25 geriausi 2023 metų filmai

2023 m. pasirodė galybė puikių filmų, sužavėjusių tiek žiūrovus, tiek kritikus. Tais metais kino kraštovaizdis tikrai buvo įvairus ir įdomus – nuo susimąstyti verčiančių dramų iki veiksmo kupinų blokbasterių. 2023-ieji buvo svarbūs kino pramonei, pasižymintys technologine pažanga ir istorijų pasakojimo tendencijų pokyčiais. Nuolat didėjant įvairialypės reprezentacijos poreikiui, filmų kūrėjai tyrinėjo naujas pasakojimo teritorijas ir plėtė vizualinio pasakojimo ribas. Geriausi 2023 m. filmai atspindi šią evoliuciją, siūlydami žiūrovams įvairias kino patirtis, atitinkančias skirtingus skonius ir pageidavimus.

Labai svarbus 2023 m. geriausių filmų aspektas – dėmesys įvairovei ir jausmams. Filmų kūrėjai vis labiau žiūri, kad istorijos būtų pasakojamos iš nepakankamai atstovaujamų perspektyvų ir vaizduojami būtų įvairių sluoksnių personažai. Na, o tų metų filmuose pristatytos technologinės naujovės nustatė naujus vaizdo efektų ir įtraukiančio pasakojimo standartus, formuojančius kino ateitį. Taigi, 2023 m. filmai pademonstravo kino industrijos įvairovę ir kūrybiškumą, pasiūlydami žiūrovams daugybę kino patirčių, kurios linksmino, kėlė iššūkius ir įkvėpė.

Na, o kino pramonė, ne naujiena, ir toliau vystosi, kuria daugybę išskirtinių filmų, kurie žavi viso pasaulio žiūrovus. Todėl pristatome jums 25 pačių geriausių 2023 metų filmų sąrašą, kuriame kiekvienas rasite ką žiūrėti.

25. „Passages“ (2023)

Be galo seksualus ir skvarbiai liūdnas naujasis Ira Sachs‘o filmas „Passages“. Tai meilės trikampis, kuriame du gėjai ir heteroseksuali moteris atsiduria apmaudo poligone… Čia garsus jaunas kino kūrėjas apgaudinėja savo vyrą su jauna moterimi ir palaipsniui, vis nesąžiningiau, bando kažkaip suderinti nuolatinį potraukį naujajai partnerei su naujai užgimusiais heteroseksualiais santykiais. Istorija lyg sudėtinga seksualinės išraiškos Veno diagrama, kurią pagrindinis herojus miglotai įsivaizduoja, yra sunaikinama paprastos žmogiškų jausmų tikrovės.

Filmo veiksmo vieta, meilės miestas – Paryžius. Franzas Rogowskis vaidina Tomą, puikų, gyvybingą jauną režisierių, kuris įžanginėje filmo scenoje nuplėšia striukę kažkokiam nelaimingam jaunam aktoriui už tai, kad šis į kadrą įžengė ne taip, kaip reikia. Jis yra vedęs Martiną, kurį vaidina Benas Whishaw, elegantišką, gana išsiskiriantį menininką ir spaustuvininką, kuris nuobodžiauja vakarėlyje ir erzindamas Tomą išeina anksčiau. Todėl vietoj to Tomas pradeda šokti su Agata, kurią vaidina Adèle Exarchopoulos, ir išeina su ja namo. Iš pradžių Tomas atviras, tiesiai šviesiai pasako Martinui, kad nutiko kas nutiko, tačiau niekada neatsiprašo ir kartu prašo Martino padėti jam išspręsti šią situaciją.

Giliai įskaudintas Martinas užsisklendžia savyje, o Tomo romanas su Agata tęsiasi ir ima žydėti… Nors Tomas paniškai bijo prarasti Martiną ir bando su juo susitaikyti sprogstamai ir bekompromisiškai atviroje sekso scenoje, bet ar jis vis dar myli Martiną? Ar jis myli Agatą? O gal Tomas paprasčiausiai bando pertvarkyti susiklosčiusią situaciją savo naudai, pasitelkdamas savo seksualumą? Šios juostos scenos mums įrodo, kad tokie žmogiški pasirinkimai gali reikšti perėjimą nuo vienos rūšies troškimo prie kitos arba perėjimą prie suvokimo, kad troškimas atneša naują atsakomybę.

Na, o tokių pasirinkimų rezultatas – liūdesys ir skausmas, tačiau jis pasiekiamas per jaudinantį ir žavų nuotykį. Anksčiau juostos kūrėjas Sachs‘o buvo vidutinio amžiaus žmonių jausmų poetas. Dabar jis nusileido karta žemyn, beveik į Erico Rohmero teritoriją, į jaunesnių žmonių, kurie turi daug mažiau nusivylimo ir kompromisų patirties, pasaulį.

Rogowskis, Whishaw ir Exarchopoulos – visi jie yra kino „juodąjį diržą“ turintys atlikėjai, todėl šis filmas tampa gyvas ir jausmingas. Pats įdomiausias jis tampa kankinančioje scenoje, kurioje Tomas turi pietauti su visiškai jų draugystei nepritariančiais Agatos tėvais, kai tampa aišku, kad į jų melagystę reikia žiūrėti rimtai. Agatos motina Edita (akt. Caroline Chaniolleau) su Tomu bendrauja vangiai arba nesugeba bendrauti dėl prastos anglų kalbos, o Olivier Rabourdinas, vaidinantis visiškai pasimetusį Agatos tėvą, yra beveik nebylus, todėl ši scena siaubingai nejauki ir įtempta.

Internete dėl filme esančių sekso scenų, tarp žiūrovų kilo šiek tiek sąmyšio ir nesutarimų, tačiau reikia suprasti, kad juostoje „Passages“ seksas ir yra siužetas: visų mūsų gyvenimo siužetas.

24. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023)

Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.

Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.

Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.

Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.

Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.

23. „Monstras“ (Monster, 2023)

Režisierė Hirokazu Kore-eda šioje šeimos dramoje apie patyčias, homofobiją, šeimos disfunkciją, nekritišką pagarbą ydingiems autoritetams ir gandų skleidimą socialiniuose tinkluose – visa tai kartu sukuria neteisybės monstrą – meta mums sudėtingą iššūkį. Kore-eda bendradarbiauja su scenaristu Yûji Sakamoto ir jau mirusiu kompozitoriumi Ryuichi Sakamoto, kurio partitūra juostai sukuria niuansų ir prasmių sluoksnį. Jo švelnūs, liūdni fortepijono akordai dažnai priešingai nei įprasta bus įterpti į akivaizdžios dramos ar įtampos sceną, o tai reiškia, kad šios scenos prasmė dar neatskleista. „Monstras“ – tai filmas, kuris apskritai nelengvai perteikia savo prasmes, o jo pasikartojantis motyvas – pakartoti tuos pačius įvykius iš kito požiūrio taško, sukelia daugiau klausimų nei atsakymų.

Veiksmas prasideda nuo iki pamatų sudegusio pastato – dramatiškų liepsnų nakties danguje, ir šis įspūdingas įvykis tampa patogiu atspirties tašku, kai veiksmas kartojamas. Pastate įsikūręs baras, kuriame dirbo apsukrios šeimininkės, ir sklando skandalingas gandas, kad vietinis mokytojas Hori (akt. Eita Nagajami) buvo vienas iš baro klientų. Vieniša mama Saori (akt. Sakura Ando) yra girdėjusi šį pasakojimą, todėl, ko gero, jau yra linkusi blogai galvoti apie šį vyrą, na, o dar ir jos sūnus nepagražina šio vyro paveikslo… Minato (akt. Soya Kurokawa) grįžta iš mokyklos ir skundžiasi, kad ponas Hori jį pažemino keistu „kiauliasmegenio“ įžeidimu (ar Minato pasisavino šį įžeidimą iš kitur?), o dar atrodo, kad mokytojas berniuką taip pat ir mušė.

Įsiutusi Saori įsiveržia į direktorės (Yûko Tanaka) kabinetą – pas moterį, kuri jau beveik katatoniškai sielvartauja dėl mirusio anūko – ir reikalauja pasiaiškinti, o mokykla bando ją apgauti keistai formaliu, teisiniu Hori atsiprašymu ir trijų kolegų nusilenkimu. Šis įvykis toks nenuoširdus ir nesusijęs su jos reikalavimu pasiaiškinti, kad Saori lieka tik dar labiau įžeista. Bet tada murmantis ponas Hori pratrūksta ir pasako, kad Minato tyčiojosi iš kito vaiko jautrios, lakios vaizduotės Eri (akt. Hinata Hiiragi).

Šį teiginį tai pagrindžia, tai nepagrindžia retrospektyvos ir požiūrio taškų kaita, kai įvairūs klasės įvykiai rodomi iš skirtingų kampų, ir mes matome daugiau berniukų santykių, kurie užsimezga jų bendroje slaptoje vietoje – apleistame geležinkelio vagone (galbūt gana romantiškai įsivaizduojamame) netoliese esančioje miesto dykynėje. Atrodo, kad vaikai turi paslėptą gebėjimą kerštauti, smurtauti ir save žaloti, o tai suaugusiųjų gyvenime sukuria baimės maniją, tuo tarpu mokytojai bando nuslėpti situaciją, kuri gali pakenkti jų profesinei reputacijai. Su tuo susiję tėvai bando elgtis priešingai: atskleisti ir išsiaiškinti nepaprastą ir bauginančią tiesą.

Filmas „Monstras“ nėra apie tai, apie ką atrodo iš pradžių… Pasakojimas plėšo dėmesį į nukreipiančias klaidingas nuostatas, kol pasiekia emocinį tiesos branduolį, todėl filmas suteikia mums viltį, o ne neviltį. Sakura Ando, Eita Nagajami ir berniukų vaidyba pasižymi ramiu atvirumu ir sąžiningumu. Kalbant apie pačią istoriją, galima teigti, kad ji yra šiek tiek išgalvota, su paslapčių gūžta, kuri galbūt neturėjo būti tokia tanki. Tačiau tai filmas, sukurtas su dideliu moraliniu protu ir žmogiškumu. Tikras šedevras.

22. „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023)

Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).

Norvegas Kristoferis Borglis dar nėra itin išgarsėjęs režisierius, tačiau Lietuvos žiūrovai jį greičiausiai pažįsta dėl filmo „Bloga nuo savęs“ (Sick of Myself, 2022), palyginti neseniai rodyto kino teatruose. „Bloga nuo savęs“ irgi filmas keistokas, sukeliantis šleikštulį, nejauką, nepatogumo jausmą, galima sakyti, šokiruojantis. Matyt, toks Borglio režisūros braižas. Kartu su Borgliu filmą prodiusavo ir Ari Aster, režisavęs kino juostą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023).

Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.

Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.

Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą.

Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra. Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams.

Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška. (Dora Žibaitė)

21. „Geležinė letena“ (The Iron Claw, 2023)

Iki šiol geriausiu filmu apie imtynes buvo vadinama režisieriaus Darreno Aronofsky‘io sportinė drama „Imtynininkas“ (The Wrestler, 2008 m.). Jame Mickey Rourke’as išties galingai ir netausodamas fizinės sveikatos bei dvasinių jėgų suvaidino imtynininką Rendį Robinsoną kaip šiuolaikinį gladiatorių, kaskart į areną išeinantį tarsi paskutinį kartą. Rendis ne kartą bandė pabėgti iš šio smurtu persisunkusio pasaulio, bet kaskart tarsi kažkokio galingo magneto traukiamas, vėl ir vėl sugrįždavo ten, kur nėra vietos žmogiškumui – tik kova be jokių taisyklių.

Nauja režisieriaus Seano Durkino filmas „Geležinė letena“, šitam šedevrui, žinoma, neprilygsta, bet drąsiai gali pretenduoti į garbingą dramų sąrašą, kuriame puikuojasi filmai, nepasitenkinantys vien savo sporto šakos specifika, bet norintys savo siužetą išvairuoti į platesnių apibendrinimų vandenis.

Bendrą abiejų filmų vardiklį galima suformuluoti šiais žodžiais: Ringas kaip gyvenimo metafora.

Abejuose filmuose be įtampos kupino veiksmo ringe paliečiamos universalios šeimos, šlovės, praradimo ir atpirkimo temos. Abu filmai – tai jaudinantys pasakojimai, peržengiantys sporto biografijos žanro ribas ir atskleidžiantys žmogiškąją prigimtį pačia juodžiausia jos forma.

Svarbiausias gi abiejų filmų skirtumas yra tas, kad Rendis Robinsonas yra išgalvotas apibendrinantis personažas, o „Geležinės letenos“ herojai – realūs žmonės. Prieš keturis dešimtmečius amerikiečiai gerai žinojo imtynininkų šeimą, publiką ringe linksminusia fon Erichų pseudonimu.

Spauda šią šeimą vadino „Imtynių Kenedžiais“, turėdama omenyje ne tik jų žinomumą sporto srityje, bet ir dažnai eksploatuodama šeimyninio prakeiksmo temą.

Mes žinome, kiek nelaimių likimas siuntė Kenedžių dinastijos atstovams – du buvo nužudyti, dar keli tapo katastrofų aukomis. „Imtynių Kenedžiams“ likimas buvo panašiai negailestingas: iš šešių brolių fon Erichų iki mūsų dienų išgyveno tik vienas Kevinas (jis filme ir pasakoja savo šeimos istoriją), vyriausias dėl nelaimingo atsitikimo mirė dar būdamas vaikas, kitus mirtis pasiglemžė jaunus, jie mirė nuo traumų arba narkotikų.

Sporto arenose broliai stengėsi vaizduoti brutalius kovotojus ir surengdavo efektingus pasirodymus, o jų nuotraukos puikavosi ne tik sportinių žurnalų viršeliuose. Bet profesionalius pasiekimus dažnai lydėjo asmeninės dramos ir tragedijos.

Nespalvotame „Geležinės letenos“ prologe matome dinastijos pradininką Džeką Adkisoną (jis ir sugalvojo egzotišką pseudonimą Fricas fon Erichas), kuris ringe kaunasi taip, kad ir be vėlesnio paaiškinimo nėščiai žmonai tampa aišku, kad dėl čempiono titulo jis pasiryžęs paaukoti viską gyvenime.

Jis ir savo sūnus Keviną bei Deividą nuo mažų dienų auklėja tokioje pat dvasioje: „Jūs privalote būti stipresni, kietesni, sėkmingesni už kitus, absoliučiai geriausi“.

Praėjus bemaž dviem dešimtmečiams ypatingų aukštumų arenoje taip ir nepasiekęs Fricas (akt. Holtas McCallany) savo nerealizuotas ambicijas perkelia į savo sūnus Keviną (akt. Zacas Efronas) ir Deividą (akt. Harris Dickinsonas).

Sportininko kelias numatytas ir dar vienam broliui Keriui (akt. Jeremy Allenas White‘as), kuris treniruojasi mėtyti diską ir rengiasi dalyvauti 1980 metų Olimpinėse žaidynėse. Bet šioms viltims lemta žlugti, nes tuomet daugelis užsienio šalių boikotavo pasaulinį čempionatą Maskvoje. Keriui nelieka kitos išeities, kaip irgi treniruotis imtynes. Neišvengia šios dalios (taip pat ir šeimyninio prakeikimo!) ir jaunėlis Maikas (akt. Stanley Simonsas), kuris domėjosi muzika, bet valdingo tėvo taip pat buvo priverstas imtis šeimos verslo.

Filmo pavadinimas „Geležinė letena“ reiškia vieną iš Japonijos kilusį imtynių momentą.

Labai svarbus fon Erichų šeimoje buvo tikėjimas Dievu, viskas čia buvo aiškinama labai paprastai: „Tokia yra Dievo valia“. O štai paprasta žmogiška meilė šeimos koordinačių sistemoje nebuvo numatyta. Bet, turbūt, simboliška tai, kad būtent meilė merginai Pem (akt. Lily James) išgelbėjo nuo tragiško prakeikimo vienintelį brolį Keviną. (Gediminas Jankauskas)

20. „Asteroidų miestas“ (Asteroid City, 2023)

Dėmesys smulkiausioms detalėms, absurdas ir unikali bei estetiška stilistika – tai tik keli bruožai, išskiriantys Amerikos režisieriaus Wes Andersono filmus iš kitų. Naujausias šio režisieriaus mokslinės fantastikos filmas „Asteroidų miestas“ nenuvilia ir pasižymi tomis pačiomis savybėmis, kurios ir išgarsino šį režisierių. Wes Andersono filmų stilistika yra ryški ir akimirksniu atpažįstama: ryškios spalvos, sklandūs kameros judesiai ir simetriškos kompozicijos, primenančios gerai apgalvotus meno kūrinius, išlieka atmintyje. Bet šio režisieriaus filmus žiūrėti nėra lengva: vyrauja chaosas, nevientisa struktūra, veikėjai elgiasi dirbtinai ir nenatūraliai. Visgi, tai netrukdo filmui perteikti temų, kurios lengvai pažįstamos ir yra artimos visiems.

Filmo veiksmas vyksta 1950-taisiais išgalvotame Amerikos miestelyje, pavadintame Asteroidų miestu. Šį pavadinimą miestas gavo dėl prieš 5000 metų jame nukritusio meteorito, o atsiradęs krateris tapo observatorijos vieta. Nepaisant kraterio, miestas yra nykus dykumos užkampis, kuriame gyvena tik 87 žmonės ir nieko daugiau nėra, išskyrus degalinę, motelį ir užkandinę. Miestas išskirtinis tik tuo, nes jame vyksta „Jaunųjų žvaigždžių ir kosmoso kadetų suvažiavimas“, į kurį jauni ir išradingi paaugliai yra kviečiami pristatyti savo išradimus šalies vyriausybei. Netikėtai planus sudrumsčia stebinantys įvykiai, kurie priverčia miestą užsidaryti paskelbus karantiną ir įkalina miesto gyventojus bei jo svečius.

Bet jau filmo pradžioje žiūrovams pranešama, kad Asteroidų miestas yra išgalvotas, o tai ką stebi žiūrovai – spektaklis. Filmas susideda iš kelių lygmenų – filmas prasideda juodai balta įžanga, televizijos laida, o joje pristatomas spektaklis apie Asteroidų miestą ir pjesės, pagal kurią jis pastatytas, autorius Conradas Earpas. Pats pjesės autorius pristato veikėjus, taip pat pasakojama spektaklio sukūrimo istorija bei spektaklio užkulisiai. Trečiasis lygmuo – tai pats spektaklis apie Asteroido miestą, kuriame ir vystosi pagrindinis filmo siužetas. Visos dalys išsiskiria savo spalvų paletėmis: pats spektaklis yra spalvotas, kiti lygmenys – ne. Bet Wes Andersono filmuose fragmentiškumas yra įprastas bruožas, pasikartojantis ir šiame filme. Šokinėjimas tarp skirtingų filmo plotmių ir pasakotojo įsiterpimai trikdo filmo nuoseklumą, bet tai ir išskiria šio režisieriaus filmus iš kitų. Monochrominių ir pastelinių, spalvingų scenų derinys padeda atskirti skirtingas plotmes ir išlaiko nors ir chaotišką, bet tuo pačiu ir apgalvotą struktūrą.

Filmo laikotarpis taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Filme įamžinama Amerikos pop kultūra – šeštajame dešimtmetyje Amerikoje buvo itin populiari kosmoso tema. Šalia vykstančių kosmoso lenktynių ir naujų pasiekimų technologijų srityje, taip pat daugėjo sąmokslo teorijų apie NSO (neatpažintus skraidančius objektus) ir ateivius. Šį nuolatinių pokyčių laikotarpį ir įamžina filmo režisierius. Filmo veikėjai siekia stabilumo ir vengia nežinomybės, tačiau vyksta Šaltasis karas bei kiti nenumatyti gyvenimą keičiantys įvykiai. Paskelbtas karantinas, atominių bombų bandymai bei asmeniniai veikėjų išgyvenimai – netektis, nežinomybė ir baimė neleidžia pajusti ramybės, kurios jie vis siekia, nors tai tuo metu atrodė neįmanoma: „Jei norėjote gyventi gražų, ramų, taikų gyvenimą, pasirinkote neteisingą metą gimti.“

Naujausias Wes Andersono filmas yra užpildytas gerai žinomais ir įvertintais aktoriais: jame galima išvysti Tomą Hanksą, Scarlett Johansson, Stevą Carellą, Margot Robbie, Jeffrį Wrightą, Mają Hawke, Jeffą Goldbloomą bei daugelį kitų žinomų Holivudo veidų. Pagrindiniai ir ryškiausi veikėjai, aplink kuriuos ir sukasi filmo siužetas, ytura  į Asteroidų mieste surengtą suvažiavimą atvykęs jaunas išradėjas Woodrow (Jake Ryan) kartu su savo tėvu, karo fotografu Augie (Jason Schwartzman) bei trimis jaunesnėmis sesėmis. Asteroidų mieste šie veikėjai susitinka su Midge Campbell (Scarlett Johansson) – žavia aktore bei jos paaugle dukra Dina (Grace Edwards) taip pat dalyvaujančia suvažiavime. Nuo pirmo susitikimo galima pastebėti tarp Midge ir Augie užsimezgusią abipusę simpatiją. Kiekvienas iš personažų susiduria su asmeniniais iššūkiais, tačiau juos stengiasi įveikti skirtingai. Ryškūs charakteriai ir dialogai yra įsimenantys, o atsiskleidžiančios asmenybės vedą siužetą į priekį. Net ir antraeiliai veikėjai – Augie uošvis Stanley, Generolas Grifas Gibsonas, mokytoja June Douglas bei daugelis kitų atskleidžia įdomias ir įsimenančias asmenybes.

