Kinas – neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Jis atlieka daugybę funkcijų: įkvepia, pamoko, nuramina, formuoja mūsų pasaulėžiūrą. Neretai girdime, kad norint sukurti geresnę ateitį, būtina žvelgti į praeitį. Su kino industrija situacija labai panaši – nors technologijos, padedančios kurti kokybišką kiną dabar itin pažengusios ir nuolat tobulėja, vis dar svarbu nepamiršti, nuo ko viskas prasidėjo, kad su ateinančiomis naujovėmis per daug nenukryptume tik į modernumo siekimo pusę, kad nepamirštume autentiškumo. Kviečiame prisiminti aktorius, kurie prisidėjo prie tokio kino, kokį turime dabar, formavimo.
1.Lauren Bacall (Loren Bekol): „Turėti ir neturėti” („To Have and Have Not”, 1944 m.) ir „Klastotojas” („The Forger”, 2012 m.)
Loren Bekol gimė 1924 metais Niujorke, Amerikoje. Mokydamasi mokykloje, mergina svajojo tapti šokėja, tačiau šį norą pakeitė nauja aistra – vaidyba. Šią sritį studijavo Amerikos dramos menų akademijoje, tuomet – privačioje internatinėje mokykloje Tarrytown kaimelyje Niujorke ir galiausiai – Julia Richman (Džulijos Ričman) švietimo komplekse. Baigusi mokslus, Lauren Bekol tapo modeliu ir dėl savo grožio pateko ant „Harper’s Bazaar” – vieno žymiausių žurnalų visose Jungtinėse Amerikos valstijose, viršelio. Ją pastebėjo Nensė Hoksas (Nancy Hawks), žymaus Holivudo režisieriaus Hovardo Hokso (Howard Hawks) žmona ir įtikino savo vyrą suteikti merginai progą sudalyvauti filmo atrankoje. Taip aktorė pradėjo savo karjerą Holivude.
Pirmoji Loren atranka buvo itin sėkminga – būdama vos devyniolikos, ji gavo vaidmenį romantiniame karo nuotykių filme „Turėti ir neturėti”, paremtame 1937 m. Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) to paties pavadinimo romanu. Filme, išleistame 1944 metais, vaizduojama, kaip moteris savo buvimu pakeičia vyro gyvenimą. Veiksmas vyksta Prancūzijoje, Antrojo pasaulinio karo metu. Karibų jūros saloje Martinikoje pagrindinis veikėjas Haris (Harry) turi užsakomąją valtį ir griežtai laikosi neutralumo karo ir Viši režimo atžvilgiu. Viskas pasikeičia, kai veikėjas sutinka jauną amerikiečių kabareto dainininkę Meri (Marie) ir besislapstantį Prancūzijos pasipriešinimo lyderį, kai jiem abiem reikia ištrūkti iš salos. Įdomu, kad Loren Bekol filmavimo metu sutiko ir savo būsimąjį vyrą – dvidešimt penkeriais metais vyresnį, tuo metu dar vedusį, pagrindinį vaidmenį taip pat gavusį Hamfrį Bogartą (Humphrey Bogart). Taigi, šis filmas merginai tapo itin sėkminga jos, kaip aktorės, karjeros pradžia ir ne tik – teigiama, kad jos ir Hamfrio meilės istorija tapo viena gražiausių Holivude.
Paskutinis filmas, kuriame vaidino Loren – 2012 metais išleistas filmas „Klastotojas”, jį režisavo Kanados režisierius, filmų prodiuseris Lorensas Roekas (Lawrence Roeck). Amerikiečių dramos žanro filme kalbama apie meno klastojimą. Filmas didelio susidomėjimo nesulaukė. Praėjus dviems metams nuo šio filmo išleidimo, likus vos mėnesiui iki aktorės devyniasdešimtojo gimtadienio, ji mirė nuo insulto.
Svarbu paminėti, kad aktorei 2009 metais buvo suteiktas Akademijos garbės apdovanojimas už indėlį į kino aukso amžių ir Amerikos kino institutas ją pavadino dvidešimtąja didžiausia klasikinio Holivudo kino žvaigžde moterimi.
2. Elizabeth Taylor (Elizabet Teilor): „Kas minutę gimsta po vieną” („There’s One Born Every Minute”, 1942 m.) ir „Flinstounai” („The Flintstones”, 1994 m.)
Viena paskutinių senojo Holivudo žvaigždžių Elizabet Teilor gimė 1932 metais Londone, Anglijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, drauge su šeima persikėlė į JAV. Aktorės tėvas dirbo meno pardavėju, todėl turėjo pažinčių tarp įtakingų Holivudo žvaigdžių ir nors motina, buvusi scenos aktorė, iš pradžių atsisakė leisti savo dukrai pradėti karjerą kino industrijoje, pažintis su JAV kino studijos „Universal Pictures” pirmininku nulėmė Elizabet Teilor dalyvavimą jos pirmojoje aktorių atrankoje. Savo grožiu ji buvo pagarsėjusi visame pasaulyje – dar būdama labai jauna sužavėjo publiką savo violetinės spalvos akimis.
