Filmo "(Million Dollar Baby" kadras

Neseniai įvykusioje Oskarų ceremonijoje geidžiamiausiomis kino pasaulyje paauksuotomis statulėlėmis buvo apdovanoti praėjusio sezono geriausieji. Vienus laureatus jau spėjome pažiūrėti ir mes. Kitus būtinai pamatysime. Kai kuriuos (kaip tai būna dažnai) greitai pamiršime. Bet, ko gera, ilgiausiai šių metų Oskarų transliacija bus prisimenama dėl aktoriaus Willo Smitho viešai skelto antausio ceremonijos vedėjui Chrisui Rockui.

Dėl šio akibrokšto dar tebeverda aistros, primenančios lotynų Amerikos (ar Bolivudo) melodramas – su džiaugsmo bei atgailos ašaromis, draudimais dešimt metų nesirodyti padorių žmonių kompanijoje, raginimais atimti ką tik įteiktą Oskarą, net kvietimu apginti garbę bokso ringe ir kitomis žiniasklaidos mielai komentuojamomis sensacijomis.

O mes čia pristatome 22 kino juostas, XXI amžiuje pelniusias Oskaro apdovanojimą kaip geriausias filmas. Surikiavome jas nuo silpniausios iki stipriausios:

22.MERGINA, VERTA MILIJONO“ (Million Dollar Baby, 2004)

Keturiais Oskarais apdovanotoje dramoje filmą režisavęs Clintas Eastvoodas vaidina profesionalų trenerį Frenkį Daną, visą gyvenimą mokiusį savo globotinius siekti pergalės bet kokia kaina. Tačiau prieš likimą savo dvikovą pats Frenkas seniai pralaimėjo. Dabar jis gali pasikliauti tik senu draugu Skrepu, padedančiu jam išlaikyti kuklią bokso salę. Kartą čia atėjo mergina Megė, pasiryžusi tapti profesionalia boksininke. Ir Megei, ir Frenkui tai yra puiki (gal net paskutinė) galimybė atsitiesti.

2005 metais šis filmas tapo reikšmingiausiu Oskarų ceremonijos favoritu. Nors statulėlių skaičiumi jį aplenkė Martino Scorsesės „Aviatorius“, „Mergina, verta milijono“ buvo pripažinta geriausiu metų filmu, laimėjo Oskarus už režisūrą, pagrindinį moters vaidmenį (Hilary Swank) ir geriausią antro plano vyrišką vaidmenį (Morganas Freemanas).

Kai kas tada pasiskubino „Merginą, vertą milijono“ pavadinti geriausiu visų laikų filmu apie boksą. Tai, švelniai kalbant, netiesa. O pritaikius sportinę terminologiją, toks kategoriškas teiginys panašus į dvigubą uždraustą smūgį. Visų pirma, geriausio filmo apie boksą laurų iš Martino Scorsesės „Įsiutusio buliaus“ (1980) „Mergina, verta milijono“ tikrai neatėmė. O antra, šis filmas visai ne apie boksą. Nors didelės filmo dalies veiksmas rutuliuojasi treniruočių salėje ir ringe, režisieriui ir pagrindinio vaidmens atlikėjai boksas tėra tik profesija, suteikianti galimybę siekti užsibrėžto tikslo ir kai ką labai svarbaus gyvenime suvokti. Įdomiausias ir vertingiausias pamokas herojai įsisavina visai ne ringe. Ir jos su sportu nesusijusios.

Režisierius labiau akcentuoja atgailos, atpirkimo ir, anot Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“, „atsakomybės už tuos, kuriuos prisijaukiname” temas. Daugumą kino kūrėjų sportinės tematikos filmuose labiausiai žavi stulbinančios karjeros etapai, fanatiškas pasišventimas ir ryžtas, kurie anksčiau ar vėliau būtinai atves į spindinčias pergalių viršūnes. Clintas Eastwoodas renkasi kitą kelią. Jis dar prie starto linijos galvoja apie kainą, kurią teks sumokėti už svaiginantį sėkmės skonį. Juk pasakyta: „Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudžiau krisi”. 

21. „ARTISTAS“ (The Artist, 2011) 

Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.

Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.

Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.

Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.

Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.

Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).

Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių.

Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia.

20.LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS“ (Slumdog Millionaire, 2008)

Aštuoniais „Oskarais“ apdovanotame filme aštuoniolikmetis Džamalis Malikas dalyvauja TV žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi?“. Nuo didžiojo prizo jį skiria tik vienas klausimas, į kurį vaikinui reikia atsakyti teisingai.

Jei ne britų režisieriaus Danny Boyle‘o pavardė titruose, nė neįtartum, kad žiūri ne indišką filmą. Ryškūs šiuolaikinės Indijos kontrastai rėžia akį, baisaus skurdo vaizdus keičia nuostabaus grožio atvirukiniai Tadž Mahalo mauzoliejaus paveikslėliai, viename epizode net iš dausų į varganą kaimelį nusileidžia privatus malūnsparnis, kuriuo vienas populiariausių Indijos kino aktorių Amitabhas Bachchanas atskrido jį dievinantiems tautiečiams dalinti autografų. Viskas taip senamadiška ir romantiška, pažįstama ir miela. Bet nuo pirmų kadrų negali atsikratyti minties, kad viskas čia kažkaip ne taip, kaip Bolivudo kine. Juk patys indai vargu bau būtų epizodą su savo ekrano dievaičiu sukompromitavę visą scenos patosą „nugesinančia“ atomazgą, kurioje žvaigždės autografą laimi ką tik iš fekalijų duobės išniręs vaikėzas, būsimųjų širdį veriančių dramų herojus.

Pasigendi ir tradicinių dainų, be kurių sentimentalių indiškų melodramų neįmanoma įsivaizduoti. Vienintelė tokia scena su geležinkelio perone šokančiu ir dainuojančiu milžinišku kordebaletu prasideda kaip efektingas fonas finaliniams titrams. Užtai filmo viduryje graži scena su naktiniame sode angeliškais balsais dainuojančiais vaikais baigiasi šiurpiais vaikų apakinimo vaizdais.

Filmo pradžioje aštuoniolikmetį Džamalą Maliką (aktorius Devas Patelis) užtinkame tuo metu, kai jam iki superprizo (20 milijonų rupijų) liko tik vienas žingsnis. Per pertrauką vaikinas net išgabenamas į policiją, kur patiria fizinę ir psichologinę prievartą, net kankinimus elektros srove. Niekas netiki, kad Mumbajaus purve užaugęs beraštis galėjo savo protu pasiekti aukščiausią intelektualios viktorinos lygį. Taigi, kas yra tas Džamalas Malikas: a) sukčius; b) genijus; c) laimės kūdikis? O gal viskas paprasčiau, ir teisingas atsakymas yra d) taip buvo lemta?

19.ČIKAGA“ (Chicago, 2002)

Akivaizdu, kad šešiais Oskarais apdovanoto filmo autorius įkvėpė garsusis Bobo Fosse‘o „Kabaretas“ (1972 m.). Johno Kanderio muzika, Fredo Ebbo dainų tekstai, Lizos Minnelli pozas ir dainavimo stilių mėgdžiojanti Catherine Zeta-Jones, pagaliau, pasaulio kaip triukšmingo kabareto įvaizdis – viskas čia alsuoja pagarba miuziklų genijui B. Fosse’ui, jau nekalbant apie Maestro choreografijos šedevrus primenančią šokių režisūrą.

Renée Zellweger ir Catherine Zeta-Jones pakyla gerokai aukščiau iki šiol demonstruotų galimybių. Bet didžiausia filmo puošmena – savo balsu dainuojantis ir stepą šokantis Richardas Gere’as, kurio suktas ir ciniškas advokatas Flinas yra tikras savo profesijos virtuozas, kuris puikiai žino visus korumpuotos teisėsaugos niuansus ir moka jais meistriškai manipuliuoti.

Filmas pelnė šešis Oskarus: už geriausią metų filmą, antro plano moters vaidmenį (Catherine Zeta-Jones), dekoracijas (Johnas Myhre‘as, Gordonas Simas), kostiumus (Colleen Atwood), montažą (Martinas Walshas), garsą (Michaelas Minkleris, Dominickas Tavella, Davidas Lee).