Nors dėl išskirtinio pasakojimo stiliaus, nenatūraliai atrodančios aplinkos ir veikėjų elgesio, filmas atrodo nerealistiškas, per subtilų humorą absurdiškas situacijas bei personažų istorijas filme atsiskleidžia egzistencializmo, pokyčių, nepasitikėjimo savimi temos. Filmo personažai nors ir atrodo šalti ir nerodo emocijų, jie susiduria su gyvenimo prasmės klausimais, o jų išgyvenimai netikėtai paliečia ir sukelia empatiją. (Miglė Šaltytė)

19. „Puikios dienos“ (Perfect Days, 2023)

Kiekviena diena yra tokia pati. Hirayama (akt. Kōji Yakusho), tylenis šešiasdešimtmetis vyras, atsibunda savo bute, kai prieš aušrą pasirodo neryžtinga pilka šviesa. Jis apsivelka kombinezoną, iš gatvės automato pasiima skardinę kavos ir savo kukliu mažyčiu mikroautobusu išvažiuoja į darbą – uoliai valo Tokijo viešuosius tualetus. Tai vienišas gyvenimas. Hirayama ištisas dienas gyvuoja nepratardamas daugiau nei kelis paviršutiniškus žodžius. Jei visuomenės nariai jį ir pastebi, jie dažniausiai laiko jį nemaloniu žmogumi. Bet dažniausiai jo net nemato. Vien iš skambesio tai turėtų būti labiausiai sielą gniuždantis niūrus filmas, koks tik kada nors buvo sukurtas… Tačiau ši Wimo Wenderso meditacija apie grožį, pasitenkinimą ir paprastumą yra visiškai priešinga: tai skausmingai mielas ir netikėtai gyvenimą patvirtinantis filmas. Viskas priklauso nuo to, kaip jūs žiūrite į dalykus, ir tai yra pagrindinė filmo žinia. Hirayama žvelgia į pasaulį akimis, bet mato širdimi.

Yra toks japoniškas žodis „komorebi“, kuris buvo originalus filmo pavadinimas. Išvertus pažodžiui jis reiškia „saulės šviesa, prasiskverbianti pro medžius“, tačiau tai dar ne viskas. Jis byloja apie gilų ryšį su gamta ir būtinybę sustoti, skirti laiko įsisavinti ir įvertinti mažų, iš pažiūros nereikšmingų detalių tobulumą. Hirayama ne tik visa tai suvokė, bet ir pavertė savo esybės kertiniu akmeniu. Jis visus daiktus, visus žmones laiko vienodai svarbiais, turinčiais vienodą transcendencijos gebėjimą. Kol kiti pėstieji nekreipia dėmesio į parke stoviniuojantį klajoklį, Hirayama su nuostaba stebi, kaip šis žmogus juda savo saviraiškos šokiu. O patys tualetai, nors ir kuklios paskirties, yra architektūros perlai.

Asketiška Hirayamos egzistencija apsiriboja elementariais dalykais: muzika, grojama iš kasečių, surinktų, kaip spėjame, dar jaunystėje, padėvėtos knygos, pirktos vietinio knygyno pigių knygų skyriuje, filmavimo kamera, kuria jis fiksuoja tai, kas jį džiugina, pavyzdžiui, dangaus ir medžių sąveika. Atrodo, kad medžiai Hirayamai turi ypatingą reikšmę, už kurią jis atsilygina rūpestingai gelbėdamas trapius japoninių klevų sodinukus ir augindamas juos savo bute.

Tai, kad šis lengvas gyvenimo pasaulyje būdas atrodo toks dvasiškai naudingas, didele dalimi priklauso nuo aktoriaus Yakusho puikios vaidybos. Aktorius, kurio ankstesni filmai – „Geišos memuarai“, „Eureka“ ir „Babelis“, gali perteikti nepaprastai turtingą vidinį gyvenimą beveik be dialogų.

Ne mažiau svarbus dalykas, padedantis suvokti Hirayamos kelionę per pasaulį, yra muzikos pasirinkimas. Jis klausosi 60-ųjų ir 70-ųjų metų amerikiečių ir britų roko – Velvet Underground, Kinks, Otis Redding, Patti Smith – ir to paties laikotarpio japonų folkloro. Pasirinktos dainos, ypač Lou Reedo kūrinys „Feeling Good“ – tai langai į jo sielą. Hirayama atrado harmoniją, nors yra užuominų apie ankstesnį, labiau privilegijuotą gyvenimą, kuriame taip nebuvo. Toks ramybės ir pusiausvyros jausmas yra retas dalykas pagrindiniam filmo veikėjui – juk kine klesti konfliktai ir nesutarimai. Ne veltui tai vadinama drama.

„Puikios dienos“ – tai neabejotinai sėkmingiausias Wenderso pasakojamasis filmas. Švelniu ritmu, neskubriu tempu ir tyliu gilumu ši Tokijo tualeto valytojo istorija akivaizdžiai primena Yasujirō Ozu kūrybą. Hirayama gal ir nėra angelas, bet jo tyliame džiaugsme jį supančiu pasauliu yra kažkas pakilaus.

Gali būti, kad „Puikios dienos“, nominuotos „Oskarui„ už geriausią tarptautinį filmą, yra ne tik filmas, bet ir manifestas – argumentas už alternatyvų buvimo būdą. Filme teigiama, kad tobulumas yra santūrus požiūris į pasaulį ir atsisakymas naujų pojūčių ir naujovių troškimo, kuris ir skatina didžiąją visuomenės dalį. Neatsitiktinai Hirayama pirmenybę teikia analoginėms, o ne skaitmeninėms technologijoms – kasetėms, juostiniam fotoaparatui. Skaitmeninių technologijų antplūdis, jų keliamas triukšmas ir trikdžiai tiesiogiai prieštarauja dvasinei ramybei ir tyrumui, kurių jis siekia kiekvieną dieną. Galbūt savo mandagiu ir neįkyriu būdu filmas propaguoja ne tik naują žiūrėjimo, bet ir gyvenimo būdą.

18. „Dahomėja“ (Dahomey, 2023)

Kūrėjos Mati Diop‘os dokumentinis filmas apie pirmąjį didelį iš Afrikos į Europą atgabentų lobių sugrąžinimą Berlyno kino festivalyje aplenkė kelis režisierius veteranus ir pelnė pagrindinį prizą.

41-erių metų Senegalo- prancūzės režisierės, vienos valandos trukmės filme „Dahomėja“ (angl. Dahomey) pasakojama apie 26 lobių kolekciją, 2021 metais grįžtančią iš Paryžiaus į Beniną (ankščiau buvusią Dahomėjos karalystę), iš kur beveik prieš pusantro šimto metų juos pagrobė prancūzų pajėgos. Filme „Dahomėja“ rodoma, kaip Benino sostinėje Kotonu buvo švenčiamos neįkainojamų eksponatų, tarp kurių – aukštas medinis sostas, drąsios ir paslaptingos zoomorfinės karaliaus Ghezo (1797 – 1818 m. valdžiusio tuometinę Dahomėjos teritoriją) ir jo įpėdinių Glele ir Béhanzino figūros, vaizduojamos su paukščio, liūto ar ryklio galvomis, kurios rodo jų antgamtines galias. Tačiau, čia taip pat rodomi ir jauni žmonės, kurie klausia, kas nutiks tūkstančiams Prancūzijos muziejuose dar likusių eksponatų. Šis filmas tai toks klausiamasis svajojimas apie kolonializmą, kultūrą, praeitį ir dabartį.

„Dahomėja“ pasakojama iš dalies iš pagrobto artefakto perspektyvos, o Ghezo bejausmis, iškreiptas balsas pasakoja apie jo tamsos ir įkalinimo metus. Kai kuriose scenose klasikiniu dokumentiniu stiliumi rodoma, kaip muziejaus prižiūrėtojai pakuoja daiktus, o kiti juos išpakuoja kitame pasaulio gale, ir vienas jų gana įtemptai sako, kad statulą, su kuria jie grumiasi, reikia kelti ne už peleko, o už galvos.

Tačiau filmas iš tikrųjų atgyja kolegijos miestelio diskusijose dėl artefaktų grąžinimo, kurios pasižymi smogiamuoju užtaisu, tarsi būtų kilusios 1960-aisiais. Studentai yra aistringi, iškalbingi ir dažnai puikūs, daugelis jų pabrėžia, kad iš tūkstančių daiktų buvo grąžinti tik 26 ir kad tai iš tikrųjų yra savotiškas įžeidimas. Tačiau kiti teigia, kad tai yra mąstymas iš mirties taško: diplomatinis pokalbių kanalas tarp Prancūzijos ir Benino turi likti atviras.

Kitas stebėtojas pastebi, kad tokia restitucija vyksta lygiagrečiai su Benino diasporos palikuonimis Europoje ir JAV, svarstančiais apie savo sugrįžimą namo. Dar kiti teigia, kad tikroji Benino kultūra ir reikšmė bet kuriuo atveju slypi ne šiuose materialiniuose objektuose ir jų buvimo vietoje, o tame, ką Benino žmonės galvoja ir kuria dabar. Tai gaivinantis ir įkvepiantis filmas, turintis akivaizdžią reikšmę, tuo jis ir puikus.

„Grąžinti – tai vykdyti teisingumą“, – sakė Diop, gavusi apdovanojimą. „Galime arba atsikratyti praeities kaip nemalonios naštos, kuri tik trukdo mūsų evoliucijai, arba prisiimti atsakomybę ir panaudoti ją kaip pagrindą judėti į priekį. Turime pasirinkti.“

Filmo „Dahomėja“ triumfas buvo netikėta 74-ojo Berlyno kino festivalio baigtis: „Auksiniu lokiu“ už geriausią filmą Diop aplenkė tokius kino veteranus kaip Olivier Assayas ir Hong Sang-soo, taip pat kritikų favoritu išrinktą Irano kino kūrėjų Maryam Moghaddam ir Behtash Sanaeeha filmą „Mano mėgstamiausias pyragas“ (angl. My Favourite Cake).

Pastaraisiais metais festivalio vadovai buvo kritikuojami už tai, kad leido sumažinti, o ne panaikinti atotrūkį tarp Berlyno ir dviejų didesnių ir ryškesnių kino renginių – Venecijos ir Kanų. Tačiau žiuri, pagrindinį prizą skyrusi filmui „Dahomėja“, padvigubino Berlyno festivalio savitumą, kuris yra labiau politinis ir mažiau populistinis.

17. „Nukritę lapai“ (Fallen Leaves, 2023)

Po 12 metų nuo „Havro“ pristatymo Kanuose naujasis Aki Kaurismäki darbas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė žiuri prizą. „Nukritę lapai“ braižu bemaž nesiskiria nuo ankstesnių suomių režisieriaus darbų – į 80 minučių sutalpinti tiek deadpan komedijos elementai, tiek tiesmukiškas veikėjų bendravimas ir jų patiriamos socialinės problemos. Tačiau, jei „Havro“ siužetą anuomet katalizavo migrantų krizė, šįkart „Nukritusius lapus“ katalizuoja vis veikėjų per radiją girdimos žinios apie karą Ukrainoje.

