Antonijaus de Oliveiros Salazaro valdoma Portugalija buvo žinoma kaip santūri ir griežta šalis, o tai atspindėjo ir jo asmenines savybes. Ji buvo užsiskleidęs, vienišas ir nelinkęs daugžodžiauti. „Mano gyvenimas – mano darbas,“ – yra pasakęs Salazaras. Jo asmeninis gyvenimas nebuvo skandalingas – pamaldus, skrupulingas ir akademiškas diktatorius tuo metu buvo laikomas vienu šviesiausių to meto protų. Palaikydamas Romos Katalikų Bažnyčios moralines nuostatas, norėjo su ja bendradarbiauti ir aistringai palaikė šias penkias vertybes bei jomis grindė savo rėžimą: Dievas, šalis, valdžia, šeima ir darbas.
Salazaras gimė 1889 metais nepasiturinčioje daugiavaikėje šeimoje kuri buvo labai tikinti. Jaunąjį Salazarą tėvai siuntė mokytis į katalikiškas mokyklas. Mamos vadinamas „mažuoju kunigu“, būsimas šalies vadovas jėzuitų seminarijoje mokėsi iki 1908 metų, tačiau supratęs, kad jo pašaukimas yra ne kunigystė, bet švietimas, įstojo į Koimbros universitetą studijuoti teisės ir ekologijos. Dėl tuo metu vykusių perversmų pakriko valstybės politinė ir ekonominė padėtis, kuri sukėlė Salazaro susidomėjimą. Akademikas sparčiai kopė karjeros laiptais ir 1917 metais jam buvo pasiūlyta Koimbros ekonomikos katedros dėstytojo vieta. Ten jis švietė žmones apie aukso standartą, kviečių gamybą ir prekių krizę. Netrukus po to, 1918 metais, jam buvo suteiktas teisės daktaro laipsnis.
Antonijų de Oliveira Salazarą domino politika, tačiau jis turėjo konkretų tikslą – įkurti Katalikų centro partiją. Kelias politikoje nebuvo lengvas ir Salazaras pasitraukė į užkulisius bei grįžo prie akademinio gyvenimo, tačiau tai truko neilgai. 1926 metais, karinio perversmo metu, buvo nuversta vyriausybė ir generolai pakvietė akademiką bei ekonomikos virtuozą perimti finansų ministeriją. Karinėms pajėgoms negebant palaikyti stabilumo Portugalijoje, Antonijus Salazaras atsistatydino iš posto. Neilgai trukus, 1928 metais, jis vėl buvo pakviestas sugrįžti į savo pareigas ir iš jo buvo prašoma atstatyti bei pertvarkyti šalies ekonomiką.
Salazarui pavyko subalansuoti šalies biudžetą – sumažinus valstybės išlaidas ir sureguliavus mokesčius jam pavyko panaikinti užsienio skolas bei sugrąžinti aukso standartą Portugalijai. Su šia sėkme Salazarui atsivėrė galimybė užtikrinti savo poziciją valdžioje – 1932 metais jis tapo premjeru. Naudodamasis šia proga premjeras, kartu su įvairiais teisę išmanančiais ir jo ideologiją palaikančiais asmenimis, paruošė naujosios valstybės konstitucijos projektą. To pasėkoje, 1932 metų liepos 5 dieną, jis buvo paskirtas ministru pirmininku. 1933 metais prasidėjo nauja valdžios era Portugalijoje ir ją į priekį vedė visa kontroliuojantis Salazaras.
Norėdamas įgyvendinti savo politinį rėžimą ministras pirmininkas naudojosi slaptąja policija. 1933 metais ji buvo vadinama Valstybės gynybos ir priežiūros policija. Vėliau, 1945 metais, ją pakeitė pertvarkyta tarptautinė ir valstybės gynybos policija.
Antonijaus de Oliveiros Salazaro rėžimas buvo autoritarinis, o savo politinę filosofiją jis grindė katalikų socialinės doktrinos aiškinimu. Dėl opozicijos susiskaldymo niekada neatsirado pakankamai stipri jėga, kuri galėtų šiam rėžimui pasipriešinti. Salazaro valdymas buvo siejamas su Musolinio fašizmu, tačiau pats jis tai neigė teigdamas, kad jis remiasi katalikų mokymais, o fašizmas yra labiau siejamas su pagonybe.
Kai 1936 metais vyko Ispanijos pilietinis karas, Antonijus de Olivera Salazaras rėmė Franko nacionalistines pajėgas. Jo metu ministras pirmininkas įgavo dar daugiau valdžios ir tai lėmė rėžimo vis intensyviau radikalėjantį rėžimą. Nors oficialiai Portugalija pareiškė esanti neutrali, Salazaro siunčiami savanoriai kariai, remiantys Ispanijos nacionalistus, parodė, kad tai nėra tiesa. Portugalijos ministras pirmininkas išreiškė jiems paramą ir palaikė draugiškus santykius. 1939 metais, pasibaigus karui, Portugalija ir Franko pasirašė draugystės sutartį ir nepuolimo sutartį – Pirėnų paktą.
Nors Antonijaus de Oliveiros Salazaro priešininkai neturėjo pakankamai galios jam pasipriešinti, diktatūrinis rėžimas ir auganti įtampa išprovokavo priešininkus smogti. 1937 metais liepos 4 dieną buvo pasikėsinta į Salazaro gyvybę – einant į bažnyčią buvo susprogdinta paslėpta bomba. Ministras pirmininkas nenukentėjo, tačiau šis išpuolis buvo labai pavojingas – Salazaras nuo sprogusios bombos buvo tik trijų metrų atstumu. Išpuolio kaltininkas buvo suimtas ir nuteistas laisvės atėmimui.
1939 metais rugsėjo 1 dieną, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Portugalija paskelbė, kad jos sąjunga su Anglija išlieka nepažeista ir kare valstybė išliks neutrali. Ši pozicija atnešė didelę naudą – Portugalija vis dar turėjo kolonijų, kurios karo metu galėjo būti prarastos ir to buvo sėkmingai išvengta.
Portugalijai tuo metu priklausė „Portugalijos Indija“ – tai žemės Indijoje, kurias Portugalija valdė nuo 1505 metų iki 1961 metų gruodžio mėnesio. Ją sudarė kelios teritorijos. Pirmoji – Goa teritorija su sostine. Tai buvo nemaža teritorija Indijos vakarinės pakrantės viduryje. Antroji – Damanas, su atskirtomis Dadros ir Nagar Havelio teritorijomis. Ketvirtoji – Diu su Pani Kota sala pietinėje Katiavaro pusiasalio pakrantėje Gudžarato valstijoje.
Naujosios valstybės Portugalijoje valdymo metu Salazaras stengėsi palaikyti neutralią poziciją, tačiau jo slaptai palaikomi diplomatiniai ryšiai su agresoriais atskleidė tikrąją jo poziciją. Griežto ir žiauraus rėžimo metu daug portugalų emigravo stengdamiesi rasti laisvės bei pabėgti nuo smurto. Kolonizuotose teritorijose ir užjūrio valstybėse Portugalija ne tik negerbė tų valstybių vietinių gyventojų, bet ir juos išnaudojo bei kankino. Laikui bėgant pradėjo augti pasipriešinimas tiek iš vergijoje kankinamų žmonių, tiek iš pačių kolonistų, kurie manė, kad yra kontroliuojami per atstumą iš Europos. Taip kolonijos pradėjo siekti nepriklausomybės.
1961 metais Angoloje prasidėjo nepriklausomybės karai, kurie išplito ir į kitas teritorijas. Portugalijos ministrui pirmininkui teko dislokuoti 100 tūkstančių karių ir paaukoti 40% šalie biudžeto tam, kad būtų stabdoma dekolonizacija. Savo žiaurumu ir drįsimu sugadinti santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kuri turėjo kitokią nuomonę apie kolonizaciją, Antonijus de Oliveira Salazaras sugebėjo sukontroliuoti situaciją kolonizuotose teritorijose.
Žiaurus Antonijaus de Oliveiros Salazaro valdymo būdas pasireiškė ir 1965 metais vasario 13 dieną Ispanijoje įvykdytos Portugalijos nacionalistų diktatūros priešininko žmogžudystės metu. Šio planuoto išpuolio auka – charizmatiška asmenybe laikomas generolas Humberto Delgado. Antonijaus de Oliveiros Salazaro vyriausybė teigė, kad tai buvo atsitiktinė mirtis, tačiau istorikai yra linkę tikėti, kad tai gali būti žiauraus ir negailestingo Portugalijos diktatūros rėžimo pasekmė. Aukos anūkas, akademikas ir senelio biografijos autorius, Frederiko Delgado Rosa mano, kad ši mirtis nebuvo atsitiktinė bei už ją yra atsakingas Salazaro rėžimas. Tai yra laikoma vienu garsiausių politinių nusikaltimų.
Savo pasipriešinimu ir bebaimiu požiūriu į rėžimą generolas kėlė grėsmę Salazarui – ne kartą viešai pareiškė, kad tapęs prezidentu ministrą pirmininką nušalintų nuo pareigų. Atleistas iš kariuomenės ir nebeturintis neliečiamybės prieš Salazaro slaptąją policiją, Delgado buvo dideliame pavojuje stojant į akistatą prieš ministro pirmininko sąmokslą. To sąmokslo pavadinimas – „Ruduo“. Jo tikslas – suimti generolą ir priversti jį stoti prieš Portugalijos teismą. Tačiau vienas iš keturių šios slaptos operacijos komandos narių netikėtai nušovė generolą ir tokiu pat būdu nužudė su juo tuo metu buvusią sekretorę.
Pomirtinėje ekspertizėje rašoma, kad generolas mirė nuo sumušimų, tačiau Delgado Rosa teigia, kad duomenys buvo suklastoti norint palaikyti gerą diktatoriaus įvaizdį ir nuslėpti tikrąjį nusikaltimą.
1968 metų rugpjūtį Salazarui įvyko dešiniojo pusrutulio smegenų kraujosruva. Daugumos pranešimų duomenimis, tai įvyko rugpjūčio 3 dieną jam nukritus nuo kėdės savo vasaros rezidencijoje Barros Sent Antonijaus forte. Po šio įvykio Salazaro gyvenimas vėl tapo normalus.
Praėjus šešiolikai dienų Salazaras pranešė, kad blogai jaučiasi, ir po dviejų dienų buvo paguldytas į So Chosė ligoninę. Rugsėjo 16 dieną jį ištiko koma. Vertindamas šios situacijos faktus prezidentas Américo Tomásas manė, kad 79 metų ministras pirmininkas netrukus mirs ir rugsėjo 25 dieną politiką atleido, jį pakeisdamas Marcelo Caetano.
Salazaras išgyveno dar 23 mėnesius. Po to, kai jis pabudo iš komos ir atgavo sąmonę , Salazarui nebuvo pranešta apie nušalinimą iš pareigų. Iki pat savo mirties, kuri ištiko 1970 metų liepos 27 dieną, buvęs ministras pirmininkas manė dirbęs savo darbą ir atlikęs savo pareigas iki pat paskutinio atodūsio. Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo jo laidotuvėse Requiem Jerónimos. Politikas buvo palaidotas gimtajame Vimieiro miestelyje, paprastame kape šalia tėvų, kaip jis pats pageidavo.
Antonijaus de Oliveiros Salazaro palikimą istorikai vertina itin dviprasmiškai. Viena vertus, jo žiaurus rėžimas turėjo didelę neigiamą įtaką žmonėms. Jų teisės buvo pažeistos įvairiausiais aspektais: politiniais, socialiniais ir ekonominiais. Ministras pirmininkas palaikė karą prieš dekolonizaciją ir nepaisė vietos gyventojų apsisprendimo būti nepriklausomais. Ginkluotais ir žiauriais veiksmais jis siekė užkariauti jam nepriklausančias žemes ir palaužti piliečius. To pasėkoje žuvo tūkstančiai jaunų Portugalijos piliečių ir kolonizuotų teritorijų gyventojų. Kita vertus, jis sugebėjo išvesti šalį iš politinio ir ekonominio chaoso bei pastatyti jai tvirtą pagrindą. Jam valdant pakito šalies strateginė ir tarptautinė padėtis, valstybė tapo lygiaverte ekonomine bei tarptautine veikėja. Taip pat, jam pavyko išvengti Antrojo pasaulinio karo, pasirenkant ir gebant išlaikyti neutralią poziciją.
