taip pat įsiutino kai kuriuos žiūrovus, kurie manė, kad ji nepatenkinama. Tiesa ta, kad „Gimimas“ yra vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių XXI a. filmų, gilus ir sudėtingas meilės prigimties tyrinėjimas, kurį gyvenimui prikelia stulbinantis Kidman pasirodymas.
„Gimimas“ – tamsus, niūrus filmas, kurio muzikoje daug būgnų ir grėsmingų smuikų atliktų Alexandre’o Desplat. Harriso Savideso kinematografija vengia netikėtumų ir triukų ir naudoja tokį pat lygų žvilgsnį, kokį naudoja Šonas. „Rozmari kūdikio“ atgarsiai neišvengiami, turint omenyje butų lokacijų panašumą ir Kidman šukuoseną, tokią panašią į Mios Farrow. Tačiau „Gimimas“ yra mažiau sensacingas ir grėsmingesnis, taip pat labiau intriguojantis, nes užuot siekęs greito jaudulio, jis tyrinėja, kas iš tiesų galėtų nutikti, jei dešimtmetis pasirodytų ir pasakytų tai, ką sako Šonas. Kadangi kalbama apie suaugusiuosius, kurie elgiasi kaip suaugusieji, kurie yra skeptiški ir atsargūs, tai dar baisiau, ypač todėl, kad Kameronas Braitas yra toks veiksmingas vaidindamas neinfekuotą ir nemielą Šoną. „Gimimas“ veikia ne tiek veiksmu, kiek užuominomis.
1. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Šio filmo scenarijų režisierius Darrenas Aronofsky parašė vos per penkias dienas. „Mane tiesiog pagavo įkvėpimas“, – tikina jis. Iki šiol vyras idėjas filmams brandindavo po kelerius metus, pavyzdžiui „Juodąją gulbę“ režisierius kūrė dešimtmetį. Venecijos kino festivalyje „Motina!“ pelnė ypač dviprasmiškus vertinimus – po pirmosios peržiūros vieni žiūrovai įnirtingai švilpė, kuomet kiti net kelias minutes aktyviai plojo ir reiškė simpatijas. (A. Ž.)
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas. (A. Ž.)
Kalbant apie ką yra „Motina!“, reikėtų įspėti, kad tai toli gražu nėra tradicinis siaubo filmas. Aronofsky nuo pat pradžių aiškiai parodo, kad jis nežais pagal taisykles, ir šią laisvę panaudoja lyčių vaidmenims bei skirtumams tarp meninės ir pažodinės kūrybos nagrinėti. Bardemo įkūnytas rašytojas nuolat skelbia, kad jį įkvepia kiti žmonės, bet jis toks imlus žmogus, kad jam padrąsinimas yra toks pat naudingas kaip ir empatija ar emocijos. Filme aktorė J. Lawrence – žmona nuolat tvarko namus po juose gyvenusių žmonių. Ji stengiasi sukurti namus, o ne tik vyro karjeros vitriną. Žinoma, filme nepaprastai lengva įskaityti šiek tiek savirefleksijos – ar tikrai Aronofsky yra tas, kuris, norėdamas kurti, ignoruoja namų ir privatumo saugumą? Žmonės rašys ilgas interpretacijas, kai kurios iš jų prieštaraus viena kitai, ir, manau, kad tai yra pagrindinė Aronofsky siekio dalis – dirbti tokiu stiliumi, kuris leistų įvairiai suprasti filmą ir neturėti lengvų atsakymų. Ieškantys tiesmuko siaubo filmo tikrai turėtų ieškoti kitur.
Šios pastabos neturėtų reikšti, kad „Motina!“ dažnai nėra siaubinga. Dirbdamas su savo nuolatiniu talentingu operatoriumi Matthew Libatique’u, Aronofsky filmuoja stulbinamai stambiu planu. Didžiąją filmo dalį esame ant Lawrence ir Bardemo, o tai ne tik sustiprina klaustrofobiją, bet ir leidžia Aronofskiui ir Libatique’ui žaisti ribota perspektyva. Motiną stebime iš arti ir vos galime pasakyti, kas vyksta už jos ar šonuose. Įtvirtinančių kadrų trūkumas neleidžia mums įsijausti į tipišką siaubo patirtį. Dažnai siaubo filmuose ieškome atsakymų – kas žudikas? Kas mirs? Kas liks gyvas? „Motina!“ keičia žanro taisykles. Jame klesti siaubo sumaištis, kuri yra pagrindinė filmo valiuta. Tai vizualiai įspūdingas filmas, nors iš Aronofskio nieko kito ir nereikėtų tikėtis.
Nesunku suprasti, kad nerimą kelianti filmo “Motina!” pabaiga kai kam atrodo paini ir šokiruojanti, nes filme gausu sunkių religinių metaforų. „Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme vaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas. (Austėja Žostautaitė)
Alegoriška iki abstrakcijos, „Motina!“ veikia arba kaip biblinė metafora, arba kaip meniškumo ir vyriško ego pasmerkimas. Filmas smarkiai suskaldė kritikus ir žiūrovus, kaip rodo kritikų ir žiūrovų vertinimai „Rotten Tomatoes“ svetainėje. Vieniems filmas pasirodė tragiškas ir paveikus, kiti jį atmetė kaip išnaudotojišką ir pretenzingą. Kad ir kokia būtų gerbėjų nuomonė, faktas lieka faktu: „Motina!“ yra nuostabiai drąsus filmas ir vertas Aronofsky ir Lawrence talentų pristatymo.