Veiksmas vyksta 1929 metais. Garbės ir populiarumo siekianti varjetė dainininkė Roksė Hart nužudo savo neištikimą draugą ir atsiduria kalėjime. Už grotų mergina susipažįsta su kita muzikinių vaidinimų žvaigžde Velma. Ji laukia teismo už savo meilužio ir sesers nužudymą. (G.J.)

18.INFILTRUOTI“ (The Departed, 2006)

Šis filmas apdovanotas keturiais Oskarais: už geriausią metų filmą, režisūrą (Martinas Scorsese), adaptuotą scenarijų (Williamas Monahanas) ir montažą (Thelma Schoonmaker).

Infiltruotus“ Martinas Scorsese sukūrė pagal Honkonge gimusį kriminalinį trilerį „Dviguba rokiruotė“ (2002 m., rež. Andrew Lau ir Alanas Makas), kuris buvo toks populiarus, kad susilaukė dar dviejų tęsinių.

Nors esame matę visus tris originalus (juos parodė LRT), amerikietišką perdirbinį įdomu žiūrėti dėl trijų priežasčių. Nes tai visada aukštą kokybę garantuojančio Martino Skorseses darbas. Nes vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūrė Jackas Nicholsonas, vėl demonstruojantis puikią profesinę formą ir virtuoziškos vaidybos klasę. Filmą bus įdomu žiūrėti dar ir todėl, kad visai neseniai savo gyvenime susidūrėme su visokiausio plauko „nematomo fronto“ veikėjais – rezervistais, agentais, žvalgais, šnipais ir kitokiais „kurmiais“.

Ne kartą girdėjome apie klasikinį valdžios ir nusikalstamų struktūrų susiliejimą. Honkongo „Dviguba rokiruotė“ ir jos amerikietiškas atitikmuo paaiškina, kaip tai vyksta. Mafijos vadovybė siunčia į policijos akademijas patikimus jaunus vaikinus, kad jie darytų teisėsaugininkų karjerą ir vėliau užėmę aukštus postus parūpintų banditams patikimą „stogą“. Savo ruožtu policininkai stengiasi infiltruoti į nusikaltėlių organizacijas savus žmones, kad šie, įgiję pasitikėjimą ir autoritetą, pamažėle “knistų” reikalingą informaciją ir darytų diversinį darbą.

Bostono policininkas Bilis Kostiganas (jį po „Niujorko gaujų“ ir „Aviatoriaus“ jau trečią kartą M. Skorseses filme vaidina Leonardo DiCaprio) gauna užduotį aptikti policininkų gretose užsimaskavusius nusikaltėlių „kadetus“ ir suduoti skaudų smūgį airių mafijos klano vadeivai Frenkui Kostelui. Įvykdyti šią neįmanomą misiją galima tik tapus „kurmiu“ nusikaltėlių gretose. Panašia diversine veikla užsiima į policiją infiltruotas Kolinas Salivenas (Mattas Damonas).

Ir Bilis, ir Kolinas greitai sužino vienas apie kitą tikrą tiesą. Tačiau iki finalo dar toli, o tikrieji konfliktai tada tik prasideda.

Įdomu, kad Jacko Nicholsono vaidinamas realus mafijos vadas Frenkas Kostelas, vienas garsiausių Niujorko nusikaltėlių vadeivų, visą savo ilgą gyvenimą buvo pakankamai viešas asmuo, kurio artimiausių drangų tarpe buvo pats FTB vadovas Edgaras Hooveris. Būtent Frenką Kostelą turėjo omeny rašytojas Marijus Puzo, kai rašė savo garsųjį „Krikštatėvį“… (G.J.)

17. „ARGO“ (2012)

Dramatiškas trileris „Argo” pasakoja apie 1979 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą įspūdingą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Kino kritikai vienbalsiai sutaria, kad ši istorija verta visų jai skiriamų liaupsių.

