Siiri Enoranta / Ville Koivisto nuotr.

Šeštasis vienos garsiausių Suomijos jaunimo autorių Siiri Enorantos romanas „Graudaragio užkalbėjimas“ – magijos pilna istorija apie atokią salą, kurioje gyvena liūdesio žmonės, ir Aušros princesę Sadėją. Sadėjai tik šešiolika, tačiau ji – visagalė valdovė. Jos galioje – suburti aplink save merginas, valdančias stiklą. Jos lobyne – puikiausių stiklo papuošalų kalnai.

O kitoje vandenyno pusėje gyvena Graudaragio tauta. Kiekvienas šios tautos vaikas, sulaukęs šešerių metų, pamato graudaragį ir sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime. Kuo ilgiau graudaragis pabūna su vaiku, tuo didesnę liūdesio dalį jam teks nešti.

„Graudaragio užkalbėjimas“ – istorija, sužavėjusi Suomiją. Pasakojimas apie valdžios troškimą ir trapią kaip stiklas meilę, apie liūdesį, kuris visada su tavimi, apie kovas ir meną. Tamsi, žiauri, aistros ir vilties kupina istorija, pasakojama daugelio balsų, kurie apgaubia ir nuneša į nepažįstamą pasaulį.

Siūlome susipažinti su romanu ir paskaityti ištrauką apie Gaudaragio tautą.

***

LINANIJA, 3114 M. BALANDIS

– Nanija, aš nenoriu, Nanija, nenoriu. Nanija, ar būtina? Nanija, aš nenoriu… Nanija. Nanija, aš nenoriu eiti. Nanija, Nanija, Nanija…

Ulis buvo taip stipriai apsivijęs seserį savo mažomis rankomis ir kojomis, kad Li atrodė, jog ji uždus, kol nuneš berniuką iki Graudaragio lankos. Asporas ėjo greta, vis pasisiūlydavo panėšėti Ulį, tačiau vos ištiesdavo rankas ir pamėgindavo jį paimti, berniukas tuoj pat imdavo verkti. Ir nors Ulis buvo mažas ir gležnas pagal savo amžių, ir nors Li buvo stipri – kad ją kur graudaragiai, ji buvo velnioniškai stipri, – vis vien kelionė buvo kiek per ilga. Kelionės nuo Hahtuvarų namo iki Graudaragio lankos, vos išaušus Ulio šeštojo gimtadienio rytui.

– Nanija, Nanija, Nanija, apsigręžkim, aš nenoriu, Nanija.

Li buvo gėda. Visi Graudaragio tautos vaikai nuo pat mažumės buvo auginami suprasti, kad liūdesys – kad ir kiek jo būtų skirta – yra gyvenimo dalis, būtina tam, kad žmogus galėtų mokytis ir augti. Graudaragio tautos mažieji suprato, kad sulaukę šešerių, privalės susidurti su liūdesiu, ir į Graudaragio dienos iškilmes keliaudavo išdidūs ir nekantraudami. Tik ne Ulis – Ulis, kurį Li žinojo už Hahtuvarų nugaros pravardžiuojant Unkščiu. Tai reiškė verksnį, ir Li negalėjo susilaikyti negalvojusi, kad juk toks Ulis ir buvo. Pravardę jis gavo kur kas anksčiau, nei kai beveik prieš mėnesį atsitiko tai, kas atsitiko – tai, ko Li dar nė karto gerai neapgalvojo dieną, vien tuomet, kai neramiai snausdavo bandydama įmigti, nors miegant sapnuodavosi košmarai.

– Nanija, eikim namo, būk gera, parvesk mane namo, Nanija, būk gera.

– Patylėk! – šnibžtelėjo Li.

Karmoras ėjo iš paskos be žodžių ir be žvilgsnio, toks jis buvo nuo tada, kai. Juk Karmorui priklausė nešti Ulį, jei jau sykį tas negalėjo eiti pats, tačiau Li žinojo, kad Ulis labai greitai perprato visą reikalą. Iš tėčio nesulauks jokios pagalbos, tėtis nesijaudins. Tėtis nebeturėjo nieko daugiau, tik liūdesį. Li vėl persmelkė siutas, kurį ji vis bandė nustumti į šoną: kaip mama galėjo numirti, kaip ji drįso, o savo mirtimi iš Li dar atimti ir tėvą – tėvą, kuris visuomet buvo Linanijos.

Šalia Karmoro pliumpino Kamelis, Li ir Ulio dėdė – vyras išsiblaškiusiu žvilgsniu, visą savo laisvą laiką statęs naujus laivus ir daužęs juos į salas supančius akmenis. Žiūrint iš tolo, broliai buvo panašūs: tokio pat ūgio, abiejų tokie pat tamsūs plaukai ir barzdos, tačiau skyrėsi judesiai ir žvilgsnis. Mat Karmoras buvo medžiotojas, o Kamelis – plaukiotojas, Karmoras turėjo daugybę sluoksnių skausmų ir baimių, o Kamelis neturėjo nieko daugiau, kaip tik svajonę apie laivelį. Ir Li buvo pikta, kodėl ji nesugebėjo taip nuraminti tėčio kaip mama, kas šioje buvo tokio neva stebuklingo, kodėl tėčiui neužteko to, kad jis dar turėjo ir vaikų?

– Tu mane nuleisk, aš pabėgsiu ir tada tai nebus tavo kaltė, gerai, Nanija? Prašau, – šnabždėjo Ulis Li į ausį, o berniuko alsavimas kuteno kaklą.

– Uli, nebūk kvailas, – sušnypštė Li. Ji nenorėjo, kad išgirstų tėvas arba Kamelis, o ypač – jiems iš paskos tipenančios graudžio mergelės, net ir Asporas, kurio šilti žvilgsniai smaugė kone taip pat kaip mažos Ulio rankutės.

– Tu priklausai Graudaragio tautai, Uli, ir turėtum tuo didžiuotis. Visuomet žinojai, kad ši diena ateis.

– Taip, bet mama… Aš noriu mamos…

Unkštys unkštė Li į kaklą, snargliai ir ašaros varvėjo į jos graudžio mergelės apdarą, o rankos drebėjo nuo berniuko svorio, tačiau ji buvo stipri ir privalės likti stipri, nes niekas daugiau aplinkui nebuvo.

<…>

Ceremonija prasidėjo, kai saulė jau buvo aukštai, ir spinduliai kone statmenai tryško pro tankias medžių šakas. Visi buvo sotūs; Li prisivertė pavalgyti, nors ir neturėjo apetito. Tačiau niekad negalėjai žinoti, kaip ilgai reikės šokti. Li jau buvo dalyvavusi aštuoniose Graudaragio dienos ceremonijose. Mažajai Letecijai iš Sraujos graudžio mergelės tesuspėjo pašokti keletą minučių – ir apstulbusi, laiminga mergaitė vėl išniro iš lankos. Tačiau kartais tekdavo šokti ištisą amžinybę. Šokio pradžia visuomet būdavo padūkusi, Asporo fleitos garsai čiurlendavo lengvai, melodijos buvo džiugios, tačiau jeigu ceremonija užtrukdavo, tempas sulėtėdavo, mergelės pailsdavo, visur imdavo skverbtis graudis. Iš visos Graudaragio tautos mažiausiai liūdesio teko Li mamai Lėanai: neužtruko nė kvėptelėjimo. O daugiausia liūdesio teko Li tėvui. Kadaise Karmoras su graudaragiu lankoje užsibuvo beveik iki pat saulėlydžio. Salos žmonės su malonumu pasakodavo istoriją, kaip Lėana pasisiūliusi Karmorui į poras, o šis kategoriškai atsisakęs savąja liūdesio našta suteršti tokį saulės vaiką. Lėana pasakė, kad visų logiškiausia pasaulyje kaip tik ir buvo jiedviem būti kartu, mat savo liūdesiu – arba, tiksliau, jo trūkumu – Lėana galėsianti išlyginti svarstyklių lėkšteles. Kitą vasarą jiedu pasistatė bendrus namus. Ši istorija visuomet buvo pasakojama per suktaragio skerdimo puotą, prieš tai prisiminus tragišką Ilandos ir Valesino likimą – jaunuolių meilė, merginos mirtis, vaikino dingimas. Li tėvų istorija buvo pasakojama tam, kad visi ir vėl pralinksmėtų.

Valgiai buvo suvalgyti, molio dubenėliai ir medinės šakutės sudėti į krepšius, mergelės lyginosi savo apdarus, o Miglasklaidys į save traukė smilkstančių žolelių dūmą. Li žinojo, jog jis stengėsi susisiekti su salų magmos centrais, su medžių lapais, augančiais visų aukščiausiai, su spėriomis it versmė graudaragių mintimis. Jis stengėsi išsklaidyti ir po devyniais užraktais užrakinti galvoje sūkuriuojančią, realybę ir ateitį gožiančią miglą, kad liktų erdvės tiesai atsiskleisti. Asporas iš dėklo išėmė ką tik išdrožtą fleitą ir parodė ją Uliui.

– Žiūrėk, padariau ją tau. Šia fleita dar nebuvo grota nė vienam graudaragiui.

Ulis mažais pirščiukais paglostė fleitoje išraižytus ornamentus, skruostais tekėjo ašaros.

– Nėra ko čia jaudintis, – pasakė Asporas suirzęs. Jis tikėjosi, kad Ulis apsidžiaugs, pamatęs fleitą. – Klausyk, padarykim šitaip: galėsi pasilikti fleitą. Tuoj pat tau ją atiduosiu, kai tik grįši iš lankos. Ji bus tik tavo.

– Asporai, tu neprivalai, – pasipriešino Li.

Ji žinojo, kiek daug darbo reikia įdėti, norint pagaminti fleitą.

– Aš noriu, – pasakė Asporas, ir Li pažvelgė į jį ir pagalvojo, koks nuostabus, nuostabus vaikinas yra Asporas, ir kaip mažai tai arba bet kas kita jai reiškė.

– Viskas paruošta. Graudaragis netoliese, – tyliai pratarė Miglasklaidys, ir jo akys lėtai merkėsi, mat jis žvelgė į savo vidų.

Visi sužiuro į Ulį. Berniukas stovėjo kaip įbestas, trūkčiodamas nuo nebylios raudos. Nė nekrustelėjo lankos link.

– Uli, jau laikas, – tarė Li, stengdamasi rasti šilumos savo balsui.

– Nanija, – sušnabždėjo Ulis, – mane kankina bloga nuojauta.

Li atsiklaupė priešais mažąjį broliuką ir suėmė jį už pečių. Jai norėjosi papurtyti Ulį ir stumte nustumti į lanką, tačiau visi žiūrėjo, teko visa tai nuryti, giliai įkvėpti. O tėtis nieko nedarė, kad padėtų. Ulis spoksojo į Li maldaujančiomis, užverktomis vaiko akimis.

– Uli, mažyti, pagalvok, kaip didžiuotųsi mama pamačiusi, kaip dabar gražiai nueini pas graudaragį. Argi visada nesvajojai jį pamatyti? Ar pameni, kaip mama pasakojo, jog niekad taip ir nematė jo snukelio? Tu turi galimybę jį pamatyti, Uli, o tuomet netrukus sugrįši atgal.

– Bet aš nenoriu, – sušnabždėjo Ulis.

– Privalai, – atsakė Li, ir pati pajuto, kaip jos balse girgžtelėjo griežtumo gaidelė.

Ulis nusisuko ir dar daugiau ašarų pabiro iš po tankių blakstienų. Tai nebuvo tie žodžiai, kuriais Graudaragio dieną vaikas išlydimas į lanką, tačiau geresnių Li nemokėjo. Ulis atsuko nugarą ir sustingusiomis kojomis nuėjo į lanką, trapus jo siluetas pradingo už milžiniškų kaučiukmedžių. Asporas ėmė groti.

Iš pradžių Li nusibodo, paskui ji susierzino, o dar vėliau, kai saulė jau buvo nusileidusi už jūros ir pro aukštesniųjų medžių viršūnes skverbėsi paskutiniai raudoni spinduliai, kai ėmė čirpti naktinės cikadėlės, tuomet Li persigando. Ir net tada jai dar teko kažin kiek laukti.

Kartais Li svarstydavo, ar kaip graudžio mergelė yra atsakinga už tai, kas Graudaragio dieną nutinka vaikams. Ar ji turėtų galios pakeisti įvykių eigą, anksčiau nubaidyti graudaragius, apsaugoti vaikus nuo per didelio liūdesio? Ar ji kalta dėl vaikų liūdesio, jeigu jau sykį dalyvavo rituale? Nors Li, be abejo, suprato, kad Miglasklaidys turi kur kas daugiau įtakos ritualui nei kuri nors mergelė, o jis, savo ruožtu, yra paaiškinęs, jog nė pats negali kontroliuoti graudaragių – tik juos iškviesti ir tikėtis, kad jie atsakys. Li apie tai yra kalbėjusis ir su Asporu – tada, kai viskas dar buvo drovu ir nedrąsu, – ir šis ją patikino, jog ji be reikalo jaudinasi. Asporas mokėjo būti toks įtikinamas. Tačiau Li ir vėl apie tai galvojo. Niekas, išskyrus šešiametį, neturėjo teisės Graudaragio dieną žengti į lanką – taip bylojo sena ir nepajudinama salų gyventojų išmintis, tačiau Li vis dėlto buvo graudžio mergelė, ji buvo viena iš tų, kurios savo šokiu prisikviesdavo graudaragį, jį nuramindavo ir suminkštindavo, ir padėkodavo už vaikui suteiktą dovaną – dovaną, numatytą iš anksto, liūdesio dovaną. Nejaugi ji nebūtų galėjusi nuskubėti į lanką ir nubaidyti graudaragio arba minčių galia liepti jam dingti? Tuo metu buvo jau visai tamsu, ir niekas nebeturėjo jokios prasmės.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė. Tyto alba, 2019.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: