Šiuolaikiniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje rasti kokybiškų pramogų gali tapti iššūkiu. Kai turime tiek daug galimybių ir pasirinkimų, sunku nepasimesti tarp daugybės serialų ir rasti tuos, kurie iš tiesų sužavėtų, linksmintų, bei būtų turiningi. Tačiau nesijaudinkite, nes mes surinkome dešimtuką serialų, kurie garantuotai suteikia pramogą ir tikrai prikaustys dėmesį nuo pradžios iki pabaigos.
Tikrai ne paslaptis, kad serialų pasaulis siūlo galybę pasirinkimų, o dešimt šiame sąraše aptartų serialų atstovauja įvairiems žanrams ir pasakojimo stiliams. Nesvarbu, ar jus traukia jaudinančios dramos, veiksmas, epinės fantazijos, ar širdį virpinančios komedijos, čia neabejotinai rasite serialą, kuris jus sudomins. Šie, jums pateikti serialai, pasižymintys įtikinamais pasakojimais, įsimintinais veikėjais ir įtraukiančiais pasauliais, paliko neišdildomą įspūdį žiūrovams ir yra vertinami už savo indėlį į pasakojimo meną. Taigi, griebkite spragėsius, patogiai įsitaisykite ant sofos ir pasiruoškite turiningai pramogai su šiais dešimčia serialų, kurie tikrai sužavės ir pradžiugins.
10. „Boy Swallows Universe“ (2024)
„Netflix“ septynių dalių Trento Daltono pripažinto romano „Boy Swallows Universe“ adaptacija pasižymi nuostabiu toniniu elastingumu, kuris iš nevilties akimirksniu virsta laime. Režisieriai Bharatas Nalluri, Jocelyn Moorhouse ir Kimas Mordauntas išplečia siužetą, kurdami pasaulį, kuris asocijuojasi su vaizdo žaidimais ir fantastiniais pasakojimais, ir suteikia šiurpiai aplinkai padidinto, beveik magiškojo realizmo, transcendentinės energijos, kunkuliuojančios serialo pakraščiuose.
Kaip ir knygoje, „Boy Swallows Universe“ veiksmas vyksta 1985 m. žemesnės klasės Brisbane, mieste, kuriame gausu mažaraščių ir maištautojų, besisukančių aplink trylikamečio, pagrindinio herojaus Eli (akt. Felix Cameron, o vėliau Zac Burgess) gyvenimą. Tarp pagrindinių veikėjų yra ir jo mentorius Slimas (akt. Bryan Brown), tėvas Robertas (akt. Simon Baker), motina Frančeska (akt. Phoebe Tonkin) ir jos vaikinas Lilas (akt. Travis Fimmel) – dar viena tėvo figūra. Taip pat seriale išvysite nebylį vyresnįjį Eli brolį Gusą (akt. Lee Tiger Halley), kuris bendrauja pirštu rašydamas žodžius ore, žiūrovams rodomus baltais milteliais, tarsi tais dangaus rašmenimis iš mažo lėktuvėlio.
Serialas prasideda, kai žudikai pagrobia Lilą ir įgrūda jį į automobilio bagažinę, o po tokio įtempto įžanginio epizodo nelauktai seka Eli pasakojimas: „Tai atspindi viso serialo toną: bjauri suaugusiųjų tikrovė, susiliejanti su jaunatvišku žvilgsniu…“.
Siužetinė linija seriale yra labiau išsklaidytas vinječių rinkinys nei vientisas kūrinys, kuriame, be kita ko, pasakojama apie tai, kaip Eli padeda Lilui prekiauti narkotikais, bendrauja su įvairiais nusikalstamo pasaulio veikėjais, kovoja su patyčiomis mokykloje ir keičiasi laiškais su įkalintu susirašinėjimo draugu (akt. Adam Briggs). Na, o pasikartojančios Eli ir Guso vizijos automobilyje, skriejančiame per kosmosą, prasideda kaip sapnų seka, bet yra įdomiai įprasminamos, perkeliamos į prisiminimų ar tarsi-prisiminimų sritį.
Spektaklio tonas yra šiek tiek lengvesnis nei romane, kuriame dažnai jaučiamas didesnis nuopuolis ir purvas. Televizijos serialas, kaip ir rašytinis kūrinys – struktūriškai chaotiškas, jaučiasi, kad režisieriai laiko koją ant gazo. Tikrai daug kas šiame kūrinyje daro įspūdį. Režisieriai perteikia nusikaltimus ir niekšybes taip, kaip nedažnai matome – su ryškia ir sodria spalvų palete, širdimi ir humoru. Serialas niekada nežiūri į veikėjus iš aukšto ir nenusuka akių dėl jų siaubingo elgesio. Aktorių kolektyvas – stiprus. Fimmel‘is puikiai vaidina Lilą – vyrą, kuris žingsniuoja beprotiškais žingsniais. Tonkin įtikinamai įkūnija Frančeską, sudėtingą švelnumo ir kankinystės derinį. Baker‘is, kuirs vaidina Eli ir Guso tėvą – dar vieną personažą, blefuojantį per gyvenimą su bloga korta rankoje ir kovojantį su jausmu, kad jau per vėlu pradėti viską iš naujo. Cameron‘as ir Burgess‘as puikiai vaidina Eli.
„Boy Swallows Universe“ kartais primena šviesos ir tamsos traktuotę – žmonių esančių „gyvenimo duobėje“, bet siekiančių žvaigždžių, vaizdavimą. Tikrai puikus, šiek tiek beprotiškas, įtraukiantis serialas.
