Tom‘as Cruise‘as – garsus aktorius per savo karjerą pasiekęs didelę sėkmę kino pramonėje. Gimęs 1962 m. liepos 3 d. Sirakūzuose, Niujorko valstijoje, jis jau jaunystėje pamėgo aktorystę ir galiausiai pradėjo karjerą pramogų industrijoje.
Ankstyvasis Tomo Cruise‘o gyvenimas buvo kupinas iššūkių ir sunkumų, jo tėvai išsiskyrė, kai jis dar buvo mažas… Nepaisant šių sunkumų, Cruise’as susidomėjo aktoryste ir teatru, dalyvavo įvairiuose vidurinės mokyklos spektakliuose. Trumpai lankęs seminariją, jis persikėlė į Niujorką siekti aktoriaus karjeros.
Ankstyvojoje Cruise’o karjeroje pramogų industrijoje jam buvo skiriami nedideli vaidmenys tokiuose filmuose kaip „Endless Love“ ir „Taps“. Vis dėlto 1983 m. filme „Rizikingas verslas“ atliktas vaidmuo jį tiesiog katapultavo į žvaigždžių gretas. Filme suvaidintas personažas atskleidė jo potencialą, talentą ir charizmą, ir tai tapo jo keliu į vieno iš labiausiai atpažįstamų ir pačių sėkmingiausių Holivudo aktorių pradžią.
Per daugelį metų aktorius suvaidino daugybę įsimintinų vaidmenų ir įsikūnijo į galybę asmenybių, iš kurių viena tikrai vertas paminėjimo: Juostoje, kurioje susirinko būrys žinomiausių aktorių, „Griaustinis tropikuose“ (angl. Tropic Thunder) Cruise‘as suvaidino pliktelėjusį, piktžodžiaujantį, blogai nusiteikusį studijos vadovą, prodiusuojantį filmą „Tropic Thunder“. Čia, su grimo pagalba jis tapo tarsi neatpažįstamas. Įvairūs komentatoriai ir Holivudo atstovai mano, kad jis laisvai rėmėsi ir gretinosi su kino prodiuseriu Skotu Rudinu (Scott Rudin), garsėjančiu savo vulkanišku temperamentu ir prastu elgesiu su kitais. Tai tikrai pagirtinas vaidmuo suvaidinti tokį didį ir svarbų žmogų.
Tomo Cruise’o karjeros trajektorija – nuo pradžios iki pasaulinės superžvaigždės statuso – atspindi jo neblėstančią įtaką kino pramonei. Jo, kaip aktoriaus, prodiuserio ir propaguotojo įvairiapusiškumas prisidėjo prie kultūrinio ir meninio kino kraštovaizdžio, palikdamas neišdildomą pėdsaką tiek žiūrovams, tiek pradedantiesiems kino kūrėjams. Jo karjera ir toliau vystosi bei priima naujus iššūkius, tačiau jo, kaip kultinės pramogų pasaulio figūros, palikimas išlieka tvirtas. Taigi, šiame sąraše kviečiame susipažinti su įsimintiniausiais Tomo Cruise veidais.
25. „RIZIKINGAS VERSLAS“ (Risky Business, 1983)
Šiame filme Tomas Cruise‘as suvaidino penktąjį savo karjeros vaidmenį ir tvirtos reputacijos tada dar neturėjo. Užtai „Rizikingam verslui“ pasirodžius ekranuose tokia reputacija atsirado ir ji tolydžio tik stiprėjo.
Filmą kūręs režisierius Paulas Brickmanas pradžioje priešinosi jam siūlomai jauno aktoriaus kandidatūrai, sakydamas, kad Tomas yra „nenormalus psichopatas“. Tokią nuomonę režisierius susidarė pažiūrėjęs filmą “Atšaukimo signalas“ (Taps, 1981). Jame iš tikrųjų Tomas Cruise‘as vaidino karštakošį Karo akademijos auklėtinį, kuris drauge su kursiokais aktyviai pasipriešina valdžios ketinimams šią aukštąją mokymo įstaigą uždaryti ir ima aršiai ginti savo alma mater.
Paulas Brickmanas manė, kad „Rizikingam verslui“ reikia visai kitokio temperamento aktoriaus – švelnaus ir mielo. Juk Džoelis Gudsenas yra septyniolikmetis Čikagos koledžo moksleivis, kuris susiduria su netikėtai iškilusiomis problemomis tada, kai tėvai jį palieka vienui vieną visam ilgam savaitgaliui prabangiuose namuose Čikagoje prie vaizdingo Mičigano ežero. Tėvai trokšta, kad jų atžala įstotų į Prinstono universitetą, bet pats vaikinas dėl šio tikslo dar nė piršto pats nepajudino. O likęs vienas namuose įsidrąsino artimiau susipažinti su intymias paslaugas tiekiančiomis jaunomis panelėmis.
Viskas klostosi daugmaž normaliai, kol Džoelis nesusipažįsta su telefonu iškviečiama mergina Lana (Rebeccai de Mornay tai buvo vos antras vaidmuo kine). O tai baisiai nepatinka Lanos suteneriui Gvidui (akt. Joe Patoliano), kuris porelę pradeda įkyriai persekioti. Netikėtai atsiradus „laisvam plotui“ Džoelis namuose sugalvoja suruošti beprotišką vakarėlį su artimiausiais draugais ir laisvo elgesio mergelėmis. Tačiau tokie malonumai nemažai kainuoja. Todėl iškyla logiškas klausimas – kur gauti pinigų pašėlusioms pramogoms? Gerą verslo planą Džoeliui pasiūlo jo naujoji draugė. Planas paprastas: jeigu yra „laisvas plotas“, tai jame ir reikia išvystyti audringą veiklą. Kokia tai veikla ir kaip šis „rizikingas verslas“ funkcionuoja, neatskleisime. Gal tik užsiminsime, kad labiausiai iš jo laimėjo pats Džoelis. Nauda triguba – vaikinas pagaliau atsikratė nekaltybės, bet įgijo gerus tikro kapitalisto įgūdžius, per kelias valandas sugebėjęs uždirbti aštuonis tūkstančius dolerių.
O dar visiems droviems jaunuoliams Tomas Cruise‘as jau po filmo premjeros išdavė svarbią paslaptį: „Jeigu tu nemoki šokti, tau niekada nepavyks susipažinti su merginomis. Nes visoms merginoms patinka šeštadieniais eiti į diskotekas“. (Gediminas Jankauskas)
24. „NEĮMANOMA MISIJA: ATPILDO DIENA“ (Mission: Impossible – Fallout, 2018)
Tai jau šeštasis ir kol kas naujausias veiksmo filmas apie amerikiečių slaptąjį agentą Itaną Hantą. Šį personažą Tomas Cruise‘as klonuoja nuo 1996 metų, ir niekad nekyla klausimų, kas galėtų jį pakeisti: anot kažkada populiarios reklamos, „kas gi kitas tai galėtų būti, jei ne jis?“
Ypatingų atradimų šeštoje „Neįmanomoje misijoje“ nėra, bet franšizės fanams to visai ir nereikia. Svarbu, kad Itanas Hantas ir jo šaunioji komanda, demonstruodama neįtikėtiną narsumą, nežmonišką instinktą, virtuozišką išradingumą (ir, žinoma, kvapą gniaužiančius kompiuterinius sugebėjimus) gelbėtų pasaulį. Nes pasauliui nuolat gresia kokia nors katastrofa – šį katą visišką žmonijos sunaikinimą planuoja teroristai, kurių rankose atsidūrė ypač galingas ginklas, galintis nuo Žemės paviršiaus nušluoti visą, kas gyva.
Nuo kitų „misijų“ naujausia užduotis skiriasi tuo, kad Itanas Hantas jos vos nesužlugdo, todėl pirmąjį kėlinį laimi teroristai. Kad skirtumas piktadarių naudai dar labiau nepadidėtų, vadovybė skiria Hantui prižiūrėtoją Ogiustą Vokerį (jį vaidinantis Henry Cavillas jau senokai kino komiksų serijoje įkūnijantis Supermeną). Skirtingai, nei kai kurių principų negalintis peržengti Hantas, Vokeris yra buka žudymo mašina.
Naujojo filmo privalumas – neprognozuojami siužeto posūkiai, kas panašiuose filmuose tikrai yra retenybė. Visa kita – įprastiniai serijos elementai: kaleidoskopinė veiksmo įvykių kaita, bravūriškai nufilmuotos muštynių ir šaudynių scenos, galvos svaigulį sukeliančios lenktynės malūnsparniais (kaipgi be jų?) ir tai, kad daugumą mirtinai pavojingų triukų atlieka pats Tomas Cruise‘as.
Finalas irgi aiškus – pasaulis paskutinę akimirką išgelbėtas. Galime trumpam atsikvėpti – iki kitos „Neįmanomos misijos“. Dvi jų jau anonsuojamos – septintosios premjeros data jau numatyta, kitas susitikimas si Itano Hanto komanda įvyks 2021 metų liepos 23-iąją, o aštuntoji pasaulio ekranuose pasirodys 2022 metų rugpjūčio penktąją. Regis, pildosi Tomo Cruise‘o kažkada juokais pasakyti žodžiai: „Vaidinsiu Itaną Hantą iki mirties“… (G.J.)
23. „TOLIMA ŠALIS“ (Far and Away, 1992)
1990-aisiais metais gabią jauną aktorę Nicole Kidman pastebėjo Holivudo prodiuseriai ir iš Australijos pasikvietė į Ameriką. Nors pirmas vaidmuo „Griaustinio dienose“ buvo visai nedidelis, debiutas filme su pirmojo ryškumo žvaigžde Tomu Cruise‘u jaunai aktorei tapo dvigubu startu – vienu metų labai sėkmingai prasidėjo jos karjera ir abiejų vedybinis gyvenimas, kuris truko bemaž 11 metų. Antras susitikimas su Tomu filmavimo aikštelėje įvyko 1992-aisiais, kai tuo metu jau spaudoje plačiai linksniuojama pora filmavosi epinėje dramoje „Tolima šalis“.
