Mes gyvename franšizių amžiuje, ar tai būtų pasauliniai didžiųjų ekranų blokbasteriai, ar televizijoje rodomų filmų, kuriuos pamilome dar vaikystėje, tęsiniai. Jei filmas gali tapti franšize, tikriausiai kažkuriuo metu ateityje tokiu ir taps, o jei filmas jau yra franšizė, gali būti, jog kažkas mąsto, kaip ją prikelti.
Šis klimatas – kuriame praktiškai kiekvienas pakankamai sėkmingas intelektinės nuosavybės elementas tam tikru metu bus prisimintas – reiškia, jog gyvename tęsinių ir perdirbinių amžiuje. 2010-2020 metai itin pasižymi tokių filmų ir serialų gausa, pradedant pasivaikščiojimu dešimtmečius kurtų filmų prisiminimų takais bei televizijos istorijų tęsiniais ir baigiant istorijomis, kuriose bandoma viską sujungti. Jie visur, o tai reiškia, kad dalis jų gan prasti. Laimei, dalis jų išties geri, o kai kurie tiesiog puikūs.
Kadangi šis dešimtmetis jau pasibaigė, atrinkome jums geriausius antram gyvenimui prikeltus šio laikotarpio filmus, skirtus tiek didiesiems, tiek mažiesiems ekranams.
„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ / Blade Runner 2049
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų. Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų.
„Beždžionių planetos“ trilogija / The Planet of the Apes trilogy
„Beždžionių planetos sukilimas“ pasirodė 2011 metais, praėjus beveik 40 metų po paskutinio originaliojo „Beždžionių“ filmo ir dešimtmečiui po ambicingo, tačiau galiausiai pripažinimo nesulaukusio, Timo Burtono bandymo perkurti filmą. Galbūt Burtono perdirbinys mums sukėlė šiek tiek nerimo, tačiau iš pirmo žvilgsnio „Sukilimas“ pasirodė lyg abejotinas būdas prikelti franšizę. Filmas pristato pavadinime minimos planetos atsiradimo istoriją, kuri beveik nesusijusi su visa likusia beždžionių civilizacija, kurią originaliojo filmo gerbėjai tiesiog dievino. Kaip ši gan intymi beždžionės, kuri vis tai pradėjo, istorija turėtų veikti tų didelio masto originalių filmų kontekste?
Itin nuostabaus skaitmeninio darbo (kurio priešakyje – Andy Serkis, atliekantis Cezario vaidmenį) ir stiprios emocinės beždžionės veikėjo arkos dėka, trilogija, gimusi iš „Beždžionių planetos sukilimo“ tapo vienu ambicingiausių, labiausiai užburiančių ir jaudinančių to dešimtmečio mokslinės fantastikos kino kūrinių. Kiekvienas filmas siejasi su paskutiniuoju, o iki filmo „Karas už beždžionių planetą“ trilogija iš intymaus mokslinės fantastikos trilerio sklandžiai transformuojasi į pilnavertį epinio žanro užbaigimą.
„Hanibalas“ / Hannibal
Hanibalo Lekterio franšizė dar prieš ateinant Bryanui Fulleriui jau buvo nukrypusi nuo savo vėžių ir visa tai tik dėl blogai apgalvoto bandymo sukurti priešistorės filmą „Hanibalas: pradžia“. Mintis apie dar vieną priešistorę iš pirmo žvilgsnio atrodė lyg šis tas daugiau, nei vien bandymas pilnai išnaudoti vertingą intelektinę nuosavybę. O kad viskas būtų dar labiau abejotina, televizijoje, kur tiesiog neįmanoma perteikti tokių baisumų, kaip kad didžiuosiuose ekranuose, turėjo pasirodyti serialas apie kanibalą serijinį žudiką ir FTB profiliuotoją, bandantį jį sučiupti.
Bet kurio kito prodiuserio rankose „Hanibalas“ būtų buvęs lyg susidėvėjęs ir ne itin reikalingas daiktas, tačiau Bryanas Fulleris ne bet koks prodiuseris. Jo rankose „NBC“ serialas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Madsas Mikkelsenas, tapo gražiai siaubingu kūriniu, pilnu metaforų, juodo humoro ir vienų įsimintiniausių kraujo efektų, kokių kada nors teko metyti televizijoje. Su fenomenaliais aktorių Mikkelseno ir Hugho Dancy, įkūnijančio Vilą Grehemą, pasirodymais, serialas buvo vienu geriausių dalykų televizijoje per visus tris metus, kuriuos buvo transliuojamas ir įrodė, kad su tinkamu požiūriu, Hanibalas Lekteris vis dar kupinas gyvybės. Tikėkimės, kad Fulleris kada nors prikels šį veikėja dar vienam gyvenimui.