9. „The Brothers Sun“ (2024)
Daugelio žmonių šeimyninis gyvenimas – sudėtingas. Asmeniniai reikalai, paslaptys – slepiami palėpių kampuose, užkišami į spintas, na ir vyresnieji praeitį slepia, o kai viskas pagaliau paaiškėja, tai šokiruoja jaunesniąsias kartas. Sun‘sams, kurių giminystės ryšiai driekiasi nuo Los Andželo iki Taivano, paslaptys yra tik ledkalnio viršūnė. Brado Falchuko ir Byrono Wu sukurtas serialas „The Brothers Sun“ yra jaudinanti ir puiki drama apie šeimyninius įsipareigojimus, palaidotus skeletus ir ryšius, kurių neįmanoma nutraukti.
Aštuonių serijų serialas prasideda prabangiame būste, spindinčiame Taipėjaus mieste. Čarlzas (akt. Justin Chien), vyriausiasis Sun šeimos brolis, vakarą leidžia žiūrėdamas „The Great British Baking Show“ ir tobulindamas savo naujausio deserto receptą. Tačiau prieš suskambant maisto ruošimo laikmačiui jį užpuola žudikai. Nors jis iš kovos išlipa sveikas, jo tėvui Didžiajam Sun (akt. Johnny Kou), Taivano slaptos gangsterių triados „Nefritiniai drakonai“ vadovui, taip nepasisekė. Didžiajam Sun ištiktam komos, o neįvardytiems priešams vis dar besislapstant, Čarlzas leidžiasi kelionei į Los Andželą, kur jo motina Eileen (akt. Michelle Yeoh) ir jaunesnysis brolis Briusas (akt. Sam Song Li) jau 15 metų gyvena „normalų“ gyvenimą.
Kol Čarlzas, kuris atrodo tarsi barzdota veiksmo filmų figūrėlė, leidžia dienas mosuodamas ginklais, tobulindamas smūgius kojomis ir būdamas dešinioji tėvo ranka, Briusas gyveno visai kitaip. Baigęs medicinos studijas, už papildomus pinigus dirbantis pavėžėju ir slepiantis savo meilę improvizacijos teatrui, jis beveik nedrįsta kalbėtis su moterimis, jau nekalbant apie gynybą… Visiškai apsaugotas ir nesidomintis šeimos verslu, Briusas greitai įsitraukia į triados pasaulį, kai užsuka pas savo brolį ir motiną, darinėjančius kūną pasenusioje virtuvėje.
„The Brothers Sun“ įelektrinti siužetai yra smagūs ir dinamiški, tačiau epizoduose yra kur kas daugiau nei vien tik įspūdžiai. Kadangi priešininkai persekioja Sun‘ų šeimą, Briusas greitai patenka į pasaulį, apie kurį nieko nežino. Desperatiškai siekdamas padaryti įspūdį vyresniajam broliui ir apsaugoti savo motiną, Briusas suklumpa, kai bando suprasti mandarinų kalbą, bailiai reaguoja į bet kokius kraupius vaizdus ir stengiasi paisyti griežto Eileen nurodymo niekada nepraleidinėti pamokų ir atsisakyti teatro improvizacijų, kurias ji laiko gėda.
Serialas be galo įdomus, jame atskleidžiamos retai vaizduojamose Los Andželo bendruomenėse matomos kultūrinės ypatybės. Seriale parodoma, kokie gyvybiškai svarbūs kultūriniai centrai savo bendruomenėms ir kaip lengvai jų nepastebi plačioji visuomenė, kuri dažnai siekia juos atskirti ir ignoruoti. Kol Briusas bando išnarplioti šeimos paslaptis, Čarlzas svarsto apie ramesnį gyvenimą toli nuo tėvo įtakos. Jis netgi vėl susitinka su sena drauge Aleksis (akt. Highdee Kuan), kuri turi savų motyvų suartėti su juo. Nors serialo centre – silpnas brolių ryšys, „The Brothers Sun“ taip pat pasakoja apie Eileen, „Nefritinių drakonų“ „smegenis“. Yeoh šiame vaidmenyje yra nuožmi ir žiauri, pakaitomis motiniška ir pikta. Ji net turi sudėtingų kovos epizodų, demonstruodama savo peilio įgūdžius, kad ne tik berniukams tektų visas „smagumas“.
Pasakojimas trunka vos kelias savaites, todėl žiūrovai kartu su Briusu bando susidoroti su paveldu ir tradicijomis bei su tuo, kaip emocijos ir įsipareigojimai veikia jų šeimą. Kol Čarlzas bando apsispręsti, ar jis turėtų gyventi dėl savęs, ar dėl šeimos, Eileen ir Didysis Sun svarsto, kokius pažadus davė vienas kitam ir kaip jų melas bei ambicijos galiausiai sužeidė jų vaikus.
„The Brothers Sun“ pasižymi puikiu komedijos ir dramos deriniu. Tai pasakojimas apie tai, ko tikimasi, ką galima ištverti ir kiek esame pasirengę atsisakyti, kad kiti galėtų įgyvendinti savo svajones. Nors jame Yeoh suteikiama galimybė pasirodyti, kurios ji daugiau nei nusipelnė, serialas taip pat pristato Chien‘ą ir Li kaip du mega talentus, kurie neabejotinai ir toliau puoš mūsų ekranus.