Tomas vaidino iš Airijos mirus tėvui į pažadėtąją žemę išvykusį jauną fermerį Džozefą Donelį, o Nicole – jo mylimąją Šenon. Tačiau teisę į kasdienės duonos kąsnį Amerikoje porelei teks išsikovoti kumščiais. Kiekviena diena tolimoje ir visai nesvetingoje šalyje virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį. Laimei, socialiniai motyvai autoriams ne itin rūpi. Jie neslepia ketinimų sujungti į vieną visumą epinį kiną su jaudinančia melodrama. Tradicinę amerikiečiams temą „Kaip buvo užkariauti Laukiniai Vakarai“ filmo režisierius Ronas Howardas pradeda Airijoje 1892 metais. Čia mirus tėvui iš Džozefo buvo atimta jų giminei priklausanti žemė. Trokšdamas atkeršyti naujų nelaimių kaltininkui mirtinai įžeistas vaikinas ryžtasi nužudyti stambų žemvaldį Danielį Kristi (akt. Robertas Prosky), bet pats sužeidžiamas, nes pasirodo, kad su šautuvu jis elgtis visai nemoka.
Pabaigti nesantaiką imasi žemvaldžio reikalų tvarkytojas prievaizdas, kuris iškviečia Džozefą dvikovon. Bet ją išardo šeimininko dukra Šenon, kuri jau seniai maištauja prieš despotą tėvą ir svajoja iš gimtųjų namų pabėgti į pažadėtąją žemę Ameriką. Šį planą maištingoji mergina ir realizuoja drauge su Džozefu. Atsidūrusi Bostone porelė pradeda savo visai nelinksmą odisėją svetimoje žemėje. Kiekviena diena virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį. Pradžioje mergina netenka visų savo atsivežtų brangenybių. Tenka susirasti darbus, kad emigrantai galėtų prasimaitinti. Šenon įsidarbina vištas prekybai paruošiančiame fabrike (vėliau gauna šokėjos darbą klube), o Džozefas mėgina užsidirbti bokso ringe.
Šiaip taip galą su galu suduriantiems įsimylėjėliams visgi nekaip sekasi taupyti pinigus kelionei į Oklahomą, kur, kaip jie girdėjo, žemė naujakuriams dalijama nemokamai. O ir tų varganų santaupų porelė netenka po to, kai Džozefas pralaimi bokso ringe rungtinėse su dideliu priziniu fondu.
Bet tai toli gražu dar ne pabaiga. Įsimylėjėliams net tenka išsiskirti. Laimė, kad neilgam. Džozefas ir Šenon vėl susitinka jau Oklahomoje 1893-aisiais metais. „Tolima šalis“ jau avansu buvo pavadinta vienu geriausių 1992-ųjų metų blokbasteriu ir svarbiausiu „Betmeno 2“ bei „Mirtino ginklo 3“ konkurentu. Bet filmui pasirodžius ekranuose jis susilaukė ir negatyvios kritikos. Studijos vadovai liko nepatenkinti tuo, kad 60 mln. dolerių kainavęs epas Amerikoje nesurinko planuotų šimto milijonų.
Negailestingi buvo ir kai kurie kritikai. Pvz., žurnale „Premiere“ net buvo parašyta: „Tolima šalis“ dar kartą įrodo, kad amerikiečiams geriau nekurti istorinių filmų. Tomai, tu nepakartojamas, bet šis tavo darbas tiesiog siaubingas“. Tomas Cruise‘ anksti suprato, kad išvadas iš pozityvios kritikos visada reikia daryti. Deja, ilgam nutrūko jo bendradarbiavimas su Nicole: abu jie nusifilmuos drauge tik 1999-aisiais Stanley Kubricko erotiniame trileryje „Plačiai užmerktos akys“. O jau kitame po „Tolimos šalies“ filme „Geri vyrukai“ (A Few Good Men, 1992 m., rež. Robas Reineris) Tomo partneriai bus Demi Moore ir Jackas Nicholsonas. (G.J.)
22. „FIRMA“ (The Firm, 1993)
Johno Grishamo bestselerio ekranizacijoje į mirtinai pavojingą avantiūrą prieš savo valią įsivelia jaunas ir ambicingas Harvardo absolventas Mičas Makdiras (jį ir vaidina Tomas Cruise’as). Vos baigęs teisės studijas Mičas gauna viliojantį pasiūlymą iš nedidelės juridinės kanceliarijos gimtajame Elvio Preslio mieste Memfyje.
Be solidžios algos vaikinui dar siūlomas lengvatinis kreditas būstui ir prašmatnus kabrioletas. Apdairesnis žmogus būtų bent pasiteiravęs, už kokias “gražias akis” jam nuskilo tokia neregėta laimė. Bet Mičas dėl to galvos nekvaršina ir kuo greičiau su žmona atsikrausto iš Bostono į Memfį. Ir labai greitai sužino, kad jo darbdaviai aptarnauja įtakingas Čikagos mafijos grupuotes ir yra tapę nusikaltėlių įkaitais. Ištrūkti iš mafijos gniaužtų neįmanoma. Visi, kas bandė tai padaryti, žuvo. Buvo nužudytas net privatus detektyvas, kuriam Mičas pabandė perduoti kai kuriuos mafiją kompromituojančius dokumentus. Todėl vaikinui nelieka nieko kito, kaip sutikti su FTB specialistų pasiūlymu veikti kartu ir duoti parodymus teisme. Mičas supranta, kad tokiu būdu pasirašo sau mirties nuosprendį, bet kito pasirinkimo nebeturi.
Kai knygų rinkoje pasirodė Johno Grishamo bestseleris „Firma“, jis amerikiečiams tapo ne tiek dar vienu geru kriminaliniu detektyvu, bet dar ir knyga, kritikuojančią „Japių“ kartos – aktyvių karjeristų – atstovų godumą pinigams. Dar vienas labai ryškus patyrusio Holivudo veterano režisieriaus Sydney’aus Pollacko filmo veikėjas – aktoriaus Gene’o Hackmano personažas Eiveris Tolaras. Šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas advokatas tampa didžiojo verslo užkulisių dar nepažinusio Mičo globėju ir cinikų valdomo gyvenimo paslapčių mokytoju.
Dinamikos ir įtampos filmui suteikia ir aktorės Jeanne Tripplehorn suvaidinta skeptiškai vyro karjeros galimybes vertinančią Mičo žmoną Ebę. Tolimesni filmo siužeto posūkiai tik dar labiau tvirtins, kad ji, skirtingai nei jos vyras, iš pat pradžių neturėjusi gražių iliuzijų, buvo teisi.
Be jau paminėtų aktorių ryškius personažus suvaidino Edas Harrisas (Mičą raginantis prieš darbdavius teisme liudyti FTB agentas Veinas Toransas), Wilfordas Brimley (firmos Saugumo tarnybos vadas Viljamas Devašeris), Gary Busey (Mičui padėti norintis privatus detektyvas Edis Lomaksas), Davidas Strathairnas (Mičo brolis Rėjus), o aktorė Holly Hunter už detektyvo Edžio sekretorės vaidmenį nusipelnė Oskaro nominacijos. Tikrai geras trileris, turintis tik vieną trūkumą – prailgsta laukti numanomo finalo. Geri buvo ir filmo finansiniai rodikliai: per 23 dienas surinkusi 100 mln. dolerių „Firma“ iš pirmos vietos pagal šį rodiklį išstūmė S. Spielbergo „Juros periodo parką“. (G.J.)
21. „ĮSPĖJANTIS PRANEŠIMAS (Minority Report, 2002)
Vargu ar „kiberpankinės“ fantastinės literatūros kūrėjas Philipas K. Dickas galėjo įsivaizduoti, kad po mirties taps tikru klasiku, o Holivudo prodiuseriai varžysis dėl kiekvieno jo apsakymo ekranizavimo teisių. Tiesa, šio originaliai mąsčiusio rašytojo kūryba – „kietas riešutėlis“ filmų kūrėjams. Todėl, kad Philipą K. Dicką labiausiai domino žmonių pasąmonėje vykstantys procesai – žmogaus sąmonę, atmintį bei tapatybę valdantys mechanizmai, taip pat bandymai materialiomis sąvokomis įprasminti laiką, likimą, Dievą. Visos šios abstrakcijos kine turi būti paverstos konkrečiais vaizdiniais, todėl čia ir slypi didžiausios problemos, kurias dar labiau apsunkina specifinė rašytojo ypatybė – jo kūriniuose už patį siužetą visada svarbesnė pasakojimo intonacija.
Gyvas būdamas fantastinės literatūros klasikas Philipas K. Dickas vienų buvo vadinamas grėsmingų fobijų apsėstu bepročiu. Kiti gi, ypač arčiau pažinoję šį atsiskyrėlį, sakė, kad tai žmogus, regėjęs Dievą ir todėl pasmerktas nesibaigiančioms dvasinėms kančioms. Parašęs beveik 40 fantastinių romanų jis stebino amžininkus neįtikėtinomis teorijomis, kurios buvo grindžiamos filosofijos, psichiatrijos, mistikos, fizikos ir hermeneutikos argumentais. Už šį sugebėjimą rašytoja Ursula K. Le Guin savo kolegą vadino „mūsų Borgesu“, o fantastas Stanislawas Lemas teigė, kad Philipas K. Dickas yra „vienintelis žmogus, pateisinantis fantastikos egzistavimą“.
Iš daugiau nei trijų dešimčių šio rašytojo kūrinių ekranizacijų sėkmingomis laikomos tik abu antiutopiniai „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ (1982 ir 2017), futuristinis veiksmo trileris „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990), mišrios technikos „Neįžvelgiamas pasaulis“ (A Scanner Darkly, 2006) ir „Įspėjantis pranešimas“, kuriame Stevenas Spielbergas po „Dirbtinio intelekto“ vėl ėmėsi fantastinės ateities temos. „Dirbtiniame intelekte“ (Artificial Intelligence: AI, 2001), S. Spielbergo sukurtame pagal seną a.a. Stanley Kubrick’o idėją matėme pasakišką dvidešimt pirmojo amžiaus vidurio vaizdelį: nuo globalinio kataklizmo išlikusieji gyvena tikrame techniniame rojuje, kur įveiktos visos ligos, o žmonės virto manekenus primenančiomis vaikščiojančiomis mikroschemomis.
Į tą patį laikotarpį nukelia ir „Įspėjančio pranešimo“ istorija. 2054 metų Vašingtone pagaliau įveiktas nusikalstamumas. Sunku patikėti, bet jau šeši metai kažkada labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste nėra nė vieno rimto prasižengimo. Ir visa tai dėka moderniausios nusikaltimų prevencijos programos. Specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Bet kartą Nusikaltimų skyriaus vadovas Džonas Andertonas (Tomas Cruise‘as) sužino, kad jis pats įtariamas nužudęs žmogų, kurio net nepažįsta.
Malonu konstatuoti, kad visada siekęs savo filmams suteikti komercinio reginio pavidalą Stevenas Spielbergas šį kartą nesistengia viską „sukramtyti“, kad žiūrovui po seanso, gink Dieve, dėl nieko nereikėtų sukti galvos. (G.J.)
20. „DŽERIS MAGVAIRAS“ (Jerry Maguire, 1996)
Tai komedija su moralu apie klestintį sporto agentą, kuris vieną gražią dieną susimąsto apie savo gyvenimo prasmę. Kai vienas Džerio (Tomas Cruise’as) globojamas klientas patenka į ligoninę, jo finansinių reikalų tvarkytojas meta iššūkį negailestingai sistemai, luošinančiai sporto karjeros siekiančius jaunuolius. Tačiau paklausęs sąžinės balso naujasis donkichotas lyg burtų lazdelei mostelėjus netenka visko – pinigų, darbo, draugų. Bet neskubėkime liūdėti, nes tai šiuolaikinė pasaka, kurioje būtinai įvyks stebuklas, o už dorybes bus atlyginta.
Pradžioje režisieriaus Cameronas Crowe pagrindinį vaidmenį siūlė tada jau du Oskarus uždirbusiam Tomui Hanksui, bet šis atsisakė, manydamas, kad plačią kino žiūrovų auditoriją nesudomins sportinės tematikos filmas. Keistokas, švelniai kalbant argumentas, turint omenyje, kad neseniai ekranuose gerą kasą surinko sportinė komedija „Moterų lygą“ (A League of Their Own, 1992 m., rež. Penny Marshall), kurioje Tomas Hanksas suvaidino aistringą stikliuko kilnotoją, Antrojo pasaulinio karo metais paskirtą moterų beisbolo komandos treneriu.
Kaip ten bebūtų, trenerio Džerio vaidmuo Tomui Cruise’ui tiko ir, svarbiausia – patiko tiek žiūrovams, tiek kritikams, tiek studijos vadovams (vien JAV filmo pajamos perkopė 150 ml. dolerių padalą). Į naudą filmui išėjo ir tai, kad anuo metu Amerikos socialiniame gyvenime vyko audringos permainos. Ypač jaunimo gyvenime. Mat ankstesnę vadinamąją „X kartą“ keitė nauja žmonių kategorija, pavadinta „Japiais“.
„X kartos“ žmonės (gimusiems tarp 1965-1980 metų) yra apibūdinami kaip savarankiški, atsakingi, praktiški, kiek skeptiški, bet mėgstantys pokyčius. Jiems šeima – viena svarbiausių vertybių, o rezultatą jie vertina labiau nei procesą, taip pat vengia turėti autoritetų. Trumpinys „Japiai“ (Yuppie, – „Young urban professional” arba dar kitaip “baltoji apykaklė”) išpopuliarėjo po 80-ųjų ir buvo skirtas apibūdinti jaunus geras pajamas turinčius karjeristus. Būtent toks ir buvo Tomo Cruise‘o personažas – žavus, komunikabilus, iniciatyvus, energingas, žinantis, ko nori, ir mokantis užsibrėžto tikslo pasiekti. Argi toks personažas galėjo nesužavėti jaunimo ne tik Amerikoje? Juolab, kad filmo autoriai nešykštėjo kritikos ankstesnių kartų idealams ir gyvenimo būdui. Jaunimui tokie dalykai visada patinka.
Filmas „Džeris Magvairas“, žinoma, yra Tomo Cruise‘o benefisas. Bet būtų neteisinga nepaminėti šalia jo žavios blondinės Renée Zellweger. Ji suvaidino jauną našlę Dorotę, dirbančią buhaltere ir auginančią sūnų. Ji vienintelė aktyviais veiksmais parėmė Džerį tuo metu, kai jis ryžosi realizuoti savo naujus planus ir išėjo iš savo firmos.
Nors anksčiau Renée Zellweger jau vaidino dvylikoje filmų, bet kas juos dabar bepamena. O „Džeris Magvairas“ tapo jai puikiu tramplynu į svaiginančias Holivudo aukštumas. Filmas baigiamas gražiu vieno personažo monologu: „Aš negaliu jus išmokyti, kaip reikia gyventi, nes pats pažinau ir pakilimus, ir nuopuolius. Bet aš myliu žmoną, myliu savo gyvenimą ir jums to paties linkiu.“ (G.J.)
19. „PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“ (Eyes Wide Shut, 1999)
Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.
Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.
Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje? Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.
Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.
Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“. Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis. (G.J.)
18. „BARIS SYLAS: AMERIKOS SUKČIUS“ (American Made, 2017)
Tomo Cruise‘o suvaidintas šio filmo herojus Baris Sylas kažkuo primena kitą avantiūrinės komedijos personažą – Frenką Ebegneilą, kurį Steveno Spielbergo filme „Pagauk, jei gali“ (2002) suvaidino Leonardo Di Caprio. Septintojo dešimtmečio pradžioje mokesčių politikos nuskurdinto amerikiečio sūnus metė asmeninį iššūkį galingai Amerikos imperijai. Būdamas tik šešiolikos metų jis išmoko padirbti čekius stambioms sumoms taip, kad net patyrę bankų ekspertai neatskirdavo falšo. Po to Frenkas tapo lakūnu ir „zuikiu“ skraidydamas garsiausių aviakompanijų lėktuvais grynino svetimus milijonus.
Ne mažiau išradingas yra ir „Amerikos sukčiumi“ mūsų platintoju pavadintas avantiūristas Baris Sylas. Būdamas vos penkiolikos metų jis išmoko pilotuoti lėktuvą ir netrukus tapo vienas geriausių aviakompanijos TWA lakūnų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vyrukas anksti suprato jo profesijos teikiamas galimybes, todėl pradėjo gabenti kontrabandą iš JAV į Kanadą. Išaiškėjus šiam kriminaliniam versliukui CŽV agentas Montis Šaferis (Domhnallas Gleeson) pakabina smarkuolį „ant kabliuko“ ir šantažuodamas įtraukia jį į šnipinėjimo veiklą, anuomet vyriausybės nukreiptą prieš Centrinės Amerikos šalyse stiprėjančias komunistų organizacijas. Dabar užuot skraidinęs keleivius Baris ima iš savo lėktuvo fotografuoti sukilėlių stovyklas maištingose respublikose. Netrukus lakūno gabumus pastebėjo ir Medeljino narkotikų kartelio atstovai: narkobaronams su Pablo Escobaru priešakyje kaip tik reikalingas toks specialistas, kuris galėtų į Jungtines valstijas gabenti kokainą ir turėtų patikimą Amerikos slaptųjų tarnybų „stogą“. Taip naudingas amerikiečių vyriausybės informatorius tapo dar ir vienu pagrindinių narkotikų kurjerių.
Sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu sudėtinga, kaip ir būti, anot klasiko, dviejų ponų tarnu. Ir dar nežinia, kas yra pavojingiau – būti narkotikų kurjeriu ir maudytis piniguose ar dalyvauti nelegalioje ginklų kontrabandoje: abu verslai pelningi, kol viskas gerai, bet operacijoms žlugus abiem atvejais lauktų liūdna atomazga.
Svarbūs filmo įvykiai susiję su JAV prezidento Ronaldo Reagano antrosios kadencija metu kilusiu tarptautiniu politiniu skandalu, žinomu kaip „Iran – Contra“ afera. Šis skandalas kilo todėl, kad R. Reagano Nacionalinės saugumo tarybos žmonės norėjo remti dešiniojo sparno Contra maištininkų, sukilusių prieš kairiųjų vyriausybę Nikaragvoje, nors Kongresas išleido įstatymą, draudžiantį tai daryti. Bet prezidentas norėjo išlaisvinti kelis Irano valdžios laikomus amerikiečius įkaitus, o R. Reagano patarėjai ėmė skatinti ir ginklų pardavimą Iranui. Laikui bėgant, abi operacijos susijungė: Nacionalinio saugumo taryba (NSC) pradėjo skirti pajamas, gautas iš prekybos ginklais, kad padėtų Contra judėjimui.
Baris Sylas kaip tik tuomet ir pakliuvo į šių painių politinių intrigų voratinklius, kuriuose tampriausiai persipynė labai skirtingi žmonės – CŽV agentai, narkobaronai, JAV prezidento kariauna, tikri sukilėliai ir provokatoriai, Lotynų Amerikos diktatoriai ir net… būsimasis JAV prezidentas Billas Clintonas, kuris tuomet buvo Arkanzaso gubernatorius. (G.J.)
