Pernai tarptautiniame Berlyno kino festivalyje „Auksinio lokio“ nominaciją pelnęs „A E I O U: greita meilės abėcėlė“ penktadienį atkeliavo į Lietuvos kino ekranus. Režisierė Nicolette Krebitz žiūrovus supažindina su Anna (vaid. Sophie Rois), kurį laiką rimtesnių vaidmenų neįkūnijusia aktore, vieną dieną apvogta ir ilgainiui susibičiuliavusia su kaltininku. Tačiau netrukus jos ir globos namuose augančio Adriano (vaid. Milanas Hermsas) vis intymiau praleistos oratorijos pamokos virsta meilės pinklėmis, abu nuvedančiomis į nepažintą teritoriją.
Annos praeitis vaizduojama kaip pramogų pasaulio pionierės – paprasto žmogaus namuose greičiausiai nespindėtų fototapetas su jo paties portretu, taip pat nesimėtytų išsaugoti interviu įrašai. Tačiau sulig senatve moters svarbiausios šlovės akimirkos baigėsi, ir kad ir kaip norėtųsi jomis toliau grįsti savo identitetą, Anna tarsi lygiagrečiai priima realybę, jog kartos kinta ir ji tampa vis rečiau atpažįstama, o pradžiugina tik pokalbiai su buto šeimininku Micheliu (vaid. Udo Kier). Savo ruožtu, Adrianas – absoliuti priešingybė. Nuo dėmesio sutrikimo kenčiančiam jaunuoliui prastai sekasi mokykloje ir belieka užsiimti vis mažiau smulkiu chuliganizmu. Na, kaip sakoma, priešingybės traukia.
Nemačius šio filmo anonso, galima susiklaidinti – užkadrinio balso maniera pristatant Adrianą įžiebia vilčių, kad išgirsime dar kelias įžangas apie kitus komisariato įtariamuosius, po vagystės laikiusius identifikacinius lapus su balsėmis. Tačiau lyg tarp kitko keliais sakiniais apibendrintas Adrianas niekur nebedingo. Net ir norėdamas pasitraukti, negalėtų, nes tarytum užima kito vyro vietą – Edgaro, kadaise Annos namuose iš savęs atėmusio gyvybę, apie kurį moteris užsimena vos kartą.
Pagrindinė veikėja, vis nerūpestingai klaidžiojanti gatvėmis, šiek tiek primena kito vokiško filmo „Lara“ (2019) heroję – abi perkopusios kelias dešimtis gali sau leisti neproporcingai pasipuošti smulkiems reikalams mieste ir zonduoti aplink konkretų jaunuolį. Kiek vėliau norisi prisiminti ir Catherine‘os Zeta-Jones vaidmenį „Spąstuose“ (1999), kai Anna, po patirtos vagystės sunerimusi dėl saugumo, nuo kampo ligi kampo grakščiai tiesia virves su varpeliais. Tačiau suvokus, kad per keliolika filmo minučių pavyksta atpažinti aibę kitose juostose matytų motyvų, kyla klausimas, ar tai duoklė joms, ar pasiteisinusių triukų variacija.
Filmo variklis aiškus – Anną ir Adrianą skiria kelios kartos. Vis dėlto, žavus režisierės įsipareigojimas narplioti amžiaus skirtumo dilemą po kurio laiko pabosta, nes… veikėjams sekasi pernelyg puikiai. Taip ir neatsiradus jokiam antagonistui, kuris pasiryžtų užkirsti kelią porelei, peršasi mintis, kad Annos ir Adriano metų delta labiausiai trikdė juos pačius. Viena vertus, keista, kad jų artimą ryšį pastebėję keli veikėjai (pavyzdžiui, minėtasis Michelis) pagūžčiojo pečiais ar pakilnojo antakius, bet kritikos nerėžė. Tačiau pabaigoje tampa aiškiau – pašalinėms kliūtims ar „tabu“ etiketės štampavimams nebuvo preteksto, vis tik pora didžiąją dalį filmo laiko leido privačiai arba atostogaudami Žydrojoje pakrantėje, kur poilsiautojai žiūri savų reikalų.
Reziumuojant, tai – ganėtinai vokiškas filmas. Turbūt tik Vokietijoje gydytojas aktorei gali išrašyti mokytojavimą. Greičiausiai tik Vokietijoje ne pirmos jaunystės žmonės pelno privilegija patirti egzistencinę krizę sugedus ilgametei „Miele“ skalbyklei. Akyliau stebint, galima nuspėti, kad scenarijaus etape filmas dvelkė natūralesniu jausmu, nei pavyko perteikti kiek atsainiai parinktais rakursais ar dainomis. Bet į kino salę galima ateiti ir subtitrų paskaityti. Arba bent įsitikinti, kad vyresni žmonės ne ką prasčiau už jaunimą geba susisukti cigaretę. „A E I O U: greita meilės abėcėlė“ kinuose iki liepos pabaigos, o dalyje teatrų – iki rugpjūčio pradžios.