8. „Criminal Record“ (2024)
Visame pasaulyje teisėsaugos organizacijos turi nemažai problemų – nuo pernelyg didelės jėgos naudojimo ir prastai paruoštų pareigūnų iki biurokratizmo ir netinkamai valdomų lėšų. Vis dėlto viena iš pagrindinių policijos veiklos problemų yra asmeniniai ženkliukus, lazdas ar ginklus nešiojančių asmenų prietarai. Sąmoningi ar nesąmoningi išankstiniai nusistatymai daro įtaką tam, kaip mes orientuojamės pasaulyje. Kai kurie valdžioje esantys žmonės dėl jų net laiko kitus vienkartiniais ir nežmoniškais, taip sujaudindami žmones, kuriuos prisiekė saugoti.
Įtraukiantis ir giliai trikdantis rašytojo ir kūrėjo Paulo Rutmano „Apple TV+“ serialas „Criminal Record“ prasideda neįprastą naktį Londone. Detektyvas ir vyriausiasis inspektorius Danielis Hegartis (akt. Peteris Capaldi), dirbantis vairuotoju, vairuoja prabangų automobilį tamsiomis gatvėmis. Kitoje miesto vietoje iš tamsios telefono būdelės anonimė – išsigandusi jauna moteris karštligiškai skambina pagalbos tarnyboms. Ji greitai papasakoja operatoriui, kad jos vaikinas bandė ją nužudyti ir kad prieš daugelį metų jis nužudė buvusią merginą, tačiau kitas vyras šiuo metu atlieka 24 metų laisvės atėmimo bausmę už šį nusikaltimą. Operatoriui nespėjus sužinoti daugiau detalių, skambutis nutrūksta. Kai kitą dieną detektyvė seržantė June Lenker (akt. Cush Jumbo) atvyksta į darbą, jos paprašoma perklausyti išsigandusios moters įrašą. Nors iš pradžių ji nuogąstauja, tačiau kartu peržiūri visus kalinius, kurie atlieka 24 metų laisvės atėmimo bausmę už žmogžudystę. Užkliuvusi už Errolo Matiso (akt. Tom Moutchi) pavardės, June pradeda sekti „trupiniais“, kurie ją atveda tiesiai į pas Hegartį, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį vadovavo Errolo bylai, kabinetą.
Seriale nagrinėjama žalinga policijos praktika ir melas, kurį žmonės sau įteigia, kad pateisintų savo fanatizmą. Hegartis, aukšto rango Rytų Londono policijos pareigūnas, yra atsiskyręs ir nepriekaištingas. Supykęs ant June už tai, kad ši suabejojo viena iš ankstesnių jo bylų, jis daro viską, kad jai pakenktų ir nutildytų. Kadangi June – juodaodė moteris, kurios profesija daugiausia priklauso baltaodžiams, Hegartis naudojasi savo įtaka, kad atstumtų ją nuo viršininko ir kolegų. Vis dėlto June nepalaužiama. Nors jis užsimena, kad ji yra nusiteikusi prieš jį kaip baltąjį, June supranta, kad Hegarčio atsisakymas pažvelgti į praeitį reiškia, jog jis slepia kažką nemalonaus. Nusprendusi žaisti pagal detektyvo vyriausiojo inspektoriaus taisykles, June pakeičia strategiją, norėdama su juo suartėti ir tuo pat metu užmezga ryšius su Errolo advokate Sonja Singh (akt. Aysha Kala) ir motina Doris Matis (akt. Cathy Tyson). Ji pasiryžusi sužinoti, kodėl iš pažiūros nekaltas vyras prisipažįsta dėl žiauraus nusikaltimo, kurio iš pradžių prisiekinėjo nepadaręs.
Errolo bylos nenuoseklumai ir anoniminio skambučio paslaptis yra svarbūs šios istorijos komponentai. Tačiau „Criminal Record“ yra kur kas daugiau nei tik detektyvas. Kai June ir žiūrovas mano, kad išsiaiškino kokį nors naują elementą ar užuominą, pasakojimas staigiai pakrypsta ir žiūrovus nuveda visiškai nauju keliu. Kiti įvykiai, įskaitant šaudymą ir už narkotikų laikymą sulaikytą berniuką, atskleidžia nematytus Hegarčio ir June asmenybių aspektus. Nors vyresnis detektyvas atrodo grėsmingas ir šaltas, atskleisti asmeninio gyvenimo faktai parodo daug daugiau žmogiškų niuansų. Capaldi vaidyba – žavinga. Kupinas šlykštumo ir švelnumo, žiūrovas iki pat paskutinės serialo scenos nežino, ką mąstyti apie Hegartį.
Nors „Criminal Record“ trunka vos aštuonias valandas, čia visos sudėtingos dėlionės dalys susiejamos ir sujungiamos šokiruojančiais, netikėtais būdais. Kad ir koks įtikinantis, serialas yra, jis taip pat kelia nerimą. „Criminal Record“ – tai jaudinantis mūsų išankstinių nuostatų, žmogiškos galios ir palikimo manijos ir to, ką esame pasiryžę padaryti, kad laikytumėmės savo susikurtų pasakojimų apie kitus žmones ir mus supantį pasaulį, tyrinėjimas. Serialo pabaigoje Hegartis svarsto: „Kas žino, ką bet kuris iš mūsų gali padaryti bet kurią dieną? Juk visi turi paslapčių, visi kažką slepia“.
