Po 12 metų nuo „Havro“ pristatymo Kanuose naujasis Aki Kaurismäki darbas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė žiuri prizą. „Nukritę lapai“ (angl. „Fallen Leaves“) braižu bemaž nesiskiria nuo ankstesnių suomių režisieriaus darbų – į 80 minučių sutalpinti tiek deadpan komedijos elementai, tiek tiesmukiškas veikėjų bendravimas ir jų patiriamos socialinės problemos. Tačiau, jei „Havro“ siužetą anuomet katalizavo migrantų krizė, šįkart „Nukritusius lapus“ katalizuoja vis veikėjų per radiją girdimos žinios apie karą Ukrainoje.
Tai istorija apie Ansą (vaid. Alma Pöysti), neteisingai atleistą iš darbo ir mėginančią sudurti galą su galu beieškant naujo pajamų šaltinio. Netrukus moteris vietiniame bare susipažįsta su Holappu (vaid. Jussi Vatanen), kuris savo dėvimu odiniu švarku ir šukuosena stipriai primena grupės „Arctic Monkeys“ solistą. Vyriškio žalingi įpročiai, nors nepradangina Ansos susižavėjimo, lemia jųdviejų diskusijas apie ribas ir ginčus jas peržengus. Iš tikrųjų Ansa visai greitai pademonstruoja savarankiškumą, o pajusti empatiją priverčia ir atsisakymas kerštauti. Ankstesniame darbe moteris buvo paskųsta žmogaus, netinkamai interpretavusio jos veiksmus, tačiau naujoje darbovietėje veikėja pastebi nedviprasmę kolegos veiklą ir vis tik, net būdama galios pozicijoje, skųsti neketina. Trumpai – susitapatinti su filmo porele kliūčių nėra.
Galima pastebėti, kad kino kūrėjai vis dažniau neriasi iš kailio pasitelkdami (veikiau, skolindamiesi vieni iš kitų) nekonvencinius triukus. Pavyzdžiui, viduryje „Nukritusių lapų“ netikėtai išvystame visai nesusijusį naratyvą apie zombius, kuris, kaip vėliau paaiškėja, tėra Ansos su Holappu kine žiūrėto filmo epizodas. Nors jis ir trumpas, efektyvumu prilygsta Roberto Zemeckio režisuotai ištraukai, matytai Charlie Kaufmano „I’m Thinking of Ending Things“.
Pastebėtinas ir A. Kaurismäkio atidumas ieškant, kur kurį motyvą tinkamiau pakartoti. Vieną sykį Ansa vaizduojama atliekanti iš pažiūros paprastą veiksmą – išmetanti lazaniją. O štai kitą kartą identišku rakursu išvystame ją išmetant Holappo pirktus indus, kas verčia veiksmo reikšmę persvarstyti – tarsi Ansa linkusi atsikratyti problemos reliktų, o ne ją spręsti. Panašiai yra su scenomis, kuriose veikėja vis išjungia radiją. Regis, pirmąjį išjungimą sąlygoja nenoras toliau girdėti apie karą. Tačiau antrasis akivaizdžiai lemtas poreikio taupyti elektrą nebegebant už ją susimokėti, kas, vėlgi, kviečia permąstyti pirmojo priežastį.
Neteisinant Holappo ydų, Ansa užtrunka bene visą filmą, kol pastebi, kad būtent jos įgalino dueto susipažinimą. Jeigu Holappas nebūtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, greičiausiai nebūtų apsilankęs bare ir jos sutikęs. Tuo pačiu, jeigu Holappas savo rūkymo tempais nebūtų linkęs priminti garvežio, nebūtų ant šaligatvio palikęs nuorūkų krūvelės, kuri tapo vieninteliu ženklu Ansai, kad jis stoviniavo bei ilgai jos laukė. Galų gale, jeigu Holappas pats į abu šiuos dalykus atkreipė dėmesį, kodėl turėtų paklausyti Ansos ir mesti įpročius, privedusius prie laiko su ja?
Viena iš sudedamųjų, leidžiančių A. Kaurismäkio komedijos stilių vadinti deadpan, galėtų būti stereotipų pasitelkimas. Be konteksto greičiausiai neprajuokintų scena, kurioje „alus, sportas, cigaretės“ tipažo vyriškis iš komos pabunda tik palatoje nuaidėjus, kad brazilai žais prieš suomius. Galiausiai, A. Kaurismäki meistriškai integravo kelis muzikinius lobius – vienoje vietoje nuskamba Šuberto serenada, kitoje – paties Deano Martino „Hey Mambo“. Plėtojamą atmosferą praturtina ir keli senesnių knygų pavadinimai, plakatų užrašai, trinantys slenkstį tarp dešimtmečių ir maloniai gluminantys, į kurį laikotarpį siekiama mus nukelti. Galbūt tai jaukus A. Kaurismäkio kvietimas tą laikotarpį pasirinkti savaip.