Tai istorija apie Ansą (vaid. Alma Pöysti), neteisingai atleistą iš darbo ir mėginančią sudurti galą su galu beieškant naujo pajamų šaltinio. Netrukus moteris vietiniame bare susipažįsta su Holappu (vaid. Jussi Vatanen), kuris savo dėvimu odiniu švarku ir šukuosena stipriai primena grupės „Arctic Monkeys“ solistą. Vyriškio žalingi įpročiai, nors nepradangina Ansos susižavėjimo, lemia jųdviejų diskusijas apie ribas ir ginčus jas peržengus. Iš tikrųjų Ansa visai greitai pademonstruoja savarankiškumą, o pajusti empatiją priverčia ir atsisakymas kerštauti. Ankstesniame darbe moteris buvo paskųsta žmogaus, netinkamai interpretavusio jos veiksmus, tačiau naujoje darbovietėje veikėja pastebi nedviprasmę kolegos veiklą ir vis tik, net būdama galios pozicijoje, skųsti neketina. Trumpai – susitapatinti su filmo porele kliūčių nėra.

Galima pastebėti, kad kino kūrėjai vis dažniau neriasi iš kailio pasitelkdami (veikiau, skolindamiesi vieni iš kitų) nekonvencinius triukus. Pavyzdžiui, viduryje „Nukritusių lapų“ netikėtai išvystame visai nesusijusį naratyvą apie zombius, kuris, kaip vėliau paaiškėja, tėra Ansos su Holappu kine žiūrėto filmo epizodas. Nors jis ir trumpas, efektyvumu prilygsta Roberto Zemeckio režisuotai ištraukai, matytai Charlie Kaufmano „I’m Thinking of Ending Things“.

Pastebėtinas ir A. Kaurismäkio atidumas ieškant, kur kurį motyvą tinkamiau pakartoti. Vieną sykį Ansa vaizduojama atliekanti iš pažiūros paprastą veiksmą – išmetanti lazaniją. O štai kitą kartą identišku rakursu išvystame ją išmetant Holappo pirktus indus, kas verčia veiksmo reikšmę persvarstyti – tarsi Ansa linkusi atsikratyti problemos reliktų, o ne ją spręsti. Panašiai yra su scenomis, kuriose veikėja vis išjungia radiją. Regis, pirmąjį išjungimą sąlygoja nenoras toliau girdėti apie karą. Tačiau antrasis akivaizdžiai lemtas poreikio taupyti elektrą nebegebant už ją susimokėti, kas, vėlgi, kviečia permąstyti pirmojo priežastį.

Neteisinant Holappo ydų, Ansa užtrunka bene visą filmą, kol pastebi, kad būtent jos įgalino dueto susipažinimą. Jeigu Holappas nebūtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, greičiausiai nebūtų apsilankęs bare ir jos sutikęs. Tuo pačiu, jeigu Holappas savo rūkymo tempais nebūtų linkęs priminti garvežio, nebūtų ant šaligatvio palikęs nuorūkų krūvelės, kuri tapo vieninteliu ženklu Ansai, kad jis stoviniavo bei ilgai jos laukė. Galų gale, jeigu Holappas pats į abu šiuos dalykus atkreipė dėmesį, kodėl turėtų paklausyti Ansos ir mesti įpročius, privedusius prie laiko su ja? (Rokas Jonas)

16. „Amerikietiška fikcija“ (American Fiction, 2023)

Amerikos kino institutas šį daugybę apdovanojimų gavusį debiutinį režisieriaus Cordo Jeffersono darbą įtraukė į 10 geriausių 2023-ųjų metų filmų sąrašą. O 96-ojoje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje jis pelnė penkias nominacijas, įskaitant geriausio filmo ir geriausio aktoriaus pagrindinėje ir antro plano kategorijose. Taip pat filmas turi dvi Auksinio gaublio nominacijas.

Būtų įdomu giliau patyrinėti tokį nedažnai pasitaikantį fenomeną. Juolab kad jis yra ženklus kūrinys politinio korektiškumo koordinatėse.

Remiantis 2001 metais knygų rinkoje pasirodžiusiu Percivalio Everetto romanu „Ištrynimas“ (Erasure), filmas pasakoja apie nusivylusį Los Andželo profesorių Telonijų Elisoną, kuris, pats būdamas juodaodis, rašo neįprastai stereotipinę „juodąją“ knygą kaip satyrą, kad knyga skaitytojus šokiruotų, būtų išleista dideliu tiražu ir sulauktų pagyrų.

Tokio tikrai rizikingo žygio vyras ėmėsi tada, kai redaktorius papriekaištavo, jog ankstesnė Telonijaus knyga buvo „nepakankamai juoda“.

Dabar, kad pasiektų savo tikslą naujos knygos autorius nori surinkti visus stereotipus apie juodaodžius JAV gyventojus (veltėdžiai tėvai, seksualinė prievarta, plėšimai, gaujų smurtas, narkotikai ir pan.). Kadangi dauguma tokių stereotipų dabartiniame politinio korektiškumo pasaulyje yra akivaizdžiai rasistiniai, autorius knygą išleidžia anonimiškai. Ir ką jūs sau galvojat? – knyga akimirksniu tampa tikra sensacija, o ją į platų pasaulį paleidusiam rašytojui tenka susidurti su absoliučiai neplanuotomis pasekmėmis.

Rašytojui pasiūlomas 750 tūkstančių dolerių avansas, o agentas Artūras bando įtikinti autorių pasivadinti buvusio nuteistojo pavarde. Šia pavarde vienas kino prodiuseris Elisonui siūlo kontraktą knygos ekranizacijai. Bet reaguodamas į visas šias iniciatyvas užpykęs vyras bando sabotuoti sandorį ir reikalauja knygą pavadinti labai lakoniškai ir aiškiai – „Fuck“.

Seniai žinoma, kad bet kokiame versle nieko gero nepasieksi be reklamos ir viešinamų skandalų. Ne paslaptis ir tai, kad jie dažniausiai tiesiog sugalvojami. Na, o svajojantys išgarsėti rašytojai, be abejo, žino svarbiausią taisyklę – „reikia duoti rinkai tai, ko ji nori“.

Filmas vykusiai išnaudoja vadinamojo blaxploitation (juodaodžių problemas nagrinėjančio) kino specifiką.

O finale „Amerikietiškos fikcijos“ autoriai pateikia ne vieną, bet kelias atomazgas. (Gediminas Jankauskas)

15. „Kryčio anatomija“ (Anatomie d’une chute, 2023)

„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.

„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.

Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.

Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.

Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.

Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“

Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (Gediminas Jankauskas)

14. „Medusa Deluxe“ (2023)

„Kino pavasaris“ mus išlepino. Festivalio programos sudarytojai, metai iš metų siūlydami pačius unikaliausius kūrinius iš viso pasaulio, sau kartelę išsikėlė taip aukštai, kad žiūrovų kartais nebestebina net patys beprotiškiausi konceptai. Šis kino kompanijos „A24„ filmas stačiai nuostabus.

Labai, labai stiprus įspūdis. Toks vaizdas, kad LGBTQ+ bendruomenė gavo savo Kventiną Tarantiną. Ir ne taip kaip kad mes Emilį Vėlįvį, o tokį kuris nenuvilia 100 proc. Emilis nenuvilia maždaug 70%. Žmogžudystė plaukų stilistų konkurse. Labai kieti dialogai, puiki intriga ir dinamika, sakoma kad yra kelios galimos detektyvų rūšys: kai bylą tiria detektyvas, kai žmogžudys yra detektyvas, kai… Žodžiu nespoilinsim kuris čia variantas, bet tokio dar lyg ir neteko matyti.

Viskas nufilmuota vieno kadro principu, kaip koks „Žmogus-paukštis“ ar „1917“. Veikėjai labai faktūriški, nereikia daug detalių kad jais patikėtum ar būtų įdomūs. Bandžiau išgooglinti kiek režisieriui Thomas Hardiman metų, neradau, bet jis labai jaunas. Ir itin talentingas. Ir dar, filmas neturi treilerio. Yra „Medusa“ (2022) filmas, bet tai ne tas. Ai, ir jei gerai suskaičiau, platinimui JAV šį filmą įsigijo studija A24, o tai daug pasako.

Reikia padėkoti, kad turim galimybę stebėti stilingą, nenutrūkstančio kadro murder mystery, vykstančią šukuosenų meistrystės konkurse. Beje, filmo pabaigoje beprotybės indeksas išaugo, o juostą pabaigia muzikinis įspūdingas visų veikėjų šokis. (Kinomanija.lt)

13. „Interesų zona“ (The Zone of Interest, 2023)

Šis režisieriaus Jonathano Glazerio filmas pernai Kanuose buvo apdovanotas Grand Prix ir buvo linksniuojamas poroje su prancūzų režisierės Justine‘s Triet „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Mat abejuose filmuose labai efektingai pagrindinius vaidmenis suvaidino vokiečių aktorė Sandra Hüller.

„Kryčio anatomija“ Europos kino akademijos ceremonijoje pelnė net penkis prizus.

Tai, žinoma, nereiškia, kad „Kryčio anatomija“ yra penkis kartus geresnis filmas, negu „Interesų zona“ (nominuota penkiems Europos kino apdovanojimams, bet nelaimėjusi nė vieno). Tiesiog tai du visiškai skirtingi filmai, turintys vienintelį bendrą vardiklį – nuostabiąją Sandrą Hüller.

„Kryčio anatomijoje“ ji vaidina sėkmingą vokiečių rašytoją, kaltinamą nužudžiusi vyrą, kuris paslaptingomis aplinkybėmis žuvo iškritęs iš kalnų kotedžo. O „Interesų zonoje“ Sandrą Hüller persikūnijo į vieno didžiausių XX a. nusikaltėlio žmoną. Ji vaidina odiozinės trečiojo reicho asmenybės Rudolfo Hösso žmoną Hedvigą tuo metu, kai jos vyras (jį suvaidino Christianas Friedelis) buvo laikomas ištikimu fiurerio bendražygiu ir buvo Aušvico komendantas.

Jiedu su vaikais gyvena naujutėliuose namuose visai šalia koncentracijos stovyklos tvoros. Artima mirties fabriko kaimynystė šeimai nekelia jokio diskomforto, atvirkščiai, pora labiau susirūpinusi savo ateities gyvenimo perspektyvomis ir atkakliai kuria svajonių pasaulį sau ir savo vaikams. Hedviga puoselėja pavyzdinį arijų sodą (krematorijaus krosnyje sudegintų žmonių pelenai naudojami kaip trąša!) ir stengiasi atitikti trečiojo reicho moters idealą (Kinder, Küche, Kirche – vok. „vaikai, virtuvė, bažnyčia“), o Rudolfas susirūpinęs vien karjera ir stengiasi savo darbe nepadaryti klaidų, dėl kurių galėtų būti perkeltas iš šio žemiško rojaus kitur (pavyzdžiui, į Rytų frontą).

