Gintautas Mažeikis (Jono Petronio nuotr.)

„Matydami degantį Charkivo universitetą turime kalbėti apie universitetų solidarumą“, – sako filosofas Gintautas Mažeikis. Anot jo, reikia jau dabar galvoti, kaip išsaugoti Ukrainos elitą, nes neišsaugojus kultūros bus labai sunku atkurti Ukrainą kaip valstybę.

Parama akademinei bendruomenei

Rodydami solidarumą su kovojančia ukrainiečių tauta ir pasisakydami prieš vienareikšmiškai neteisingą okupacinę Rusijos agresiją, Lietuvos universitetai ne tik papuošė savo simboliką Ukrainos vėliavos spalvomis, bet ir pasiūlė tiesioginę paramą.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) veikia nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems studentams skirtas paramos fondas, universitetas priima nuo karo bėgančius studentus ir dėstytojus iš Ukrainos ir, kaip ir kitos aukštosios mokyklos Lietuvoje, nutraukė ryšius su Rusijos ir Baltarusijos aukštojo mokslo institucijomis. Šiuo metu yra priimta kelios dešimtys studentų, kurie kartu savo šeimomis apgyvendinti Kaune.

„Su VDU rektoriumi svarstėme, kaip universitetas galėtų padėti ne tik pabėgėliams, pasitraukusiems nuo karo ir Rusijos agresijos, ne tik kaip apgyvendinti šias moteris ir vaikus universitetų bendrabučiuose, ką, žinoma, pirmiausia būtina daryti, bet taip pat – kaip gelbėti Ukrainos universitetų mokslininkus, kaip padėti jiems tęsti tyrimus ir priimti juos dirbti Lietuvoje, – pasak G. Mažeikio, vis dėlto, nėra paprasta įkalbėti akademikus bėgti. – Kalbamės su Charkivo, Dnipro, Kyjivo universitetais, kviečiame atvykti, tačiau daugelis yra nusiteikę likti: kariauti ir gintis iki paskutiniųjų. Tarp mano pažįstamų, tik kai nebelieka jokios išeities, kai susprogdina jų namus, tik tada jie pasirengę išvykti. Daugelis jų, pavyzdžiui, Dnipro ar Ivano Frankijsko universitetuose, dabar dėsto nuotoliniu būdu, tačiau aiškinasi: kurie jau „pabėgo“. Pabėgėliams kol kas neleidžiama dėstyti, nes darbo, paramos, gyvenimo pirmiausiai reikia pasilikusiems dėstytojams. Pas mus užmirštama: Ukrainoje ir šiandien pinigų niekas už dyka neduoda, reikia užsidirbti ir duona parduotuvėse nėra dalijama už dyką, nebent karo židiniuose.“

Saviorganizacijos centras – studentai ir profesoriai

2013 metais G. Mažeikis buvo išvažiavęs dėstyti į Kyjivo Mogiliansko akademiją, tačiau atvykęs ten studentų nerado. „Visi jie buvo išėję ginti Maidano, tad vienintelė galimybė man dėstyti – ir buvo Maidanas. Skaičiau jiems paskaitas aikštėje, ant barikadų“, – anot G. Mažeikio, ukrainiečiai turi poreikį ne tik laisvei, bet ir saviorganizacijai, kurioje didelį vaidmenį atlieka universitetai.

Studentai formuoja savitarpio pagalbos būrius, patys inicijuoja veiklas. „Mano draugai pasakoja, kad kaip ir Maidano metu, šiandien teritoriniuose gynybos būriuose darbą reikia susirasti pačiam: kasti apkasus, statyti įtvirtinimus, gaminti maistą, budėti, padėti sergantiems ir sužeistiems. Pilietinė saviorganizacija ir visų lygybė tokiose būriuose yra pagrindinis laisvės principas: čia nėra jokių viršininkų ir niekas nieko nedaro per prievartą, todėl matome labai didelį kūrybingumą, išradingumą. Į šiuos būrius pradėjo eiti visi: 80-mečiai senukai, septyniolikmečiai jaunuoliai, mano visi draugai išėjo pasiėmę automatus, išėjo ginti profesoriai, dėstytojai, akademikai. Šiandien teritoriniai gynybos būriai yra tiek pat reikšmingi kaip ir Ukrainos kariuomenė. Nebėra policijos – viskuo rūpinasi teritoriniai gynybos būriai. Ir vienas iš šitos saviorganizacijos centrų yra universitetų profesoriai ir studentai“, – teigia G. Mažeikis.