Pirmasis aktorės pasirodymas ekrane buvo 1942 metais išleistoje komedijoje „Kas minutę gimsta po vieną”, kai jai buvo vos 10 metų. Filmą režisavo Haroldas Jangas (Harold Young). Jame kalbama apie melagingą reklamą. Tvainų šeima užsiima verslu – parduoda pudingus, kuriuose yra fantastiško vitamino Z. Spauda nesuvokia, kad toks vitaminas neegzistuoja, o vietinis mokslininkas yra įtikintas drauge privilioti klientus.
Paskutinis Elizabet Teilor pasirodymas didžiajame ekrane buvo 1994 metų filme „Flinstounai”. Tai – amerikiečių komedija šeimai, paremta 1960-1966 metais per televiziją rodytomis to paties pavadinimo animuotomis serijomis. Ją režisavo Brianas Levantas (Brian Levant). Flinstounai ir Rubliai yra dvi modernios akmens amžiaus šeimos. Flinstounų šeimos narys Fredas duoda pinigų savo draugui Barniui iš Rublių šeimos tam, kad jis ir jo žmona galėtų įsivaikinti, o Barnis atsilygina Fredui padėdamas jam tapti jaunesniuoju viceprezidentu jų darbovietėje, tačiau pastaruoju, jam pakilus pareigose, manipuliuoja vadovas.
Elizabet išsiskyrė tuo, kad Holivudo studijų sistemos laikotarpiu ji buvo klasikinio kino žvaigždės pavyzdys. Moteris buvo vaizduojama išskiriant ją iš visuomenės, jos viešas įvaizdis buvo atsargiai kuriamas ir prižiūrimas. Pasibaigus klasikinio Holivudo erai ir paparacių fotografijai tapus normalia žiniasklaidos dalimi, aktorė apibrėžė naują įžymybių tipą, kurių asmeninis gyvenimas – visuomenės susidomėjimo objektas.
3. Katharine Hepburn (Katarina Hebern): „Skyrybų dokumentas” („A Bill of Divorcement”, 1932 m.) ir „Meilės istorija” („Love Affair”, 1994 m.)
Katarina Hebern – amerikiečių aktorė, kurios karjera, kaip vienos iš Holivudo lyderių, truko net 60 metų. Ji buvo žymi savo ryžtu, nepriklausomybe, energingumu ir atvirumu, dažnai vaidindavo stiprios valios, rafinuotas moteris. Moteris gimė 1907 metais Hartforde, Konektikuto valstijoje. Katarina tapti aktore nusprendė dar mokydamasi universitete, ten ir atliko savo pirmuosius vaidmenis, o po studijų kurį laiką vaidino Brodvėjuje, kol neišpopuliarėjo viename spektaklių atlikdama pagrindinį vaidmenį. Po to, žinoma, ji sulaukė daugybės filmų pasiūlymų.
Vienas jų – „Skyrybų dokumentas”, tapęs pirmuoju filmu, kuriame nusifilmavo moteris. Jame Katarina vaidina dukrą vyro, sergančio psichikos liga. Jos tėvas Hilary sugrįžta namo po dvidešimties metų, praleistų psichiatrinėje ligoninėje ir savo šeimą randa gyvenančią kitaip, nei pastarasis tikėjosi. Filme sprendžiama, kaip vyro sugrįžimas pakeis naujuosius šeimos planus. 1932 metais išleistą dramą režisavo Džordžas Kjukoras (George Cukor). Tiesa, į pinigus susikoncentravęs prodiuseris Deividas Oliveris Sèlznikas (David O. Selznick) pagrindine aktore norėjo pasirinkti „MGM” kino produkcijos kompanijos žvaigždę Normą Širer (Norma Shearer), tačiau režisierius itin susižavėjo Katarinos pasirodymu atrankoje ir manė, kad ji patiks publikai. Jo instinktai neklydo – filmas tapo hitu. Šitaip Hebern tapo norimiausia aktore senajame Holivude.
Paskutinis filmas, kuriame galima išvysti aktorę – 1994 metais išleistas Gleno Gordono Karono (Glenn Gordon Caron) režisuota romantinė drama „Meilės istorija”. Šis kūrinys yra perdaryta 1939 metais išleisto to paties pavadinimo filmo ir 1957 metais pasirodžiusio romantinio filmo „An Affair To Remember” versija. Joje buvusi futbolo žvaigždė Maikas Gambrilas (Mike Gambril) skrydžio į Sidnėjų metu susipažįsta su Tere Makei (Terry McKay) ir vienas kitą įsimyli. Jiedu susitaria, kad po kelionės praėjus trims mėnesiams susitiks Niujorke, tačiau dienai išaušus Terė nepasirodo. Nepaisant to, likimas juos suveda dar kartą. Filmas tapo pirmuoju aktorės Hebern pasirodymu didžiajame ekrane po beveik dešimties metų pertraukos. Jame moteris pirmą kartą prieš kameras ištaria keiksmažodį. Kūrinys netapo sėkmingas – buvo apdovanotas „Auksine aviete” (JAV kino apdovanojimas) už blogiausią perdarytą filmą.
