Jei draminių juostų apie begalinę meilę jums negana, šis kūrinys sužadins emocijas ir prikaustys prie ekranų. Tai filmas, kuris 2012 m. vykusiuose ,,Gennie“ apdovanojimuose pelnė 13 įvairių nominacijų. Laimėjimų visuma priverčia tikėti, jog filmas neeilinis ir galbūt paliks neišdildomą įspūdį.
Tiesa, filmo pavadinimas nereklamuoja vienos iš kavinių pagrindinėje Paryžiaus gatvėje, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo įtikima. Pavadinimas reprezentuoja filme girdimą melodiją, kuri yra vienas iš svarbiausių akcentų. ,,Cafe de Flore“ yra taip pat ir pavadinimas dainos, kurią sukūrė britų elektroninės muzikos kūrėjas Matthew Herbert. Šio kūrėjo darbai ypatingi tuo, jog darni muzikos melodija išgaunama sudedant įvairius kasdienybėje girdimus garsus. Režisierius ir scenarijaus autorius Jeanas Marcas Vallee kilęs iš Kanados, Monrealio, būtent ten, kur ir plėtojama dalis filmo siužeto. Jis taip pat yra režisavęs ir kino juostą ,,Viktorija: jaunoji karalienė“, kuri pelnė ne vieną ,,Oskaro“ apdovanojimą už kostiumus, apipavidalinimą ir grimą. Taip pat kūrė ir ,,Juodąjį sąrašą“ bei ,,C.R.A.Z.Y“, kuris daug kartų buvo įvertintas festivaliuose ir laikomas geriausiu kanadietišku filmu Toronte. ,,Cafe de Flore“ debiutavo ir 2011 m. Lietuvoje, ,,Kino pavasaris“ kino festivalyje bei auditorijos įvertintas aukščiausiu balu.
Filmas perteikia dvi skirtingas, bet tuo pačiu ir panašias ir paslaptingai susijusias istorijas. Abi istorijos perteikia šiek tiek besiskiriančius laikmečius. Šių dienų Kanadoje, moderniame Monrealyje įsikūręs Antuanas – garsus muzikantas, kuris neseniai nutraukė santuoką su žmona Carol, pas kurią liko gyventi abu jų vaikai. Nepaisant naujojo gyvenimo su naująja sielos drauge, Antuanas patiria sielvartą dėl suirusios šeimos ir vis dar jaučia prieraišumą buvusiai žmonai. Jis dažnai lanko savus vaikus ir viduje trokšta susitaikyti Carol. Jų vyriausioji dukra, rodos, siekia to paties ir nori darnaus šeimyninio gyvenimo.
Filmas tuo pačiu mus perkelia ir į 1960-ųjų Prancūziją, kur gerovės siekia vieniša ir vargiai gyvenanti mama Žaklina. Ji augina Dauno sindromą turintį sūnų Loreną ir visomis pastangomis bando užtikrinti sūnaus laimę, kuomet gydytojas konstatuoja, jog jis gali sulaukti tik 25-erių. Sūnus itin mėgsta klausytis muzikinio albumo ,,Cafe de Flore“ dainų ir tai jam teikia nemažai laikino pasitenkinimo. Lorenas kasdien lanko mokyklą ir vieną dieną į klasę atvedama pasiturinčiųjų tėvų mergaitė, kuriai taip pat nustatytas Dauno sindromas. Lorenas pajunta, jog jaučia simpatiją naujokei ir nori praleisti kuo daugiau laiko su ja. Žaklina tai pastebi, tačiau priima negailestingą sprendimą. Pabaigoje atveriamos visos kortos ir paaiškėja abiejų istorijų panašumai ir tikrosios reikšmės. Tiems, kurie be galo tiki likimu, neblėstančiais jausmais ir dievina subtilius fantastikos elementus, šis filmas nudžiugins ir sugraudins.
Neįmanoma ignoruoti pelnytų apdovanojimų, kuriuos filmo kūrėjų grupė gavo vos per vieną vakarą. 32-ieji ,,Gennie“ apdovanojimai visai komandai liks ypatingi. Iš 13 nominacijų gauti trys apdovanojimai: geriausios aktorės apdovanojimas Žakliną įkūnijusiai Vanessai Paradis; vizažistėms Fattori ir Marin įteikta statulėlė už pasiekimus kuriant idealų aktorių grimą; komanda, atsakinga už techniką ir vizualinius filmo efektus taip pat gavo apdovanojimą. Šiuose apdovanojimuose pelnytos nominacijos ir už antraplanius vaidmenis, kostiumų dizainus, unikalų scenarijų, garso režisavimą, unikalų garso takelį, režisavimą, meninį išdėstymą ir kinematografiją. Kanados filmų apdovanojimai ,,Prix Iris“ taip pat buvo įsimintini ,,Cafe de Flore“ kūrėjams. Aktorė Vanessa Paradis ir vėl buvo įvertinta geriausios aktorės apdovanojimu už pagrindinį vaidmenį. Kinematografija bei meninis išdėstymas ir šį kartą maloniai nustebino kritikus. Dvyliktuose Vankuverio kasmetiniuose filmų apdovanojimuose ši drama tapo geriausiu kanadietišku filmu. Ta vakarą pagrindiniai aktoriai taip pat susižėrė trofėjus ir mėgavosi įvertinimų lavina.
Nepaisant visko, kai kurie žiūrovai socialiniuose tinkluose bei žymiuose naujienų portaluose apie šią draminę juostą užsiminė iš neigiamos perspektyvos. The Guardian puslapyje ,,Cafe de Flore“ buvo apibūdinamas kaip narciziškas, fundamentaliai neįtikimas, naivus filmas apie netikėtus dešimtmečių meilės vingius. Filmas susilaukė ir pastabų dėl mistikos elementų.