7. „Griselda“ (2024)
Ekrane pasirodo Pablo Eskobaro citata: „Vienintelis žmogus, kurio kada nors bijojau, buvo moteris, vardu Griselda Blanco.“ Kaipgi kažkas dar nepasakojo jos istorijos? Komanda, sukūrusi „Narcos“ – scenaristas Dougas Miro, prodiuseris Ericas Newmanas ir režisierius Andresas Baizas, – papasakojusi paties Eskobaro istoriją, pasinaudojo galimybe ir paleido ją naujame šešių dalių „Netflix“ miniseriale „Griselda“. Jame aktorė Sofia Vergara (kuri taip pat yra vykdomoji prodiuserė) vaidina moterį, kuri vėliau tapo siaubinga narkotikų barone, žinoma Kokaino krikštamotės vardu. Tai drąsus, svarus, dramatiškas vaidmuo, kurio ji neabejotinai troško po to, kai jau seniai įrodė savo komiškumą „Modernioje šeimoje“.
Miro šiek tiek greitai ir laisvai žaidžia su tikruoju Griseldos pasakojimu. Pirmasis epizodas prasideda 1978 m., kai ji, sužeista ir susirinkusi tris sūnus, bėga nuo savo vyro, prekiaujančio narkotikais, iš Medeljino (Kolumbija) ir persikelia į Majamį (Florida). Draugė Karmen (akt. Paulina Dávila), kuri prieš kelerius metus taip pat bėgo nuo problemų, juos priglaudžia ir suteikia Griseldai darbą savo kelionių agentūroje. Tačiau su sąlyga, kad Griselda paliks kartelinį gyvenimą ir pradės viską iš naujo. Deja, Griselda pabėgo su kilogramu nesusmulkinto kokaino rankinėje, kad galėtų aprūpinti savo šeimą, o ir dideli pinigai (tikrai ne registratorės alga) vilioja Griseldą.
Iš tikrųjų Griselda atvyko į Majamį vengdama federalinių kaltinimų po to, kai Niujorke 10 metų sėkmingai vykdė narkotikų operaciją. Tačiau pasakojimą apie nevykėlius lengviau parduoti, todėl tiesa buvo sutirštinta, kad būtų priimtinesnė. Tačiau pradėjus žiūrėti serialą netrukus jums neberūpės, kiek ten yra faktų, o kiek išmonių. Jei „Narcos“ buvo niūrus, šiurkštus pasakojimas apie Eskobaro iškilimą ir nuopuolį su beveik dokumentinio filmo įspūdžiu, tai „Griselda“ yra stilizuota pusiau fantastinė literatūra.
Mizoginija ir seksizmas, su kuriais Griselda susiduria bandydama parduoti savo kokaino „plytą“ naujajame mieste, gražiai nupiešti kaip jėga, veikianti prieš ją, o kartais (dėl menkų žaidėjų lūkesčių moteriai) – jai. Tarp moterų, kurias ji atsiveža iš Medeljino (jų liemenėlės prikimštos kokaino, kuris išpjaustomas ir pridedamas prie krūvos „galimybių“ ant motelio kambario svarstyklių) ir kurias ji pažįsta iš tų laikų, kai kartu su jomis dirbo viešnamyje, jaučiamas gražus, bet niekada neperdėtas seseriškumo jausmas. Vergara ne tik puikiai vaidina, bet ir parodo, kaip ankstyva žiauri patirtis išlavina išgyvenimo instinktą ir išugdo bet kokius užslėptus polinkius į smurtą, net ir moters! – gali gimti, virsti tikru žudiku ir negailestingu žmogumi.
Tai taip pat parodo, koks paplitęs to meto seksizmas tariamai civilizuotesnėje darbo vietoje. Apskritai Griseldos spartaus iškilimo ir žlugimo istorija pataiko į visus rėmus ir pateikia visus anksčiau matytus tropus.
Serialas labai malonus žiūrėti, gerai „įsuktas“ ir nuostabus. Čia nėra nė vieno silpno vaidmens, ir jis visada veikia kaip pelnyta Vergaros galimybių demonstracija. Tai priminimas, kad atrankos režisieriai ir žiūrovai taip pat turi išankstinių nusistatymų, lūkesčių dėl moterų ir komedijų aktorių (ypač gražių), ir kad gali būti džiugu stebėti, kaip jie paneigiami, net jei dėl to turi būti sugadinta daug liemenėlių ir daug žmonių turi kruvinai mirti.
6. „Fool Me Once“ (2024)
Seriale – dabartis. Didelėje kaimo sodyboje vyksta Džo Burketto (akt. Richardas Armitage’as) laidotuvės. Laidotuvių metu našlė Maja Sterna (akt. Michelle Keegan) prisimena, kaip jie susipažino, kaip susituokė ir kokią šeimą pradėjo kurti kartu. Ji taip pat galvoja apie tai, kai matė, kaip jis buvo nužudytas, nes du paaugliai ant dviračių jį nušovė. Taigi, Maja Sterna bando susitaikyti su žiauriu savo vyro Džo nužudymu. Tačiau kai Maja namuose įrengia kamerą, kad galėtų stebėti savo mažametę dukrą, ją ištinka šokas pamačius savo namuose vyrą, kurį ji atpažįsta.
Tai, jos vyras, kurį ji laikė mirusiu… Tuo tarpu detektyvas seržantas Sami Kierce’as vadovauja Džo žmogžudystės tyrimui ir tuo pat metu kovoja su savo paties paslaptimis. Na, o ir Majos dukterėčia ir sūnėnas, Ebė ir Danielis, bando išsiaiškinti tiesą apie savo motinos nužudymą, įvykdytą prieš kelis mėnesius. Ar šios dvi bylos susijusios?