Amerikoje dominavo palankios šio filmo recenzijos. Savo nuomonę išsakė ir kino kritikai, ir politikai. O Irane filmas dėmesio nesusilaukė. Aktyvus dramatiškų įvykių dalyvis Masoumehas Ebtekaras, 1979 m. buvęs studentu ir stebėjęs įvykius iš arti, teigė, kad „filmas neparodė tikrųjų politinio konflikto priežasčių“.

1979-ųjų metų lapkričio ketvirtąją vadinamoji revoliucija Irane pasiekia apogėjų. Diplomatinio incidento tarp Irano ir JAV metu islamistų kovotojai šturmuoja JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paima 52 amerikiečius. Pasinaudojus kilusiu chaosu, šešiems amerikiečiams pavyksta pasprukti. Jie prieglobstį rado Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro namuose. Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai visgi bus surasti ir, greičiausiai, nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipiasi į CŽV, kuri savo ruožtu šią sudėtingą operaciją paveda savo labiausiai patyrusiam įkaitų išlaisvinimo specialistui agentui Tony Mendezui.

Mendezas (jį filme ir suvaidino Benas Affleckas) pasiūlo neįtikėtiną planą, kaip minėtus šešis amerikiečius saugiai išgabenti iš šalies – apsimesti kino kūrėjų komanda, tvirtinančia, kad Iranas su savo kalnais ir druskos ežerais yra ideali vieta fantastikos filmui „Argo”, kuri pradeda filmuoti viena Holivudo kino studija.

Planas tiesiog fantastiškas ir toks neįtikėtinas, kad panašus į dar vieną holivudinį veiksmo filmą. Ir filmo siužetas kaip tik būtų idealiai panašus į panašų reginį, jei beveik viskas nebūtų atsitikę tikrovėje. Tai dar sykį įrodo seną tiesą – pats gyvenimas dažnai yra gerokai išradingesnis už lakiausią vaizduotę turinčius Holivudo scenaristus profesionalus.

16. „KURČIŲJŲ VAIKAS“ (Coda, 2021)

Santrumpa „CODA“ angliškai reiškia „kurčiųjų tėvų vaikas“ (Child of Deaf Adults). Taip jauna JAV kino režisierė Sian Heder pavadino savo antrąjį pilnametražį vaidybinį filmą, kuris tapo tikra Sandanso nepriklausomojo kino festivalio sensacija – buvo apdovanotas net keturiais prizais (įskaitant ir už geriausią filmą), vėliau susirinko dar tris dešimtis apdovanojimų ir susilaukė trijų Oskarų nominacijų.

Dėl teisės platinti šią karštą naujieną varžėsi kelios internetinės platformos, nugalėjo Apple TV+, paklojusi 25 mln. dolerių.

Kol kas filmo rodymo pajamos vos perkopė vieno milijono ribą, bet reikalai, tikriausiai, pagerės po Oskarų ceremonijos, kurioje šis jautrus filmas neturėtų likti nepastebėtas.

CODA“ yra 2014 metų prancūzų komedijos „Beljė šeima“ („La famille Bélier“, rež. Éricas Lartigau) perdirbinys, bet Masačusetse gimusi Sian Heder veiksmą perkėlė į JAV žvejų miestelį Glosterį.

Mokyklą baigianti paauglė Rubė Rossi (ją vaidina nuostabiai organiška Emilia Jones) atsidūrė pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje: ji privalo apsispręsti, ką veiks baigusi mokslus – pasiliks gimtajame miestelyje ir padės tėvams plėtoti šeimyninį žuvininkystės verslą ar išvyks toli nuo namų realizuoti savo kūrybinį potencialą, kuriam, regis, artimieji visai nepritaria.

Realizuodami šį ne visai originalų siužetą filmo „CODA“ autoriai nuėjo sudėtingesniu, nei prancūzai, keliu: Tris iš keturių Rossių šeimos narių (Rubės brolį ir abu tėvus) vaidina iš tikrųjų negirdintys aktoriai. Jų tarpe, beje, motiną vaidinanti Marlee Matlin 1987-aisiais net buvo apdovanota Oskaru už vaidmenį jaudinančioje dramoje „Mažesniojo Dievo vaikai“ (Children of a Lesser God, 1986 m.).

