Neseniai pasirodžiusiame „Los Angeles Times“ straipsnyje teigiama, kad jau praėjo laikai, kai nepalaužiama dievobaiminga motina – gero auklėjimo pavyzdys. Daugelyje išnagrinėtų pranešimų sakoma, kad atlikti tyrimai parodė, jog pasaulietinis auklėjimas gali būti naudingesnis vaikams ir jų raidai. 2010 metų Duke’o universiteto tyrimo duomenimis, be religinių įsitikinimų auklėjami vaikai bus mažiau linkę į rasizmą ir bendraamžių sukeliamą spaudimą, taipogi, tokie mažamečiai yra: „mažiau kerštingi, mažiau nacionalistiški, mažiau militaristiški, mažiau autoritariški ir tolerantiškesni nei religingi suaugusieji“. Ir tuo privalumų sąrašas tikrai nesibaigia.
Philas Zuckermanas (angl. Phil Zuckerman), remdamasis „Pew Research“, rašo, kad pastaruoju metu padaugėjo namų ūkių Amerikoje, kurie save priskiria prie „None“ (None – tai žmonės, kurie, paklausti apie savo religinius įsitikinimus, save apibūdina kaip ateistus, agnostikus arba „nei tikiu, nei netikiu“) – jų religiniai įsitikinimai yra dažniausiai pagrįsti kategorija „nei tikiu, nei netikiu“. Pasak Zuckermano, šiuolaikiniai nereligingi suaugusieji sudaro 23 proc. amerikiečių. Pavyzdžiui, šeštajame dešimtmetyje šis skaičius siekė tik keturis procentus. Didėjant bedievystei, mokslininkai ėmė atidžiau analizuoti nereliginio vaikų auklėjimo naudą.
„Be religijos saugumo ir teisingumo, pasaulietiški namai toli gražu nėra disfunkciniai, nihilistiniai ir bevaldžiai, taip pat, pasak gerontologijos ir sociologijos profesoriaus Verno Bengstono (angl. Vern Bengston), sekuliari šeima suteikia vaikams saugų ir tvirtą pagrindą ateičiai.“ – rašo P. Zuckermanas. V. Bengstonas vadovauja „Longitudinal Study of Generations“ (liet. Longitudinis kartų tyrimas), didžiausiam šeimų ir jų religinių pažiūrų tyrimui Amerikoje. Pastebėjęs, kad daugėja nereligingų šeimų, 2013 metais Bengstonas į tyrimą įtraukė ir sekuliarizmą. „Daugelis nereligingų tėvų nuosekliau ir aistringiau laikėsi etinių vaikų auklėjimo principų nei kai kurie mūsų tyrime dalyvavę „religingi“ tėvai“, – padarė išvadą Bengstonas interviu su Zuckermanu. „Paaiškėjo, kad didžioji dauguma tokių vaikų gyveno tikslų kupiną gyvenimą, kuriam būdinga moralinė kryptis ir gyvenimo tikslo pojūtis.“
„Pasauliečių moralė grindžiama vienu paprastu principu – empatišku abipusiškumu, plačiai žinomu kaip „auksinė taisyklė“. Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Tai senovinis, universalus etinis imperatyvas. Ir tam nereikia jokių antgamtinių įsitikinimų.“
Atkreipkite dėmesį į tai: Remiantis Federalinio kalėjimų biuro ataskaitomis, ateistų „beveik nebuvo mūsų kalėjimuose nuo 1990-ųjų pabaigos“, jie sudarė mažiau nei pusę procento kalinių. „Tai patvirtina tai, ką kriminologijos mokslas fiksuoja jau daugiau nei šimtmetį, – rašo Zuckermanas, – nereligingi asmenys padaro kur kas mažiau nusikaltimų“.
Be to, ne per seniausiai „BBC“ paskelbė nerimą keliantį pranešimą, kuriame, remiantis Bostono universiteto atliktu tyrimu, nustatyta, kad religingi vaikai rečiau nei jų nereligingi bendraamžiai skiria fantaziją nuo tikrovės. Vaikams buvo pateiktos realistinės, religinės ir fantastinės istorijos, tada jų buvo klausiama, ar jie mano, kad istorija yra tikra, ar išgalvota. Tyrėjai nustatė, kad „religingai auklėti vaikai religinių istorijų veikėjus buvo linkę laikyti tikrais, o vaikai iš nereligingų šeimų – išgalvotais“. Dabar tikriausiai mąstote, kodėl tai sukelia problemą? Todėl, kad taip vaiko galvoje susimaišo tikrovė ir fikcija, ir net dvasinių ir fantastinių reiškinių atskyrimas.
Pasikartosime: „Pasauliečių moralė grindžiama vienu paprastu principu – empatišku abipusiškumu, plačiai žinomu kaip „auksinė taisyklė“. Elkis su kitais žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Tai senovinis, universalus etinis imperatyvas. Ir tam nereikia jokių antgamtinių įsitikinimų.“
Įsisavinę Zuckermano ataskaitoje pateiktą informaciją, drąsiai eikite ir auginkite savo „bedievius, pragariškus ir demoniškus“ vaikus.