17. „VANILINIS DANGUS“ (Vanilla Sky, 2002)
„Vanilinis dangus“ yra antras režisieriaus Christopherio Crowe ir aktoriaus Tomo Cruise‘o bendras darbas. Pirmasis – sportinė drama „Džeris Magvairas – susilaukė didelės sėkmės, panašaus rezultato buvo tikimasi ir iš „Vanilinio dangaus“. Juolab kad tada pasaulio spauda išsijuosusi skalambijo apie filmavimo aikštelėje užgimusį Tomo Cruise‘o ir ispanų gražuolės Penélope‘s Cruz meilės romaną.
Vieni vadino šią draugystę romantiškiausia dviejų mylinčių širdžių sąjunga, kiti – tiesiog geru reklaminiu projektu „2 K“. Atrodė, kad viskas krypsta prie „amžiaus vestuvių“, bet paskutinę akimirką žavioji Penélope pademonstravo triuką „pabėgusi nuotaka“. Sakoma, kad pabūgusi perspektyvos tapti scientologų religinės sektos įkaite. „Vanilinis dangus“ – tai amerikietiškas ispanų režisieriaus Aleksandro Amenábaro filmą „Atmerk akis“ perdirbinys.
Originalioje versijoje (1997 m.) Penélope‘s Cruz taip pat vaidino. O pagrindinis filmo herojus buvo “laimės kūdikiu” vadinamas vaikinas Sezaras (jį suvaidino charizmatiškasis Eduardo Noriega). Po tėvų mirties paveldėjęs nemenką turtą Sezaras priprato prie nerūpestingo gyvenimo ir net nesusimąsto, kad galėtų būti kitaip. Tik patekęs į automobilio avariją ir susižalojęs veidą jis atsiduria už įprastų sąvokų ribos. “Viskas, kas vyksta aplink, tėra tik sapnas“, – ne kartą teigia autoriai. Ir bando sudėlioti savo istoriją iš atminties skeveldrų. „Vanilinis dangus“ yra ne mažiau komplikuotas pasakojimas apie realų ir “paralelinį” pasaulį, kuriuose pasiklydo Tomo Cruise‘o herojus. Gražuolis Deividas Eimsas gyvenime pasiekė viską, ko tik gali geisti širdis. Per savo gimtadienį jis susipažįsta su geriausio draugo mergina Sofija. O kitą rytą įvyksta baisi nelaimė.
Jeigu „Vanilinis dangus“ būtų sukurtas pagal originalų scenarijų, pretenzijų jam būtų gerokai mažiau. Bet jos neišvengiamai atsiranda, kai imi lyginti šį filmą su A. Amenábaro originalu. Erzina nebesukontroliuojamas eklektiškumas, kuris šį kartą netampa stiliumi, bet, ko gero, demonstruoja režisūrinį bejėgiškumą. Lieka pasikliauti efektingais rakursais, dinamiška kadrų kaita ir, žinoma, pagrindinėmis žvaigždėmis.
O žvaigždžių paradas (be pagrindinės žvaigždžių poros dar vaidina tokios garsenybės, kaip Cameron Diaz, Kurtas Russellas ir Tilda Swinton) užgožia svarbiausias idėjas, į filmą atklydusias iš Philipo K. Dicko futuristinių vizijų. T. Cruise’o herojus Deividas Emsas visą laiką raginamas atmerkti akis ir prisiminti visas jį persekiojančio košmaro priežastis. Deja, užblokuotas atminties mechanizmas sukasi tuščiais apsisukimais. Rezultate kartu su Tomu Cruise’u norisi rėkti ir žiūrovui: “Baikite, pagaliau, tą košmarą!“. Bet tai ne šauksmas tyruose, o tik šauksmas į tuštumą…(G.J.)
16. „VALKIRIJA“ (Valkyrie, 2008)
Fantastinėje literatūroje (o kartais ir šio žanro filmuose) ne kartą sutinkama prielaida, kad jei kas nors, pasinaudojęs laiko mašina, pakliūtų į 1939-uosius metus ir nužudytų fanatiką A. Hitlerį, žmonija būtų išgelbėta nuo didžiausios XX a. katastrofos.
Bet kol laiko mašinos niekas nesukonstravo, ši misija bus neįmanoma. Tačiau keli nesėkmingi pasikėsinimai į Trečiojo Reicho fiurerį buvo įvykę jam gyvam esant. O nacių aukšto rango karininkas pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas į istoriją net įėjo kaip žmogus, turėjęs labai realią galimybę nužudyti A. Hitlerį 1944-aisiais metais. Šiai operacijai režisierius Bryanas Singeris paskyrė savo karinę dramą „Valkirija“ (2008).
Prieš A.Hitlerį buvo surengta daugiau nei 40 įvairių pasikėsinimų. Ir kiekvieną kartą, tarsi kokios apvaizdos saugojamas, diktatorius sugebėdavo likti gyvas. Kai kas su tuo sieja magiškų jėgų poveikį ir netgi šėtoniškų galių įsikišimą. Sunku šias versijas nuneigti vien lemtingų atsitiktinumų argumentais. Palikime šiuos ezoterinius dalykus pigių sensacijų mėgėjams. Nes „Valkirija“ remiasi tikrais faktais. O kiek juose buvo lemties ar atsitiktinumo, tesprendžia istorikai ir filmo žiūrovai.
1944-ųjų metų liepos dvidešimtąją dieną pulkininkas grafas Klausas fon Štaufenbergas Rytų Prūsijos miškuose įsikūrusiame fiurerio bunkeryje, kuris buvo pramintas „Vilko irštva“, prieš lemtingą vado susitikimą su aukščiausio rango karininkais po stalu padėjo portfelį su bomba ir pasišalino. Žinia apie sprogimą akimirksniu pasiekė ne tik Berlyną, bet ir Paryžių bei Prahą, kur signalo laukę sąmokslininkų bendrai nusprendė Antrojo pasaulinio karo eigą ryžtingai imti į savo rankas. Bet šis tarpuvaldis tęsėsi labai neilgai. Kai paaiškėjo, jog fiureris ir šį kartą liko gyvas, o operacija „Valkirija“ žlugo, su sąmokslininkais buvo itin žiauriai susidorota.
Dar ir dabar vokiečių istorikai neturi vieningos nuomonės, kaip vertinti liepos dvidešimtosios pasikėsinimą ir jo herojus. Kokių tikslų būtų siekę sąmokslininkai, jei Hitlerį pavyktų sunaikinti? „Mes privalome išgelbėti Vokietiją!“, – sako filme Klausas fon Štaufenbergas. Pulkininką gerai pažinoję žmonės teigė, kad sėkmės atveju jis ir jo bendražygiai būtų siekę susitarti su amerikiečiais bei britais bendriems karo veiksmams prieš Raudonąją armiją.
Klausas fon Štaufenbergas ir jo bendrai išdrįso mesti iššūkį drakonui. Ir nors „Valkirijos“ žiūrovas žino, kad Hitleris tąsyk liko gyvas, tačiau filmas sukurtas taip, kad atomazgos lauki su vis labiau augančiu nerimu: „O gal?“. Istorija neturi tariamosios nuosakos, o faktų kalba nepripažįsta ginčo „kas būtų, jeigu būtų“ galimybių. Bet jeigu A.Hitleris būtų nužudytas 1944-aisiais, dabar, be jokios abejonės, gyventume kitokiame pasaulyje. (G.J.)
15. „INTERVIU SU VAMPYRU“ (Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles, 1994)
Vampyrai seniai tapo populiariais pasaulinės kino mitologijos herojais. Dar nebylaus kino eroje Vokietijoje sukurtas siaubo filmas „Nosferatu-siaubo simfonija“ (1922 m.), laisvai interpretuojantis Bramo Stokerio romano „Drakula“ motyvus, yra vienas šiurpiausių kino istorijoje siaubo trileris, verčiantis iš baimės krūpčioti ir šiuolaikinį žiūrovą. Genialus danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris dramoje „Vampyras“ (1932 m.) įrodė, kad vampyrų tematikoje galima įžvelgti tikras mistinio siaubo bedugnes. Aktorius Gary Oldmanas „Drakuloje“ (1992 m.) buvo ne tiek gotikinio romano tradicijų pagimdytas personažas, bet tikras filosofas. Na, o pagrindinius vaidmenis „Interviu su vampyru“ (1994 m, rež. Neilas Jordanas) suvaidinę Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas privertė žiūrovus pamąstyti apie išvirkščią vampyriškų mitų pusę ir suvokti, kad žmonių taip geidžiamas nemirtingumas gali būti visai ne laimė, o baisus prakeikimas.
„Interviu su vampyru“, be abejonės, jau įrašytas į ženklių XX a. kino pasiekimų sąrašus. Visų pirma dėl solidaus literatūrinio pagrindo. Filmas sukurtas pagal dar 1976 m. parašytą Anne Rice romaną. Vėliau ši amerikiečių rašytoja savo vampyrų ciklą pratęsė dar keliomis knygomis, kuriose išsaugojo būtent amerikietišką ir moterišką požiūrį į vampyrizmo fenomeną.
Filmo ekranizacijoje airis režisierius Neilas Jordanas europietiškas tradicijas stengiasi paryškinti visais įmanomais būdais – ir atsisakydamas holivudinės prabangos, ir prancūzų operatoriaus Philippe‘o Rousselot valdomos kameros nuostabiomis vertikaliomis kompozicijomis, ir barokiškomis dekoracijomis, kurių autorius italas Dante Ferretti anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su Federico Felliniu, Pieru Paolo Pasoliniu, Liliana Cavani, Marco Ferreriu ir kitais vizionieriais.