O šį kartą Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį apdovanotas tėvą suvaidinęs Troy‘us Kotsuras.

Žiūrėdami filmą pabandykime įsivaizduoti, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Emilia Jones, tobulai įvaldžiusi gestų kalbą, kad galėtų „susikalbėti“ su aplinkiniais.

Filmai apie neįgaliuosius dažniausiai būna labai rimti, nors pastaruoju metu metėme ir visai kitokių pavyzdžių. Ko verta vien milijonus gerbėjų visame pasaulyje susilaukusi prancūzų kino komedija „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011 m.). Ir prancūziškoje „Beljė šeimoje“ buvo daug linksmų bei nuotaikingų momentų.

Šia prasme nuo pirmtakų visai neatsilieka ir amerikiečiai. Filme „CODA“ neaptiksime pesimizmo, o štai humoristinių situacijų – per akis.

Verta paminėti ir muzikinį takelį, kuriame skamba net aštuonios Emiljos Jones atliekamos dainos (įskaitant ir Davido Bowie hitą „Starman“). (G.J.)

15. „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020)

Amerikietiška drama, kurią režisavo, parašė ir montavo kinų kilmės kino kūrėja Chloe Zhao, dar žinoma už tokius filmus, kaip „Songs My Brothers Taught Me“ ir „Raitelis“. Filmas paremtas to paties pavadinimo 2017 metų autorės Jessicos Bruder knyga. Šioje dramoje pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, iš tiesų, yra nuoširdūs klajokliai, pavyzdžiui, Davidas Strathairnas vaidina Davidą, Linda May atlieka Lindos vaidmenį, Bobas Wellsas – Bobo, ir taip toliau. Todėl galima sakyti, jog aktoriai vaidina patys save – net vardai nepakeisti. Būtent dėl to šio filmo riba tarp biografijos ir pramanytos istorijos yra itin siaura, o ją išlaiko tik tai, jog Fern, pagrindinė filmo veikėja, yra išgalvota.

Kino juostos siužetas sukasi aplink garbaus amžiaus moterį vardu Fern, kuri užsidarius gamyklai, kurioje moteris dirbo nusprendžia parduoti didžiąją dalį savo turto ir nusipirkti furgoną, kuriame galėtų gyventi ir keliauti po pasaulį ieškodama naujo darbo. Sezoniniame darbe, kuriame Fern dirba per žiemą, ji susipažįsta su kolege Linda. Moteris pakviečia Fern apsilankyti susibūrime, kurio organizatorius Bobas Wellsas teikia palaikymą bei pagalbą klajoklių bendruomenei. Iš pradžių pasiūlymo ji atsisako, tačiau dėl nepalankių sąlygų darbo ieškojimui, Fern galiausiai nuvyksta į susibūrimą, kuriame susipažįsta su klajokliais ir įgyja esminių išgyvenimo kelyje žinių. Po šio susibūrimo prasideda įvairių emocijų, keblumų ir nuotykių kupinas Fern klajoklės gyvenimas.

Ši drama atspindi daugybės amerikiečių, kurie pastovios gyvenamosios vietos, paprasčiausiai, negali sau leisti, gyvenimus. Vienus į klajones pastūmėjo asmeninės problemos, kitus 2008 metų finansinė krizė. Dauguma jų jau pagyvenę, nestokojantys humoro bei stoicizmo žmonės, kurie atsikratę nekilnojamojo turto naštos, nusprendžia neberiboti savęs gyvenamaja vieta ir prisijungia prie „ratuotųjų“ gretų. Šie žmonės keliauja po šalį ieškodami laikinų darbų, kurie kartais suteikia parkavimo vietą bei prieigą prie elektros ir vandens.

„Klajoklių žemė“ 2020 metais pelnė „Golden Lion“ apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o Tarptautiniame Toronto kino festivalyje laimėjo „People‘s Choice“ apdovanojimą. Viso, per 2020 ir 2021 metus ši drama buvo nominuota 38 skirtingų festivalių apdovanojimams, iš kurių net 30 laimėjo.

