Viena iš ilgiausiai besitęsiančių kino franšizių – Džeimso Bondo, agento 007, saga. Su tokiomis intrigomis, šauniomis 1960-ųjų aprangomis, mirtinomis skrybėlėmis, piranijų apsuptais pakeliamaisiais tiltais ir įkvepiančiai stilingais pradžios titrais bei muzikiniais tokių žvaigždžių, kaip Polas Makartnis, Alicija Kys, Džekas Vaitas ir Adelė, epizodais. Nenuostabu, kad Džeimso Bondo franšizė išsilaikė ištisus dešimtmečius. Paprastas ir klasiškas Džeimso Bondo šaunumas užbūrė ištisas kartas. Rimtai, kas nesvajojo apie pasivažinėjimą jo „Aston Martin“ automobiliu? Argi ne visi įsivaizdavome kaip šaltu veidu prašome suplakto, o ne sumaišyto martinio?
Tačiau ne visi Džeimso Bondo filmai sukurti tuo pačiu principu: dauguma jų stipriai skiriasi nuo kai kurių svarbiausių originalaus šaltinio charakteristikų, tuo tarpu kiti pripildyti pačiomis mėgstamiausiomis franšizės savybėmis. Būtent dėl to net labiausiai užkietėję gerbėjai kartais jaučiasi pasimetę kalbant apie tam tikrų aplink Bondą sklandančių mitų teisingumą. Tačiau minėtieji gerbėjai yra pakankamai ištikimi, jog suteiktų šiai franšizei daugiau nei 7 mlrd. dolerių pelno pasauliniu mastu, todėl mes manome, kad jie tikrai nusipelnė šiek tiek demistifikacijos. Toliau rasite keletą dalykų apie sudėtingą Džeimso Bondo pasaulį, dėl kurių klydo net labiausiai pasišventę jo sekėjai, pradedant super šnipų sąsajomis su tikro pasaulio įvykiais ir baigiant jo mėgstamiausiu automobiliu.
Nauja filmo dalis, kurioje išaiškinamos Džeimso Bondo šaknys
1962 metais, velionis ir laikui nepavaldus Šonas Koneris visiems Džeimso Bondo ateities pasirodymams užkėlė gan aukštą kartelę. Jo škotiškas bravūras, polinkis į dziudo tipo metimus per petį ir sąmojai, aštresni už jo baltus smokingus apibrėžė veikėjo supratimą kelioms žiūrovų kartoms. Tačiau jo pasirodymas ne visai atitinka knygą – turime galvoje Jano Flemingo Džeimso Bondo romanus. Filmuose, nuo 1960-ųjų iki 2000-ųjų, Bondas labiau vaidinamas kaip idėja, o ne kaip individualus vyras. Pirma nufilmuoti, o vėliau šmaikštauti nėra blogai, tačiau visas šis viską išmanančio šnipo įvaizdis nėra tiksliai tai, ką įsivaizdavo Flemingas.
Ir tik tuomet, kai Danielis Kreigas perėmė šią estafetę 2006 metų filme „Kazino Royale“, Flemingo įsivaizduojamas Bondo plieninės ramybės ir vidinių neramumų, kuriuos sukėlė darbas su leidimu žudyti, mišinys pasirodė didžiuosiuose ekranuose. Kreigas imasi kitokios strategijos nei Koneris ir jo sekėjai, ir šiek tiek pagyvina Bondo interjerą. Atrodo, kad jo Bondas beveik nenori atlikti savo darbo ir vienintelis jį sulaikantis dalykas yra martiniai. Kreigo vaidyba suteikia veikėjui kai ką, ko ankstesniuose filmuose jis neturėjo – veikėjo arką. Tokiu būdu jis suteikia žiūrovams trumpą, bet stiprų žvilgtelėjimą į vieno pavojingiausių pasaulio šnipų gyvenimą. Tai yra daug panašiau į vyrą, kurį Flemingas pristato savo romanuose ir jis puikiai tinka žudynių filmams.
SMERŠ ir SPEKTRAS
Specialusis Kontržvalgybos, terorizmo, keršto ir prievartavimo, arba kitaip Spektro, vadovas visos Bondo kino istorijos metu jį kaip reikiant vargina. Tačiau Flemingas savo knygose šią organizaciją pristatė tik po to, kai pardavė filmo teises. Prieš pardavimą Bondo išnaudojimas buvo susijęs tik su Šaltojo karo šnipinėjimu. Romanuose pasakojame apie agento „007“ konfliktus su KGB kopija, karine TSRS specialiąja tarnyba, dar žinoma kaip SMERŠ.