„Interviu su vampyru“ intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Tuščiame San Francisko bute žurnalistas Danielis Malojus (Christianas Slateris) kalbina blyškiaveidį jaunuolį, o jis lėtai pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina aistra ir pamišimas, meilė ir begalinis sielvartas. Prieš du šimtus metų (!) jis buvo pasiturintis plantatorius Luisas de Pointas Diu Lakas (Bradas Pittas), bet po žmonos ir dukrelės mirties liko vienišas. Tada Luisas ir sutiko vampyrą aristokratą Lestatą (Tomas Cruise’as), kuris jam atvėrė visai kitos realybės paslaptis. Abu pagrindiniai filmo vampyrai, kaip ir Coppolos „Draculos“ personažas, yra tragiški herojai. Liūdnasis Brado Pitto herojus, apdovanotas amžina jaunyste, yra prislėgtas tokio prakeikimo. O Tomo Cruise’o Lestatas keršija visiems už tai, kad savo metu aplinkybės jį pavertė sadistu ir vampyru. (G.J.)
14. „GIMĘS LIEPOS KETVIRTĄJĄ“ (Born on the Fourth of July, 1989)
Senovės išmintis skelbia: kai Dievas nori ką nors nubausti, tai pirmiausiai atima jam protą. Nes kaip gi kitaip galima suprasti metamorfozę, atsitikusią garsiam JAV režisieriui Oliveriui Stone‘ui. Buvęs Vietnamo karo dalyvis, jis yra (o gal jau reikia sakyti, buvo) ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją užimantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname, o daug naujos medžiagos apimanti drama „JFK“ (1991) patvirtino įtarimus, kad nužudytas prezidentas Johnas F. Kennedy 1963-aisiais metais tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka. Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.
Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W. Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O. Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“, kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą. O 2010-aisiais sukurta drama „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ labai įdėmiai tyrinėja pasaulį jau keletą metų krečiančios ekonominės krizės mechanizmą.
Pastaraisiais metais šio žmogaus sąmonėje įvyko kažkoks nepaaiškinamas tektoninis lūžis, ir narsus kovotojas su bet kokia neteisybe tapo… geriausiu diktatoriaus V. Putino draugu, prieš dvejus metus susukęs dokumentinį filmą „Putino interviu“ (The Putin Interview, 2017), kuriame liaupsindamas Putiną pralenkė net etatinius Kremliaus propagandininkus. O šiemet jis prodiusavo dar vieną proputinišką panegiriką „Atskleisti Ukrainą“ (Revealing Ukraine), kuriame hibridinį karą Ukrainoje vertina palankiai Kremliaus politikai. V. Leninas, kaip pamename, panašius nuoširdžius padėjėjus vadino „naudingais idiotais“. O kažkada O. Stone‘o nesistengė niekam įsiteikti ir kūrė filmus apie tai, ką gerai žinojo arba pats buvo patyręs. Į geriausių filmų apie Vietnamo karą galeriją seniai įrašyti jo keturiais Oskarais apdovanotas „Būrys“ (1986) ir dviejų Oskarų bei prizo Berlyno kino festivalyje nusipelnęs „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989). Pastarajame filme Tomas Cruise’as vaidina jūreivį Roną Kovičių, kuris kariauti į Vietnamą išėjo savanoriu, o sugrįžo būdamas invalidas. Dėl stuburo sužeidimo vaikinas nebevaldo apatinės kūno dalies ir dabar judėti gali tik sėdėdamas vežimėlyje. Vaikinas bando nenusiminti ir kantriai stengiasi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Tikrais įvykiais pagrįsta istorija yra ir labai konkreti ir kartu apibendrinanti. Amerikiečiai sukūrė nemažai filmų ne tik apie jaunų kareivių didvyriškumą mūšiuose, bet ir apie išvirkščią karo pusę – psichines traumas, fizines kančias, nusivylimą, košmariškus išgyvenimus ir dramatišką sugrįžimą namo.
Ronas Kovičius perėjo visas šias pakopas ir sugrįžęs namo tapo žymiu antikarinio judėjimo lyderiu. Kai 1976 m. pasirodė jo autobiografinė knyga, Bruce‘as Springsteenas nepalūžusiam kariui skyrė savo jaudinančią dainą Darkness on the Edge of Town, o režisierių Halą Ashby Rono žygdarbis įkvėpė sukurti dar vieną panašų filmą „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978), kuriame prie invalido vežimėlio prikaustytą karo veteraną suvaidino Jonas Voightas, kurį dabartinė žiūrovų karta geriau žino kaip Angelinos Jolie tėtį. (G.J.)
13. „NAKTIES ĮKAITAS“ (Collateral, 2004)
Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.
Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.
Šie prieš „Nakties įkaitą“ sukurti filmai lyg ir demonstravo, kad Tomui Cruise‘ui pabodo būti amžinu berniuku ir gausinti tik viena spalva piešiamų personažų galeriją. Deja, geranorių kritikų prognozė neišsipildė: už vaidmenį „Nakties įkaite“ Oskarui Tomas Cruise‘as net nebuvo nominuotas – tokios garbės susilaukė tik filmo montuotojai bei antraplanio vaidmens atlikėjas Jamie Foxx‘as.
A propos, šioje vietoje būtų logiška įterpti pastabėlę, kad visų aktorių išsvajoto Oskaro Tomas Cruise‘as dar nėra gavęs, nors nominuotas buvo tris kartus – už vaidmenis filmuose „Gimęs liepos ketvirtąją“, „Džeris Magvairas“ ir „Magnolija“. Filme „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis. Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.
Režisieriaus Michaelo Manno geriausias filmas „Karštis“ (Heat, 1995) taip pat buvo kriminalinis trileris, kuriame Robertas De Niro vaidino negailestingą nusikaltėlį Nilą Makoulį, o Alas Pacino – jo pėdomis, tarsi medžioklinis šuo, sekantį policininką Vincentą Haną. Abu priešininkus buvo apėmęs toks medžioklės azartas, kai niekas aplink nebeegzistuoja.
Deja, nieko panašaus apie „Nakties įkaitą“ pasakyti negalima, nors įtampos filme netrūksta. Gerai režisierius valdo ir filmo ritmą, bet pakilti aukščiau standartinio veiksmo filmo trukdo ausį rėžiančios dialogų banalybės arba dirbtinai atrodantys pagraudenimai (pavyzdžiui, epizodas ligoninėje, į kurią partneriais tapę herojai užvažiuoja aplankyti taksisto motinos ir palikti jai gėlių). Neišplėtotos giliau liko ir kelios geros idėjos, pavyzdžiui vadinamasis „Stokholmo sindromas“ (kai įkaitas pradeda jausti psichologinę priklausomybę nuo pagrobėjo). Bet visuma labai nebloga. (G.J.)
12. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988)
Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.
Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.
Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje. Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.
Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.
„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).
Filmas apdovanotas „Aukso Lokiu“ Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui. (G.J.)
11. „ASAI 2” (Top Gun: Maverick, 2022)
Bėgant metams Tomo Kruzo reputacija svyravo nuo herojaus iki piktadario. Sulaukus beveik 60-ties metų, galima būtų įsivaizduoti, kad jis, galima sakyti, pabaigė savo karjerą. Tačiau toks įsivaizdavimas visiškai neatitinka realybės. Jaunatviškai atrodantis Tomas Kruzas sužibėjo 170 mln. dolerių vertės veiksmo filme, kuris atidarymo savaitgalį sumušė JAV rekordus.
Filme „Top Gun: Maverick“ Tomas Kruzas dar kartą grįžta į kapitono Pyto Mičelo, „Mavericko“, vaidmenį, kuris kariniame jūrų laivyne rado savo nišą kaip pilotas – bandytojas, peržengdamas naujų orlaivių valdymo ribas. Kai jo draugas ir buvęs varžovas admirolas Tomas Kazanskis (Kazansky) (aktorius: Val‘as Kilmeris) paskiria Maverick‘ą apmokyti naują „Asų“ (Top Gun) absolventų grupę itin rizikingai misijai, o pats tuo tarpu turi grįžti į Miramarą. Tačiau sužinojęs, kad klasėje yra leitenantas Bredlis „Roosteris“ Bredšo (aktorius: Mailsas Teleris), velionio geriausio Maveriko draugo sūnus, jis turi rasti būdą, kaip išspręsti praeities konfliktą – vardan Rūsterio ateities.
Originalus „Top Gun“ buvo išleistas 1986 m., o tęsinio kūrėjai giliai pasinėrė į nostalgiją, atnaujindami naikintuvus ir įgulą, tačiau surindami visas žiūrovams patikusias detales iš originalo. Čia yra viskas, nuo aštrių žodžių, įtampos ekrane iki akrobatinių naikintuvų triukų bei stulbinančiai gerų, fotogeniškų kadrų: aptempti balti marškinėliai, aviatoriaus akiniai ir kt. Dėl viso to ir jaudulio stebint F-18 kovą dėl neįvardytos priešo teritorijos, „Top Gun: Maverick“ atidarymo savaitgalį JAV kasose pasiekė 160 mln. dolerių. (G.J.)