Hurt Locker, 2008

Beveik prieš penkis dešimtmečius, kai amerikiečiai iki ausų įklimpo Vietnamo karo avantiūroje, garsus JAV rašytojas Normanas Maileris paskelbė tautiečių protus stipriai sudrumstusį straipsnį „Ką mes veikiame Vietname?“. Šiame aistringame kaltinime amerikietiškajam militarizmui labiausiai kliuvo ne tik to karo „architektams“ generolams, bet ir anuometiniam JAV prezidentui Richardui Nixonui.

Šiais laikais panašų klausimą užduoda kinematografininkai, bandantys suvokti karo Irake priežastis ir pasekmes. Tačiau ir Paulo Haggiso „Elos slėnyje“ (In the Valley of Elah, 2007), ir Briano De Palmos „Suredaguota“ (Redacted, 2007) nesusilaukė nei žiūrovų, nei kritikų ypatingo dėmesio. O štai drama Irako karo tema „Išminuotojų būrys“ vien Venecijos kino festivalyje laimėjo net penkis apdovanojimus, o Amerikoje buvo apdovanota šešiais Oskarais. Tai buvo tikra sensacija, juolab kad kažko panašaus iš moters režisierės Kathryn Bigelow niekas nesitikėjo.

Dar neprasidėjus veiksmui matome lakonišką užrašą juodame fone: „Žiaurios kovos dažnai tampa stipria ir mirtina priklausomybe, nes karas yra narkotikas“. Šio epigrafo autorius  Chrisas Hedgesas, parašęs „Elos slėnio“ scenarijų, daug laiko praleido karo gaisrų apimtame Irake, todėl gerai žino tai, ką rašo. Jis ne karys, o tik žurnalistas, savo akimis matęs žiaurią karo kasdienybę ir ją užfiksavęs savo užrašuose.

Ką amerikiečiai ir jų sąjungininkai veikia Irake, aišku nuo pirmųjų kadrų. Kamera nervingais trūkčiojančiais žingsniais juda Bagdado gatvėmis visai arti grindinio – tai mažas robotas lėtai važiuoja prie paslaptingo ryšulio, numesto tiesiog kelkraštyje. Mažą išminuotojų pagalbininką valdantys amerikiečių kariai būgštavo ne be pagrindo – į šiukšlių krūvą panašiame kauburėlyje paslėpta 20 svarų sprogmenų. Detonuojant šį mirties krovinį, žuvo seržantas Matas Tompsonas, nors jis ir buvo apsirengęs specialiais neperšaunamais drabužiais.

Iš panašių ekstremalių epizodų sudaryta didesnė pusė „Išminuotojų būrio“ siužeto. Tai tikra gyvenimo ant parako statinės epopėja, kurią žiūrėdamas  kartais net sulaikai kvėpavimą ir bijai sujudėti, kad bet koks neatsargus trūktelėjimas žiūrovų salėje neišprovokuotų nepataisomos tragedijos ekrane. Pertraukose tarp mirtinai pavojingų operacijų ištisu minų lauku tapusiose Bagdado gatvėse išminuotojų būrio vaikinai bando atsipalaiduoti, bet nuolatinė įtampa iš savo gniaužtų jų jau nebepaleidžia. Nes karas – tai stipriai veikiantis narkotikas, kurį vartojančiam kaskart reikia vis didesnių kvaišalų dozės.

Crash, 2004

13. „Aavarija“ (Crash, 2004)

Režisieriaus Paulo Haggio filmą „Avarija” (geriau ir tiksliau originalų pavadinimą reikėtų versti kaip „Susidūrimas“) būtinai reikia pažiūrėti tiems, kurie savo metu liko nepatenkinti, kad pagrindinio Oskaro 2006-aisiais negavo jaudinantis „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain). Tada Akademijos sprendimas bus jei ne labiau pateisinamas, tai bent jau logiškas. Nes gėjų kaubojų problemos yra artimos palyginti nedidelei Amerikos visuomenės daliai, o štai rasinio nepakantumo apraiškos bado akis kiekviename žingsnyje.