Moteris dirbo su įvairiausio žanro kūriniais – nuo komedijos iki dramos, su jais ji pelnė įvairiausių apdovanojimų, tarp jų ir rekordinis apdovanojimų skaičius „Oskarų” geriausios aktorės kategorijoje – Katarina tokių turi net 4. Amerikos kino institutas 1999 metais šią aktorę paskelbė geriausia klasikinio Holivudo kino žvaigžde moterimi.
4. Judy Garland (Džudi Garland): „Kiaulių paradas” („Pigskin Parade”, 1936 m.) ir „Aš dar galėčiau dainuoti” („I Could Go on Singing, 1963 m.)
Vienas tragiškiausių likimų Auksinio Holivudo eroje atiteko Džudei Garland, gimusiai Minesotoje, 1922 metais. Ji buvo jauniausia dukra šeimoje. Aktorės motina pastebėjo savo dukros talentą labai anksti – kai ji, būdama vos dviejų metų, be perstojo dainavo tą pačią dainą per vieną iš jų kalėdinių pasirodymų. Tam, kad nustotų, mergaitė turėjo būti išnešta iš scenos. Po šio įvykio Džudės tėvai sukūrė jos ir jos dviejų seserų šokių grupę pavadinimu „Gamų seserys” („The Gumm Sisters”). Vėliau, merginos motina, žinodama, kad jos jauniausioji dukra taps didžiausia žvaigžde šeimoje, pašalino ją iš seserų grupės ir drauge keliavo Amerikoje, kur Džudė pasirodydavo naktiniuose klubuose, kabaretuose, viešbučiuose ir teatrų solo. Deja, aktorės vaikystė nebuvo graži – tėvas nuo visų slėpė, kad yra homoseksualus, o jo užmegzti romanai vertė šeimą dažnai keliauti. Jis mirė, kai Džudei buvo vos dvylika, o dėl nuolatinio spaudimo, patiriamo iš motinos pusės dėl jos didžiulio noro, kad dukra taptu įžymi, mergina būdama aštuoniolikos jau lankėsi pas psichiatrą. 1936 metais „MGM” kino studija paskolino Džudę Garland studijai „20th Century-Fox” penkioms savaitėms tam, kad nusifilmuotų savo pirmąjame filme „Kiaulių paradas”, nes nežinojo ką daryti su trylikamete mergaite, kurios balsas skambėjo kaip suaugusiosios, kai ji dainavo. Dauguma prodiuserių manė, kad žiūrovai nepatikės, jog mergaitė turi tokį stiprų balsą ir manys, kad filmas dubliuotas. Tai buvo vienintelis kartas, kai aktorę paskolino kitai studijai.
1936 metais išleista amerikiečių muzikinė komedija „Kiaulių paradas” – Džudės Garland debiutinis filmas. Jame pasakojama istorija, kurioje koledžo futbolo komandos treneriai – sutuoktiniai – bando įtikinti talentingą žaidėją prisijungti prie jų komandos tam, kad laimėti svarbias rungtynes. Filmą režisavo Davidas Batleris (David Butler).
Paskutinis filmas, kuriame pasirodė aktorė – 1963 metų britų ir amerikiečių muzikinė drama „Aš dar galėčiau dainuoti”. Režisierius – Ronaldas Nymas (Ronald Neame). Kūrinyje pasakojama įžymios moters ir motinos istorija. Šio filmo originalus pavadinimas kiek kitoks, tačiau buvo pakeistas tam, kad žiūrovai suprastu, jog Džudė Garland jame dainuoja, nes paskutinį kartą aktorė filme dainavo 1954 metais – miuzikle „Taip gimė žvaigždė”. „Aš dar galėčiau dainuoti” sulaukė itin sėkmingos premjeros Londone, tačiau po to nebuvo itin populiarus, nors Džudės dainavimas ir vaidyba žiūrovams paliko itin gerą įspūdį. Manoma, kad tai buvo vienas geriausių aktorės pasirodymų.
Per savo gyvenimą Džudė Garland susituokė penkis kartus, dažnai sirgo, jos įspūdingas balsas ilgainiui nusilpo, moteris taip pat kentėjo nuo vaistų, kurie buvo skirti jai suteikti energijos arba nuraminti, poveikio. Kai aktorė mirė nuo barbitūratų perdozavimo 1969 metais, ji jau buvo nusifilmavusi daugiau nei 35-iuose filmuose.
5. Marlon Brando (Marlonas Brando): „Vyrai” („The Men”, 1950 m.) ir „Atlygis” („The Score”, 2001 m.)
Marlonas Brando, vienas geriausių jo kartos aktorių, gimė 1924 metais Omahoje, Nebraskoje. Jo talentas išryškėjo labai anksti, nes savo vaidinimais jis bandydavo nukreipti savo motinos dėmesį nuo alkoholio vartojimo. Vėliau Marlonas pasekė savo vyresniosios sesers pėdomis ir pasirinko studijuoti vaidybą Niujorke. Aktorius buvo itin atsidavęs savo vaidmenims, stengėsi išpildyti juos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. 1956 metais Marlonas Brando suvaidino Brodvėjaus spektaklyje „Truckline Cafe” ir dėl šio kūrinio atlikimo Niujorko dramos kritikai suteikė aktoriui „Perspektyviausio jauno aktoriaus” titulą. Marlonas mirė 2004 metais, tačiau visiems laikams tapo viena įtakingiausių XX-ojo amžiaus ikonų.