Danielio Brocklehursto serialas sukurtas pagal 2016 m. to paties pavadinimo Cobeno romaną turi visus įprastus Cobeno ekranizacijos aspektus: Cobeno kūrinio siužeto vingiai, solidi vaidyba ir šiek tiek šmaikštus humoro jausmo, kuris pasirodo kelis kartus epizode. Ir nors pirmajame epizode kai kuriais momentais viskas atrodo per daug sudėtinga mūsų skoniui, vis tiek sukuriamas intriguojantis scenarijus, kurį nekantraujame išvysti per aštuonis riboto serialo epizodus.
Jei jums atrodo, kad dauguma Cobeno herojų – tai žmonės, kurie yra ištikti streso ar sielvarto, dažnai suvokiantys ar matantys kažką, ko kiti nemato, neklystate. Štai kodėl konkrečios adaptacijos kokybė kartais priklauso nuo tą veikėją vaidinančio aktoriaus vaidybos įtikinamumo. Čia Keegan puikiai išlaiko Majos vaidmenį – ji parodo tvirtumą, kurio tikėjomės iš buvusios specialiųjų operacijų pilotės, ir įsitikinimą, kad tai, ką ji matė tame vaizdo įraše, buvo tikra. Pirmojo epizodo pabaigoje jau žinome, kad Lumley įkūnyta herojė Judita slepia kažką, susijusio su 1996 m. scena, ir esame tikri, kad tai paaiškės, kai bus atskleistas didesnis sąmokslas.
Nenuostabu tampa tai, kad Džo nužudymas ir Majos sesers Klerės (akt. Natalie Anderson) nužudymas yra susiję. Seriale visi veikėjai turi paslapčių ir intriguoja. Jau nuo pirmo epizodo serialas įtraukia, nes norime sužinoti daugiau. Pirma serija tiesiog priverčia investuoti laiką ir mintis į veikėjus, todėl nustoti žiūrėti kol nesužinosime visko, sunku. Šis serialas tikrai turi atsidurti jūsų „potencialą turinčių“ sąrašuose.
5. „Prosper“ (2024)
„Hillsong“ grupės iškilimas ir šokiruojantis žlugimas buvo aprašytas daugelyje dokumentinių filmų ir iš dalies buvo įkvėpimo šaltinis naujai Stano dramai „Prosper“, kuri labai panaši į trilerį su aštriais, draskančiais kraštais ir trapia atmosfera.
Kaip ir „Hillsong“, seriale „Prosper“ bažnyčia, vadinama „U Star“, atsidūrė, regis, begalės skandalų centre. Kūrėjai Mattas Kameronas ir Džeisonas Stephensas įžengia į labai įdomią dramaturginę erdvę, kurioje aplinka yra šiuolaikiškesnė, nei esame įpratę matyti ekrane: jokių katedrų, mišių, kunigų su apsiaustais, o vietoj to – stroboskopinės šviesos ir lazeriai. Religinių apeigų vieta dabar atrodo kaip ta, kurioje 20-mečiai vartoja narkotikus.
Serialas prasideda, kai „U Star“ įkūrėjas ir vadovas, pastorius Kalas Kvinas (akt. Richardas Roxburghas) scenoje sušunka „Aleliuja!“, ir už jo įsijungia naujas didžiulis, prabangus ekranas. Kvinui patinka tarnauti Viešpačiui – bet jis mėgsta būti dėmesio centre.
Jennifer Leacey ir Shauno Wilsono režisuotame seriale bažnyčios korporatyvumą atspindi šaltos spalvos: daug betoninės pilkos ir plieninės mėlynos. Seriale daugiausia dėmesio skiriama „U Star“ užkulisinėms machinacijoms – nuo pamaldų organizavimo ir investicijų skatinimo iki įvairių krizių valdymo ir politinės įtakos siekimo – pastarieji dalykai tampa prioritetu, nes federalinė vyriausybė grasina labdaros mokesčių sąskaita. „Mes nieko nedarome pusėtinai“, – sako Kalas savo dukrai Izei (akt. Hayley McCarthy). Tą patį galima pasakyti ir apie patį šou. Siužetas veržiasi pro vartus ir pateikia daugybę nešvarių įvykių, susijusių su narkotikais, mirtimi, apgaule, šantažu, ilgai saugotomis paslaptimis ir įvairiais kitais pokštais. Dramos srautas toks tirštas ir greitas, kad galite pradėti baimintis dėl serialo gebėjimo išsilaikyti per aštuonias serijas, bet scenaristai Mattas Kameronas, Louise Fox, Belinda Chayko ir Liz Doran neleido jam atsitraukti, spragsėti, šnypšti ir kartais pasiekti sensacingų lūžio taškų.
Per ankstyvą pasivaikščiojimą ir pokalbį Kalas pasako savo žmonai Abi (akt. Rebecca Gibney), kad ketina išplėsti „U Turn“ į Los Andželą. Sužinome, kad pora turi problemų su savo sūnumi Džedu (akt. Jacob Collins-Levy), kuris prieš daugelį metų su jais susipyko ir dabar vadovauja nuskriaustųjų bendruomenės centrui. Kitas jų sūnus, Dionas (akt. Ewenas Leslie), nori pakilti į sakyklą. Jų dukra, dainininkė Izė, su savimi nešiojasi seną šeimos paslaptį, nors Kalui kur kas svarbiau – ką daryti su nesutramdomąja parapijiete Rosa (akt. Brigid Zengeni), su kuria jis, žinoma, slapta linksminasi ir šniaukia narkotikus. Kalas netgi turi dešiniąją ranką, prilygstančią Maikui iš serialo „Bręstantis blogis“: kvailį Eli (akt. Jacekas Komanas), kuriam nekyla problemų susitepti rankas.