Ne išimtis ir Angelų miestu vadinamas Los Andželas. Šiame šiuolaikiniame margame Babilone seniai persipynė skirtingos rasės, religijos, tradicijos ir pasaulėžiūros. Baltieji ir juodaodžiai, musulmonai ir žydai, katalikai ir bedieviai, turtuoliai ir juodadarbiai, nusikaltėliai ir policininkai… Jie gyvena vienoje šalyje, tačiau kiekvienas jaučiasi tarsi rezervate. Arba gete, kuriame visi – nepakantumo ir prietarų įkaitai. Nenuostabu, kad iš nuolat kunkuliuojančio aistrų katilo neapykanta išsiveržia į laisvę. Ir sutramdyti šį piktos energijos džiną labai nelengva.

Prieš daugiau nei šimtą metų genialus amerikiečių režisierius Davidas W. Griffithas sukūrė filmą „Nepakantumas“ (Intolerance, 1916), kuriame keturios tarpusavyje persipynusios istorijos (apie Senovės Babilono didybę bei žlugimą, Kristaus kelią į Golgotą, kruvinąją Šv. Baltramiejaus naktį ir mirčiai pasmerktą nekaltą darbininką) bylojo apie tai, kad visų žmonijos bėdų priežastis – tolerancijos stoka.

Lygiai tokią pat išvadą formuluoja ir „Avarija“. Jeigu net Angelų miestą valdo demonai, vadinasi, taikaus kultūrų sambūvio idėjai taip ir lemta būti vien nepasiekiama iliuzija…

Iranietis prekybininkas (Shaunas Toubas) nesijaučia šiame mieste saugus. Aplink šlaistosi įtartini tipai, tačiau jis negali įsigyti šaunamojo ginklo savo verslui ir šeimai apsaugoti, nes aplinkiniai jį laiko… arabu. Kaip žinia, Jungtinėse Valstijose po 2001 m. rugsėjo vienuoliktosios arabai simpatijos tikrai niekam nekelia.

Baltaodė Džena (Sandra Bullock) taip pat nesijaučia saugi. Neseniai ją apiplėšė du juodaodžiai jaunuoliai ir nuo to laiko moteris nepasitiki „spalvotais“. Su vyru (Brendanas Fraseris) pasitarusi, ji nusprendžia ir vėl pakeisti savo namų spynas. Tačiau spynų meistras Dženai taip pat nekelia pasitikėjimo – meksikietis (Michaeas Peña) tiesiog negali būti geras meistras! Dženos neįtikina net tai, kad spynų meistras niekada nėra nusižengęs įstatymui. Jis tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, kad aprūpintų duonos kąsniu šeimą.

Juodaodis Los Andželo policininkas Grehemas ( Donas Cheadle‘as) – rasinio nepakantumo konfliktų specas, „tikrame“ gyvenime mezgantis romaną su lotynų amerikiete partnere (Jennifer Esposito). Savimi pasitikintis jaunuolis drąsiai ir atvirai vadina naująją simpatiją „meksikiete“, visiškai nesuprasdamas, kad taip žeidžia jos jausmus.

Baltaodis policininkas Rajanas (Matt Dillon) – tikras rasistas, kuriam nuo minties, kad baltaodė moteris galėtų būti su juodaodžiu vyru, net užverda kraujas. Rajanui ši mintis tiek atgrasi, jog, sulaikęs tokią porelę, darančią nežymų nusižengimą, policininkas pažemina moterį vyro, negalinčio jos apginti, akyse… (G.J.)

12. „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech, 2010) 

Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.

Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.

Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.

Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.

Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba.

11. „VANDENS FORMA“ (The Shape of Water, 2017) 

Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).

Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.

Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.

Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.

Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.

Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.

Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.

Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.

Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.

Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. 

10. „ŽALIOJI KNYGA“ (Green Book, 2018) 

„Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.

1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.

Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas.

Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.

4

9. „SENSACIJA“ (Spotlight, 2015) 

Vaidybinis filmas „Sensacija“, sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.

2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo vienuoliktąją. O Masačiusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.

Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono ( Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias link tiesos bus ilgas ir painus. Nes skandalo aukos ir liudininkai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria ir Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.

Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdienio darbo rutinoje? Intriguojančiam filmui tai, regis, ne pati dėkingiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy sugebėjo čia išplėtotų tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai vysto dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą saspensą. Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė.

Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškūs solo partijos atlikėjai, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.

8. „MĖNESIENA” (Moonlight, 2016) 

Holivudas, dar visai neseniai vadintas valstybe valstybėje, ilgai gyveno pagal savo susikurtus įstatymus, bet dabar jį vis dažniau drebina politinio korektiškumo skersvėjai. Štai ir skandalas dėl rasinės nelygybės, kilęs 2015-aisiais per Oskarų ceremoniją, paliko ryškias pasekmes. Kai tais metais buvo paskelbti Oskarų pretendentų sąrašai, tuoj pat buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio. Kilus negatyviam rezonansui dėl „baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Ir teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. 2016-aisiais sukurta „Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkinsas) buvo nominuota aštuoniose kategorijose ir gavo tris Oskarus: už geriausią metų filmą, scenarijų ir antraplanį vyro vaidmenį – jis atiteko Mahershalai Ali, kuris tikra garsenybe tapo vėliau, po „Žaliosios knygos“ triumfo.

Afroamerikiečių problemoms nagrinėti Jungtinėse Valstijose kasmet skiriama nemažai vaidybinių filmų bei serialų. Ir tai suprantama – atgailą už protėvių vykdytą vergvaldystę vis dar jaučia net tie, kurių protėviai prie šios gėdingos politikos nėra prisidėję. O minint platesnį diskursą tenka konstatuoti, kad rasinio nepakantumo problema šiuolaikinėje visuomenėje ir dabar vis dar yra daugelio tragedijų priežastis. „Mėnesiena“ Amerikos ekranuose pasirodė tuo po to, kai po šalį nuvilnijo keli žiniasklaidos paviešinti nepateisinamo policininkų smurto prieš juodaodžius pavyzdžiai, homofobiškas išpuolis Orlando gėjų klube ir periodiškai JAV gatvėse kylančios riaušės, nukreiptos prieš juodaodžius Amerikos piliečius ar imigrantus. „Mėnesienoje“ tokios politinės realijos lieka tik filmo paraštėse. O centre – trys vienos istorijos dalys, aprėpiančios skurdžiame Majamio kvartale gyvenančio afroamerikiečio vaikino Širono vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Būdamas vaikas jis gyvena su vieniša motina skurdžiame Majamio priemiestyje. Moteriai narkomanei svarbiau gauti kvaišalų dozę, todėl jos kuklaus būdo berniuką, kenčiantį nuo bendraamžių smurto, ima globoti narkotikų dileris Chuanas bei jo draugė Teresa. Paaugus situacija ne ką geresnė – prie vaikino dabar kabinėjasi ir iš jo tyčiojasi bendraklasiai. Tik bendraamžis Kevinas mokykloje neslepia Šironui simpatijos. „Mėnesiena“ sukurta išties profesionaliai.

Prikibti galima nebent prie neišvengiamų scenarijaus klišių ir kai kurių aktorių vaidybos stereotipų (pavyzdžiui, Širono motiną Paulą vaidinanti Naomie Harris, narkomanę vaizduoja ryškiais bruožais, bet visa tai daug kartų matyta. Kur kas įdomesnis yra Širono globėjas Chuanas (Mahershala Ali už šį vaidmenų gavo pirmąjį Oskarą) – jis tiekia Paulai narkotikus, bet tuo pat metu iki savo žūties tėviškai rūpinasi jos sūnumi. Ir nufilmuota „Mėnesiena“ tikrai puikiai – operatoriaus Jameso Laxtono nufilmuoti personažų portretai, nuostabūs peizažai išties verti visokeriopų pagyrų.  Nieko dabar jau nebešokiruoja vyriškos meilės istorijos. Tačiau jose anksčiau dominavo gėjai baltaodžiai, dažniausiai priklausantys aukštuomenei arba bent jau viduriniajai klasei. Iš lūšnynų kilęs gėjus juodaodis – dar labai naujas personažas. Bet pradžia tikrai vykusi. Tai paliudijo ir Akademija, nominavusi „Mėnesieną“ net aštuoniose kategorijose. Laimėtos dvi – įskaitant ir Oskarą už geriausią metų filmą.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: