Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?
Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?
Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.
Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.
Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.
Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.
Kino reginį lydi įspūdingi, atšiaurūs Airijos lygumų vaizdai, o scenografija ir kostiumai atskleidžia etninį šalies gyvenimą, koks galėjo būti XX a. pr. Vyraujančios temos – neviltis, vienatvė, išsiskyrimas – puikiai dera su šiuo kraštovaizdžiu. O Patriko sesuo Sofija (Kerry Condon), su kuria jis gyvena, taikliai ir nuoširdžiai jam tėškia į veidą – visi šioje saloje jūs esate nuobodūs, o nuobodžiauti ir lėtai mirti galite bet kur.
Atrodytų, kino juostos atmosfera turėtų būti slogi, tačiau taip nėra. Nesusipratimai, konfliktai, dialogai tarp veikėjų be galo juokingi, taigi turint omeny, kuria linkme krypsta veiksmas, filmą galima pavadinti tragikomišku. Kolinas Farelis ir Brendanas Glysanas jau ir anksčiau yra vaidinę panašų duetą kitoje kino juostoje „Reikalai Brugėje“, taigi atrodo, kad jie jau susigyveno vienas su kitu ir moka atskleisti savo personažų santykių dinamiką. Fareliui tenka nuoširdaus, gero, naivaus kvailelio vaidmenys, kuriuos jis atlieka meistriškai perteikdamas visus savo veikėjų charakterio niuansus subtiliomis veido išraiškomis, o Brendanas vaidina išmintingesnį, brandesnį mentorių. Tačiau „Salos vaiduokliuose“ ir pats mentorius pasiklydęs tarp to, kas yra tikra ir nuoširdu, ir savo ambicijų bei tuštybės. Mat geri žmonės juk yra „nuobodūs“.
Labiausiai ši kino juosta mane privertė susimąstyti apie žmogų kaip socialinį gyvūną ir žmogų kaip individą. Akivaizdu, kad filme bandoma pateikti tokį žiūros tašką, kuriuo teigiama, kad žmogui reikia draugijos ir būdamas pats vienas jis kenčia. Tačiau atsižvelgiant į žmonijos istoriją galima padaryti išvadas, kad vienatvėje žmogus atsiskleidžia kaip asmenybė, vienatvėje jis sugeba ištraukti gražiausius savyje paslėptus lobynus, kai tuo tarpu grupėje individas visiškai pasikeičia ir kartais nustoti būti savimi. Greičiausiai galima sakyti, kad buvimas grupės dalimi nėra būtent tai, ką mes vadiname nuoširdžiu žmogišku ryšiu, o mes, kaip ir filmo herojai, esame linkę ieškoti būtent jo, nors ne visi tai pripažįstame.
Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes.