10. „TIES RIBA Į RYTOJŲ“ (Edge of Tomorrow, 2014)
Tomui Cruise‘ui ne naujiena gelbėti pasaulį nuo visokio blogio – ypač gerai jam tai sekasi daryti vaidinant „Neįmanomos misijos“ filmuose. Tačiau ir fantastika Tomui nesvetima. Net dvi tokias kino juostas populiarus aktorius susuko drauge su režisieriumi Stevenu Spielbergu. „Įspėjantis pranešimas“ (Minority Report, 2002 m.) vaizdavo 2054-ųjų Ameriką, kurioje anksčiau labiausiai kriminogeniniu laikytame JAV mieste Vašingtone nebeliko nė vieno rimto prasižengimo, nes specialus Teisingumo Departamento elitinis būrys atvyksta į būsimo nusikaltimo vietą prieš jam įvykstant ir izoliuoja nuo visuomenės tuos, kas dar tik planuoja įstatymui nusižengti. Tokią istoriją sugalvojo fantastas Philipas K. Dickas (pagal jo kūrinius sukurti puikūs fantastinio kino pavyzdžiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, „Viską prisiminti“ ir kt.). O daug kartų ekranizuotame Herberto G.Wellso romane„Pasaulių karas“ (War of the Worlds, 2005 m .) Tomas Cruise‘as gynė savo šeimos narius ir visą žmoniją nuo nelauktos kosminių agresorių – marsiečių – invazijos.
Prieš imdamasis penktosios „Neįmanomos misijos“ etatinis pasaulio gelbėtojas suvaidino dar dvejuose fantastiniuose filmuose. „Užmirštuosiuose“ (Oblivion, 2013 m., rež. Josephas Kosinski) veiksmas plėtojasi 2073-aisiais metais, kai neatpažįstamai pasikeitusi Žemė nuniokota nuožmaus karo, o išlikę gyventojai ieško saugesnio prieglobsčio Titano planetoje: čia Tomo Cruise‘o herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džekas Harperis, privalo pasirūpinti, kad Žemė netaptų buvusios civilizacijos kapinynu.
Filme „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014 m., rež. Dougas Limanas) netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.
Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.
Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą. Galvoti apie tai, ką iš tikrųjų ši situacija reiškia ir kaip iš jos galima išsikapstyti, ilgai teks ne tik Tomo Cruise‘o herojui, bet ir taip pat ilgai nieko nenutuokiantiems žiūrovams. (G.J.)
9. „ROKO AMŽIUS“ (Rock of Ages, 2012)
„Roko amžius“ – muzikinis rokenrolo filmas, kuriame pasakojama apie muzikos verslą tais laikais, kai jis dar egzistavo. Filmas yra pakankamai įdomus, kad jus apsaugotų nuo niūrių minčių apie Holivudo būklę. Čia matomi dėmesį prikaustantys Aleco Baldwino, Russello Brando ir ypač Tomo Cruise’o vaidmenys, kai jis vaidina pamišusią roko žvaigždę. Aktorius padeda pagyvinti ilgas dvi valandas trunkantį filmą.
Filmas, kurio veiksmas daugiausia vyksta muzikos klube „Sunset Strip“, už originalumą apdovanojimų negauna. Tačiau dauguma jo dalių – nuotaikinga pramoga, su keliais energingais muzikiniais numeriais. Pagrindinius vaidmenis atlieka Diego Boneta (karščiausio „Sunset Strip“ klubo barmenas) ir Julianne Hough (naivus vaikinukas, ką tik išlipęs iš autobuso iš Vidurio Vakarų). Jie abu yra gabūs dainininkai ir kartu su kitais atlieka aštuntojo dešimtmečio roko klasikos kūrinius.
Žinoma, jie taip pat įsimyli, dar jie nuoširdžiai kalbasi stovėdami už „Holivudo“ ženklo ir išsiskiria dėl tragiško nesusipratimo. Ar grupė susitaikys? Na, Jums teks išsiaiškinti patiems. Miuziklo prielaida nieko naujo ar nematyto nepristato, tačiau reginys vis vien įdomus.
Aktoriai mieli ir simpatiški, bet geresnė istorija susijusi su klubo „Bourbon Room“ likimu. Jo savininkas Denisas Duprė (Alecas Baldvinas) yra beviltiškai nusiminęs, nes yra skolingas mokesčių ir bet kurią akimirką turės užverti klubo duris. Vienintelis jo patikėtinis – apsnūdęs rokeris Lonis (Russellas Brandas), kurio pagrindinė funkcija – pasilenkti virš jo per telefono skambučius ir karštligiškai nurodinėti, ką sakyti.
Filme, kuriame visos žvaigždės, išskyrus pagrindinius vaidmenis, iš esmės satyrizuoja save, Tomas Cruise’as yra negailestingiausias sau pačiam. Jo Stacee Jaxx‘o vaidmuo, kurio raumeningas kūnas nusėtas tatuiruotėmis, keliauja su keliais niūriais apsaugininkais ir yra neprilygstantis. Stacee ego toks didelis, kad kai iš jo ima interviu „Rolling Stone“ žurnalistė (Malin Akerman), jis toks narciziškai gundantis, kad beveik suvalgo pats save. Miuziklų ir roko muzikos mėgėjams ši istorija tikrai patiks.
8. „DŽEKAS RYČERIS“ (Jack Reacher, 2012)
Didieji režisieriai turi tradiciją vaidinti kitų režisierių filmuose. Fritzas Langas pasirodė Jeano-Luco Godard’o filme „Le Mépris“. François Truffaut pasirodė Steveno Spielbergo filme „Close Encounters of the Third Kind“. O dabar legendinis vokiečių režisierius Werneris Herzogas pasirodo šiame filme, kuriame Tom‘as Cruise’as vaidina medžiotoją-karį-tyrėją Džeką Ryčerį, kurį režisavo Christopheris McQuarrie ir adaptavo pagal Lee Childo bestselerį „Vienas šūvis“.
Herzogas kaip tik ir vaidina grėsmingai atrodantį, bauginantį europietį su stipriu vokišku akcentu. Tomas Cruise’as, žinoma, yra Ryčeris.
Ryčeris – bebaimis, apdovanotas karys, kadaise dirbęs puikiu vidaus reikalų tyrėju, dabar pasitraukęs iš kariuomenės ir dingęs iš žemėlapio, gyvenantis paslaptingą ir kiek asketišką gyvenimą. Galime susipažinti su jo byla, į kurią žiūrima su baiminga pagarba.
Šis JAV kariuomenės veikėjas vėl iškyla į viešumą, kai apmokytas snaiperis suimamas už mirtiną penkių žmonių nušovimą. Tyrimą atliekantis pareigūnas Emersonas (David Oyelowo) įsitikinęs vaikino kalte, tačiau Emersono nuostabai ir nusivylimui, ginti šio vyro stojo puiki ir graži advokatė Helen (Pike), tiesiog norėdama supykdyti savo valdingą tėvą, apygardos prokurorą, kurį vaidina Richardas Jenkinsas. Būtent pats kaltinamasis paslaptingai kreipiasi pagalbos į Ryčerį – vienintelį žmogų, galintį įrodyti jo nekaltumą.
Istorija rutuliojasi ilgai, įtraukiančiai, Ryčeris pradeda pasakydamas Helen, kad padės, jei ji sutiks apklausti aukų šeimas: tai neįsivaizduojamai netaktiška, tačiau tai padeda sužinoti svarbių detalių apie nusikaltimą.
Galiausiai Ryčeriui tenka susidurti su pačiu piktadariu, kurį vaidina Herzogas. Vienoje siaubingoje scenoje jis reikalauja, kad susigūžęs pavaldinys nukąstų sau du pirštus. Filmas puikus, kaip ir siužetas. Baisus blogiukas ir pakankamai daug įtampos.
7. „ASAI“ (Top Gun, 1986)
„1969 m. kovo 3 d. Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas įsteigė elitinę mokyklą vienam procentui geriausių savo pilotų. Jos tikslas buvo išmokyti prarasto oro mūšio meno ir užtikrinti, kad saujelė ją baigusių vyrų būtų geriausi naikintuvų pilotai pasaulyje.“ Tokia prielaida pasitinka žiūrovą.
Tai režisieriaus Tonio Skoto veiksmo šedevras. Karšto būdo pilotas Pitas Mičelas (pravarde Maverikas) (Tomas Cruise’as) gauna galimybę mokytis Miramare veikiančioje naikintuvų ginklų mokykloje arba kitaip „Top Gun“, po to kai jo pilotuojamas „Cougar“ sugenda ore. Tačiau ten impulsyviam jaunam pilotui teks varžytis su geriausiais iš geriausių, įskaitant puikų ir itin konkurencingą bendrakursį. Dabar Mičelas turi atiduoti visas jėgas, tačiau jį vis dar persekioja paslaptinga ir nesavalaikė tėvo mirtis. Ar pavyks Maverikui įrodyti savo vertę Čarliui, bebaimiam skraidymo mokyklos astrofizikos instruktoriui? Ar jam pavyks užgniaužti savo laukinę prigimtį ir laimėti prestižinį Top Gun trofėjų?
Vaikiną mokykloje pasitinka šaltas kaip ledas Icemanas (Valas Kilmeris) – jo nuožmusis konkurentas ir nuo tos minutės įtampa kaista. Šalia jo visuomet laksto navigatorius Goose‘as (Anthony Edwards). „Top Gun“ pilotų vadas yra Viperis (Tom Skerritt), o Džesteris (Michael Ironside) – instruktorius.
Veiksmas filme puikus. Tonis Skotas filmuoja veiksmą kaip muzikinį klipą ir jis atrodo nuostabiai. Jis gauna puikią prieigą prie karinės technikos ir vietovių. Ir tai nėra vyresnės kartos karinis filmas. Jis naujoviškas ir modernus. Kino žvaigždė Tomas Cruise‘as puikiai tinka Maveriko vaidmeniui. Vienintelis nedidelis trikdis – nekokia chemija tarp McGillis ir Cruise’o. Ji nėra bloga ir nieko nesumenkina, tačiau norisi ekrane matyti didesnį įdirbį.
Tai kultinis 80-ųjų filmas ir niekas negali to paneigti,. Jis juokingas. Jis smagus. Šiame filme yra visko – arogantiškas vunderkindas, protingas, bjauresnis geriausias draugas, meilės interesas, aršus priešas ir jo kvailas pagalbininkas, šaunios frazės, emocinga mirties scena, euforiška pergalės scena ir, žinoma, kelios nepamirštamos veiksmo scenos. Ko daugiau gali norėti bet kuris veiksmo filmų mėgėjas? Jei dar esate nematę šios klasikos, pamėginkite, gal ši juosta taps jūsų mėgstamiausia…
6. „KAIP DIENA IR NAKTIS“ (Knight and Day, 2010)
Visi jo paties triukai, visi jo pilvo preso raumenys ir visi jo dantys: Tomas Kruzas užveda motociklą ir užkariauja mūsų širdis ir protus.
Tai Džeimso Mangoldo režisuota juosta, kurioje Kruzas vaidina Rojų Milerį, paslaptingą vaikiną, kuris lėktuve sužavi šalia jo sėdinčią vienišą merginą Džunę, kurią vaidina Kameron Diaz. Tačiau neilgai trukus lėktuvas patiria siaubingą puolimą, kažkas nori Rojų sučiupti, ir nelaimingoji Džiunė neturi kito pasirinkimo – ji turi vykti kartu su juo į daugybę veiksmo kupinų nuotykių su sprogstančiais automobiliais, skraidančiomis kulkomis ir erzinančiomis šypsenomis.
Mileris pasirodo esąs nesąžiningas vyriausybės agentas, kuriam į rankas pakliuvo itin slaptas išradimas – įprastos baterijos dydžio amžinas akumuliatorius, galintis sukelti įvairias karines pasekmes. Milerio viršininkai mano, kad jis ketina parduoti akumuliatorių priešiškoms jėgoms, tačiau žvilgančių akių, mažo ūgio, bet raumeningas Mileris tvirtina, kad jis iš tikrųjų saugo šį prietaisą nuo klastingų „veiksnių“ tarp tų pačių viršininkų, kurie nori užsidirbti kelis dolerius, padarydami jį prieinamą blogiukams. Viola Davis vaidina agentūros vadovę, Peteris Sarsgaardas – agentą Ficdžeraldą, o Paulas Dano – mokslininką-genijų Simoną Feką, išradusį bateriją, kurį reikia saugoti.
Lėktuvui sudužus kukurūzų lauke, leidžiasi su Džiune į beprotišką kelionę. Panašu, kad Kruzas nori atskirti šį vaidmenį nuo savo praeito vaidmens veiksmo herojaus Ethano Hunt’o, paversdamas jį šiek tiek aštresniu, pavojingesniu, nestandartiniu, suteikdamas jam šiek tiek daugiau blizgesio akyse ir galbūt norėdamas išsaugoti galimybę, kad jis yra tai, ką sako jo „negyvos“ akys, jog jis – išdavikas.
O gal visi šie dalykai, visos veido ekspresijos, Kruzui tiesiog natūralūs… Bet kokiu atveju, filme jis neabejotinai atlieka šį vaidmenį su užsidegimu ir humoru, linksmai lipdamas ant greitėjančių visureigių ir linksmai šaudydamas į persekiotojus, o CGI klastočių pasaulyje Kruzo senovinis atletiškumas kelia nuostabą.
Yra graži scena, kurioje suglumusi, išsigandusi Džiunė išeina išgerti kavos su savo tvirtu, simpatišku buvusiu vaikinu Rodniu (akt. Marcas Blucas) ir pasipasakoja jam apie siaubingą situaciją, kurioje ji atsidūrė. Įpusėjus šiam pokalbiui pasirodo Mileris: įtemptai žavus, daugiau nei šiek tiek šiurpus, ketinantis įkalbėti Džiunę vykti su juo, nes jis vienintelis gali ją apsaugoti nuo netrukus pasirodysiančių sunkiai ginkluotų blogiukų. Scena baigiasi audringu susišaudymu, kuriame netrūksta gerai suregztų pokštų, o visa tai rodo savitą Kruzo vaidybos stilių: pompastišką, fizišką, mačistinį, humoristinį ir visiškai neįtikėtiną.
5. „PINIGŲ SPINDESYS“ (The Color of Money, 1986)
Biliardo sukčius Greitasis Edis Felsonas vietiniame bare randa jauną, perspektyvų biliardo žaidėją Vincentą (Tom Cruise) ir įžvelgia jame jaunesnę savo paties versiją. Norėdamas sugrįžti į senus gerus laikus Edis pasisiūlo išmokyti Vincentą kaip būti sukčiautoju. Po tam tikrų dvejonių Vincentas sutinka, ir Edis kartu su Vincento mergina Karmen išvyksta į kelionę po šalį, kad galėtų „dirbti“ biliardo salėse. Tačiau Vincento polinkis demonstruoti savo talentą ir taip perspėti žaidėjus bei prarasti pinigus netrukus priveda prie konfrontacijos su Edžiu.
„Pinigų spindesį“ režisavo Martinas Scorsesė, įdomiausias šiuo metu dirbantis amerikiečių režisierius. Nors filme nėra geriausiems jo darbams būdingos įtampos, įtaigos, ši istorija nėra prasta.
Filme tęsiama „Greitojo Edžio“ Felsono, kurį vaidino Paulas Newmanas Roberto Rosseno filme „Hustler“ (1961 m.), istorija. Praėjo 25 metai ir Edis vis dar žaidžia biliardą, bet ne dėl pinigų ir ne su tokiais pavojingais žaidėjais, kurie jį išstūmė iš žaidimo. Jis prekiauja alkoholiu, sėkmingai, sprendžiant iš ilgo balto kadilako, kuriuo jis taip didžiuojasi. Vieną vakarą jis pamato biliardą žaidžiantį vaikiną, kuris taip gerai žaidžia, kad Edžiui sužadina prisiminimus ir nuo čia istorija pradeda vystytis.
Daug scenų, kuriose susiklosto grėsmingos situacijos, yra labai gerai suvaidintos, ypač kai Edis pasinaudoja Karmen, kad priverstų Vincentą pavydėti ir pakirstų jo pasitikėjimą savimi. Bet, žinoma, šios scenos veikia gerai, nes jos yra istorijos dalis, artimos paties Skorsesės jautrumui. Visuose geriausiuose jo filmuose matome tą patį dviprasmiškumą dėl moterų vaidmens, į kurias žvelgiama kaip į paguodos ir baimės objektus, būtybes, kurių jo herojai geidžia ir niekina save už tai, kad geidžia.
Įdomu stebėti jaunojo Tomo Cruise‘o vaidmenį, kai jo akys žiba, dega aistra, egoizmu, pasididžiavimu. Filmo veikėjai tiesiog varomi aistromis, troškimais, baimėmis. Jie mėgsta rizikuoti, o ne eiti gerai žinomu ir jau pramintu taku.
4. „GERI VYRUKAI“ (A Few Good Men, 1992)
Per visą kino filmų istoriją sukurta daug galingų dramų. „Geri vyrukai“ vienas iš nedaugelio filmų, kuriame intensyvi prasminga drama derinama su juokingu scenarijumi, kupinu šmaikščių dialogų. Ne kas kitas, o garsių kompetentingų aktorių ansamblis užtikrina puikią vaidybą viso filmo metu.
Šiame dramatiškame trileryje jaunesnysis leitenantas Danielis Kaffee (Tomas Cruise‘as), karinio jūrų laivyno teisininkas, niekada nematęs teismo salės, gina du užsispyrusius jūrų pėstininkus, kaltinamus kolegos nužudymu. Danielis garsėja kaip tinginys todėl susitarė dėl kaltės pripažinimo. Daunio teta Džinė paskiria jam atstovauti komandorą leitenantą Galovėjų. Teisininkų komandoje taip pat dirba leitenantas generolas leitenantas Samas Veinbergas. Komanda surenka daugybę faktų, o Kaffee’as atranda, kad jis tikrai tinka darbui teisme.
Iš pradžių gynyba grindžiama tuo, kad eiliniui Santjagui, nukentėjusiajam, buvo suteiktas „raudonasis kodas“. Verta žinoti, kad Gitmo kalėjime įžūlūs žmonės netoleruojami. Ypač pulkininkas Natanas Džesupas. Kuboje Džesupas ir du vyresnieji karininkai stengiasi suteikti visokeriopą pagalbą, tačiau Kaffe‘as žino, kad kažkas čia įtartina. Filmo pabaigoje fejerverkus įžiebia Džesupo ir Kaffe‘o konfrontacija.
Cruise’as, vaidindamas Kaffee’ą, atlieka vieną geriausių savo karjeros vaidmenų. Jis puikiai perteikia atsainumą, su kuriuo Kaffe‘is iš pradžių žiūri į bylą, ir ryžtą, su kuriuo vėliau jos siekia. Cruise’as įtikinamai atlieka šį vaidmenį, o geriausios filmo scenos yra tos, kuriose jis vaidina priešais Nicholsoną teismo salėje, iš kurių įsimintiniausia ta, kurioje Kaffee šaukia Džesepui: „Aš noriu tiesos!“, o šis jam atsako: „Tu nemoki elgtis su tiesa!“. Ir atmosfera tiesiog tviska.
Tai būtų buvęs beveik tobulas filmas, jei ne viena nedidelė nuoseklumo problema, susijusi su pulkininku Džesepu. Iki pat filmo pabaigos scenarijuje šiurpiai tiksliai vaizduojami įvykiai Džesepo požiūriu, tačiau po jo išpažinties jis tampa žmogumi be akivaizdaus priežastinių ryšių suvokimo.
Tai, kad žmogus, kuris anksčiau ėjo į tokius kraštutinumus siekdamas apsaugoti savo paslaptį, privertė dingti ištisus reisus, nesupranta tos paslapties išpažinimo teisme pasekmių glumina. Žinoma, galima teigti, kad pulkininkas gyvena pagal jūrų pėstininkų korpuso taisykles ir sąvokas ir iki galo nesuvokia išorinio pasaulio. Tai puikus filmas. Pažiūrėkite jį – nenusivilsite.
3. „MAGNOLIJA“ (Magnolia, 1999)
Tai trečiasis Paulo Thomo Andersono filmas, kuriame išsikristalizavo režisieriaus pomėgis ir sugebėjimas vystyti kelias lygiagrečiai besiplėtojančias istorijas, kurios vis labiau artėja viena prie kitos ir galiausiai susilydo į vientisą žmogiškų likimų mozaiką. Kartu tai ir Amerikos visuomenės miniatiūra, kurioje, lyg moderniame Nojaus laive, surinkti populiariausių profesijų ir tipažų atstovai: nuo vėžio mirštantis senas mizantropas, už jo iš išskaičiavimo ištekėjusi žmona, kilniaširdis policininkas, jauna narkomanė, teisininkas, genialus „moksliukas“, populiarus viktorinos vedėjas, televizijos prodiuseris. Staiga paaiškėja, kad kiekvienas jų turi didelių problemų, ilgai slėptų skaudžių paslapčių arba negali ištrūkti iš vidinių demonų nelaisvės. Dabar atėjo laikas, o kai kam ir paskutinė galimybė suvesti sąskaitas su praeitimi, sąžine ar gyvenimu.
Pagrindinį režisieriaus kūrybos principą galima vadinti rašytojo Vladimiro Nabokovo pasiūlytu terminu „Likimo darbas“: iš pirmo žvilgsnio visai tarpusavy nesusiję atskirų žmonių likimai paklūsta visuotinio dėsningumo taisyklėms, kaip atskiri muzikiniai garsai kartais susilieja į harmoningą polifoninį skambėjimą.
Visuotinio dėsningumo principą režisierius iliustruoja jau filmo prologe gretindamas tris mirties epizodus: 1911 metais nužudomas parduotuvėlės savininkas, 1953-aisiais patyręs gelmių tyrinėtojas absurdiškomis aplinkybėmis žūva miške, o trečioji mirtis ne mažiau absurdiška ir šiurpi – motina netyčia tampa nusižudyti ketinančio sūnaus mirties priežastimi. Visais atvejais atsitiktinumas, ko gero, buvo lemiamas faktorius.
Philipas Seymouras Hoffmanas čia vaidina nuo vėžio mirštančio Jasono Robardso herojaus Erlo Partridžo slaugytoją Filą. Būtent jį mirties patale gulintis vyras prašo surasti nuo jo seniai atitolusį sūnų Frenką (Tom Cruise).
Filme įsimena originalūs kino kameros manevrai, puiki visų aktorių vaidyba, kai kiekvienai nepriekaištingai atliktai solo partijai skirta speciali vieta darniame atlikėjų chore. Operatoriaus darbas taip pat vertas profesionalaus pripažinimo. Kaip ir režisieriaus virtuoziškas gebėjimas surasti daug netikėtų sprendimų ir pripildyti tris valandas trunkančio filmo audinį citatų, aliuzijų ir biblinių nuorodų. Gyvenimo prasmės, kaltės ir atpirkimo motyvai su Senojo Testamento parafrazėmis rimuojami kartais labai subtiliai, o kai kada ir stulbinamų metaforų vaizdais (pvz., gyvų varlių lietus – tiesioginė citata iš Išėjimo knygos, 8.2).
Filmas apdovanotas Auksiniu lokiu Berlyno kino festivalyje ir pelnė tris nominacijas Oskarui. (G.J.)
2. „PASAULIŲ KARAS“ (War of the Worlds, 2005)
Tai, ką Spielbergas, Cruise’as ir Koeppas čia pasiekia per pirmuosius du veiksmus, yra tiesiog revoliucinga. Jie sukūrė didelio biudžeto tų metų vasaros blokbasterį apie didžiulį pasaulio naikinimą ir veiksmą, kuris stropiai išvengia visų klišių ir lūkesčių, susijusių su tokiais filmais.
Filmas ryžtingai laikosi veikėjų požiūrio, nerodo mums beveik nieko, ko nematytų jie, net iki to, kad priartėja prie įnirtingo mūšio ir vengia jį parodyti. Filme dėmesys sutelkiamas į personažus, o ne į spektaklį. Kūrinio „herojus“ išlieka neabejotinai neherojiškas, norintis tik pabėgti ir bandantis atkalbėti kitus nuo kovos. Kiekvieno veiksmo tikslas – ne jaudinti, o gąsdinti ir trikdyti, išradingai panaudojant gerai pažįstamus rugsėjo 11-osios vaizdinius. Antrojo veiksmo pabaigoje šis filmas tampa geriausiu kada nors sukurtu filmu apie ateivių invaziją ir galbūt vienu geriausių visų laikų mokslinių filmų.
Tada įvyksta kažkas keisto. Filmo kūrėjai praranda drąsą ir prisimena, kad reikia duoti žiūrovui kažko jau žinomo ir matyto. Staiga Cruise’as ima elgtis kaip herojus ir vasariško veiksmo klišės įsiveržia į istoriją kaip kirminas į obuolį. Kai kuriuos žiūrovus tai sutrikdys, o kai kuriems patiks. Šis staigus perėjimas yra triuškinantis ir sukelia rimtą atotrūkį nuo istorijos.
Nors reikia turėti omenyje, kad originali Wellso istorijos pabaiga sukuria filmo problemą, čia stengiamasi likti jai ištikimiems. Pabaigoje matome triumfo akimirkų, bet jos nėra per daug įkyrios ir gerai įgyvendintos. Tos akimirkos pakaitomis atrodo tikros, neįtikėtinos, nes galiausiai žmonija nugali užpuolikus.
„Pasaulių karas“ yra trečiasis Steveno Spielbergo filmas, kuriame Žemę aplanko nežemiškos būtybės, tačiau pirmasis, kuriame jų ketinimai yra piktavališki. Ateiviai čia tam, kad nušluotų mus nuo planetos paviršiaus – tai suprantame dar nepraėjus nė pusvalandžiui nuo filmo pradžios, o milžiniški vaikščiojantys trikojai, kuriuos jie dislokuoja, yra negailestingai veiksmingi. Filmas taip pat sugeba mus išgąsdinti. Žmonėms, kuriems patinka filmai apie pasaulio pabaigą ar ateivių invazija, ši juosta tikrai patiks.
1. „PASKUTINIS SAMURAJUS“ (The Last Samurai, 2003)
1870-aisiais kapitoną Nataną Algreną (Tom Cruise), cinišką Amerikos pilietinio karo veteraną, kuris dirba bet kam, pasamdo amerikiečiai, norintys sudaryti pelningus kontraktus su Japonijos imperatoriumi, kad šis apmokytų valstiečius šauktinius pirmosios nuolatinės imperatoriškosios kariuomenės modernaus kariavimo šaunamaisiais ginklais.
Edwardo Zwicko filmas „Paskutinis samurajus“ pasakoja apie du karius, kurių kultūros yra svetimos, tačiau vertybės juos daro bendražygiais. Mūšio scenos juostoje jaudinančios ir elegantiškai sumontuotos, tačiau jose kalbama ne tiek apie tai, kas laimi, kiek apie tai, ką galima įrodyti mirtimi. Gražiai suprojektuotas, protingai parašytas, įtikinamai suvaidintas – tai nepaprastai apgalvotas epas.
Samurajų vado Katsumoto (Watanabe) vaidmuo sudėtingas: jis kovoja prieš imperatoriaus vyrus, bet iš ištikimybės imperatoriaus puoselėjamai tradicijai jis sako, kad akimirksniu paaukotų savo gyvybę, jei to pareikalautų imperatorius. Tačiau Japoniją apėmė karštligiškas noras atsikratyti viduramžiškų įpročių ir kopijuoti Vakarus, o Vakarai įžvelgia, kad iš šio perėjimo galima uždirbti pinigų, taigi, Remingtono ginklų kompanijos atstovai sudaro dideles sutartis dėl ginklų, o JAV ambasada yra pelningų prekybos susitarimų tarpininkė.
Į šį katilą Algrenas (Tomas Cruise‘as) leidžiasi kaip cinikas. Jam sakoma, kad samurajai yra „laukiniai su lankais ir strėlėmis“, bet jis mato, kad amerikiečių patarėjai prastai apmoko modernizuotą japonų kariuomenę su jais kovoti. Vadovaudamas savo naujiesiems kariams, mūšyje jis patenka į nelaisvę ir jam gresia mirtis, tačiau jį išgelbsti Katsumoto žodis, kuris grąžina jį kaip belaisvį. Šioje vietoje „Paskutinis samurajus“ pradeda atsiskleisti kaip daugiau nei veiksmo filmas. Katsumoto, kuris labai gerai kalba angliškai, paaiškina, kad paliko Algreną gyvą, nes nori pažinti savo priešą. Iš pradžių Algrenas atsisako kalbėti, bet pamažu, per ilgą, lietingą nelaisvės žiemą, jis pradeda filosofinius pokalbius su kitu vyru apie karo ir karių etiką. Kai kurie iš šių pokalbių skamba kaip sokratiški mainai. Algrenui tradicinis gyvenimas kaime yra raminantis tonizuojantis vaistas.
Algrenas filme labai brandus veikėjas. Jis filmo paskutinę mūšio sceną, kurioje Katsumoto veda savo vyrus į, regis, neabejotiną mirtį, apibūdintų šiuo klausimu: Ar yra riba tarp mirties už tai, kuo tiki, ir mirties dėl to, kuo tiki? Tai, kad filme keliamas šis klausimas, rodo, koks jis apgalvotas. Meninis filmas gali pasitikėti savo žiūrovais, o žiūrovai juo. Jis tikrai nenuvils.