„Interesų zoną“ viena pirmųjų Kanų kino festivalyje pamačiusi kritikė Aistė Račaitytė šviežius festivalio įspūdžius aprašė taip: „Filmas seka Michaelio Haneke’s „Balto kaspino“ pėdomis ir kamerą nukreipia ne į blogio aukas, o jo vykdytojus, iš pažiūros gyvenančius niekuo neypatingą gyvenimą kitoje mirties stovyklos sienos pusėje… Siaubas filme kuriamas itin tiksliai pasirinkta kino kalba, kuri priartina šį filmą prie šedevro. Iš tradicinio kinematografiškumo apdaro išrengtas vaizdas toks nepakeliamai plikas ir realistiškas, kad, rodos, leidžia užuosti naujai pastatytų namų dažų kvapą, sumišusį su degančių kūnų tvaiku, girdėti sienomis nuaidinčius klyksmus ir krosnių degimą. Garsinis fonas toks stiprus, kad nuo pirmų filmo sekundžių gerklėje stringa gumulas, o įsitempę veido raumenys tokie lieka iki pat pabaigos.

Reikėtų vardinti visą didelę filmo dailininkų, specialiųjų efektų ir garso kūrėjų komandą, kuri kartu su operatoriumi Lukaszu Zalu, kompozitore Mica Levi ir Glazeriu sukūrė kažką, kas, spėčiau, labiausiai priartėja prie hiperrealistiško blogio banalumo portreto“.

„Interesų zoną“ trečiajame reiche buvo vadinamos koncentracijos stovyklos. O pats žydų masinis naikinimas – „galutiniu sprendimu“.

Beje, Martino Amiso knygoje, pagal kurią parašytas „Interesų zonos“ scenarijus, pagrindiniai veikėjai yra nuasmeninti, bet būtent režisierius jiems suteikė realius pavidalus. Bet pačios mirties stovyklos pasaulis perteikiamas ne tiesioginiais vaizdais (kiek jau jų buvo nesuskaičiuojamoje daugybėje filmų!), o per garsų takelį – šunų lojimą, isteriškas prižiūrėtojų komandas, šūvius, siaubingus aukų riksmus. Kai jie filmui įpusėjus tampa įprastu fonu, garso takelyje pasigirsta dramatiški britų kompozitoriaus Mikos Levio dramatiškos muzikos akordai.

Iš viso to susidėlioja šiurpi ir kontrastinga filmo atmosfera, leidžianti ne tik išgyventi pasakojamą istoriją, bet ir pajusti ją, kaip sakoma, savo kailiu. (Gediminas Jankauskas)

12. „Paliktieji“ (The Holdovers, 2023)

Viena populiarių kino schemų apjungia vadinamąsias brendimo dramas, kurios leidžia kiekvienam žiūrovui prisiminti savą žengimo į suaugusiųjų pasaulį istoriją. Nes kaip kitados parašė klasikas, „visi mes mokėmės truputį…“

Vieną tokią puikią brendimo istoriją pernai sukūrė amerikiečių režisierius Alexanderis Payne‘as. Jis prisipažįsta, kad lemiamos įtakos jam turėjo 8-ojo dešimtmečio kinas: „Jo giliai humanistinis stilius be reikalo tapo nebemadingas. Žmonės man dažnai sako: „Tavo filmai tokie nauji ir originalūs.” Bet iš tikrųjų, užuot kūręs naujus, aš stengiuosi sukti senus.“

O pristatydamas mums gerai žinomą savo filmą „Klystkeliai“ (Sideways, 2004 m.) jis pasakė: „Manau, kad dabar mums labai stinga filmų apie žmones“. Šiuolaikinių komercinių kino komiksų okupuotuose ekranuose ši mintis skamba labai aktualiai.

Vilties, kad toks kinas visgi dar neliko pasaulinio kino proceso užribyje, teikia tai, kad „Paliktieji“ – filmas „apie žmones“ – šiemet nominuotas penkiems Oskarams. Labai norėčiau, kad Oskarą laimėtų pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Giamatti, bet to tikėtis, kai akivaizdus lyderis yra Cilliano Murphy Openheimeris, regis, nerealu.

O į jokius holivudinio aktoriaus standartus netelpantis Paulas Giamatti suvaidino dar vieną idealų pedagogą, galintį kaip lygus su lygiu stoti šalia Robino Williamso, pakerėjusiu visus, kas matė „Mirusių poetų draugiją“ (1987 m.).

Robino Williamso pedagogas Džonas Kitingas savo gimtojoje Naujosios Anglijos Veltono berniukų akademijoje už konservatyvios auklėjimo sistemos kanonų laužymą darbo neteko 1959 metais. O jo kolega Polas Hanamas tuoj po Naujųjų metų buvo priverstas už pasipriešinimą korumpuotai pedagogikos sistemai palikti istorijos dėstytojo darbą tradicijas puoselėjančioje Bartono berniukų internatinėje mokykloje taip pat Naujojoje Anglijoje (!), bet dešimtmečiu vėliau – 1971-aisiais.

Artėjant Kalėdų atostogoms mokyklos vadovybė nubaudžia kelis nepažangius moksleivius ir palieka juos ištuštėjusioje mokykloje. Kartu su jais nubaudžiamas ir dažnai dėl nepaklusnaus charakterio nukenčiantis istorijos dėstytojas, privalantis prasikaltėlius prižiūrėti. Jis jau apsiprato su mokinių patyčiomis, bet ir kolegos bei vadovai jo nemėgsta už sunkų charakterį, principingumą ir sąžiningą vertinimą. Direktorius atvirai priekaištauja Hanamui už tai, kad dėl nepakankamai gerų pažymių akademijai svarbaus donoro sūnui šis nepateko į Prinstono universitetą, o jo užpykęs tėtušis nustojo mokyklą finansiškai remti.

Daugiausia rūpesčių per neplanuotas kalėdines atostogas visiems kelia pats vyriausias mokinys Angusas Talis (ryškus debiutanto Dominic‘o Sessa vaidmuo).

Norėdamas suartėti su Angusu Hanamas su juo vyksta į Bostoną, vien tuo nusižengdamas priverstinės izoliacijos reikalavimams.

Bet būtent šios išvykos metu paaiškėja svarbiausia Anguso paslaptis apie jo tėvą. O pats Hanamas atvirumo akimirką prisipažįsta, kad kadaise savaip nubaudė buvusį kolegą, kuris jį melagingai apkaltino plagiatu. Šis incidentas sugriovė Hanamo karjeros perspektyvas, bet nesužlugdė jo asmenybės.

O tokie pralaimėję gyvenimo mūšį, bet nesugniuždyti herojai amerikiečių (ir ne tiktai jų!) kine visais laikais turi paklausą. (Gediminas Jankauskas)

11. „Saltburnas“ (Saltburn, 2023)

Režisierės Emerald Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ (Promising Young Woman, 2020 m.), savalaikis kūrinys su tiesmuka feministine žinute, susilaukė palankaus žiūrovų bei kino kritikų vertinimo, laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų ir dar labiau įtvirtino perspektyvios aktorės Carey Mulligan pozicijas Holivude.

Antrasis režisierės darbas „Saltburnas“ šiuo požiūriu nėra toks aiškiai apibrėžiamas. Dauguma kritikų pastebėjo, kad šis filmas blaškosi tarp žanrų – erotinio trilerio, satyros su juodosios komedijos elementais ir homoerotinės meilės istorijos „Talentingojo pono Riplio“ stiliumi. Vieniems filmo vertintojams tai atrodė kaip sąmoningas noras trinti ribas, kiti, nevyniodami žodžių į vatą, kirto iš peties: neva „migloti buvo patys ketinimai, jeigu jų iš viso būta“.

Tiesos, kaip dažniausiai būna, reikėtų ieškoti kažkur per vidurį tarp šių abiejų kraštutinumų.

Pagrindinis „Saltburno“ herojus yra pavyzdingas moksliukas Oliveris Kvikas (jį suvaidino škotų aktorius Barry Keoghanas, kurį įsidėmėjome filmuose „Šventojo elnio nužudymas“ ir „Salos vaiduokliai“).

Vaikinas iš Liverpulio atvyksta mokytis į Oksfordą ir čia, kaip ir dauguma socialinių nevykėlių, pasmerktas vienatvei. Naujokui, kaip ir daugumai čia studijuojančių merginų bei vaikinų, patinka tikra šios mokslo šventovės pažiba – charizmatiškasis lordo sūnus Feliksas Katonas (jį suvaidino neseniau „Prisciloje“ į Elvį Presley persikūnijęs Jacobas Elordi).

Auksiniam jaunimui nepriklausančiam Oliveriui žavėtis Feliksu tenka slapčia. Bet būtent Oliveris sugeba pelnyti šio turtingo Apolono palankumą, susilaukia universiteto žvaigždės palankumo ir tampa jo favoritu Oliu.

Sužinojęs savo naujojo draugo istoriją, Feliksas pasibaigus egzaminams pakviečia Olį į savo šeimos dvarą Saltburną drauge su savo ekscentriškos šeimynėlės nariais čia praleisti vasaros atostogas. Kad tai bus svaigių malonumų metas filmo autoriai pabrėžia visokiausiais būdais. Vienoje scenoje tai daroma itin tiesmukai – kai nuo balkono pusnuogis Oliveris žvelgia į dvaro kiemą, panašų į Hieronymuso Boscho „Žemiškų malonumų sodą“.

Didingas ir gražus dvaras Saltburnas iš tikrųjų bus palaimingo tingumo ir ištvirkimo šalis, trykštanti įvairiomis kūniškomis pramogomis – lauko tenisu, šampanu ir įvairiomis seksualinėmis atrakcijomis su dekadentiškais ištvirkavimo elementais.

Filmo autoriai nesistengia, kaip ankstesniais laikais, romantizuoti aristokratijos anachronistinės prabangos ir papročių. Tie laikai jau seniai praėjo arba išliko tik tradicines vertybes vis dar retsykiais primenančiose dramose arba serialuose, tokiuose, kaip „Dauntono abatija“. Dauguma aristokratijai iš inercijos vis dar priklausantys „Saltburno“ personažai – šmaikščios ponios su prašmatniu akcentu, ekstravagantiškos viešnios, elegantiškas, bet subtiliai ekscentriškas senasis lordas ar dėl savo tariamos didybės pasipūtęs tarnas – atrodo greičiau kaip komiškos operetės personažai.

Iš viso šito daug kartų matyto „inventoriaus“ galima buvo sudėlioti ką nors tikrai originalaus (juk tikrai pavyko graikui Yorgosui Lanthimosui iš „Frankenšteino“ motyvų sudėlioti savitą, tegu ir daug ginčų sukėlusią dėlionę filme „Prasti reikalai“).

Tačiau blaškydamiesi tarp stilių ir žanrų, cituodami hičkokiškus („Vertigo“) spiralės ir labirintų motyvus, bandydami supinti visas įmanomas siužeto situacijas, nevengiantys kraštutinumų (reklaminio blizgesio ir elegantiško santūrumo) filmo autoriai nepasiekia nieko daugiau, negu tai, ką neseniai matėme išgirtame Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“.