Will‘as Grahamas – vienas pagrindinių serialo veikėjų, kuriam kūrėjai skyrė itin didelį dėmesį. Knygoje „Raudonasis Drakonas“ yra nemažai pasakojama apie Will‘o praeitį, tačiau labai neaiškiai. Tik pačioje pabaigoje mus supažindina su jaudinančia jo praeitimi bei siaubingais išgyvenimais, kuriuos jam teko patirti gaudant serijinį žudiką pravarde „Minnesota Shrike“. Taigi to pasakoje atsiranda ir pirmasis serialo sezonas pasakojantis apie psichologinius Will‘o išgyvenimus, pirmąją konsultaciją pas psichologą Hannibal‘ą Lecter‘į, besivystančią jų draugystę bei kaip ši situacija apsiverčia aukštyn kojomis.
Serialo kūrėjai kiekvienoje serijoje ypatingą dėmesį skyrė Grahamo praeičiai ir jo veikėjo psichologinei būklei. Kiekvienas nusikaltimas tarsi tiltas į tai, apie ką jis kalbės su Hannibal‘u susitikimo metu. Tai labai įdomus būdas pateikti abi istorijas vienoje vietoje ir taip prikaustyti žiūrovą.
Mads‘as Mikkelsen‘as tobulas Hannibal‘o Lecter‘io vaidmenyje. Galima pasakyti tik vieną – jis Hanibalas! Mads‘as Mikkelsenas tarsi visų iki šiol buvusių Lecterių mišinys. Bet kartu ir kažkas daugiau. Jis paslaptingas, seksualus, nenuspėjamas, žiaurus ir dar daugiau – jis sukelia begales emocijų. Madsas ne tik atrodo kaip Lecteris, bet ir pateikia jį su tokia įžvalga, jog kartais pamiršti, kad jis tamsiąją žmonijos pusę atstovaujantis monstras. Mikkelsen‘as sugeba taip įtikinti, jog po kurio laiko net pradedi simpatizuoti Hannibalui. O tai baugina ir domina. Jis mėgaujasi įvairiausiomis grožio formomis, kurias mes traktuotume kaip aukščiausią šlykštumo formą.
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ / Mad Max: Fury Road
1979-aisiais metais pasirodęs pirmasis filmas „Pašėlęs Maksas“ (jį režisavo George‘as Milleris) tapo tikra kino sensacija. Autoriai įvilko tradicinį veiksmo kino siužetą į fantastinės antiutopijos rūbą, o netolimos ateities policininkas Maksas Rokatanskis, kurį suvaidino tada už Australijos ribų mažai žinomas Melas Gibsonas, įsikūnijo į negailestingą civilizacijos pagimdyto blogio naikintoją. Pašėlęs Maksas buvo netekęs žmonos ir sūnaus, todėl skausmas užgrūdino vyrą ir pavertė jį tikra keršto mašina. Netolima ateitis buvo pavaizduota kaip psichodelinė dabarties siaubų projekcija į futurizmo foną – šis metodas taip patiko žiūrovams, kad greitai buvo sukurti dar du futuristinės sagos tęsiniai.
Antrajame filme „Pašėlęs Maksas 2. Keliaujantis karys“ (1981 m.) vienišas Maksas jau kovėsi su pankų ir išsigimėlių armija branduolinio karo nuniokotoje Australijoje. Trečiajame filme „Pašėlęs Maksas 3. Po Griaustinio kupolu“ (1985 m.), atvykęs į banditų kontroliuojamą miestą Batertauną, Maksas priverčiamas kautis motorizuotų gladiatorių arenoje, o vėliau ištremiamas į dykumą, kur jį nuo žūties išgelbėja sulaukėjusių vaikų gentis.
Akivaizdu, kad toks herojus anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti. Keistoka tik tai, kad jo laukėme beveik tris dešimtmečius.
2015 m. pasirodžiusiame filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ pagrindinį vaidmenį vaidina nebe Melas Gibsonas (jis tam paprasčiausiai jau per senas), o sparčiai populiarėjantis aktorius Thomas Hardy. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ tituliniam veikėjui paskiria beveik antraeilio veikėjo vaidmenį ir daugiau dėmesio skiria užsispyrusiai karei Furiozai (Charlize Theron), svajojančiai apie geresnį savo ir ją supančių moterų pasaulį, kurios vergauja išprotėjusio, vandens atsargas dykumoje kaupiančio, karaliaus valioje. Visas siužetas tai praktiškai kelionė į tam tikrą vietą ir atgal, tačiau į tarpą Milleris įtalpina du svarbiausius dalykus: gražų ir sklandų veikėjų darbą bei kvapą gniaužiančius transporto priemonių triukus ir pasirodymus. Rezultate, dviejų valandų lenktynės, kupinos nepamirštamų vaizdinių, dialogų ir akimirkų, kurioms žodžių tiesiog nereikia. „Įtūžio kelias“ tai ne tik vienas geriausių 2010-2020 metų franšizių prikėlimų, tačiau ir vienas geriausių dešimtmečio filmų apskritai.
„Vakarų pasaulis“ / „Westworld“
Ar kada nors galvojote, kad mūsų pasaulis netikras? Iškilę įvairūs egzistenciniai klausimai nedavė ramybės? Mėgstate teorijas, kuriomis bandoma aiškinti gyvenimo tikrovė? O gal seniai matėte intriguojančią istoriją? Tokiu atveju serialas „Westworld“ (liet. – Vakarų Pasaulis) yra sukurtas būtent jums.
Šis Sci-fi tipo buvo sukurtas Džonatano Nolano, britų ir amerikiečių scenaristo bei Lizos Džoy, amerikiečių direktorės ir scenaristės. Prodiusuotas amerikiečių televizijos kompanijos HBO, serialas yra grįstas seniau pastatytu filmu (1976 metais) „Westworld“ ir jo tęsiniu Futureworld. Muziką kūrė Raminas Džavadis, žinomas dėl prisidėjimo prie muzikinių takelių filme „Geležinis žmogus“ ir populiariajame „Sostų karų“ seriale. „Westworld“ iš viso susirinko net 9 Primetimme Emmy apdovanojimus.
Nepaprastame scenarijuje kalbama apie dirbtinį pasaulį, kuriame visi įvykiai tai iš anksto detaliai surežisuoti planai, kiekvienas veikėjas turintis prasmę. Tiesa, net čia lygybės nėra.
Yra trys pagrindinės veikėjų klasės: svečiai – žmonės, darantys ką nori ir kaip nori, mėgaujasi pasauliu, tebūnie tai lošimas kortomis, privačios orgijos ar šaltakraujiškos šaudynės.
Toliau turime „šeimininkus“, kurie stebi ir prižiūri pasaulį, kad jame vyktų tvarka, viskas būtų pagal įsivaizdavimą.
Ir trečioji klasė, pati paprasčiausia – nieko nenutuokiantys dirbtiniai intelektai, atrodantys kaip žmonės, kurių paskirtis yra egzistuoti ir suteikti „svečiams“ pramogą. Būtent šioji klasė yra programuojama iš anksto ir neturi nė žalio supratimo kas vyksta ir koks yra jų pasaulis. Ar ne baugu būtų įstrigti vienoje iš savo gyvenimo dienų ir negebėti nieko pakeisti? Būtent tą išgyvena šie robotai. Laimei, jie negali prisiminti ar apskritai suvokti, kad jų diena – jau iš anksto suplanuota.
Kai sistema sugenda ir netikrame pasaulyje pradeda dėtis dalykai, kurie nebuvo numatyti iš anksto, visas pasaulis tarsi sustabdomas. Tuomet detaliai aiškinamasi, kas nutiko, kur yra gedimas, it būtų taisoma kompiuterinė programa.
Trečiosios klasės atstovai dažniausiai ir yra gedimo priežastis. Jie gali netyčia tapti nemirtingais, padaryti tai, kas nebuvo planuota, sulaužyti pasaulio taisykles, ar tiesiogine to žodžio prasme, sugesti patys. Tai pasireiškia konvulsijomis ar mikčiojimo forma.
Didžiausios problemos prasideda, kai pastarasis sluoksnis pradeda atsiminti buvusius įvykius. Kaip jų sužaloti kūnai sutaisomi, kas vyko ankstesnėse dienose, „svečių“ žiaurumą ir t.t.
„Tvin Pyksas: sugrįžimas“ / „Twin Peaks: The Return“
Drąsiai galima teigti, kad šis serialas – turbūt vienas garsiausių visoje ilgus metus skaičiuojančioje televizijos istorijoje. Apie jį girdėję yra kone visų amžiaus grupių atstovai, o tie, kurie jį žiūrėjo vos pasirodžius televizorių ekranuose, tai vadina neįkainojama patirtimi. Nors pirmieji sezonai praeito amžiaus pabaigoje transliuoti per „ABC“, 2017-aisiais serialo kūrėjai nusprendė šią televizijos klasiką grąžinti į ekranus bendradarbiaudami su „Showtime“. Šį sugrįžimą sudarė viso 18 serijų filmas, kurį režisavo originalaus serialo režisierius Davidas Lynchas, o rašant scenarijų jam talkino Markas Frostas, taip pat prisidėjęs prie pirmųjų sezonų kūrimo. Naujausių epizodų veiksmas vyksta praėjus ketvirčiui amžiaus po paskutinių įvykių mistiniame Tvin Pykso miestelyje, pilname gigantų, nykštukų, monstrų ir vaiduoklių.
Čia pinasi kelios siužeto linijos, kurių dauguma yra susijusios su FTB specialiuoju agentu Deilu Kuperiu ir jo originaliu 1989-aisiais įvykdytos žmogžudystės tyrimu. Pasak „Showtime“ prezidento Davido Nevinso, „pasakojimo branduolys yra agento Kuperio odisėja atgal į Tvin Pyksą.“ Serialo veiksmas plečiasi į keletą naujų lokacijų: Niujorką, Las Vegasą, Pietų Dakotą, Filadelfiją ir Naująją Meksiką, tuo tarpu pačiame Tvin Pykse veiksmas vyksta epizodiškai. Pietų Dakotoje policijos pareigūnai lovoje randa kompoziciją iš lavonų – nupjautos moters galvos ir išpampusio vyro liemens. Įvykio vietoje rasti pirštų atspaudai nuveda pas vidurinės mokyklos direktorių, kurio mašinos bagažinėje randama kūno dalių. Las Vegase po antklode randamas sudarkyta jaunos moters lavonas. Keletas scenų vyksta dangoraižio Niujorke rūsyje.
Serialo kūrėjai pabrėžia, kad naujausi epizodai – tai ne istorijos perkūrimas, o tęsinys, kurio veiksmingumui didelės įtakos turėjo prabėgę 25-eri metai, palietę ir Tvin Pykso gyventojus. Pavykus surinkti didelę dalį aktorių, vaidinusių ir originaliuose epizoduose, naujosios serijos skleidžia dar didesnį žavesį, kuris kiek pritildė kritikus, teigusius, kad tęsinys, kuriamas po tokio ilgo laiko, negali būti sėkmingu. Senieji serialo gerbėjai, daugelį metų laukę savo mėgiamos visatos sugrįžimo, epizodus žiūri su pasimėgavimu, įsmeigę patirties kupinas akis į mažuosius ekranus, o jaunajai kartai šis „Tvin Pykso“ tęsinys tapo puikia proga susipažinti su vienu geriausių visų laikų televizijos serialų, ir tapti šio skirtingas kartas vienijančio kūrinio gerbėjais.
„Helovinas“ / „Halloween“
1978-aisiais pasirodęs pirmasis serijos „Helovinas“ filmas tapo kultiniu, tad režisierius Davidas Gordonas Greenas, kuriam į pagalbą atėjo pats originalios juostos kūrėjas Johnas Carpenteris 2018 -tais metais pristatė juostos tęsinį. Filme vaidina: Jamie Lee Curtis, Judy Greer, Will Patton, Nick Castle, Andi Matichak, Omar J. Dorsey. „Helovino“ kūrybinė grupė tikina, jog tai – paskutinė dešimt filmų skaičiuojančios franšizės dalis. Siaubo trileryje pasakojama apie serijinį žudiką Maiklą Majersą, kuris ištrunka į laisvę po keturiasdešimt metų praleistų psichiatrinėje ligoninėje. Šįsyk kaukėtas žudikas nusiteikęs pabaigti pradėtą darbą ir nužudyti Lorė Stroud, kuri liko gyva per 1978 metų Helovino naktį. Mergina per šiuos metus įnirtingai ruošėsi šiam susitikimui. Kaip aktoriams sekėsi sudėlioti taškus ant i, bei ar pavyko režisieriams atgaivinti kino legendą, galite pamatyti kino teatruose jau dabar.
„Helovino“ franšizė iki 2018 metų gyvavo jau keturis dešimtmečius, o per tuos 40 metų buvo sukurta net 10 filmų, iš kurių tik viename nepasirodo pagrindinis antagonistas Michaelis Myersas. Devyni filmai, kuriuose Michaelis pasirodė, apima vieną dviejų filmų perdirbinio seriją, suvaidintą mirtį, naują vaiką, slaptą tapatybę ir daugybę kitų siužeto vingių bei posūkių, kuriuos „Helovino“ gerbėjai užsirašinėjo ištisus dešimtmečius.
2018 metų „Helovinas“ pareiškė, kad visos šios nenutrūkstamos keistenybės jau nebe svarbios. Ignoruoti visus filmus, kurie pasirodė po Johno Carpenterio ir Debros Hill originalios 1978 metų klasikos ir net tą dalį, kuri pasirodė tą pačią naktį, buvo išties drąsus pasirinkimas. Filmui tai galėjo būti lyg mirties nuosprendis, tačiau vietoj to 2018-ųjų „Helovinas“ tapo mediacijomis apie traumas, legendas ir smurto tęstinumą. Visa tai atidavė duoklę ankstesniems franšizės filmams, tuo pačiu išaukštinant visiškai naują kelią. Įmeskite Jamie Lee Curtis į tokios svarbios veikėjos vietą kaip Laurie Strode ir turėsite naujos gyvybės kupiną siaubo franšizę.
„Stebėtojų lyga“ / „Watchmen“
„Stebėtojų lyga“ pirmą kartą į didį ekraną įsibrovė 2009 m., kuomet Zackas Snyderis žiūrovams pateikė tuo metu dar neregėtą komiksų klasikos filmo versiją, susilaukusią ir ištikimų gerbėjų pagyrų, ir nusivylusių kritikų komentarų. Savo esme šis filmas yra detektyvinė istorija, prasidedanti nuo vieno iš senosios kartos super herojų Eddie (Jeffrey Dean Morgan) mirties scenos. Netipinis antiherohus Rorschachas (Jackie Earle Haley) supratęs, kad ši mirtis nėra įprasta ir pradeda asmeninį detektyvinį tyrimą.
Kad Alano Moore‘o ir Dave‘o Gibbonso komiksų knygos patektų į ekranus, prireikė daugiau nei 20 metų. Kai tai pagaliau įvyko su 2009 metų Zacko Snyderio filmo adaptacija, buvo panašu, kad viskas tuo ir pasibaigs, kadangi „Stebėtojų lyga“ nuo išleidimo beveik nepakito. Tada pasirodė „DC Comics“ „Before Watchmen“ priešistorės serijos, kurios irgi atrodė lyg nepriklausomas bandymas. „Stebėtojų lyga“ visuomet buvo savotiškas, kiek monolitiškas kūrinys, todėl galimybė pratęsti istoriją už originalių komiksų ribų atrodė bauginanti.
Būtent todėl buvome taip maloniai nustebinti, kai sužinojome, jog televizijos serialas „Stebėtojų lyga“, sukurtas Damono Lindelofo („Dingę“, „The Leftovers“), yra ne tik intriguojantis, bet tiesiog nuostabus. Sukurtas tiek kaip originalaus komikso (ne Snyderio filmo) tęsinys, tiek kaip tam tikras svarbiausių „Stebėtojų lygos“ idėjų mišinys, kad papasakotų naują istoriją praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po originalo, Lindelfo serialas pasitelkia įvairiopą aktorių komandą ir daugybę itin svarbių idėjų. Seniems veikėjams suteikiama nauja gyvybė, nauji veikėjai pasineria į senosios mitologijos platybes, o rezultate turime vieną šio dešimtmečio geriausių komiksų knygos įkvėptų pasakojimų. Jis neturėtų būti toks geras, bet kažkodėl yra.
Taip pat skaitykite: 10 puikių filmų, vertų jūsų dėmesio 2021 metais