Universitetas – valstybės pagrindas

Anot profesoriaus, jau nuo pat Viduramžių pabaigos ir Renesanso laikotarpiu universitetai tapo Europos tapatybės ir naujovių šaltinis: „Apie mokslą ir naujoves esame daug kalbėję, bet kad būtent universitetai sukūrė Europos vienybę, bendrą mentalinę arba kognityvinę samprotavimo erdvę ir atitinkamai tapatybę – rečiau apie tai užsimenama. Universitetai visą laiką ieškojo bendros kalbos, taip vadinamos lingua franca. Tuo metu, kaip ir dabar, vyko studentų mainai, studentai keliaudavo iš vieno universiteto į kitą. Tokiu būdu užtikrindavo dėstytojų, profesorių ir studentų mainus ir taip po mažu pradėjo plėtotis ta europietiška vienybė kuri, tiesa, laikas nuo laiko virsdavo karu“.

1922 metais įkurtas Lietuvos universitetas, kurio šimtmetį šįmet minime, ir atsirado norint parodyti Lietuvą lygiaverte partnere Europoje. „Reikia paminėti, kad šalies elitinė kultūra neįmanoma be universitetų. Kaip pažymi istorikas Antanas Kulaukauskas, apskritai Lietuva buvo neįsivaizduojama Europoje be universiteto, nes reikėjo įrodyti ir parodyti, kad mes turime išsilavinusius elitus, kurie gali ruošti įstatymus, rašyti knygas ir gali dalyvauti bendrame Europos pokalbyje. Jeigu neturite universiteto, vadinasi, neturite teisės į šiuolaikinę valstybę. Tokiu būdu universitetas yra vienas iš suvereniteto šaltinių. Jeigu nėra universiteto, sunku įsivaizduoti, kad būtų sukurta valstybė, kad ji būtų suvereni ir galėtų dalyvauti bendrajame pokalbyje“, – teigia G. Mažeikis.

Anot jo, Ukraina nuo pat Renesanso pabaigos turėjo ne vieną universitetą, tad ir vidinę tapatybę. Vadinasi, negalima sakyti, kaip teigia V. Putinas, kad nebuvo tokios tautos kaip Ukraina. Juolab, kad universitetas Lvive buvo įkurtas dar tada, kaip rusai neturėjo nė vieno universiteto.

Gelbėti ne tik mokslą, bet ir kultūrą

„Kultūros politika yra labai svarbi užtikrinant tapatybę, ir kaip minėjau, neįmanoma sukurti valstybės, jei nėra kultūros politikos. Universitetas turi kurti aukštąją kultūrą, iš universiteto kyla elitinis teatras, atsiranda rašytojai, tyrėjai, kurių dėka liaudies kultūra virsta elitine. Ši jau gali suformuoti valstybę ir jos pagrindu gali būti suverenumas. Aišku, kad kultūra visada numano tam tikrus konfliktus ir nesutarimus. Ji ne tik vienija, bet ir skiria. Kultūra yra visuomet pilna opozicijų ir tai valstybėje yra normalu. Opozicijos nuolat kuriasi ir taip skatina kultūros dinamiką ir kuria politiką“ – pasak G. Mažeikio, tokie konfliktai kartais gali peraugti į kur kas rimtesnius konfliktus, kurie net virsta karais ar net civilizacijų karais. – Šiandieninė Rusijos agresija yra neabejotinai kartu ir kultūrų karas ir galbūt net civilizacijų karas. Rusijos valdovai negali pripažinti, kad Ukraina turi savo nepriklausomą elitą ir todėl yra didi tauta.“

Anot jo, Ukraina šitame kare laimės, bet ir laimėjus jai reikės labai daug pagalbos: „Ne tik grandiozinės finansinės pagalbos, bet ir intelektualinės pagalbos: turėsime padėti profesoriams ir studentams įsitraukti į Europinį studijų procesą, kad jame dalyvautų ir neiškristų, turėsime rodyti, kad jie yra Europos kultūros dalis. Šis aukštosios kultūros ir elito gelbėjimas yra susijęs su pagalba universitetams. Tai aprėpia ne tik mokslo gelbėjimą, bet ir kultūros: ukrainiečių literatūros, tautosakos, istorijos, muzikos, meno, dailės, architektūros. Turėsime jiems padėti rengti savo kūrėjus, žinant, kad jų labai daug reikės.“

 

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: