KNYGOS IŠTRAUKA: David Mitchell “Debesų atlasas”

David Mitchell. Debesų atlasas. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 584 p.

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Ir tik išleisdamas paskutinį kvapą suprasi, kad tavo gyvenimas tebuvo lašas beribiame vandenyne!“

Bet kas gi yra vandenynas, jeigu ne gausybė lašų?

David Mitchell (Deividas Mičelas, g. 1969 m.)  – britų rašytojas, šešių romanų autorius, du iš jų buvo pristatyti “Man Booker” premijai. 2007 m. žurnalas “Time” Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas “europietiškuoju Murakamiu”: abiejų romanai pilni keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų, abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu.

“Debesų atlasas” – trečiasis autoriaus romanas, sukėlęs nepaprastą skaitytojų ir kritikų susidomėjimą. Pagal šią knygą 2012 m. buvo sukurtas paties pavadinimo filmas.

Romane susipina šešios istorijos, apimančios laikotarpį nuo XIX a. iki tolimos ateities, tam tikra prasme – gyvenimo “po pasaulio pabaigos”. Visos istorijos susijusios: naivus notaras, plaukiantis laivu per Ramųjį vandenyną, įžūlus ir genialus tarpukario kompozitorius, žurnalistė, tirianti korupciją atominėje elektrinėje, godus leidėjas, bėgantis nuo persekiotojų, maištinga ateities klonė, pasitinkanti savo tragišką likimą ten, kur kadaise buvo Korėja, ir vienas iš saujelės žmonių, išlikusių po visuotinės katastrofos dabartinėje Havajų teritorijoje, praėjus daugeliui tūkstančių metų… Visų jų likimai susipina, visų istorijos nutrūksta įdomiausioje vietoje – kad vėl tęstųsi, tik kita tvarka.

Tai sudėtinga, unikali knyga-dėlionė. Titaniškas vertėjo Laimanto Jonušio darbas. Knyga, reikalaujanti šiek tiek pastangų ir teikianti nepaprastą skaitymo malonumą. Tai ir pasakojimas apie XIX a. laisvės siekius, ir distopija, ir žemiškųjų aistrų, ir kūrėjo kančių, ir žmonijos ateities istorija. Istorijų pynė, teigianti žmogaus sielos ir asmens laisvės nemirtingumą.

______________________________________________________________________________

Žiurkių karaliaus šventykla. Suodžių dievo arka. Hado išeinamoji anga. Taip, Kings Kroso stotis, kur, pasak „Smūgio krumpliais“, nučiulpimas kainuoja tik penkis svarus – vyrų tulike, bet kurioje iš paskutinių trijų kabinų kairėje, kiaurą parą. Paskambinau p. Leitam ir paaiškinau, kad vykstu į trijų savaičių susitikimą Prahoje su Václavu Havelu, – šio melo pasekmės prilipo prie manęs kaip pūslelinė. P. Leitam palinkėjo man geros kelionės. Ji gali susitvarkyti su Hoginsais. P. Leitam gali susitvarkyti su visom dešimčia Egipto rykščių. Nesu vertas jos – suprantu. Dažnai pagalvoju, kodėl ji tebedirba Kevendišo leidykloje. Juk ne dėl tų pinigų, kuriuos jai moku.

Bilietų automate tyrinėjau bilietų tipų rinkinį. Vienos dienos į abi puses su abonementu ne piko metu, pigus į vieną pusę be abonemento piko metu ir t. t., ir pan., tačiau kurio, o kurio gi man reikia? Grėsmingas pirštas patapšnojo per petį, ir atšokau per mylią, bet tai buvo tik senyva poniutė, norėjusi patarti man, kad pirkti į abi puses pigiau negu į vieną. Pamaniau, kad jai ne visi namie, bet, tai tau šuniškos šešios, taip ir buvo. Įkišau banknotą mūsų monarchės galva į viršų, paskui į apačią, paskui priekiu į vidų, paskui užpakaliu į vidų, bet visus kartus automatas jį išspjovė.