SMERŠ palaiko Auriką Auksapirštį jo vardu pavadintoje knygoje, o originaliajame filme „Iš Rusijos su meile“ paspendžia Bondui spąstus. Bet kai Flemingas pamatė, kad Šaltasis karas eina į pabaigą, jis nusprendė sukurti naują organizaciją, nesusijusią su jokia tauta. Kad ir kaip liūdna dėl to, kad tokia didelė Flemingo darbo dalis nepateko į didžiuosius ekranus, sunku ginčytis dėl to, kad SPEKTRAS filmui tinka kur kas geriau. Su savo numeriais reitinguojamais nariais, projektais, kurie dažniausiai susiję su raketų vogimu ir pardavimu bei nuožmiu lyderiu, SPEKTRAS yra tikras privatizuoto blogio kine aukso standartas.
Broliškas siužeto vingis
2015 metų filmas „Spektras“ suteikia žiūrovams gan brolišką siužeto vingį. Siužeto detalių atskleidimo įspėjimas: pagrindinis Džeimso Bondo priešas ir „viso jo skausmo autorius“ Ernestas Stavro Blofeldas yra ne kas kitas, kaip surogatinis paties Bondo brolis. Knygose ir filmuose Blofeldas yra paslaptingas ir megalomaniškas SPEKTRO lyderis. Tačiau priešingai, nei knygose, kine matomas Blofeldas, kurį įkūnija velniškai mandagus Kristofas Valcas, atskleidžia, jog yra žmogaus, priglaudusio Bondą po to, kai jo tėvai žuvo automobilio avarijoje, sūnus.
Šis siužeto vingis gan netikėtas, kadangi nieko panašaus, išskyrus Bondo našlaičio statusą, romanuose nėra. Valco šeimyninis „smūgis“ atskrieja super piktadario monologo viduryje, o tai, žinoma, yra būtinas bet kokio Bondo filmo elementas. Šis vingis pagyvina senamadišką blogiuko demaskavimą – kol, žinoma, Bondas neišsilaisvina iš savo sudėtingos mirties mašinos, o tai yra tokia pat sena Bondo įvaizdžio dalis, kaip ir jo išskirtinis smokingas. Kai kurie gerbėjai tikėjosi, kad Blofeldas išlaikys savo, kaip buvusio šnipo, šaknis iš knygos arba išliks vos pastebima asmenybe, kurią 1960-ųjų filmuose įkūnijo Donaldas Plezancas. Tačiau Valco pasirodymas ir nauja Blofeldo istorija naujausiems Bondo filmams suteikia kai ką visiškai naujo ir tai yra vertingas pasirinkimas. Jis yra kažkas visiškai netikėto iš itin senos Bondo praeities dalies ir todėl tampa tik dar labiau bauginančiu.
Vėl kaip namuose
2012 metų „Operacija „Skyfall“ iki šiol yra daugiausiai uždirbęs Bondo filmas. Išleidus filmą, žiūrovai iškart ir su dideliu entuziazmu priėmė mėgstamiausių franšizės aspektų sugrąžinimą, pavyzdžiui vėl pasirodantį „Q“ ir „Aston Martin DB5“ bei 21 amžiui pritaikytą kompiuterizuotą siužetą. Kaip ir Brosnano filmuose, filmo „Operacija „Skyfall“ siužetas visiškai neparemtas Flemingo romanais. Tačiau priešingai nei Brosnano filmuose, „Operacija „Skyfall“ maloniai sujungia 1960-ųjų Bondo ritmą su moderniais pojūčiais.
Režisierius Semas Mendesas ne tik kad pristato egzotiškas vietas, Komodo varanų kovą bei išskirtinį šių serijų piktadarį Silvą, kurį įkūnija Havieras Bardemas, bet ir toliau palaiko realistišką ir drąsią estetiką, kuri apibūdina Danielį Kreigą Bondą. Be to, filme ir toliau plėtojamas Bondo veikėjas bei pasineriama į jo priešistorę, žinoma, nepamirštant ir kulkosvaidžio pasirodymo. „Operacija „Skyfall“ praneša gerbėjams, kad filmas, nors ir kiek kitokia forma, bet „sugrįžo namo“ ir gerbėjai į tai reagavo su tikru švelnumu. Tai ypač pritinka, kadangi vienintelis dalykas, kuris turi sąsajų su Flemingo darbu yra paties filmo pavadinimas, kuris taip pat yra ir Bondo vaikystės namų pavadinimas.
Išorinė įtaka
Flemingo knygos nėra vieninteliai Džeimso Bondo įkvėpimo šaltiniai – populiarūs įvaizdžiai ir žanrai nuolat įsipina į franšizę. Šono Konerio Bondo filmai gan tiksliai laikosi Flemingo siužetų, su keletu šen bei ten atliktų pakeitimų ir pagražinimų. Tačiau, kai 1973-ųjų metų filme „Gyvenk ir leisk mirti“ Rodžeris Mūras perėmė franšizę, Bondo filmai savo estetiką pradėjo skolintis iš populiarių žanrų ir tendencijų.
„Gyvenk ir leisk mirti“ filmui itin didelę įtaką padarė tokie filmai kaip 1971-ųjų „Šaftas“, 1972-ųjų „Superfly“ ir 1973-ųjų „Trouble Man“, ir apskritai visas „blaxploitation“ (filmai, kuriuose beveik visi arba visi aktoriai juodaodžiai) kinas. Su automobilių gaudynėmis Harleme, maniakišku susidomėjimu vudu ir pagrindinio piktadario heroino kontrabanda, filmas savo įtakos šaltinius pavaizduoja itin garsiai ir aiškiai. Tačiau „Gyvenk ir leisk mirti“ galiausiai tampa keista „blaxploitation“ kino priešprieša. Filme Bondas, įtakingos įstaigos vadovas, jei toks išvis kada nors buvo, yra didvyris – o tai prieštarauja žanrui, kuriuo remiasi filmas.
Todėl Bondo filmai pradeda atspindėti besikeičiančius žiūrovų požiūrius ir interesus. 1979-ųjų „Munreikeris“ – taip, tas Bondo filmas, kuriame vyksta kova tarp kosminės stoties ir bepročio milijardieriaus ir kuris yra 1970-ųjų „Space Force“ atitikmuo – buvo išleistas praėjus vos dviem metams po „Žvaigždžių karų“ premjeros. 1989-ųjų filme „Leidimas žudyti“, po tokių filmų kaip „Žmogus su randu“ ir „Majamio policija“ sėkmės, matome Bondą, kovojantį su tarptautiniu kokaino prekeiviu. Taigi, „007“ išlieka naujovišku – tik kad šiandien tai perteikiama per kompiuterius, o ne vudu.
Bondo „Bentley“
Visi pažįsta Bondo automobilius. Filme „Šnipas, kuris mane mylėjo“ matėme povandeninį „Lotus“, daugybė „BMW“ Brosnano metais, raketas leidžiantis „Aston Martin V12 Vanquish“ iš filmo „Pasveikink mirtį kitą dieną“ ir, žinoma, visų ikoniškiausias „Aston Martin DB5“, kurį papildo katapulto krėslas. Nors „DB5“ Bondui yra tas pats, kas 1968-ųjų „Mustang GT“ Stivo Makvyno Bulitui, originalusis Flemingo romanų Bondas iš tiesų važinėja numylėtuoju „Bentley“. Ir nors „Bentley Mark IV“ pasirodo 1963 metų filme „Iš Rusijos su meile“, automobilio modelis ne visai atitinka vaizduojamą knygoje.
Kai skaitytojai pirmą kartą susipažįsta su Bondu „Kazino Royale“, jo automobilis yra būtent 1931-ųjų, 4.5 litro „Blower Bentley“. Tai klasikinis britų automobilis su tvirtu korpusu ir itin rimtu greičiu, atsižvelgiant į jo laiką. Šiandien jis tapo puikia Bondo transformacijos iš puslapių į ekranus metafora. Ekranuose Koneris savo veikėją pristatė pasirodymu, panašiu į „DB5“: jis itin klasiškas, kol neprireikia ko nors pašalinti iš automobilio katapultine sodyne.
Vestuvių dienos tragedija
Su vienkartiniu australo Džordžo Lazenbio pasirodymu įkūnijant Bondą ir klastingu SPEKTRO sąmokslu, susijusiu su bakteriją nešiojančia „Mirties angelų“ komanda, „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“ yra juodoji Bondo filmų šeimos avis. Tačiau šiame filme matomas pirmasis bandymas paversti Bondą labiau simpatišku jo žiūrovams. Filme Bondas užmezga romaną ir galiausiai veda Treisę Di Vinsenzo. Tačiau jų medaus mėnesis baigiasi itin greitai, kai Bondo priešas Bolfeldas Portugalijoje pravažiuodamas mirtinai nušauna Treisę.
Tai, kad sakinys, galintis apibūdinti akimirką iš „Krikštatėvio“ yra Bondo filmo pabaiga, turėtų paaiškinti kodėl tai buvo franšizės žingsnis kita linkme. Tai kankinanti scena – ji netgi baigiasi tuo, kad Bondas ašarodamas rankose laiko savo prarastą mylimąją – tačiau tai ir savotiškas veiksmų, kurių 2000-ųjų Bondas imsis prieš vyrą, nuspaudusį „Walther PPK“ gaiduką, planas.
„Q“ vertas atradimas
„Q“, komiškai vaizduojamas kaip nuolat „007“ nusivylęs, į Desmondą Leveliną ir grupės „Monty Python“ narį Džoną Klisą panašus veikėjas, yra užtikrintas gerbėjų favoritas. Scenos su įvairiais prietaisais yra visos franšizės pagrindas ir visuomet, kai tik „Q“ supažindina Bondą su mirtinu lagaminėliu arba laikrodžiu, su diskiniu pjūklu, žiūrovai žino, kad gauna kaip tik tai, už ką ir susimokėjo.
Būtent dėl to „Q“ tarnauja kaip puikus gerosios adaptacinių pakeitimų pusės pavyzdys. Flemingo romanuose „Q“ paminimas tik keletą kartų – tai geniali ankstyvųjų franšizės rašytojų mintis paversti „Q“ pilnaverčiu veikėju, pasirodančiu daugumoje filmų. Bondas gal ir paflirtuoja su sekretore Manipeni arba subtiliai pajuokauja apie savo seksualinius žygdarbius su viršininke „M“, bet kai ekrane pasirodo „Q“, su Bondu, pavargęs įvairių prietaisų meistras, elgiasi kaip su mokinuku. Keista poros dinamika tarp tarptautinio paslapčių vyruko ir jo griežto prietaisų klerko, kuris tenori, kad jo įranga būtų grąžinta sveika, yra itin laukiama britiškos komedijos priemaiša ir ryškiausias visų filmų, kuriuose „Q“ kada nors pasirodė, momentas.
Tragiška baigtis
1995-ųjų „Auksinė akis“ supažindino mus su Džudi Denč „M“. Vos scenoje pasirodžius Denč, Bondas iškart pastatomas į vietą ir išvadinamas „seksistiniu, misoginistiniu dinozauru… Šaltojo karo relikvija“. Ši scena ne tik kad prideda filmui šiek tiek 1990-ųjų feminizmo, bet taip pat ir iš naujo apibrėžia Bondo santykius su savo vyresnybe. 2000-ųjų Bondo filmai ir toliau plėtoja šią prielaidą ir paverčia „M“ tiek aktyvia dalyve veiksme, tiek surogatine Bondo motina.
Būtent todėl – tuoj atskleisime svarbias siužeto detales – jos mirtis filmo „Operacija „Skyfall“ pabaigoje taip stipriai paveikia. Flemingas „M“ veikėjos taip neplėtoja, kaip kad daroma filmuose ir Flemingas apskritai nenužudo „MI-6“ vadovo. Tačiau filmo sprendimas padaryti ir viena, ir kita, priverčia dabartinį „007“ įsikūnijimą išsiskirti nuo savo pirmtakų. Pasiilgsime jūsų, ponia.
Tikrasis Džeimsas Bondas
Su nuolatiniu savo šaunumo pojūčiu, kvadratiniu žandikauliu ir polinkiu vilioti gražias moteris, kad ir kur bebūtų, Bondas dažnai išreiškiamas labiau kaip fantazija, o ne pilnavertis žmogus. Kaip bebūtų, veikėjas turi būti paremtas kažkuo tikru, kadangi Flemingas Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Britų laivyno žvalgyboje ir, kaip pranešama, Bondo žygdarbius parėmė vienu amžininku vardu Forest Yeo-Tomasas. Džasperas Kopingas iš „The Telegraph“ savo 2012 metų straipsnyje ištyrinėjo ryšį tarp Bondo ir Yeo-Tomaso bei atskleidė tiesą apie žmogų, slypintį už šio mito – kuris, pasirodo, ir pats yra išties įspūdingas.
Kopingas detaliai paaiškina sąsajas tarp „007“ ir Yeo-Tomaso, įskaitant „painų“ romantinį gyvenimą, drąsius pabėgimus iš lėktuvų, traukinių ir stovyklų, ir pagarsėjimą kaip žmogaus, kuris pirma šauna, o tik vėliau klausinėja. Nors Yeo-Tomasas, kuris Gestapui buvo žinomas kaip „Baltasis zuikis“, niekaip nesutrukdė planams sukelti branduolinį holokaustą, kuriuos sukūrė 1970-ųjų šeikas, jo žygdarbiai tikrai legendiniai. Yeo-Tomasas iš kalėjimo pabėgo ne vieną kartą, parašiutu nusileido okupuotoje Prancūzijoje ir įtikino Vinstoną Čerčilį suteikti dosnesnę paramą Prancūzijos pasipriešinimui. Nuostabu, pagalvojus, kad po visu tuo, kas buvo laikoma visiškais eskapistiniais pramanais, slypi tikri faktai.
Taip pat skaitykite: TOP 10 mirtinų Džeimso Bondo priešininkų
