Pabandykite prisiminti kiek filmų žinote, kuriuose veiksmas prasideda pilnu įtampos ar komiškumo siužetu. Tokius, kuriuose pradinis veiksmas galiausiai sustoja ir pasigirsta klausimas „svarstote kaip čia patekau?“, ar tiesiog kai pagrindinis veikėjas pasirodo praradęs atmintį, o gal tiesiog pereinama į „prieš XX valandų“ siužetą. Ši technika scenos ir video mene vadinama „in medias res“, arba tiesiog „vidury dalykų“. Kaip žiūrovai gauname milijonus klausimų, be kurių atsakymų negalime pilnai susigaudyti kas vyksta, kas geriečiai ar blogiečiai, kas mūsų laukia ateityje ir kur dingo automobilis. Tokie filmai žadina smalsumą ir tikrai skatina laukti kol susidėlios visi atsakymai.
Būtent taip turėtumėme jaustis ir gyvenime. Gimstame tarsi jau įmesti į vidurį kažkokio filmo, nežinodami kas buvo praeityje, kas yra kas. Negalime prognozuoti ir kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas, su kokiais žmonėmis susiduriame ir juo labiau negalime net prognozuoti ką gali lemti vienas ar kitas politikų sprendimas, geopolitinis įvykis.
Nežinodami kas vyko anksčiau, negalime spręsti kas mūsų laukia ateityje. Lyg ponas Aristotelis yra sakęs, ar jam kažkas priskyrė žodžius, kad visas mokslas yra skirtas nuspėti ateitį ir tik dėl to verta mokytis. Mokomės inercijos ir fizikos dėsnių, kad sėkmingai galėtumėme nuspėti automobilių judėjimą ir žinotumėme, kad stotelės be BMW atneštos inercinės jėgos nedūžta. Aerodinamika išmokina nešokinėti nuo stogų su skėčiu, nes baigsi kaip blynas ant žemės (na biologija išmokina ir to, kad tai neįmanoma ir žmogui į blyną suspausti reikia galingos jėgos, kur fizika paaiškina, kad laisvas kritimas tokios jėgos nesuteiks). Bet manau mintį pagavot, visi mūsų veiksmai yra sąlygoti ateities spėjimo ir tikėjimo, kad viskas bus ateityje taip kaip mes tikimės.
Tad kodėl mus taip traukia sužinoti kas vyko filmuose iki pradžios epizodo, o gyvenime nėra taip įdomu? Tikriausiai tai, kad čia reikia dėti pastangas ir dar baisiau, suvoki, kad visko nesužinosi, visko nesuprasi, tad kam stengtis jei ir taip gerai gyveni. Šio žanro klasika tapo „Klausimėlio“ laida. Ne kartą teko išgirsti savimi patenkinto ir užtikrinto tautiečio patvirtinimą, kad jam nelabai rūpi istorija ar kiti dalykai ir tiesiog šauna spėjimą, kad Hitleris buvo Lietuvos prezidentas, Ispanija yra Pietų Amerikoje ar dar kokį faktą supaisto bet kaip.
Filmo “Kovos klubas” kadras
Ir nieko čia nepadarysi, tūlam žmogui to užtenka. Kokia prasmė gilintis į gyvenimo siužetus, kurie tavęs neliečia, jei jie nepadės tau išrišti asmeninių gyvenimo problemų? O gal visgi padėtų? Gal eilinės filosofijos, psichologijos ir istorijos bei ekonomikos žinios padėtų rasti atsakymus į daug savo problemų, ar bent suvokti, kad tai net nėra problema. Elementarios biologijos ir chemijos žinios padės nebijoti skiepų, o procentų skaičiavimas įvertinti banko pasiūlymą, o politologijos pradžiamokslis padės suprasti ką gali ir ko negali seimas, vyriausybė ar prezidentas.
Kartais pagalvoju, kad ir nelabai gerbiamame seime mažiau komisijų po praeitį besiknaisiojančių turėtumėme, jei kai kurie politikai pastudijuotų ekonomiką, istoriją ir atsiverstų mokslininkų tyrimus bei darbus. Bet kam vargintis pačiam?
Suprantu, kad didelė tragedija yra ir suvokimas, kad viskas ką mokeisi nėra visai tiesa ir gyvenimas dar kiek sudėtingesnis. Tarkime pasikeitus politinei santvarkai, dingus cenzūrai ir atsivėrus kitokiems moksliniams darbams. Tada ir į paranoją gali pulti, visas jau išnarpliotas pasaulis staiga pasikeičia ir viskas kuo tikėjai tampa niekuo. Tenka rinktis kurią „realybę“ pasirinkti. Užjaučiu visus kolūkių pirmininkų vaikus, kurie gyveno tarsi mažieji pirmininkėliai, augo, mokėsi, stebėjo tėvo darbą ir jau visas kolūkis žinojo, kas paveldės tėvo postą. Ir pyst, atbėga Lansbergis ir sudaužo tavo kolūkį, tavo jaunystės svajones ir viltis. O noro vėl mokytis ir ieškoti tų nepastebėtų ir nepamatytų epizodų gyvenimo, kurie atvedė iki šios akimirkos tikrai nesinori. Lieka tik emocija. Pyktis. Keršto siekimas.
Rugsėjo pirmosios proga vėl padaugėjo medinių bajeriukų apie mokslo beprasmybę, apie tai, kad baigęs aukštąjį mokslą eini dirbti į garbingus kasininkus, o už profesorių kur kas daugiau uždirba čikenfaktorių darbuotojai. Nėra blogo darbo, kaip dar senovės Romoje sakydavo – pinigai nesmirdi, o visos profesijos reikalingos ir garbingos (kitaip jų niekam nereikėtų ir pinigų nemokėtų, čia nematoma rinkos ranka taip sudėlioja gyvenimą). Bet, deja, net ir didžiųjų verslo įmonių vadovai nuogąstauja, kad velniop tos geografijos žinios, jei žmogus gerai apkrovas paskaičiuoja.
Mokslas ir žinios skirtos ne vien didesniam užmokesčiui už darbą gauti. Mokslas, mokymasis, studijavimas, praeities ir fundamentaliųjų mokslų suvokimas beižinios turi padėti suprasti dabartį ir tiksliau numatyti ateitį, padėti surasti savo vietą. O svarbiausia, padeda užsiauginti atsparumą sąmokslo teorijoms ir neteisingoms teorijoms apie tolesnius siužeto vingius. Tad, kad ir kiek Jums dzin, eikit ir pasimokykit, pabandykit prisiminti bazines žinias ir gilintis į tai, kaip mes patekome čia, į šią situaciją ir gyvenimo akimirką. Ir nepamirškime, kad kiekvienas pasakotojas pastebi vis kitas filmo detales ir susikuria savo scenarijų ir prasmę.