Tad atsistojau į eilę prie bilietus pardavinėjančio žmogaus. Prieky manęs laukė trisdešimt vienas – taip, suskaičiavau visus iki vieno. Bilietų pardavėjos plūdinėjo nuo savo langelių ir atgal prie jų, kaip joms šaudavo į galvą. Nuolat kartojama reklama ekrane ragino mane investuoti į nuožulnų keltuvą. Galų gale, galų gale priėjo mano eilė.

– Laba diena, man reikia bilieto į Halą.

Kasininkė čiupinėjo savo storus etninius garbanų žiedus.

– Kuriuo laiku?

– Kuo greičiau.

– Tipo šiandien?

– „Kuo greičiau“ paprastai reiškia „šiandien“, taip.

– Aš neparduodu jums bilietą už šiandien. Ana tie langiniai. Šitas langinis tik išankstiniai bilietai.

– Bet raudonas žybsintis ženklas man nurodė eiti prie jūsų langelio.

– Negalėjo rodyt. Dabar jau eikit. Jūs sulaikot eilę.

– Ne, tas ženklas šuniškai nusiuntė mane prie šito langelio! Aš laukiau eilėj dvidešimt minučių!

Ji pirmą kartą atrodė susidomėjusi.

– Jūs norit, kad dėl jūsų pakeisčiau taisykles?

Timočiui Kevendišui įsižiebė pyktis kaip šakutės mikrobangose.

– Noriu, kad įjungtumėt problemų sprendimo sugebėjimus ir parduotumėt man bilietą į Halą!

– Aš nepakęsiu, kad kreipiasi tokiu tonu.

– Aš esu šuniškas klientas! Aš pats neleisiu į mane taip kreiptis! Pakvieskit savo šunišką viršininką!

– Aš esu savo viršininkė.

Iškošęs keiksmažodį iš islandų sagos, sugrįžau į eilės priekį.

– Oi! – sušuko pankas rokeris su įsagais makaulėje. – Čia gi sūpysta eilė!

Niekada neatsiprašinėk, – patarė Lloydas George’as. Pakartok, tik šį kartą šiurkščiau.

– Žinau, kad čia „sūpysta eilė“! Kartą ją jau atstovėjau ir neketinu stovėti dar kartą dėl to, kad va ta Nina Simone^[1] neparduoda man šuniško bilieto!

Pripuolė spalvotas jetis susagstoma uniforma.

– Kašia dedas?

– Šitas senukas įsivaizduoja, kad su kolostomijos maišeliu galima eiti be eilės, – tarė skustagalvis, – ir kalbėti rasistines užgaules apie tą afrokaribų kilmės damą išankstinių bilietų lange.

Negalėjau patikėti savo ausimis.

– Klausykit, drauguži, – jetis kreipėsi į mane iš aukšto – taip kalbama su neįgaliaisiais arba senais žmonėmis, – šioj šaly stojama eilėn, kad būtų teisinga, suprantat, ir jeigu jums nepatinka, galit grįžti ten, iš kur atvažiavot, aišku?

– Ar aš atrodau kaip šuniškas egiptietis? Ką? Žinau, kad yra eilė! Iš kur? Todėl, kad šitą eilę jau atstovėjau, tai…

– Šitas džentelmenas sako, kad ne.

– Jis? Ar jis tebebus džentelmenas, kai ant jūsų socialinio buto užteplios „Prieglobsčio kaulytojas“?

Jo akių obuoliai išsipūtė – tikrai.

– Transporto policija gali išspirt jus iš patalpos, arba stokit eilėn kaip civilizuotos visuomenės narys. Man tinka bet kas. Tik lįst be eilės man netinka.

– Bet jeigu aš stovėsiu eilėj iš naujo, nespėsiu į traukinį!

– Na ir pizė, – pabrėžtinai ištarė jis.

Kreipiausi į žmones už to Sido Rotteno^[2] antrininko. Gal jie matė mane eilėje, gal nematė, bet niekas nepažiūrėjo man į akis. Anglija nuėjo po velniais, oi po velniais, po šuniškais velniais.

