Italų režisieriaus, aktoriaus ir scenaristo Maurizio Mistretta arthauzo filmą „Naudingi kvailiai“ (Useful Idiots, 2024) sunku vertinti komercinio kino, prie kurio esam pratę, rėmuose, taigi ir nevertinkim jo taip – vertinkim kaip šiuolaikinio meno kūrinį, koks jis ir yra.
Meno, kuriame žudikai ir prostitutės kovoja su savo vidiniais demonais, užgaidomis, bando išsigydyti sopulius, atkeršyti arba išsisukti, o visa tai veda į jų akistatą vieniems su kitais.
Šiuolaikinis menas nebevaizduoja gėlyčių ir drugelių – jis verčia laukan žmogaus vidinę bjaurastį: rodo psichines ligas, kuriomis serga visuomenė, absurdo ir beprasmybės priepuolius, kurie apima šiuolaikinį žmogų, moralinį dekadansą, kuriame vis tiek kaip kokie žolės stiebeliai po žiemos laukan skverbiasi draugystės ir meilės troškimas, – tai, dėl ko žmonija gyvena nuo seniausių laikų.
Maurizio Mistretta įdomus tuo, kad beveik dešimtmetį Pizos kalėjime, Italijoje, statė spektaklius su kaliniais, o panašiu metu ir dar ilgiau vykdė meninius projektus privačiose ir viešosiose mokyklose Tailande. Filmas „Naudingi kvailiai“ taip pat nufilmuotas Tailando sostinėje, Bankoke, tačiau jame vaidina daug skirtingų tautybių aktorių. Vieną pagrindinių rolių filme atlieka lietuvis Matas Danielius.
Matas Danielius gimė ir užaugo Lietuvoj, Kembridže baigė teatro studijas, tačiau trokšdamas laisvės pasirinko gyventi ne kur kitur, o Tailande. Įkvėptas įvairių teatro ir kino pasaulio atstovų, tokių kaip Antonin Artaud, Jerzy Grotowski, Yoshi Oida ir kitų, po studijų tęsė aktoriaus karjerą ir dabar vaidina teatre ir kine. Viena aišku – filme „Naudingi kvailiai“, kuriame jis atlieka vieną iš pagrindinių vaidmenų, visa komanda jau nebėra lietuviai, italai, tailandiečiai ar anglai, – jie yra pasaulio piliečiai.
Taigi veiksmas sukasi šiuolaikiniame Bankoke, kuriame du smogikai, Benas (Willy Zogo) ir Gasas (Matas Danielius) gyvena paslaptingosios organizacijos jiems duotame kambaryje be pagalvių ir saulės šviesos, o laisvu metu, kai Benas nešoka, o Gasas neklauso vietinių naujienų, vykdo savo užsakovo ir viršininko San Liango užsakymus – žudo žmones.
Gasas per savo vyrišką jautrumą padaro mirtiną klaidą – nužudo prostitutę Sofi (Tuanao Natsuko), kurios jis neturėjo nužudyti, ir taip užsitraukia visų, tai yra ir paties San Liango, ir Sofi seserų, nemalonę, įtraukdamas į reikalą ir savo bendradarbį Beną. Sofi seserys siekia atkeršyti žudikams, o smogikai trokšta išnešti sveiką kailį.
Nors „Naudingi idiotai“ pastatytas 2024 metais, savo montažu jis primena senovinius filmus. Savo garso takeliu ir pasirinktu alternatyviu vaizdavimo būdu yra artimiausias Stenlio Kubriko kurtiems filmams, o pačia tematika – Franco Kafkos prozai. Savo romanuose „Procesas“ ir „Pilis“ Kafka rašo apie absurdišką realybę, iš kurios neina ištrūkti.
Maurizo Mistretta taip pat vaizduoja paslaptingą organizaciją be pavadinimo, į kurios grandinę pakliūva menki straigteliai. Sraigtelių norų niekas nepaiso, tiesa sakant, pati organizacija formuoja jų norus, o kai jai ko nors nebereikia, atsikrato nereikalingais priedais. Organizacija – tai ponoptikumas, kuris viską žino, viską stebi, viską valdo, o žmogiškojo ryšio trupiniai tiesiog ištirpsta jos visa ką apimančioje tamsoje.
Organizacijoje žmonės nežino nei ką daro, nei dėl ko tai daro, žiūrint filmą irgi dažnai neaišku, kodėl deklamuojamas vienas ar kitas eilėraštis, kodėl pasirodo tokios neadekvačios emocijos, o kai kurios detalės, kaip neargumentuoti meilės trikampiai tarp veikėjų, kurie nusileidžia lyg iš giedro dangaus, prisideda prie beprasmybės įspūdžio kūrimo, o beprasmybė, kaip žinoma, yra absurdo esmė.
Taigi vaikščiojama ant plonos ribos tarp absurdo kaip meno žanro vaizdavimo ir prasto scenarijaus, bet vis dėlto filmo autoriams pavyksta atsleisti absurdą kaip meną, ne kaip savo negebėjimą režisuoti.
Vaidyba šiame filme tikrai gera, aktoriai atskleidžia savo personažus. Įdomu stebėti, kaip skirtingai vaidina įvairių tautybių atstovai, kokie įdomūs ir savotiški jų anglų kalbos akcentai, priešingai nei mes esam pratę girdėti holivudo filmuose, kur dažniausiai vaidina grynakraujai anglakalbiai.
Filme daug dramos, išraiškingų emocijų, absurdiškų dialogų, kurie kelia sumaištį, nuostabą, juoką. Išskirtinis ir paties režisieriaus pasirodymas vienoje scenoje, kurioje jis vaidina teatre absurdo pjesę ir apibūdina patį filmą – tai tragikomiška absurdo drama. Mano nuomone, ji priklauso ir magiškojo realizmo žanrui, nes šioje kino juostoje išties daug mistinių elementų, kurie vis dėlto vijasi realistiškos tikrovės pynėje.
Summa summarum, juosta „Naudingi kvailiai“ puikiai tiks alternatyvios kinomatografijos mėgėjams, kurie nori paįvairinti savo kino patirtį kitokiais reginiais, pasigrožėti įdomiais režisūriniais sprendimais ir įvairiataučiu aktorių kolektyvu.