Pirmasis aktoriaus pasirodymas filme įvyko 1950 metais Fredo Zinemano (Fred Zinnemann) režisuotoje amerikiečių dramoje „Vyrai”. Kūrinyje nagrinėjama neįgalių, sužalotų Antrojo pasaulinio karo veteranų prisitaikymo prie civilių gyvenimo tema. Jame galima išvysti Haroldą Raselą (Harold Russell), kuris kare iš tiesų neteko abiejų savo rankų. Filmo režisierius stengėsi kuo realistiškiau pateikti istoriją, tad dėl šios priežasties buvo filmuojama netgi tikroje ligoninėje, kurioje gulėjo tikri paralyžiuoti pacientai, taip pat buvo galima išvysti savo darbą vykdančius tikrus gydytojus bei seseles. Šis kūrinys padėjo išgarsėti ne tik Marlonui Brando, bet ir dar trims vyrams: prodiuseriui Stanliui Krameriui (Stanley Kramer), scenaristui Karlui Foremanui (Carl Foreman) ir režisieriui Fredui Zinemanui (Fred Zinnemann). Filmas buvo nominuotas Oskarui už snecarijų.
Paskutinis filmas, kuriame galima išvysti aktorių, buvo išleistas 2001 metais, jį režisavo Frankas Ozas (Frank Oz). „Atlygis” – veiksmo trileris, kuriame trys vyrai bando įvykdyti meno kūrinio vagystę ir iš to praturtėti. Šiame filme galima išvysti net tris populiarus metodinės vaidybos aktorius, tarp jų ir Edvardą Nortoną (Edward Norton), o Marlonas Brando ir Robertas De Niras (Robert De Niro) pirmą ir paskutinį kartą kartu pasirodė ekrane.
6. Bette Davis (Betė Deivis): „Bloga sesuo” („Bad Sister”, 1931 m.) ir „Piktoji pamotė” („Wicked Stepmother”, 1989 m.)
1908 metais Amerikoje gimė Betė Deivis. Baigusi mokyklą, aktorė prisijungė prie Džordžo Kjukoro (George Cukor) teatro kompanijos Niujorke, kurioje pradėjo savo karjerą pasirodydama tokiuose spektakliuose kaip „Brodvėjus” ir „Laukinė antis” 1929 metais. 1931 metais debiutavo ir Holivude – vaidindama amerikiečių dramoje „Bloga sesuo”. Vėliau aktorė daugiausia vaidino užsispyrusias, motyvuotas ir atkaklias moteris, taip užsitarnaudama vienos garsiausių Holivudo aktorių titulą, o 1941-1945 metais tapo pirmąja Amerikos kino meno ir mokslo akademijos prezidente moterimi.
Pirmasis Betės Deivis filmas – Hobarto Henlio (Hobart Henley) režisuota drama „Bloga sesuo”. Tai polemika prieš savanaudiškumą ir egoizmą. Praėjus keturiasdešimčiai metų, 1971 metais transliuojamoje realybės dokumentinių filmų serijos laidoje „Tai yra tavo gyvenimas” („This is your life”) iš vedėjo Ralfo Edvardso (Ralph Edwards) aktorė sulaukė klausimo apie savo debiutinį filmą, į kurį atsakė teigdama, kad šis filmas buvo itin prastas ir ji iš tiesų visai nenorėtų būti nusifilmavusi jame. Nors drama ir nepretendavo į „Oskarų” apdovanojimus, joje atsiskleidė Betė Deivis potencialas tapti puikia aktore.
Paskutiniuoju jos filmu tapo 1989 metais išleista amerikietiška juodojo humoro komedija „Piktoji pamotė”. Aktorė pasitraukė iš projekto prasidėjus filmavimui dėl nepasitenkinimo scenarijumi ir Lario Koheno (Larry Cohen) režisūra. Filmo režisierius vėliau teigė, kad iš tiesų ji pasitraukė dėl sveikatos problemų, kurias bijojo viešinti dėl galimos neigiamos įtakos ateities darbams, tačiau moteris tai paneigė. Kūrinyje galime išvysti kaip dvi raganos – motina ir dukra – sukelia sumaištį užmiestyje gyvenančios šeimos gyvenime. Aktorė filme vaidina tik 11 minučių.
7. Marilyn Monroe (Merilin Monro): „Pavojingi metai” („Dangerous Years”, 1947 m.) ir „Nepritapėliai” („The Misfits”, 1961 m.)
Merilin Monro – amerikiečių aktorė, dainininkė, komikė ir modelis. Ji tapo viena įsimintiniausių ikonų – apie ją kalbama iki pat šių dienų. Moteris žinoma ne tik dėl Holivudo erotiškumo simbolio įkūnijimo, bet ir dėl jos tragiškų asmeninių bei profesinių sunkumų filmų industrijoje. Aktorė gimė 1926 metais. Jos vaikystė nebuvo lengva – Merilin motina dėl jai diagnozuotos paranoidinės šizofrenijos negalėjo auginti dukters, todėl mergaitė buvo siunčiama iš vienos šeimos į kitą, retkarčiais apgyvendinama vaikų namuose. Kai Merilin buvo šešiolika, ji turėjo du pasirinkimus – grįžti į vaikų namus arba susituokti, todėl pasirinko ištekėti už kaimynystėje gyvenusio draugo, su kuriuo išsiskyrė po keturių metų santuokos – 1946 metais. Aktorystės meną Merilin Monro studijavo JAV profesionalių aktorių mokymo centre „Actors Studio” Niujorke. Pirmiausia vaidino lengvabūdiškus, nesudėtingus personažus, o vėlesniuose vaidmenyse daug daugiau dramatizmo bei psichologinės analizės elementų.
„Pavojingi metai” – 1947 metais išleista juodai balta amerikiečių drama tapo pirmuoju Merilin pasirodymų kino ekrane. Sandėlio apiplėšimo metu paauglių gaujos lyderis nužudo vieną mokytojų, todėl advokatas, priskirtas tirti šią bylą – pasiryžęs užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Merilin filme atlieka restorano padavėjos vaidmenį.
Paskutinis filmas, kuriame galime išvysti Merilin Monro yra amerikiečių vesternas „Nepritapėliai”, išleistas 1961 metais. Kūrinys tapo komercine nesėkme, tačiau sulaukė kritikų pripažinimo už scenarijų ir aktorių atliktus vaidmenis. Ilgainiui šio filmo reputacija pasikeitė ir jis imtas vertinti kaip vienas geriausių šeštojo dešimtmečio filmų. „Nepritapėlių” centre – senstantys kaubojai. Jie gano nepritapusius laukinius arklius ir juos parduoda. Kuriama paralelė tarp gyvūnų lemties ir pagrindinių personažų vidinės būsenos. Merilin atlieka buvusios striptizo šokėjos vaidmenį, kuri įsimyli vieną kaubojų.
Moters karjerai artėjant prie pabaigos, jai buvo itin sunku gauti gerus vaidmenis dėl jos nuolatinio vėlavimo, nenoro dirbti išvien su filmavimo grupe ir priklausomybės vaistams. Praėjus vos metams nuo jos paskutiniojo filmo pasirodymo, aktorė mirė nuo barbitūratų perdozavimo. Per savo karjerą nusifilmavo 30 filmų ir dar vienas vaidmuo liko neužbaigtas.
8. Audrey Hepburn (Odrė Hebern): „Olandai septyniose pamokose” („Dutch in Seven Lessons”, 1948 m.) ir „Visada” („Always”, 1989 m.)
Odrė Hebern – britų aktorė ir humanitarė, gimusi 1929 metais, vertinama ne tik kaip kino, bet ir mados ikona. 1951 metais apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, gyvendama ten, vaidino Brodvėjaus teatre. Nors didžiausia moters aistra buvo baletas, per savo gyvenimą nusifilmavo 31 kokybiškame filme. Amerikos kino institutas Odrę įvertino kaip trečią geriausią moterį kino ekrane iš klasikinio Holivudo teatro ir aktorė buvo įtraukta į tarptautinį geriausiai apsirengusiųjų šlovės muziejų. Viena iš septyniolikos žmonių, kurie laimėjo „Oskaro”, „Grammy”, „Emmy” ir „Tony” apdovanojimus. Moters vaidyboje vyravo nuoširdumo, lyriškumo elementai. Kiek vėliau savo gyvenime, aktorė didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė darbui su Jungtinių Tautų Vaikų fondu (UNICEF). 1988 – 1992 metais dirbo su vargingomis bendruomenėmis Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje. 1992 metais buvo apdovanota JAV prezidento laisvės medaliu už aktorės darbus, atliktus bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Vaikų fondu.
1948 metais išleistas debiutinis Odrės Hebern filmas „Olandai septyniose pamokose”. Jame aktorė vaidino seniausios pasaulio oro linijų bendrovės KLM stiuardesę. Originaliai jis buvo nufilmuotas kaip viena iš anglų dokumentinių serijų dalių, kuriose kalbama apie Olandiją, tačiau vėliau buvo ištęstas iki vaidybinio filmo trukmės. Deja, nebuvo sėkmingas.
Paskutinis filmas, kuriame teko nusifilmuoti aktorei – 1989 metais išleista amerikiečių romantinė fantastinė drama, kurią režisavo Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg) – „Visada”. Šis filmas yra perdirbta 1943 metų romantinės dramos „Vaikinas vardu Džo” („A Guy Named Joe”), kurios siužetas vyksta Antrojo pasaulinio metais, versija. Kūrinio siužetas išlieka tas pats abiejuose filmuose: neseniai mirusio piloto dvasia moko naująjį pilotą, stebėdama, kaip naujokas įsimyli žuvusio vyro merginą. Odrė Hebern pasiūlymą nusifilmuoti šioje dramoje priėmė vien dėl to, nes norėjo dirbti drauge su Stivenu Spilbergu. Už šį vaidmenį ji uždirbo milijoną dolerių ir visą uždarbį paaukojo UNICEF.
9. Kirk Douglas (Kirkas Daglasas): „Keista Martos Aivers meilė” („The Strange Love of Martha Ivers”, 1946 m.) ir „Empire State Building žmogžudystės” („Empire State Building Murders”, 2008 m.)
Kirkas Daglasas gimė 1916 metais Niujorke. Jo tėvai buvo žydų kilmės imigrantai iš dabartinės Baltarusijos teritorijos. Būsimas aktorius augo vargingame gete, tačiau, nepaisant to, buvo puikus studentas ir atsidavęs sportininkas. Profesionalios imtynės tapo būdų užsidirbti ir susimokėti už studijas. Tuo pačiu metu vyras dirbo padavėju bei pasiuntiniu. Vėliau gavo stipendiją ir studijavo Amerikos dramos meno akademijoje Niujorke ir debiutavo Brodvėjaus spektakliuose. Ką tik prasidėjusi jo, kaip aktoriaus, karjera, buvo nutraukta Antrojo pasaulinio karo, tačiau po to vėl sugrįžo į teatrą. Kirkas taip pat užsiėmė humanitarinėmis veiklomis – buvo UNICEF geros valios ambasadorius. Aktoriaus pastangos buvo apdovanotos prezidento laisvės medaliu. Už savo pasiekimus kino industrijoje Kirkas Daglasas gavo tokius apdovanojimus kaip „Oskaras”, Amerikos kino instituto apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus ir UCLA garbės medalį. Prieš jam mirštant 2020 metais, aktorius buvo vienas iš dviejų ilgiausiai išgyvenusių Auksinio Holivudo žvaigždžių.
Prašomas buvusios bendraklasės Loren Bekol (Lauren Bacall), kino prodiuseris Hal B. Valis (Hal B. Wallis) sutiko suteikti Kirkui Daglasui progą sudalyvauti aktorių atrankoje. Taip jis gavo savo debiutinį vaidmenį 1946 metais išleistoje amerikiečių film noir žanro dramoje „Keista Martos Aivers meilė”. Kūrinyje pagrindinė aktorė netyčiomis sukelia savo žiaurios tetos mirtį ir tai nuslepia nuo pareigūnų kartu su kitu liudininku, mačiusį šį įvykį bei tikisi, kad šios paslapties nesužinos niekas kitas. Filmas pateko į 1947 metais vykusį Kanų kino festivalį. 1974 metais kūrinys tapo prieinamas visiems JAV, nes nebuvo pratęstos jo autorinės teisės.
„Empire State Bulding žmogžudystės” – paskutinioji dokumentinė kriminalinė drama, kurioje suvaidina Kirkas Daglasas. Filmas išleistas 2008 metais. Aktorių galima išvysti kūrinyje, tačiau jis nekalba. Šiame filme švenčiamos Amerikos film noir žanro ir Holivudo aukso amžiaus ikonos, jame atgaivinama Niujorko atmosfera 1930 – 1940 metais.
10. Greta Garbo: „Valkata Peteris” („Peter the Tramp”, 1922 m.) ir „Dviveidė moteris” („Two-Faced Woman”, 1941 m.)
Greta Garbo gimė 1905 metų rugsėjo 18 dieną Stokholme, Švedijoje ir buvo švedų – amerikiečių aktorė. Laikoma viena populiariausių ir spalvingiausių 1920-tųjų – 1930-tųjų metų kino aktorių, ji buvo žinoma dėl melancholiškos ir niūrios personos bei neprilygstamo tragiškų vaidmenų atlikimo. 1999-aisiais Amerikos Filmų Institutas pripažino Garbo penkta žymiausių moterų žvaigždžių klasikiniame Holivude.
Aktorė augo vargingomis sąlygomis Stokholmo lūšnyne. Dirbdama parduotuvėje ji sutiko režisierių Eriką Petšlerį (Erik Petschler), kuris vėliau jai davė nedidelį vaidmenį filme „Valkata Peteris” (1922 m.). Šio filmo siužetas sukasi apie Peterį, kuris po nepasisekusio romano savanoriškai įstoja į armiją. Meilės spąstai jo neaplenkia ir kariuomenėje – Peteris įsisuka į naują romaną – šį kartą su miesto, kuriame tuo metu dislokuotas jo dalinys, mero dukra Greta.
1941-aisiais metais režisieriaus Džordžo Kjukoro (George Cukor) amerikietiška romantinė komedija „Dviveidė moteris” („Two-Faced Woman”) pažymėjo paskutinį Garbo pasirodymą didžiąjame ekrane. Aktorė atlieka pagrindinį vaidmenį – vaidina žmoną, kuri, apsimesdama savo pačios dvyne seserimi, bando susigrąžinti dėl kitos moters ją palikusį vyrą. Šis filmas nepritraukė žiūrovų dėmesio ir nesėkmingai bandant modernizuoti aktorės įvaizdį, užbaigė jos karjerą.
11. Grace Kelly (Greis Keli): „Keturiolika valandų” („Fourteen Hours”, 1951 m.) ir „Aukštuomenė” („High Society”, 1956 m.)
Amerikiečių aktorė Greis Keli, gimusi 1929 metais, vaidino reikšminguose šeštojo dešimtmečio filmuose. Šeima nepalaikė jos aktorės bei modelio karjeros pasirinkimo, tačiau moteris buvo pasiryžusi tai pasiekti. Pabaigusi Amerikos dramos menų akademiją, pradėjo vaidinti įvairiuose Niujorko projektuose – taip pat ir Brodvėjuje. Nors aktorė turėjo puikius aktorinius gebėjimus, bandymai išpopuliarėti Brodvėjuje nebuvo itin sėkmingi, todėl pradėjo bandyti gauti vaidmenis televizijoje, o tada ją aplankiusi sėkmė nulėmė vėliau gautus pasiūlymus nusifilmuoti įvairiuose filmuose. 1956 metais Greis Keli susituokė ir taip tapo Monako princese. Dėl šio titulo ir su juo užklupusių atsakomybių bei pareigų, turėjo nutraukti savo karjerą.
Debiutiniu filmu aktorei tapo 1951 metais ekranus pasiekusi amerikiečių drama „Keturiolika valandų”, kurios režisierius – Henris Hatavėj (Henry Hathaway). Kūrinyje pasakojama istorija apie Niujorko policijos pareigūną, bandantį sustabdyti vyrą nuo šuolio iš penkiolikto viešbučio aukšto. Tiesa, rašant scenarijų buvo remtasi tikru įvykiu, aprašytu „The New Yorker” žurnale – Džono Viljamo Vardo (John William Warde) savižudybe 1938 metais. Filmas nominuotas „Oskarui” už geriausią meninę režisūrą.
Paskutinis Greis Keli filmas – amerikiečių muzikinė romantinė komedija „Aukštuomenė”, išleista 1956 metais. Joje vaizduojama moteris, kuri nori susituokti su kitu, o jos buvęs vyras turi 48 valandas įtikinti ją, jog ji vis dar tebemyli savo buvusį partnerį. Su šiuo filmu dirbo ir Bingas Krosbis (Bing Crosby), Frankas Sinatra (Frank Sinatra), Selestė Holm (Celeste Holm), Luisas Armstrongas (Louis Armstrong). „Aukštuomenė” tapo paskutiniuoju aktorės filmu prieš jai susituokiant ir nutraukiant šią karjerą.
12. Cary Grant (Keris Grantas): „Tai yra naktis“ („This Is the Night”, 1932 m.) ir „Eiti, nebėgti” („Walk Don’t Run”, 1966 m.)
Keris Grantas gimė 1904 metais Bristolyje, Anglijoje. Vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikietiškų filmų aktorius yra viena populiariausių Holivudo žvaigždžių, kuri žavėjo savo gera išvaizda, pasitikėjimu savimi ir gabumais romantinės komedijos žanre. Būdamas vos 13-os metų, dar tik būsimas aktorius pabėgo iš namų tam, kad išvengti skurdo bei įtampos šeimoje. Aktoriaus karjerą pradėjo nuo kontrakto su „Paramount Pictures” studija 1932 metais ir taip išgarsėjo, o baigiantis sutarčiai, jis jau buvo vienas garsiausių savo srities atstovų, dirbančių laisvai samdomais aktoriais. Toks sprendimas leido Keriui Grantui kontroliuoti savo karjerą ir atidžiai rinktis scenarijus. Nuo 1966 metų nebesifilmavo dėl skyrybų su žmona ir bylinėjimosi dėl vaikų globos teisių. Buvo apdovanotas Garbės „Oskaru” ir Kenedžio menų centro apdovanojimu.
Pirmasis filmas: 1932 metais pasirodžiusi amerikiečių komedija „Tai yra naktis”. Jame galite stebėti romaną tarp meilužių, kuris yra beveik išaiškinamas, kai moters vyras namo grįžta anksčiau, nei planuota. Kūrinyje nemažai scenų, kurios to meto visuomenei atrodė vulgarios. Pirmieji Kerio Granto žodžiai ištarti didžiajame ekrane buvo išdainuoti.
Paskutinysis filmas: 1966 metais išleista amerikiečių komedija „Eiti, nebėgti” tapo paskutiniuoju Kerio Granto vaidmeniu. 1943 metais pasirodžiusio filmo „Kuo daugiau, tuo geriau” („The More the Merrier”) perdirbinį režisavo Čarlis Valteris (Charles Walters). Veiksmas vyksta 1964 metų Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse. Du vyrai ir moteris dalinasi vienu nedideliu butu ir vienas iš vyrų, kurį vaidina Keris Grantas, ima bandyti suporuoti likusius du kambariokus. Kai kuriose filmo scenose aktorius švilpauja melodijas iš savo ankstesnių filmų.
13. Gregory Peck (Gregoris Pekas): „Šlovės dienos” („Days of Glory”, 1944 m.) ir „Baimės iškyšulys” („Cape Fear”, 1991 m.)
Dar viena Holivudo žvaigždė Gregoris Pekas gimė 1916 metais. Amerikiečių aktorius buvo viena populiariausių ketvirtojo-septintojo dešimtmečių kino žvaigždžių. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos penkeri ir dėl šios priežasties jis buvo priverstas gyventi su močiute. Nors Gregoris Pekas teigė, jog niekada nesijautė turėjęs stabilią vaikystę, vienas geriausių vaikystės prisiminimų jam – kelionės į kiną kiekvieną savaitę drauge su močiute. Būsimas aktorius ruošėsi studijuoti mediciną, kai staiga nusprendė visiškai pakeisti studijų kryptį ir bandyti tapti aktoriumi. Gregoris visada buvo politiškai aktyvus, dalyvavo protestuose prieš karą, už darbuotojų ir civilių teises, buvo apdovanotas JAV Prezidento laisvės medaliu. 3 metus užėmė JAV Kino meno ir mokslo akademijos prezidento poziciją. Amerikos kino institutas 1999 metais aktorių paskelbė dvyliktu pagal gerumą iš visų senojo Holivudo aktorių vyrų.
Romantinė drama „Šlovės dienos” vaizduoja didvyrišką partizanų kovą prieš 1941 metais vykdomą nacių invaziją į Rusiją. Filmas pasirodė 1944 metais ir jame debiutuoja Gregoris Pekas. Kūrinys yra vienas iš daugybės Holivude pasirodžiusių filmų tuo metu, kai Amerika dalyvavo Antrajame pasauliniame kare – jais buvo bandoma sužadinti visuomenės palaikymą dėl aljanso su Sovietų Sąjunga prieš nacistinę Vokietiją. Drama sulaukė „Oskaro” nominacijos už specialiuosius efektus.
Paskutiniuoju aktoriaus filmu tapo amerikiečių psichologinis trileris „Baimės iškyšulys”, ekranuose pasirodęs 1991 metais. Tai yra perdaryta 1962 metais išleisto to paties pavadinimo filmo versija, kuris sukurtas pagal Džono D. Makdonaldo (John D. MacDonald) novelę „Budeliai” („The Executioners”). Aktorius nusifilmavo abiejuose filmuose. Kūrinyje pasakojama istorija, kurios pagrindinis veikėjas – už išprievartavimą kalėjime praleidęs keturioliką metų ir dabar paleistas vyras, bandantis atkeršyti teisininko, dėl kurio kaltės, pagrindinio veikėjo nuomone, buvo nuteistas, šeimai. Gregoris Pekas atliko teisininko vaidmenį ir visose savo scenose nusifilmavo per vieną dieną.
14. Vivien Leigh (Vivjena Li): „Kaimo ginklanešys” („The Village Squire”, 1935 m.) ir „Kvailių laivas” („Ship of Fools”, 1965 m.)
1913 metais gimė dar viena tuo metu tik būsima dviejų „Oskarų” už geriausią aktorę laimėtoja ir viena populiariausių Holivudo žvaigždžių Vivjena Li. Būdama septyneriu, ji teigė savo klasės draugei, kad bus įžymi. Gimė Indijoje, nors tėvas buvo anglas, o motina – airė. Vėliau mokėsi įvairiose šalyse – Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, todėl puikiai kalbėjo ir prancūziškai, ir itališkai. Vivjena Li studijavo aktorystę Karališkojoje dramos meno akademijoje, tačiau sulaukusi devyniolikos laikinai sustabdė savo karjerą, nes susituokė ir susilaukė vaiko. Tęsdama karjerą ji buvo laikoma viena gražiausių to meto aktorių ir moteris buvo talentinga aktorė ne tik kine, bet ir teatre – už vieną iš jos Brodvėjaus pasirodymų susilaukė „Tony” apdovanojimo. Po beveik trisdešimties metų nuo aktorės gimimo ji patyrė du persileidimus, jai buvo nustatyta maniakinė depresija ir bipolinis sutrikimas, moteris taip pat susirgo tuberkulioze, kuri ir buvo jos mirties priežastis 1967 metais. Amerikos kino institutas ją įvertino kaip šešioliktą geriausią klasikinio Holivudo kino žvaigždę.
Pirmasis filmas, kuriame galima išvysti Vivjeną Li – 1935 metais išleista britų komedija „Kaimo ginklanešys”. Scenarijus yra apie kaimelyje sukurta vidutiniokišką spektaklį, kurį sutvarkyti atvyksta garsi Holivudo aktorė. Tai sukelia ginklanešio pasipiktinimą ir pasipriešinimą, nes pastarasis nemėgsta filmų. Filmas labiausiai žinomas dėl Vivjenos debiuto.
„Kvailių laivas” – amerikiečių drama, išleista 1965 metais. Šis kūrinys, paremtas Katerinos Anės Porter (Katherine Anne Porter) novele, tampa finaliniu filmu aktorės karjeroje. Jame vaizduojama kruizinio laivo keleivių grupė, plaukianti iš Meksikos į Vokietiją dar Antrajam pasauliniui karui neprasidėjus. Grupė atspindi ankstyvojo trečiojo dešimtmečio visuomenės mikrokosmą. Vivjena Li neatlieka nė vieno iš pagrindinių vaidmenų, tačiau pasirodė puikiai, nepaisant to, kad jos sveikata buvo itin suprastėjusi – aktorė filmavimo metu patirdavo haliucinacijas ir įžeidinėdavo kitus aktorius, tačiau dauguma jų, suprasdami moters situaciją, į tai žiūrėjo atlaidžiai. Laikraštis „The New York Times” dramą pavadino galingu, ironišku filmu su daugybe apmąstymų apie žmogaus savijautą.