Po geros valandos Londonas manevravo į pietus, nusinešdamas brolių Hoginsų prakeikimą. Į nešvarų traukinį susigrūdo priemiesčių gyventojai, dukart per dieną lošiantys mirties loteriją suirusiais Britanijos geležinkeliais. Virš Hitrou lūkuriuodami suko ratus lėktuvai, susispietę kaip vasarą uodai virš balos. Per daug materijos šiame šuniškame mieste.

Vis dėlto jaučiau pradėtos kelionės džiugesį ir leidau sau pamiršti savisaugą. Vienoje mano išleistoje knygoje, „Šiaurės teritorijų magistrato tikri atsiminimai“, teigiama, kad ryklių aukos patiria anestezinę viziją – visas pavojus praėjęs ir žmogus plaukia į Ramiojo vandenyno žydrynę, o tuo pat metu jį traiško dantų pilnas piltuvas. Aš, Timotis Kevendišas, buvau tas plaukikas, žiūrintis į nuriedantį Londoną, – taip, tu, tu suktas miestas lyg viktorinos vedėjas su tupetu, tu ir tavo daugiabučiai su somaliečiais, Kingdomo Brunelio^[3] viadukai, srautai žmonių be nuolatinio darbo, sluoksniai plytų, patyrusių suodžių antskrydį, ir daktarų Dee, Crippeno^[4] ir kt. purvinų kaulų, karšto stiklo biurų pastatai, kuriuose jaunystės žiedai surambėja į nusenusius kaktusus, kaip mano šykštuolis brolis.

Savo bjaurią galvą pakėlė Eseksas. Kai buvau vietinės gimnazijos stipendininkas, savivaldybės triūslio karjeristo sūnus, ši grafystė buvo laisvės, sėkmės ir Kembridžo sinonimas. O pažiūrėkit dabar. Į mūsų senąją žemę šliauždami braunasi prekybos centrai ir daugiabučiai namai. Šiaurės jūros vėjas dantimis sukando apspurusius debesėlius ir nurūko į Midlandsą. Galų gale prasidėjo tikros kaimo vietovės. Čia gyveno mano motinos pusseserė, jos šeima turėjo didelį namą; atrodo, jie persikėlė į Vinipegą ieškodami geresnio gyvenimo. Štai! Štai čia, šiurkščiai suręsto sandėlio šešėlyje kadaise stovėjo riešutmedžių eilė, kur mudu su Pipu Ouksu – vaikystės draugu, žuvusiu trylikos metų po naftos autocisternos ratais, – vieną vasarą nulakavome kanoją ir plaukėme ja Sejaus upeliu. Dyglės ąsočiuose. Čia, kaip tik čia, už posūkio, užkūrėme laužą ir virėme pupeles bei kepėme bulves, suvyniotas į sidabrinę foliją! Sugrįžk, ak, sugrįžk! Nejaugi gausiu tik prabėgantį vaizdą? Nykūs laukai be gyvatvorių. Eseksas dabar jau ir yra Vinipegas. Degindavo ražieną, ir ore pakvipdavo traškiais sumuštiniais su kumpiu. Mano mintys nuskriejo su kitomis fėjomis, ir, pravažiavęs Safron Voldeną, traukinys vibruodamas sustojo.

– Hm… – pasigirdo per garsiakalbį. – Džonai, ar čia įjungta? Džonai, kurį mygtuką spausti? – Kosulys. – „Pietų tinklo traukiniai“ apgailestauja, kad ši priemonė ne pagal tvarkaraštį sustos artimiausioje stotyje dėl to, kad… trūksta mašinisto. Ši nenumatyta pertrauka truks tol, kol bus surastas tinkamas mašinistas. „Pietų tinklo traukiniai“ užtikrina jus, kad mes stengiamės, kaip galėdami, – fone aiškiai nugirdau kikenimą, – atkurti mūsų normalų aukščiausią paslaugų lygį.

Per visas kupė grandinine reakcija persidavė įniršis, nors šiais laikais nusikaltimus daro ne patogiai po ranka esantys nusikaltėliai, o miniai toli gražu nepasiekiami administratorių rašikliai Londono postmodernistinėse stiklo ir plieno būstinėse. Be to, pusė minios turi akcijų tame versle, kurį ji ištaškytų į atomus.

Tai taip mes ir sėdėjome. Gailėjausi, kad nieko nepasiėmiau skaityti. Bent turėjau sėdimą vietą – jos nebūčiau užleidęs net Helenai Keller^[5]. Vakaras buvo mėlynas su citrinos atspalviu. Pakelės šešėliai susiliejo į vieną. Keleiviai mobiliaisiais skambino savo šeimoms. Pagalvojau, iš kur tas šelmis australas magistratas žino, kas šmėsteli ryklių ėdamų žmonių galvose. Pro šalį švilpė laimingi, nepritrūkę mašinistų ekspresai. Man reikėjo į tualetą, bet apie tai nesinorėjo nė galvoti. Atsidariau portfelį išsiimti pakelį Wernerio irisų, bet išsitraukiau „Atomų skilimus – Pirmąjį Luizos Rej detektyvą“. Perverčiau kelis pirmus puslapius. Knyga būtų geresnė, jeigu Hilari V. Haš nebūtų tokia rafinuotai bezdanuotai protinga. Parašė viską dailiais skyreliukais, be abejo, su mintimi apie Holivudo scenarijų. Garsiakalbyje sucypė trukdžiai.

– Pranešimas keleiviams. „Pietų tinklo traukiniai“ apgailestauja, kad, šiam traukiniui tinkamo mašinisto nerandant, mes pajudėsime į Mažojo Česterfordo stotį, ir iš ten papildomas autobusas nuveš keleivius į Kembridžą. Tiems, kas turi galimybę, rekomenduojame susirasti kitą kelionės variantą, nes autobusas atvyks į Mažojo Česterfordo stotį [kaip tas pavadinimas skambėjo atmintyje!]… nenustatytu laiku. Daugiau apie tai galite sužinoti mūsų žiniatinklio svetainėje.

Traukinys per prieblandą nušliaužė mylią. Mus lenkė šikšno­sparniai ir vėjo nešamos šiukšlės. Kas gi dabar vairuoja, jeigu nėra mašinisto?

Sustoja, sudreba, durys atsidaro. Stipresnieji srautu pasileido iš traukinio, pėsčiųjų tiltu, o mane ir porą atstumtųjų iškamšininkų paliko kėblinti iš paskos ketvirtadaliu greičio. Užsivilkau laiptais aukštyn ir sustojau atsikvėpti. Štai kur atsidūriau. Stoviu ant Mažojo Česterfordo stoties pėsčiųjų tilto. O, dievai, iš visų provincijos stočių įstrik tu man kaip tik šitoj. Raitųjų takas į senąjį Ursulos namą tebėjo palei javų lauką. Daugiau nelabai ką ir atpažinau. „Ilgiausiojo laižymosi šventoji daržinė“ dabar buvo „Esekso prestižinis kūno rengybos klubas“. Tą pirmo kurso skaitymo savaitės vakarą Ursula pasitiko mane su savo varlišku „Citroënu“, taigi… šiame žvyruotame trikampyje, čia. Kaip bohemiška, galvojo jaunasis Timas, susitikti su moterimi, vairuojančia automobilį. Aš buvau Tutanchamonas savo karališkoje laivėje, irkluojamoje vergų nubų į Aukojimo šventyklą. Ursula nuvežė mane kelis šimtus jardų iki Dokerio namo, secesijos laikais pastatydinto Skandivegijos konsulo. Namas priklausė mums, kol motušė su tėtušiu atostogavo Graikijoje su Lawrence’u Durrellu, jeigu atmintis neklysta. („Atmintis neklysta.“ Dviveidiška frazė.)

Po keturių dešimtmečių stoties automobilių aikštelėje bosų mašinų šviesos nutvieskia kuriozišką ilgakojų uodų rykštę, ir vienas pabėgėlis džentelmenas leidėjas plevėsuojančiu lietpalčiu žirglioja aplink lauką, dabar dirvonuojantį už ES subsidijas. Manytum, kad toks kraštas kaip Anglija visus vieno kuklaus gyvenimėlio įvykius lengvai išlaikytų beveik be sutapimų – gyvename juk ne šuniškame Liuksemburge, – bet ne, mes kertame, dygsniuojame ir vėl kartojame savo senus takus, kaip dailiajame čiuožime. Dokerio namas tebestovėjo, atskirtas nuo kaimynų ligustrų gyvatvore. Koks prabangus atrodė tas namas po nykios mano tėvų priemiesčio dėžės, – Kada nors, pasižadėjau, aš gyvensiu tokiame name kaip šis. Dar vienas sulaužytas pažadas – gerai, kad duotas tik sau.

Ėjau nuosavybės pakraščiu privažiavimo keliu į statybvietę. Iškaba skelbė: lazdynų akligatvis – itin vertinami vadovų būstai anglijos širdyje. Dokerio antrame aukšte degė šviesos. Įsivaizdavau bevaikę porą, klausančią radijo. Senosios spalvotojo stiklo durys buvo pakeistos atsparesnėmis apiplėšimams. Tą skaitymo savaitę įžengiau į Dokerį pasiruošęs nusimesti savo gėdingą nekaltybę, bet buvau taip apstulbęs nuo savo dieviškosios Kleopat­ros, taip nervinausi, taip išsproginęs akis nuo jos tėvo viskio, toks nevėkšla su savo žaliom jėgom, kad, tiesą sakant, apie tos nakties gėdą verčiau patylėsiu, net ir su keturiasdešimties metų distancija. Puiku, su keturiasdešimt septynerių metų distancija. Tas pats baltasis ąžuolas krebždino Ursulos langą man bandant tatai atlikti, kai jau buvo nebe laikas apsimesti, kad aš vis dar tik ruošiuosi įkaisti. Savo miegamajame Ursula uždėjo gramofono plokštelę su Rachmaninovo Antruoju koncertu fortepijonui – antai tame kambaryje, kurio lange švyti elektrinė žvakė.

Iki šiol krūpteliu, kai tik išgirstu Rachmaninovą.

Tikimybė, kad Ursula tebegyvena Dokerio name, buvo nulinė. Vėliausia žinia apie ją bylojo, kad vadovauja viešųjų ryšių biurui Los Andžele. Vis dėlto prasispraudžiau pro visžalę gyvatvorę ir prigludau nosimi prie neapšviesto, neuždengto valgomojo kambario lango, bandydamas ką nors įžiūrėti. Tą tolimą rudens vakarą Ursula pavaišino gumulėliu kepinto sūrio ant griežinėlio kumpio ir vištos krūtinėlės. Štai ten – štai čia. Tebejutau tą skonį. Tebejuntu jį rašydamas šiuos žodžius.

Žybt!

Kambarį nutvieskė elektrinis purienos geltonis, ir įplasnojo – man pasisekė, kad atatupsta, – raganaitė rausvomis spiralinėmis garbanėlėmis.

– Mamyte! – per stiklą pusiau išgirdau, pusiau supratau iš lūpų. – Mamyte! – ir įėjo mamytė tokiom pat spiralinėm garbanėlėm.

Man tai buvo pakankamas įrodymas, kad Ursulos šeima seniai išsikraustė iš šio namo, ir aš pasitraukiau atgal į krūmus – bet atsigręžęs vėl ėmiau šnipinėti, kadangi… na, kadangi, hm, je suis un homme solitaire^[6]. Mamytė taisė sulūžusį šluotkotį, o mergaitė sėdėjo ant stalo mosuodama kojomis. Įėjo suaugęs vilkolakis, nusiėmė kaukę, ir – keista, nors gal ir nelabai – atpažinau jį: tai buvo televizijos žinių laidų vedėjas, vienas iš Felikso Finčo šutvės. Kažkoks Džeremis: Hitklifo^[7] antakiai, terjero manieros – suprantat, koks tipas. Iš bufeto stalčiaus jis pasiėmė izoliacinę juostą ir pasiglemžęs šluotkotį ėmėsi darbo. Paskui į šį buitinį frizą įžengė močiutė, ir – trenk mane perkūnas, sudrebėjo kūnas – tai buvo Ursula. Toji Ursula. Mano Ursula.

Žiū, kokia žvitri senyva dama! Mano atmintyje ji nepaseno nė diena – koks gi kosmetikos menininkas suniokojo jos skaisčią jaunystę? (Tas pats, kuris suniokojo tavąją, Timbo.) Ji kažką pasakė, jos duktė ir anūkė sukikeno, taip, sukikeno, aš irgi sukikenau… Ką? Ką ji pasakė? Pasakykit man tą pokštą! Ji prikimšo raudoną kojinę laikraščių gniutulų. Velnio uodega. Žiogeliu prismeigė ją prie užpakalio, ir į kietą mano širdies kraštą suskilo universiteto Helovino pokylio prisiminimas, ir išvarvėjo trynys, – tada ji irgi apsirengė kaip velniukė, veidą išsidažė raudonai, mudu bučiavomės kiaurą naktį, tik bučiavomės, o rytą radome statybininkų kavinukę, siūlančią stiprią arbatą su pienu nešvariuose puodeliuose ir tiek kiaušinių, kad užtektų prikimšti, pritvoti Šveicarijos kariuomenę. Skrebučių ir aštrių konservuotų pomidorų. Padažo „HP“. Pasakyk sąžiningai, Kevendišai, ar tavo gyvenime kokie nors kiti pusryčiai kada nors buvo tokie gardūs?

Aš buvau taip apsvaigęs nuo nostalgijos, kad liepiau sau eiti šalin, kol neiškrėčiau kokios nors kvailystės. Vos už kelių žingsnių nirtus balsas tarė:

– Nekrutėk nė iš vietos, arba aš tave paskersiu ir įmesiu į troškinį!

Buvau sukrėstas? Maniau, kad šausiu vertikaliai kaip šuniška raketa! Laimė, mano būsimas skerdikas buvo nė diena ne vyresnis kaip dešimties, ir jo pjūkliniai dantys buvo iš kartono, bet kruvini tvarsčiai atrodė gana efektingai. Pusbalsiu jam tai ir pasakiau. Jis susiraukė įsmeigęs į mane akis.

– Ar tu močiutės Ursulos draugas?

– Taip, kadaise buvau draugas.

– Kas tu toks būsi šventėj? Kur tavo kostiumas?

Metas pasitraukti. Slinkau atgal į visžalius.

– Čia ir yra mano kostiumas.

Jis pasikrapštė nosį.

– Numirėlis, atkastas iš kapinių?

– Žavu, bet ne. Aš atėjau kaip Praėjusių Kalėdų Dvasia.

– Bet dabar Helovinas, o ne Kalėdos.

– Negali būt! – sušėriau sau per kaktą. – Tikrai?

– Aha…

– Tai aš dešimčia mėnesių pavėlavau! Siaubas! Verčiau grįšiu, kol nepastebėjo, kad manęs nėra, ir nepradėjo komentuoti!

Berniukas parodė karikatūrinę kung fu pozą ir užsimojo savo pjūklu.

– Neskubėk, Žaliasis Gobline! Tu esi įsibrovėlis! Aš tave apskųsiu policijai!

Karas.

– Esi skundeklis, ar ne? Šitą žaidimą galima žaisti ir dviese. Jeigu tu mane apskųsi, aš pasakysiu savo draugei Būsimų Kalėdų Dvasiai, kur yra tavo namas, ir žinai, ką ji tau padarys?

Akis išplėtęs šūdurklis papurtė galvą, sukrėstas ir susijaudinęs.

– Kai visa tavo šeima bus jaukiai sumigusi šiltose lovose, ji įsmuks į tavo namą pro plyšį po durimis ir suės… tavo… šuniuką! – Mano tulžies latake sparčiai kaupėsi pagieža. – Jo gauruotą uodegėlę ji paliks po tavo pagalve, ir tu būsi apkaltintas. Visi tavo draugužiai, vos tave pamatę, šauks: „Šuniuko žudikas!“ Tu pasensi neturėdamas draugų ir mirsi Kalėdų rytą vienišas ir nelaimingas, nuo dabar praėjus pusšimčiui metų. Tad aš tavim dėtas niekam neprasitarčiau, kad mane matei.

Pralindau pro gyvatvorę, jam viso to nespėjus įsisąmoninti. Kai šaligatviu traukiau atgal į stotį, vėjas atnešė jo raudą:

– Tai kad aš šuniuko neturiu…