Postmodernizmas dažnai šiuolaikiniame kontekste skamba kaip keiksmažodis – išblukę vertybiniai riboženkliai, skepticizmas, kuris dažnai virsta netikėjimu visiškai niekuo, kraštutinis subjektyvizmas ir individualizmas, Nyčės garsioji valia galiai. Visa tai dažnai priveda prie beprotybės. Postmodernizmas ir yra gan beprotiškas reikalas. Jis yra šių laikų liga.
Vis dėlto pasitaiko žmonių, kuriems postmodernizmas patinka. Tai ambicingi žmonės, žinanantys savo vertę, manantys, kad jie patys gali būti sau atskaitos tašku ir taip išlaikyti pusiausvyrą nestabilumo būsenoje. Jie mano, kad jiems pavyks neišprotėti neturint pagrindo po kojomis.
Ar toks yra Francis Fordas Kopola? Nežinau. Tačiau jo naujausias ir greičiausiai jau paskutinis filmas „Megalopolis“ (Megalopolis, 2024) neabejotinai nestokoja postmodernistinės ambicijos. Šiuo metu režisieriui 85-eri metai, žmogus turėtų būti prikaupęs ne tik profesinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Tačiau Kopola, atrodo, į senatvę paniro į gilius apmąstymus.
Jei tikrasis gyvenimas vyktų mokyklos suole, režisieriui galėtume paplekšnoti per petį ir pagirti, kad jis išmano klasikinę ir moderniąją filosofiją ir literatūrą, senovės istoriją, kad juos moka įpinti į filmo siužetą. Bet jei nesame moksleiviai, jei seniai baigėme mokyklą, iš meno kūrinio tikimės ne tik idėjų kratinio, bet idėjos išpildymo tam tikroje visumoje.
„Magalopolyje“ atrodo, lyg režisierius būtų norėjęs į dvi valandas sudėti viską, ką per gyvenimą perskaitė. Lyg atėjus gyvenimo saulėlydžiui norėtų būti perpratęs visa ko esmę. Lyg būtų norėjęs parašyti testamentą. Tokį ilgą, kad ritinys driektųsi per visą kambarį.
Šis filmas priskiriamas distopijos žanrui, t. y. vaizduoja žlungantį ateities pasaulį, ir nestokoja didelių idėjų. Nuo Senovės Romo filosofo Marko Aurelijaus deklamavimo atmintinai iki Hamleto garsiojo monologo apie būtį, nuo daugybės aliuzijų į Senovės Romos istoriją iki šiuolaikinės trampinės Amerikos realybės.
Pasakojimo pagrindinis veikėjas – Cezaris Katalina (Adam Driver), vizionieriškas Naujosios Romos (panašios į šiuolaikinį Niujorką) architektas. Cezaris nori sukurti utopinį miestą, kuriame visi gyventų darnoje ir nuolat mokytųsi vieni iš kitų. Jo vizijos didelės, tačiau psichikos būklė ne visai stabili – jis linkęs į manijas, yra priklausomas nuo narkotikų, turi savižudiškų minčių. Ir… gali sustabdyti laiką. Cezaris yra tartum pats Kopola – didysis režisierius, kuris dėl idėjos gali paaukoti viską (dar 9 deš. Kopola vos nebankrutavo dėl savo įsteigtos kino studijos), kuris lyg Deus ex Machina iš savo ložės balkone stebi pasaulį kaip filmavimo aikštelę.
Cezaris, žinoma, turi ir oponentų – Naujosios Romos merą Ciceroną (Ginacarlo Espozito), kuris, nors ir nesugeba laimėti savo rinkėjų simpatijų ir valdyti miesto, žiūri į reikalą žemiškiau ir netiki didžiosiomis utopijomis. Žurnalistė Vau Planinum (Aubrey Plaza), pamesta Cezario, beviltiškai bando susigrąžinti jo dėmesį, tačiau nepavykus gražiuoju imasi nešvarių darbelių. Cezario pusbrolis Klodijus Pulčeris (Shia LaBeouf) stengiasi paveržti minią ir paimti valdžią, nes pavydi Cezariui talento ir galios.
Taip pat yra ir gerbėjų. Džiulija Ciceron (Nathalie Emmanuel), mero dukra, įsimyli didįjį architektą už jo didžias idėjas. Dėdė Hamiltonas Krasas (Jon Voight) paremia finansiškai. Ištikimas padėjėjas Fundis Romanas (Laurence Fishburn) visur vežioja viršininką, išsuka jį iš bėdų ir pasakoja jo istoriją Herodoto balsu.
Pati Naujoji Roma primena nuodėmių miestą, kuriame nuolat rengiamos pašėlusios bakchanalijos ir, kita vertus, egzistuoja vaidilučių kultas – gan dirbtinis, gan primityvus, nes tai, ko trokšti, tas ir esi, – Naujojoje Romoje politika lygu pramogai. Ekonomika, žurnalistika ir seksualumas – trys nuodėmių miesto atraminiai stulpai, kaip teigia Cezaris. Masėms reikia duonos ir žaidimų. Kultūra, žurnalistika, politika Naujojoje Romoje yra cirkas. Miestas nuolat parsiduoda. Visi visus gali parduoti už pinigus, galią, šlovę, gali parsiduoti ir patys.
Kita vertus, Cezaris Katalina kalba apie kitokią tikrovę – utopinę tikrovę. Jis kalba apie meilę ir laisvę – tam, kas myli, nėra ko bijoti. Atsimindamas savo žuvusią žmoną, Katalina įsikvepia naujoms vizijoms.
Visi veikėjų vardai jau iškart išduoda aliuzijas į Senovės Romos istoriją, į šekspyrišką realybę, kuri dažnai irgi rėmėsi senove. Kopola iš Šekspyro paima grožio ir bjaurasties priešpriešą, tačiau grožio neidealizuoja. Kaip ir pats Šekspyras to nedarė. Postmodernizmas šiame filme išryškėja būtent galios žaidimuose, laikinose vertybėse ir ypač filmo formoje, mat „Megalopolis“ yra eksperimentinis Kopolos kūrinys. Vaizdai užplūsta sąmonę su trenksmu, visu smarkumu ir vienu metu, o idėjų gausybėje sunku atrasti bendrą vardiklį. Šis filmas yra artimesnis tokioms eksperimentinėms ir ekspresionistinėms Kopolos kino juostoms kaip „One From the Heart“ ir „Rumble Fish“ nei, tarkim, kino klasikai „Krikštatėvis“.
„Megalopolis“ – vieno iš iškiliausių XX a. gyvųjų režisierių monumentas, paminklas, viso gyvenimo projektas. Jis nėra skirtas kiekvienam žiūrovui, tiesą sakant, jo auditorija yra labai specifinė, itin intelektuali, linkusi į postmodernizmą, nebijanti chaoso. Tačiau Kopola galima žavėtis vien už tai, kad gyvenimo saulėlydyje jis jau nebegalvojo nei kaip kam nors įtikti, nei kokį apdovanojimą gauti, – šiuo filmu šis žmogus pasistengė apibendrinti visą savo gyvenimą ir pradžiuginti būtent pačius ištikimiausius žiūrovus.