Kaip taikliai pastebėjo kino kritikė Ilona Vitkauskaitė („7 meno dienos“), „tikriausiai mūsų ultrakapitalistiniais laikais nieko kito net nereikėtų tikėtis…“ (Gediminas Jankauskas).

10. „Ferrari“ (Ferrari, 2023)

Neseniai kino teatruose pasirodė Maiklo Mano (Michael Mann) režisuotas stilingas veiksmo filmas apie lenktyninius automobilius, kuris taip ir vadinasi – „Ferrari“ (Ferrari, 2023). Proto jis gal ir neišsprogdina, tačiau nuoseklus, aiškus siužetas, vidutinis veiksmo tempas, gera vaidyba, gražūs automobiliai, namų interjerai ir XX a. 6 deš. itališkas stilius palieka gerą įspūdį, kurio negadina net anglakalbių pastangos išlaužti itališką akcentą.

„Ferrari“ scenarijus buvo parašytas jau senokai, mat scenarijaus autorius Trojus Kenedis Martinas (Troy Kennedy Martin) mirė dar 2009 metais. Kaip ir kituose Mano filmuose, skvarbiu žvilgsniu gręžiamasi į tam tikrą profesinę sferą (šiuo atveju – profesionalų automobilių sportą), kol tuo tarpu skleidžiasi veikėjų privatus ir emocinis gyvenimas.

Veiksmo centre – verslininkas Enzo Ferrari (Adam Driver), buvęs lenktynininkas, sukūręs garsiąją lenktyninių automobilių markę, pavadintą jo vardu. Enzo pats nebesivaržo, tačiau makaluojasi beveik visose scenose kaip vadybininkas, atstovas spaudai ir visų galų meistras. Įdomu tai, kad Adamas Draiveris savo išvaizda visai nepanašus į tikrąjį Enzo Ferari, tačiau itališkose dramose vaidina jau nebe pirmą kartą, mat 2021 metais atliko Maurico Guči vaidmenį filme „Guči namai“ (The House of Gucci).

Jei Enzo gyvenimas būtų vien automobiliai, net ir tai, kad „Ferrari“ įmonė yra arti bankroto ribos, nebūtų tokia didelė problema. Tačiau Enzo, kaip tipiškas italas, šalia žmonos turi dar ir ilgametę meilužę Liną Lardi (Shailene Woodley), o nuo tos meilužės – dar ir sūnų, kurio vis nesiruošia pripažinti, nes su žmona Laura (Penelope Cruz) neseniai prarado kitą sūnų, mirusį dėl raumenų distrofijos.

Taigi kaip ir visuose holivudiniuose veiksmo filmuose Enzo likimas pastatytas ant kortos: arba jo vairuotojai laimės „Mille Miglia“ 1000 km lenktynes po Italiją ir Enzo vėl pastatys įmonę ant kojų, arba jam reikės užleisti vietą konkurentams. Šalia šios siužeto linijos kyla įtampa dėl dvigubo Ferari asmeninio gyvenimo.

Enzo žmonos Lauros vaidmenį atlieka Penelopė Kruz, kuri sužiba filme visu ryškumu. Šįkart jos vaidmuo – ne žavios vilioklės, o piktos, kampuotos, nusivylusios, įskaudintos moters, kuri turi dar ir itališką charakterį. Taigi jos vaidmuo persmelktas ne melancholiško lietuviško liūdesio, o žaibuojančio pykčio, kuris reinkarnuojasi į virš galvos skriejančias kulkas bei rėksmingus keiksmus. Kad ir koks būtų tekstas, šias ugningas scenas stebėti yra tiesiog smagu.

1957-ųjų lenktynių sportas tikrai neprimena filmo „Greiti ir įsiutę“, tačiau jame neabejotinai yra daugiau rizikos. Galima sakyti, daugiau ir aistros. Kaip pats Enzo vadina šį pomėgį, tai mirtina aistra. Lenktynininkai nevažiuoja į trasą „laimėti arba mirti“. Jie važiuoja „laimėti ir mirti“, o prieš išeidami lenktyniauti rašo savo žmonoms ir merginoms atsisveikinimo laiškus tuo atveju, jeigu žūtų. Lyg kareiviai išeidami į karą.

Vieną iš lenktynininkų, pražilusį penkiasdešimtmetį Pierą Tarufį, vaidina Patrikas Dempsis (Patrick Dempsey), kuris tikrame gyvenime pats yra lenktynininkas mėgėjas, teigęs, kad mielai iškeistų aktorystę į automobilių lenktynes.

Enzo Ferrari ir jo lenktynininkai nepripažįsta kompromisų. Automobilių sportas jiems kaip religija. Tai ypač išryškėja scenoje, kurioje vyksta mišios, skamba religinė muzika, o lenktynių komandos nariai lyg užhipnotizuoti stebi chronometrą, mat turėjo išaiškėti, ar bus pagerintas greičio rekordas. Nuo lenktynių sporto jie priklausomi. Entuziastais juos būtų sunku pavadinti – labiau tiktų žodis fanatikai.

Vis dėlto pagrindinis filmo akcentas – visai ne lenktynės, o Enzo bandymas išlaikyti lygsvarą asmeniniame gyvenime. Jame glūdi prieštaravimas: kentėdamas dėl savo sūnaus mirties verslininkas negali judėti pirmyn, tačiau tarp skausmo spyglių skleidžiasi meilė Linai, glūdi prieraišumas Laurai. O tuo tarpu reikia išlaikyti šaltus nervus lenktynių versle. (Dora Žibaitė)

9. „Gurmaniška aistra“ (POT AU FEU, 2023)

Vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran naujausio filmo „Gurmaniška aistra“ angliškas pavadinimas lietuviškai pažodžiui skamba „dalykų skonis“, o prancūzų kalba, kuria ir buvo nufilmuota ši kino juosta, jis vadinasi „Dudano Bufano aistra“. Galime padaryti daug išvadų iš turimos lingvistinės informacijos. Visų pirma, tai filmas apie vyrą gurmaną, kuris jaučia aistrą ne tik maistui. Bet… maistas vaidina labai svarbų vaidmenį.

Taigi mes, lietuviai, žiūrėdami filmą susitelkėme į aistrą maistui. Anglai į reikalą pažiūrėjo abstrakčiau ir pabandė apibendrinti pagrindinę mintį, kad filme svarbiausias tikrai ne jis. O patys prancūzai suasmenino aistrą ir priskyrė ją pagrindiniam veikėjui Dudanui Bufanui (Benoit Magimel). Aš vis dėlto laikau save prie lietuvių, nes, kaip sako liaudies išmintis, gera žiūrėti į degančią ugnį, tekantį vandenį ir dirbandtį žmogų. Ugnis degė, vanduo tekėjo ir žmogus dirbo. Kitaip tariant, vyko maisto gaminimas, kuris visiškai pakeri, sužavi, užburia ir įkvepia patiems nieko nelaukus lėkti namo ir virti sriubas, maišyti padažus, troškinti mėsą, žuvį, daržoves, uosti kvapus, liesti tekstūras, grožėtis besikeičiančiomis spalvomis ir džiaugtis tuo poveikiu, kurį mūsų pagaminti patiekalai daro kitiems.

Ne veltui miniu šias detales, nes jos ir filme laukia ant kiekvieno kampo. Sakydama ant kiekvieno kampo visiškai neturiu omeny jų pertekliaus. Viduje kildavo nepasitenkinimas, kai prasidėdavo diskusijos apie maisto gaminimą, politiką, draugų susibūrimus, netgi meilės šnekos, kurios paprastai būna tokios malonios ausiai, nebedomino, nes norėjosi dar daugiau maisto vaizdų. Dudanas Bufanas – žymus virtuvės šefas Prancūzijoje, o jam padeda jo ištikima virėja ir sugyventinė Eugenija (Juliette Binoche). Jiedu jau dvidešimt metų gyvena ir dirba drauge, bet Eugenija atkakliai atsisako tekėti už Dudano. Vyras moteriai dega ne ką mažesne aistra nei maistui, o pačiai moteriai, akivaizdu, nėra atgrasus jo asistavimas, bet tarp jųdviejų nusistovėję nesantuokiniai santykiai.

Nors savo širdžių pora nesujungė bažnyčioje, vienas kitam jaučia begalinį švelnumą. Veiksmas vyksta XIX ar XX amžiaus pradžioj Prancūzijos kaime, taigi laikas sulėtėjęs ir kai čia kalbame apie maisto gaminimą ar meilę, į galvą pirmiausiai ateina tikrai ne Gordono Ramzio pragariška virtuvė ar tinderis, o lėtumas, švelnumas, atidumas, žavesys, susikaupimas, malonumas, netgi palaima. Dudanas ir Eugenija maistą gamina taip, kaip myli vienas kitą.

Atrodo, veiksmo užuomazga prasideda tada, kai pas Dudaną atvyksta užjūrio princas, prašydamas pasidalinti savo virtuvės paslaptimis, tačiau iš tikrųjų įvykiai užsimezga tą kartą, kai Eugenija smarkiai subloguoja ir Dudanas suvokia, kad per daug dėmesio skiria ponams, o per mažai – savo mylimai moteriai. Ir tada jis pats, savo rankomis, imasi kurti meną Eugenijai – vieną po kito meistriškai lieja kulinarinius paveikslus, prisisunkusius tirštų skonių, sodrių kvapų ir, žinoma, gurmaniškos aistros. Šitas maisto gaminimas neapsieina be meilės ir šita meilė neapsieina be maisto gaminimo.

Galbūt visą kino juostą vienijanti tema – laikinumas. Nes šedevrai, kuriuos sukuria Dudanas ir Eugenija, gyvuoja tik valandą ar dar mažiau – niekas nekrauna į spinteles konservų, niekas nekaupia atsargų. Gamina tik vienam kartui, mažas porcijas kiekvienam valgančiajam. Visas tas proceso grožis, kaip ir pats rezultatas – laikini ir efemeriški lyg drugelio sparnų plazdėjimas. Kita vertus, tai amžinas vyksmas. Kiekvieną dieną gaminami vis kiti patiekalai, ir diena juk nauja, tačiau tai vyksta nuo amžių amžinųjų, mūsų protėviai ir tų protėvių protėviai gamindavo maistą, jį skanaudavo. Vieni medžiodavo ir eidavo į mišką rankioti uogų ir grybų, kad išgyventų, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie kąsnį leisdavo gomuriu primerkdami akis. Maisto alegorija iliustruoja ir Eugenijos ir Dudano meilę, kuri truks amžinai, tačiau kaip žmonės jie yra laikini ir mirtingi.

Žinoma, šis filmas yra apie dviejų žmonių meilę, tačiau visų pirma apie laikinumo grožį, apie lėtumą, efemerišką pasaulio prigimtį, spalvų tekstūrą ir apie maistą ir tą žavesį, kurį jis skleidžia, kai yra gaminamas ne tiek aistringai, kiek su kantria meile, o valgomas ne tiek su malonumu, kiek su sakraline pagarba, kad tai, kas dabar liečia liežuvį, tuoj pateks į skrandį, o tada į kraują, – tai gyvybės ratas, tai gyvenimo esmė, kuri nesudaro mūsų egzistencijos prasmės, tačiau neabejotinai yra verta mūsų pagarbos kaip šventas ritualas. (Dora Žibaitė)

8. „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023)

Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną  siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.

Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.

Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)

7. „Barbė“ (Barbie, 2023)

Sveiki atvykę į tobulai rožinį ir iš pažiūros nepriekaištingą Barbės pasaulį, kuriame kiekviena diena – pati geriausia ir jokia problema paprasčiausiai neegzistuoja. Naujausias ir vienas iš labiausiai lauktų šios vasaros filmų žiūrovus nukelia į būtent tokį pasaulį, kurio kiekviena detalė apgalvota iki menkiausių smulkmenų ir daugeliui pažįstama iki skausmo, o spalvinga rožinė „Barbės“ estetika tiesiog užburia. Tai istorija apie žmones, ieškančius savo vietos, apie moteriškumą ir vyriškumą bei ką tai reiškia pasaulyje, kuriame gyvename, apie visuomenės normas, etiketes, ir svarbiausia – pokyčius, neatsiejamą gyvenimo dalį.

Režisierė ir scenaristė Greta Gerwig, geriausiai žinoma dėl tokių savo filmų kaip „Boružė“ („Lady Bird“) ir „Mažosios moterys“ („Little Women“) pristato vieną labiausiai lauktų, ir tikriausiai ryškiausių šios vasaros filmų apie visą pasaulį užkariavusią lėlę Barbę.

Stereotipinė Barbė gyvena plastikiniame rožiniame Barbių pasaulyje su kitomis Barbėmis, Kenais ir visų pamirštu Alanu. Kiekviena diena pilna linksmybių, šypsenų, šokių ir muzikos, laiko paplūdimyje ir vakarėlių, visi trykšta optimizmu ir džiaugiasi padarę realų pasaulį geresniu. Vieną vakarą Stereotipinė Barbė, pati populiariausia Barbė šalyje, pagalvoja apie mirtį, ir jau kitą rytą jos pasaulis pradeda keistis: pėdos pasidaro plokščios, ant kojų pradeda matytis celiulitas, apima egzistencinė krizė. Nors ir nenorom, kartu su Kenu ji leidžiasi į realų pasaulį tikėdamasi išspręsti netikėtas savo problemas, tačiau realybė pasirodo visai kitokia, nei ji ir kitos Barbės įsivaizdavo.

Pagrindinę Barbę filme įkūnija aktorė Margot Robbie – nuostabus bei taiklus pasirinkimas šiam vaidmeniui. Tiek savo išvaizda, tiek meistrišku gebėjimu persikūnyti į personažą, aktorė privertė patikėti, kad iš ties yra lėlė Barbė. Jos optimizmu trykštanti, naivi asmenybė pamažu keičiasi, įgaudama vis naujų atspalvių, ir visa tai Robbie žiūrovams perteikia sklandžiai ir emocingai. Kartu su Margot Barbe, žiūrovai supažindinami ir su Kenu, kurio vaidmenį filme įkūnija kanadiečių aktorius Ryanas Goslingas.

Jo pasirinkimas pagrindinio Keno vaidmeniui buvo itin plačiai aptariamas nuo pat filmavimo pradžios ir internete kėlė įvairiausias abejonių ir nepasitenkinimo bangas. Nepaisant to, Goslingo Kenas – įtikinantis, emocingas ir abejingų nepaliekantis, o kartu su Robbie jie puikiai dera tarpusavyje. Šiame filme taip pat pasirodo ir daugiau daugeliui pažįstamų vardų – dainininkė Dua Lipa, aktorė America Ferrera, komedijų asas Willas Ferrellis ir daugelis kitų, kiekvienas savo pasirodymu nepaliekantis abejingų.

Iš pažiūros paprastas filmas apie plastikines lėles (čia  pristatomos ir kitos Barbės bei Kenų variacijos, išleistos nuo 1959 m., net ir tos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių vėliau buvo atšauktos, pavyzdžiui Barbės draugė Midžė – besilaukianti lėlė, ar Barbė didėjančia krūtine) po rožine užsklanda talpina kur kas daugiau, nei gali pasirodyti. Čia netrūksta satyros, kritikos „Mattel“ žaislų kompanijai ir pačiai Barbės ideologijai bei siunčiamai žinutei, feminizmo idėjų, patriarchalinių problemų, ir savęs ieškojimo tarp įvairių mums nuolatos klijuojamų etikečių, nerealių lūkesčių, primestų idėjų, baimės priimti neišvengiamus pokyčius.

Tikriausiai svarbiausiu filmo akcentu tampa nušviečiamos socialinės šiuolaikinės visuomenės problemos, niekaip neprarandančios savo aktualumo iki pat šių dienų – seksizmas, žmonių sudaiktinimas ir neretai žalingos grožio tendencijos ir su tuo susiję įsitikinimai. Visa tai filmo eigoje atskleidžiama pasitelkiant humorą ir komiškas, linksmas situacijas, taigi visa juostos siunčiama žinutė lengvu, per daug neapkraunančiu būdu vis tiek kažkur užsifiksuoja ir priverčia susimąstyti. Žinoma, juoktis taip pat. Kūrėjai filme meistriškai atkūrė „Barbės“ estetiką, o visa tai papildė garso takelis, prie kurio kūrimo prisidėjo tokios žvaigždės kaip Billie Eilish, Dua Lipa, Nicki Minaj, Lizzo, Samas Smithas ir kiti.

Tai – itin ryškus ir spalvingas, vaikystės nostalgija dvelkiantis filmas, per komiškus siužeto vingius perteikiantis opias visuomenės problemas. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)

6. „Žudikas“ (The Killer, 2023)

Jei jums įdomu, kaip mąsto žudikas, Deivido Finčerio naujausias filmas „Žudikas“ (The Killer, 2023) neblogai supažindins su tokios profesijos atstovo psichologija. Profesijos būna pasirenkamos arba iš būtinybės, arba iš pašaukimo. Finčeris kelia klausimą, ar gali būti taip, kad žudiko kelias pasirenkamas iš pašaukimo? Iš žmogaus nenumaldomo poreikio ką nors nugalabyti?

Žinoma, mes čia kalbame apie sociopatus. Paprastai žudikai ir būna sociopatai. Tačiau ne visi žudo iš malonumo. Kiti tai daro norėdami užsidirbti. Būtent apie tokį egzempliorių ir yra Deivido Finčerio filmas. Ar tas, kuris trokšta užsidirbti iš žudymo, gali pajusti malonumą atverdamas skylę žmogaus galvoje?

Žudiko (Michael Fassbender) vardo nežinome. Matome jį veikiantį ir girdime pasakojantį savo filosofiją. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni. Veikti privaloma pagal planą, o ne improvizuoti. Niekuo nepasitikėti.“ Iš esmės tai žmogus, kuris negali sau leisti jausti. Viena vertus, mūsų žudikas nekelia abejonių dėl savo profesionalumo, maža to, aiškiai yra susiformulavęs vertybes, kita vertus, lyg ir jaučiame, kad jis stengiasi pats save įtikinti savo žodžių teisingumu. Lyg dažnai kartodamas sau tą patį galėtų priversti save patikėti tuo, ką sako.

Kaip teigia pats žudikas, jis niekad nedaro klaidų, kadangi laikosi taisyklių. Tačiau kartais netgi jam nepavyksta suvaldyti širdies plakimo. Ir jis vis dėlto padaro klaidą.

Kitas jo filosofijos nenuoseklumas yra jo santykiai su savo mergina. Visų pirma vien tai, kad jis turi gyvenimo partnerę, liudija, kad žudikas nėra bejausmis. Jo klaida lemia, kad moteris patiria prievartą. Ir žudikas, kenčiantis dėl savo moters skausmo ir trokšdamas keršto, leidžiasi persekioti moters užpuolikų.

Iš pradžių jį valdo pyktis. Beatodairiškai naikindamas visus, kurie atsiranda kelyje, jis siekia savo tikslo – surasti kaltininką, nubausti visus, kurie prisidėjo prie nusikaltimo. Nesvarbu, ar pasitaiko nekaltų žmonių, kuriuos reikia nudėti. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni“. Fikcijos pasaulyje tokia veiksmo motyvacija vadinama „the quest“, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas privalo atlikti kokią nors užduotį, jis kažko siekia, ir tai varo siužetą į priekį. Tačiau Deividas Finčeris nebūtų toks garsus režisierius, jei jo pasakojimuose neatsirastų moralinių dilemų.

Būtent moralinė dilema – ar tai būtų sąžinė, ar tai būtų kitų veikėjų žodžiai, kurie verčia suabejoti savimi – sukelia žudikui problemų. Jis nebetiki savo filosofija ir darbo prasmingumu. Tokio darbo prasmė jam būdavo pinigai, tačiau pamažu jie nebetenka prasmės, nes pinigų žudikas turi per akis. Pačioje filmo pradžioje jis užtikrintai teigia, kad jam taip gerai sekasi tik todėl, kad „jam nerūpi“. Nerūpi, kas miršta, kaip miršta, kad būtent jis kaltas dėl mirčių. Ir vis dėlto atėjus filmo atomazgai, jo sprendimas išeina netikėtas ir prieštaringas. Žudiko sieloje slypi dualizmas – jam netikėtai prabyla ir sąžinės balsas, ir giliai viduje įsišaknijęs įprotis žudyti. Gal sąžinė jam – tik eksperimentas?

Taigi pagrindinis pasakojimo konfliktas yra vidinis, o pati filmo eiga panaši į techninį aprašymą, kaip nužudyti žmogų. Tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas yra paviršutiniškas. Techninė žudymo pusė tik sustiprina žudiko žodžių įspūdį, o Fassbenderio bejausmis veidas sukuria ryškų personažą, kuris ryškus ne dėl savo aistringumo, bet dėl šaltakraujo būdo, padedančio nė nemirktelėjus nušauti žmogų. Todėl šis prieštaravimas tarp to, ką matome, ir to, ką girdime, sukuria dar didesnį efektą, nes sąžinė, kuri pradeda kamuoti žudiką, pasirodo ne vizualiai išraiškose ar poelgiuose, o vidiniame veikėjo monologe. Filmo spalvos tamsios, daug šešėlių, veiksmas klostosi lėtai, išskyrus vieną muštynių sceną, o tai sukuria niūrią, bet ramią nuotaiką.

Filmas pastatytas remiantis prancūzišku to paties pavadinimo komiksu ir, be moralinių dilemų, atspindi ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, nes mūsų herojus yra šiuolaikiškas – naudojasi išmaniuoju laikrodžiu, modernaus prekių pristatymo galimybėmis, valgo greitą maistą, turi nevaržomą judėjimo laisvę ir yra kaip bet kuris kitas šiuolaikinio pasaulio specialistas. Šis šiuolaikinis žudikas neturi vardo ir, kaip ir visi vartotojai, kartais jaučia sąžinės graužatį, tačiau vartoti jiems visada lieka stipriausias instinktas. Apibendrinant, filmą galima vadinti naujovišku noir žanro kinu, kuriame netrūksta preciziškumo ir nuoseklaus, paprasto siužeto, kuris turi aiškią struktūrą ir aiškius uždavinius, kuriuos profesionaliai įgyvendina. (Dora Žibaitė)

5. „Napoleonas“ (Napoleon, 2023)

Apie šio filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje Šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.

Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?

Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.

Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)

Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.

Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.

Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“. Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti. (Dora Žibaitė)

4. „Kūrėjas“ (The Creator, 2023)

„Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto įspūdingas mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, stebinanti specialiaisiais efektais, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.

Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.

DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis santykis. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.

Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Pvz. viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.

Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?

Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi. Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus.

Visgi, veikėjų motyvacija buvo stipri ir įtikinama, mat dažnoje holivudo juostoje būna griebiamasi šabloniškų trafaretų. Kiekvienas veikėjas turėjo priežastį stengtis ir eiti į priekį, kiekvieno veikėjo psichologinis portretas buvo pakankamai išbaigtas, ypač prasmingas jų skausmas dėl praeities, žaizdos, kurios dažniausias atsirasdavo dėl elementarių žmogiškų klaidų, o taip juk ir būna gyvenime – atsitiktinumai mums pakiša koją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Kūrėjas“ yra realistinis filmas, tačiau aš patikėjau jo logika. Galų gale, ši kino juosta malonus reginys, kuris neprailgsta, o suteikia peno apmąstymams ir, be abejonės, pradžiugina tikrą mokslinės fantastikos gerbėją. (Dora Žibaitė)

3. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)

Jorgo Lantimoso (Yorgos Lanthimos) režisuotą 2023-ųjų filmą „Prasti reikalai“ (Poor Things) sunku įsprausti į klasifikacijos rėmus, nes tai neabejotinai unikalus, originalus, išskirtinis kūrinys. Kino teatre rodomas labai vėlyvas seansas išduoda, kad ši kino juosta skirta ne visiems – savo keistumu ji žavi, stebina, verčia aikščioti ir juoktis, suteikia pojūtį lyg būtume ne šioje Žemėje, tačiau tai taip pat nepatogus filmas, nagrinėjantis sunkias filosofines temas, tokias kaip Dievo ir gyvulio santykis žmoguje, progresas, sielos egzistavimas, moralės ir mokslo santykis, gero žmogaus sąvoka.

Lietuvos žiūrovams gerai pažįstami kiti graiko Jorgo Lantimoso filmai „Omaras“ (The Lobster, 2015) ir „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer, 2017) pasižymi minoru ir savitumu. Nagrinėjamos sunkios žmogaus egzistencijos situacijos, o skiriamuoju ženklu galima laikyti aplinkybes, kuriose veikėjai turi priimti svarbius, sudėtingus, dažnai moralinius sprendimus. Kino juosta „Prasti reikalai“ išsiskiria dar ir tuo, kad jos vizualioji dalis labai estetiška (šiek tiek primena Larso von Triero filmą „Melancholija“), pastelinės spalvos ir puošnūs, ekscentriški kostiumai suteikia pasakos žanro akcentų, o pati Bela Bakster (Emma Stone), pagrindinė šio pasakojimo veikėja, savo išvaizda panaši į Alisą Stebuklų šalyje.

1992 metais buvo išleista Alasdaro Grėjaus (Alasdair Gray) knyga tokiu pačiu pavadinimu, kurią atrado ir ja remdamasis scenarijų filmui parašė kitos kino juostos „Favoritė“ (The Favourite, 2018) scenarijaus autorius Tonis Maknamara (Tony McNamara). Lantimosas, Maknamara ir Ema Stoun visi kartu dirbo ir „Favoritės“ projekte. Pats Lantimosas 2009 metais su savo filmu „Dogtooth“ Graikijoje užsitarnavo „keistosios bangos“ lyderio poziciją.

„Prasti reikalai“ primena dvi valandas trunkantį Viktorijos laikų karnavalą, nors pasakyti, kad tai tikrai Viktorijos laikai, būtų per drąsu, nes filmo laikas primena tarpdimeninę epochą, kurioje susiduria skirtingi laikotarpiai ir skirtingi mitiniai lygmenys. Filmo prielaidos paimtos iš Merės Šeli romano „Frankenšteinas“, tik tiek, kad šįkart idėja išvystyta į sudėtingesnį pasakojimo karkasą, neapsiribojama vien fantastika – įvedama gerokai daugiau filosofinių idėjų.

Ekscentriškas, normų nepaisantis mokslininkas Godvinas Baksteris (Willem Dafoe) gyvybės ženklų neberodančiam moters kūnui grąžina sąmonę, tačiau nebe tąją, kuri jai priklausė anksčiau, o visiškai naują ir net ne suaugusio žmogaus. Taip atsiranda Bela Bakster, kuri turi susikurti save.

Jos evoliucija prasideda nuo fizinio lygmens, vėliau eina prie protinio ir galiausiai link jausminio. Filme klausiama, ar žmogus turi sielą. Remiantis įprastine metafizika, sielą žmogui įkvepia Dievas, tačiau Bela laužo šį įsitikinimą, nes pirminėje savo stadijoje būdama gyvuliška ir grynai kūniška ji pati mokosi, kas yra moralė. O moralė filme nėra konvencinė, kadangi kūnas netraktuojamas kaip nuodėmingas ir nešvarus. Moralės šerdis – žmogaus laisvas apisprendimas, jo teisė rinktis. Būtent tai ir daro Bela – drąsiai rinkdamasi vieną avantiūrą po kitos per patirtį, o ne per teoriją, mokosi, ką reiškia būti žmogumi.

Taigi nors filmas kai kuriais atžvilgiais ir primena XIX amžių (keliamas progreso klausimas, ar jis egzistuoja, o tai buvo pagrindinė XIX amžiaus mokslinė ir filosofinė dilema), jis gerokai modernesnis, jame atsispindi ir šių laikų filosofija, kurioje dominuojančios idėjos – laisvė ir demokratija, tačiau filme nelabai akcentuojamas atsakomybės klausimas. Bela klajoja po pasaulį priimdama sprendimus, kurie šauna jai į galvą, tačiau ji neturi jokių įsipareigojimų ir jos sprendimai neturi jokių ypatingų padarinių, išskyrus tąjį, kad ji kaip vaikas užauga iš infantilios būtybės į protiškai subrendusią moterį. Svarbus gero žmogaus klausimas: ar mes galime tapti geresni žmonės negu esame? Dievo įsikišimas remiantis filmo naratyvu nėra būtinas – žmogus gali visiškai savarankiškai evoliucionuoti į aukštesnį lygmenį.

Įdomus kūrėjų pasirinkimas filmą skelti perpus, pirmiausiai pradedant rodyti nespalvotame ekrane, o vėliau, kai Belos gyvenime atsiranda jusliškumas, įvedant spalvas. Kai kurie kadrai sutraukiami į apskritimą, tartum mes žiūrėtume pro rakto skylutę. Pats filmas, kaip ir jo pagrindinė veikėja, primena eksperimentą ir kelionę per kino istoriją.

Visumoje visos filmo detalės sueina į vieną puikią dermę, kurioje veikėjai, situacijos, veiksmo vietos – viskas primena keistą Daktaro Parnaso realybę, tačiau nevargina įmantriu painumu, patenkina žiūrovo estetinius pojūčius. Kino juosta „Prasti reikalai“ – tai grynų gryniausias meno kūrinys, regimoji magija ir tai, ką mes vadiname kino stebuklu. (Dora Žibaitė)

2. „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023)

1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Openheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.

Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Openheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.

Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Openheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Openheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Openheimeris apkaltinamas šnipinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.

Šalia talentingo Openheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Openheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock  (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją. Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Openheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.

Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Openheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Openheimerio psichologiją: Openheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.

Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos „Trinity“, testavimas. Openheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Openheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį. Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Openheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Openheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Openheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)

1. „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023)

Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu?

Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris siekia išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“.

Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“.

Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo.

Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus?

Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą.

Kalbant apie dramą šiame filme, ypač dramatiškai vaidina Leonardas DiCaprio, kuriam atiteko Ernesto vaidmuo. Visų pirma, jis vaidina kvailoką personažą, kuris daug meluoja, apgaudinėja save ir kitus, tačiau vis dėlto yra savotiškai naivus ir tarsi nekaltas, dažnu atveju įrankis piktose rankose. Meluoti jau yra sunku. Suvaidinti meluojantį žmogų yra dar sunkiau. O suvaidinti žmogų, kuris meluoja sau, yra išvis aukštas pilotažas. Už tai tikrai galime pagirti DiCaprio. Vis dėlto Ernestas, kad ir koks kvailas bebūtų, nėra vienpusiškas personažas. Taip ir lieka neaišku, ar jis supranta, kas jo laukia, jei jis pasielgs teisingai, ar ir toliau naiviai slepia nuo savęs tiesą, nes tik ją slėpdamas nuo savęs galės ją ištverti.

Iš esmės šis filmas yra vienas ilgas įspūdingas ėjimas į mirtį ir begalinis gedulas, nes ten, kur mirtis, bus ir gedulas. Kino juostos pavadinimas šiek tiek paaiškinamas ir pačiame filme, kadangi, ne paslaptis, indėnai ir visos kitos senovinės gentys yra giliai susijusios su gamta ir iš jos kylančia mitologija, taigi taip ir oseidžiai siejo savo gyvenimą ir mirtį su dangaus kūnais bei žeme. Jų slėniuose lyg iš dangaus pasipylusios žydėjo tam tikros melsvos gėlės, kurias jie vadino Mėnulio gėlėmis. Baltieji, naikindami indėnus taip lengvai, kaip galima sunaikinti gėlę, iš esmės naikino ir jų šaknis, visą jų mitologiją ir pasaulėžiūrą, mąstyseną ir jauseną, atėmė iš jų iš gamtos gyvenimo paimtus vardus, be kurių jie negali žengti į mirusiųjų pasaulį, taigi iš indėnų išplėšiama ne tik jų gyvybė, bet ir siela bei garbė. Išžudant tautą išnyksta ir ištisas kultūros sluoksnis bei paveldas. Kaip naikinama gamtos įvairovė, taip dažnai naikinama ir žmonių įvairovė.

Apibendrinant šią kino patirtį galima sakyti, kad filmo kūrėjai itin daug dėmesio skyrė vaidybai ir scenarijui, taigi šie du elementai buvo puikiai įgyvendinti. Meniškų ir estetiškų filmo vietų galima atrasti vos keletą. Taigi drįsčiau sakyti, kad tai nėra pats meniškiausias filmas, kurį man teko matyti, tačiau tai neabejotinai profesionaliai sukurta kino juosta, verta jūsų dėmesio. Ir dėl vaidybos, ir dėl gero scenarijaus, ir dėl istorijos apie oseidžių tautą. (Dora Žibaitė)