Roxsburgho charizma puikiai tinka Kalui, daugybės žmonių žmogui – tikrai ne šarlatanui, nes jo tikėjimas Dievu yra nuoširdus, bet labai tikinčiam, kad kai kalbama apie bažnyčios sėkmę, tikslas visada pateisina priemones. Leslie, vaidindama Dioną, kuri šiurpiai pasipūtusi ir pamaldi, o iš tikrųjų čia įspūdį daro beveik visi aktoriai.
„Prosper“ į šiuolaikinį pasaulį perkelia religinės tematikos australų dramas, tokias kaip „The Devil’s Playground“ ir „Brides of Christ“. Tai pikantiškas ir šmaikštus kūrinys ciniškesniems ir sekuliariems laikams.
4. „Death and Other Details“ (2024)
„Hulu“ serialas „Death and Other Details“ – tai žmogžudystės paslaptis apie galingas šeimas ir kartų paslaptis. Greitai besivystantis ir sudėtingas serialas svyruoja tarp nuostabaus chaoso ir visiško pasimetimo. Visa tai turėtų sudominti žiūrovus.
Serialas, kurį sukūrė Maikas Veisas ir Heidi Cole McAdams, prasideda du dešimtmečius atgal. Rufusas Kotvortas (akt. Mandy Patinkinas), „geriausias pasaulyje detektyvas“, atvyksta į Kolerių dvarą pasikalbėti su dešimtmete Imogena Skot (akt. Sophia Reid-Gantzert) apie įtartiną jos motinos mirtį. Iš čia serialas persikelia į dabartį. Imogena (akt. Violett Beane), kuriai dabar 28-eri, atvyksta į Viduržemio jūros uostą, kad įliptų į prabangų kruizinį lainerį „SS Varuna“.
Po motinos nužudymo priglausta Koljerų šeimoje, Imogena čia atvyksta švęsti patriarcho Lorenso (akt. Davidas Marshallas Grantas) išėjimo į pensiją ir geriausios draugės Anos (akt. Lauren Patten) paaukštinimo į tekstilės bendrovės „Collier Mills“ generalinės direktorės pareigas. Turėjęs būti prabangus vakarėlis greitai apkarsta, kai nužudomas svečias, o Imogena tampa įtariamąja Nr. 1. Norėdama išsigelbėti, ji priversta suvienyti jėgas su broliu Rufusu, kurio nekenčia nuo vaikystės. Kaip paaiškės iš detektyvo pasakojimo, jis turi savų priežasčių, kodėl nori išaiškinti nusikaltimą.
Įmantriai stilizuota, pasižyminti svaiginančiais posūkiais, „Death and Other Details“ siūlo daugybę dalykų, su kuriais reikia suspėti susipažinti. Daugelis serialo komponentų puikiai veikia, įskaitant tai, kaip mes suprantame atmintį ir kaip lengva ja manipuliuoti. Taip pat yra išskirtinių personažų, pavyzdžiui, 14-metis Tas Derekas (akt. Sincere Wilbert), „TikTok“ programėle apsėstas Kolerių šeimos dvasinio patarėjo tėvo Tobio (akt. Danny Johnson) sūnus. Serialui judant laiku pirmyn ir atgal, žiūrovai sužino, kas nutiko Imogenos mamai ir kaip jos mirtis gali būti susijusi su įvykiais Varunoje.
Nors netobulas, bet serialas įtraukia. Patinkinas ir Bean gerai dirba kaip nesutramdomas duetas, pasiryžęs išsiaiškinti tiesą. Juosta verčia žiūrovus susimąstyti apie dalykus, kurių nepastebime dėl išankstinių nuostatų. Tai taip pat primena, kad įstrigti vandenyne su laivu, pilnu aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovų, tikriausiai yra paskutinė vieta, kurioje norėtų atsidurti bet kuris protingas žmogus.
3. „True Detective“ 4 sezonas (2024)
Ilgai lauktas ketvirtasis antologinio HBO serialo sezonas buvo kuriamas Aliaskoje, oficialiai pavadintas „True Detective: Night Country“. Veiksmas vyksta Eniso miestelyje Aliaskoje, esančiame taip toli šiaurėje, kad jame būna poliarinė naktis. Kai įsivyrauja ilga žiemos naktis, aštuoni vyrai, dirbantys Tsalal Arkties tyrimų stotyje, dingsta be žinios. Detektyvės, dirbančios šioje byloje, yra Liz Danvers (akt. Jodie Foster) ir Evangeline Navarro (akt. Kali Reis), kurios turi susidurti su savo praeitimi ir tamsiomis tiesomis, slypinčiomis po Arkties ledu.
Šiame sezone pirmas kartas, kai serialo kūrėjas Nicas Pizzolatto nėra nei laidos vedėjas, nei scenaristas (nors jis lieka vykdomuoju prodiuseriu). Įvyko radikalių pokyčių: naujoji scenaristė ir režisierė Issa López žiauriai ir gražiai atsiplėšė. Vietoj kaitrios saulės, po kuria dirbo ankstesni detektyvai, nusikaltėliai ir aukos, dabar esame išgalvotame kalnakasių miestelyje Enise, Aliaskoje, kai diena virsta 60 dienų naktimi. Naują paslaptį keičia atšiaurus, laisvas siaubas. Ji susijusi su visų netoliese esančios mokslinių tyrimų stoties mokslininkų dingimu, nepaliekant jokių įkalčių, tik nupjautą liežuvį ir lentoje užrašytus žodžius „Mes visi mirę“, kurie gali būti susiję su ankstesne neišaiškinta vietinės kovotojos prieš kasyklas Anės žmogžudyste.
Dingimą, kaip jau žinote, tiria detektyvė Elizabeta (Liz) Danvers. Ją vaidina Jodie Foster, kuri yra tokia pat įtikinama ir nesentimentali kaip ir užšalęs kraštovaizdis, ji yra viena iš tų aktorių, kurią matydamas, kaip ji atlieka savo darbą, stebiesi, kodėl ji nesifilmuoja visur ir visada. Danvers prieš kelerius metus buvo „paaukštinta“ į šį negyvenamąjį forpostą, kaip bausmei už jos požiūrį. Ji yra žmogus, kuris, jei būtų vyras, būtų gerbiamas kaip kietakaktis vienišas vilkas, bet kaip moteris paprastai laikoma truputį kale, nors niekas nedrįsta to pasakyti garsiai. Laimei, ji taip pat yra tokio amžiaus ir temperamento, kad jai tai nerūpi.
„Tikras detektyvas“ visada koketavo su antgamtiniais elementais ir šiame sezone vėl tai daro. Tačiau čia, izoliuotame miestelyje, esančiame neišvengiamai šiurpiame krašte, kuris ištisus mėnesius pažįsta tik tamsą, jie atrodo ne tiek kaip pasakojimo puošmena, kiek kaip labiausiai tikėtinas visko paaiškinimas. „Night Country“ – tai puiki prieš tai buvusių sunkių, karščio prispaustų ir pasakojimo požiūriu išpūstų serialų inversija. Reis ir daugybė kitų puikių aktorių, tarp jų ir Fiona Shaw ir Kristoferis Ecclestonas, padarė jį savitu. Ji sukūrė mąslų, melancholišką siaubingų galimybių pasaulį ir padarė „Tikrą detektyvą“ ne tik vertu žiūrėti dar kartą, bet ir labiau nei bet kada anksčiau.
Galima drąsiai teigti, jog serialas yra tikrų tikriausias kino menas. Jis turi išskirtinį prieskonį, kuris gali būti apibūdinamas kaip gilus, subtilus ir be galo įtraukiantis. Belieka pasidžiaugti autoriaus drąsa, kuris nepabijojo peržengti komforto zonos ribų ir suteikti galimybę žiūrovui ne tik žiūrėti į ekraną, bet tuo pat metu priversti jį mąstyti. Mąstyti kitaip.
2. „Fargo“ 5 sezonas (2023 – 2024)
Perkeldamas „Fargo“ į antologinį serialą, kuris jau beveik dešimtmetį apima penkias skirtingas dalis, kūrėjas Noah Hawley laikėsi tos pačios struktūros. „Fargo“ gali šokinėti per laiką, požiūrio taškus ir didžiuosius Vidurio Vakarus, bet Hawley naudoja laisvus ir kintančius parašus, kad identifikuotų daugybę franšizės dalių kaip didesnės visumos dalį – tarp jų ir iki šiol buvusį tempą.
Vis dėlto naujausia „Fargo“ istorija prasideda siužeto viduryje. Esame Minesotos priemiestyje, maždaug 2019 m., kai vietos mokyklos tarybos posėdyje kilo chaosas. Tai taip pat nėra situacija, kai užšaldomi įvykiai: šešiuose iš anksto pateiktuose epizoduose Hawley nebėga į priekį, kad parodytų, kaip rudens festivalio planavimo susirinkimas peraugo į muštynes, kuriose, be daugelio kitų, susimušė motina ir matematikos mokytoja. Įžanginė scena turi reikšti, kad jau ir taip susilpnėjusi socialinė tvarka atsidūrė ties išsisėmimo riba – kad šis „Fargo“ bent kartą nėra tik lėtas degimas. Nebereikia laukti, kol prasidės veiksmas, jis jau čia pat.
Penktasis sezonas keičia kryptį ir tampa pačiu šiuolaikiškiausiu „Fargo“ įrašu iki šiol, taigi ir pirmuoju, kurio veiksmas vyksta D. Trumpo administracijos laikais. Pats 45-asis prezidentas netgi pasirodo per pagrindinio antagonisto Rojaus Tilmano (akt. Jon Hamm) televizorių. Tillmanas yra Džo Arpajo stiliaus šerifas, garsiai skelbiantis meilę Konstitucijai ir panieką daugumai kitų įstatymų iš savo rančos Šiaurės Dakotoje, tik jo pasagos formos spenelių auskarai rodo, kad vis dar esame padidintoje, pasaką primenančioje realybėje, kurioje gyvena „Fargo“.
Serialo veiksmas vyksta 2019 m. rudenį Minesotoje ir Šiaurės Dakotoje. Juno Temple vaidina Dorothy (Dot) Lyon, iš pažiūros tipišką Vidurio Vakarų namų šeimininkę, gyvenančią Skandijoje, Minesotos valstijoje, kurios paslaptinga praeitis ją persekioja po to, kai ji patenka į karštą vandenį su valdžios institucijomis.
Dot ryšys su Rojumi iš pradžių yra paslaptingas, bet kai jie pradeda vienas kitą supti, 5-asis sezonas tampa artimesnis dvikovai nei įprastam išsiplėtusiam ansambliui. Penktasis sezonas gali pasirodyti kaip ryškus atotrūkis nuo pirmtako, tačiau čia gvildenamos panašios plačios, elementarios temos. Tai, kas ketvirtajame sezone buvo susiję su rasiniais prietarais, penktajame – su lyčių kova. Rojus supažindinamas su smurtautoju, smerkiančiu jį ne už tai, kad jis muša žmoną, o už tai, kad jis tai daro tokiu būdu, kuris neatitinka Rojui būdingo savavališko smurto prieš moteris pateisinimo.
Penktasis „Fargo“ sezonas „Rotten Tomatoes“ interneto svetainėje gavo 94 % palankų kritikų įvertinimą, todėl tai yra trečias geriausiai įvertintas serialo sezonas. Ankstesnis, 4 sezonas, sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų dėl rimto ir teminio požiūrio, dėl kurio buvo lėtas tempas ir nesubalansuota tonacija. Sugrįžęs prie pirmųjų sezonų pagrindų, įskaitant tyrimo elementą, paslaptį ir subtilią komediją, 5-asis sezonas jau susilaukė teigiamo kritikų žodžio.
1. „The White lotus“ 2 sezonas (2022)
Antrasis šio išskirtinio antologinio HBO serialo sezonas tik įrodo, koks geras buvo pirmasis sezonas – rašymas, žmogžudystės paslapties ir aštrios satyros derinys, vaidyba, režisūra… Viskas puiku.
Dabar laidos kūrėjas Mike’as White’as grįžta su dar viena kruopščiai parinkta pernelyg privilegijuotų svečių partija. Šį kartą jais rūpinasi ne Havajuose, o Sicilijoje esančio viešbučio „Baltasis lotosas“ darbuotojai ir sekso paslaugų teikėjai, o White’o moralinė akis krypsta į seksualinę, o ne rasinę politiką. Kūrinys kaip visada tankus ir daugiasluoksnis, siužetas nepriekaištingas, o žiūrovų simpatijos ar neapykanta niekada ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Personažai gali būti tam, kad atsipalaiduotų, bet White’as neleidžia žiūrovams atsipalaiduoti.
Kaip ir pirmajame sezone, antrame, pradedame nuo lavono, kurio tapatybė vėlgi nebus nustatyta tik pabaigoje. Šis praplaukia pro svečią, kuris paskutinį kartą maudosi vandenyne prieš skrydį namo. Viešbučio vadybininkei Valentinai (akt. Sabrina Impacciatore) greitai paskambina pavaldinys Rokas. „Viskas gerai“, – sako ji, su palengvėjimu stebėdama sceną. „Vandenynas nėra viešbučio nuosavybė.“ Tuomet jis jai ir mums praneša žinią, kad kiti svečiai taip pat rasti negyvi. „Kiek?“ – klausia išsigandusi Valentina. „Keletas?“ – neaiškiai atsako Rokas. Štai kodėl jis visada bus tik pavaldinys.
Tada grįžtame į prieš savaitę vykusį skrydį ir susitinkame su naujais atvykėliais, kurie atvyksta į gražų pakrantės kurortą. Tarp jų – arogantiškas finansininkas Kameronas (akt. Theo Jamesas) ir jo miela, kol kas paprasta žmona Dafnė (akt. Meghann Fahy). Kameronas į svečius atsivežė savo seną koledžo draugą ir keistuolį, darboholiką Itaną (akt. Willas Sharpas) ir „dygliuotą“ nervingą Itano žmoną Harper (akt. Aubrey Plaza), darbo teisės advokatę. Jų tarpusavio dinamikos – galios, klasės, intelekto, finansinės įtakos – sąveika suteikia puikių scenų, kurios yra tiek pat aštriai parašytos ir suvaidintos, kiek ir skausmingos.
Kitas veikėjas Albis turi pagarbią, nepiktybinę, amžių atitinkančią simpatiją jaunajai Portijai (akt. Haley Lu Richardson), kuri yra labai turtingos, pusiau monstriškos, pusiau širdį draskančios sugrįžtančios „Baltojo lotoso“ lankytojos asmeninė asistentė… Taip, tai Tania Makkuoid, kurią vaidina nepakartojama Jennifer Coolidge, šį kartą su šiek tiek tamsesniu, tikresniu desperacijos prieskoniu savo nesuvaldomame chaose ir savanaudiškume. Dabar ji ištekėjusi už žvejo Grego (akt. Jon Gries), savo meilės intereso iš pirmojo sezono pabaigos, kuris virto savotišku priekabiautoju – kritikuoja jos svorį, nesidomi jos poreikiais ir troškimais, kurių, reikia pripažinti, tikriausiai yra daugiau, nei galima pagrįstai tikėtis iš vieno žmogaus. Ar jis iš tiesų vedė ją dėl pinigų ir dabar leidžia pasireikšti savo paniekai? O gal tai susiję su jo nepagydoma liga (apie kurią pirmajame epizode iš tikrųjų neužsimenama)? O gal tai labiau susiję su tuo, su kuo jis šnibždasi telefonu?
Pridėkite dar sekso paslaugas teikiančias Miją (Beatrice Grannò) ir Lusiją (Simona Tabasco) ir viskas bus paruošta taip turtingai, sudėtingai ir patenkinančiai komedijai-dramai, kokios tik galite tikėtis. Mėgaukitės dar viena penkių žvaigždučių viešnage šioje prabangioje vietoje. Puikus ir įtraukiantis serialas.
