Jean-Paul Belmondo

Jis – vienas iš kultinių prancūzų kino aktorių, nepaprastai charizmatiškas artistas, kuris savo šlovės laikais, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, į kiną pritraukdavo milijonus žiūrovų. Per daugiau nei pusę amžiaus trukusią karjerą jis dirbo su žymiausiais Prancūzijos kino kūrėjais. Aktorius ne tik vaidino didelio biudžeto pagrindiniuose filmuose, bet ir „skolino“ savo talentą sudėtingesniems autoriniams filmams, o tai liudija jo universalumą ir gebėjimą išjausti kiekvieną jam skirtą vaidmenį. Belmondo talentu nedrįso suabejoti niekas: jis buvo puikus ekrano aktorius, kuris sėkmingai dirbo ir scenoje, taip pat prodiusavo filmus bei buvo teatro režisierius.

Jean-Paul Belmondo gimė 1933 m. balandžio 9 d. Neuilly-sur Seine, netoli Paryžiaus. Jo tėvas buvo skulptorius Paul Belmondo, kuris po Antrojo pasaulinio karo sulaukė šlovės ir turtų. Kaip šeimos galva, jis stengėsi pragyventi iš savo meno, todėl gyvenimas Belmondų šeimoje buvo toli gražu nelengvas, o Jean-Paul augo kaip nedrausmingas vaikas. Mokykloje jis buvo nedėmesingas ir nepaklusnus, vienintelis jo pomėgis buvo sportas. Paauglystėje jis lankė bokso treniruotes, bet po daug žadančios pradžios turėjo pamiršti apie boksininko karjerą, kuomet būdamas 16 metų susirgo tuberkulioze. Sveikata pamažu pasitaisė, tačiau tuomet jaunuolis nusprendė sukti aktorystės link. Po kelių bandymų jis 1952 m. pagaliau įstojo į Paryžiaus konservatoriją, nors jo dėstytojai nebuvo labai optimistiškai nusiteikę dėl vaikino perspektyvų. Konservatorijoje jį meiliai praminė Bébel.

1953 m. Jean-Paul Belmondo pradėjo aktoriaus karjerą Théatre de l’Atelier, Paryžiuje. Jis vaidino dviejuose André Barsacqo režisuotuose spektakliuose: Jeano Anouilh’o “Médée” ir Georges’o Neveux “Zamore”. 1956 m. debiutavo filme “Les Copains du Dimanche”, kurį užsakė profesinių sąjungų federacija CGT ir kuris iš pradžių buvo skirtas tik privatiems seansams. Belmondo karjeros kine „krikštas“ buvo Marko Allégret’o filmas “Graži ir ta pati” („Sois belle et tais-toi“, 1958 m.), kuriame jis pasirodė kartu su kitu perspektyviu kino naujoku Alainu Delonu. Šio aktoriaus karjera vėliau buvo labai panaši, kaip ir Jean-Paul. Režisierius Marcelis Cartlé svarstė Belmondo, kaip pagrindinį vaidmenį filme Les Tricheurs (1958 m.), bet vietoj jo pasirinko Laurent’ą Terzieffą, o Belmontui teko mažesnis vaidmuo. Kitame savo filme filme, “Dirbantis slibinas” („Un drole de dirnanche“, 1958 m.), jis sukūrė puikų kvartetą su trimis jau seniai pripažintomis prancūzų kino legendomis – Bourvil, Danielle Darrieux ir Arletty.

1958 m. 25-erių metų Jean-Paul Belmondo patraukė buvusio kino kritiko, režisieriumi tapusio, Jeano-Luco Godard’o dėmesį. Pastarasis buvo sužavėtas aktoriaus spontaniškumu ir iš pradžių skyrė jam vaidmenį keistame trumpametražiame filme “Šarlotė ir sūnus Žulis” („Charlotte et son Jules“, 1959 m.), o paskui, pamatęs, jog vaikinas turi ypatingą talentą – itin sėkmingame, prancūzų Naujosios kino bangos simboliu tapusiame filme “Sielvartas” („Bout de souffle“, 1959 m.). Taip pat jam teko pagrindinis vaidmuo Claude’o Chabrolio filme “Dviguba kelionė” (1959 m.), nors šis filmas nebuvo labai sėkmingas. Kritikų pripažinimas ir filmo “Bout de souffle” populiarumas pakylėjo Jean-Paul Belmondo į nacionalinę ir tarptautinę šlovę ir netrukus jį pastebėjo kai kurie žymiausi to meto kino kūrėjai.

Peteris Brookas pasirinko jį pagrindiniam vyro vaidmeniui filme „Moderato cantabile“ (1960 m.), o Vittorio De Sica paskyrė jį Sophios Loren vaidmeniui filme „La Ciociara“ (1960 m.). Jeanas-Pierre’as Melville’is kvietė jį vaidinti filmuose „Léon Morin, prétre“ (1961 m.) ir „Le Doulos“ (1962 m.), o Philippe’as de Broca jam skyrė įsimintiną, apsukrią rolę filme „Cartouche“ (1962 m.) kartu su Claudia Cardinale. Taip pat dar vieną didelį vaidmenį nuotykių komedijoje „L’Homme de Rio“ (1964 m.).

Šeštojo dešimtmečio viduryje Jean-Paul Belmondo jau buvo vienas populiariausių Prancūzijos kino aktorių, triumfavęs tokiuose filmuose kaip komedija „Kinų vargai Kinijoje“ („Les Tribulations d’un Chinois en Chine“, 1965 m.), kurios filmavimo metu jis įsimylėjo savo partnerę Ursual Andress. Taip pat trilerio parodija bei egzistencinis šedevras „Pjero žvėris“ („Pierrot le fou“, 1965 m.), laikomas geriausiu Jeano Luco Godard’o filmu. Jis pasirodė epizodiniame vaidmenyje kaip Džeimso Bondo parodija „Kazino Royale“ (1967 m.) ir, paskatintas Andress, jis svarstė galimybę siekti karjeros Holivude, bet netrukus šios minties atsisakė. 1970 m. kartu su savo kino konkurentu Alainu Delonu suvaidino klasikiniame gangsterių filme „Borsalino“, kuris reiškė didelę sėkmė po nesėkmingo Truffaut filmo „Misisipės sirena“ („La Siréne du Mississippi“, 1969 m.). 1971 m. Belmondo įkūrė savo filmų kompaniją “Cerito Films”, kuri per ateinantį dešimtmetį sukūrė apie tuziną filmų. Kitais metais jis užmezgė santykius su italų aktore Laura Antonelli.

Visą septintąjį dešimtmetį Belmondo plaukė ant vis didėjančio populiarumo bangos. Jis tapo viena didžiausių Prancūzijos žvaigždžių. Dėl savo charizmos ir simpatiško kieto vyruko personažo jis tapo prancūzų kino Steve’u McQueenu. Filmuose jis pradėjo atlikinėti kaskadinius triukus, kurių daugelis dabar atrodo beprotiški, pavyzdžiui, filmo „Guignolo“ (1980 m.) scena, kurioje jis skrenda virš Venecijos ant trapecijos, pritvirtintos prie sraigtasparnio. Nors ir buvo keletas nesėkmių, pavyzdžiui, Alaino Resnais filmas „Staviskis“ (1974 m.), Belmondo buvo tarsi pelningas prekės ženklas iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio. Didžiausi jo hitai buvo tokie prestižiniai filmai kaip „L’lncorrigible“ (1975 m.), „Flic ou voyou“ (1979 m.), „Le Professionnel“ (1981 m.), „L’As des as“ (1982 m.) ir „Le Marginal“ (1983 m.).

Vėliau Belmondo populiarumas ėmė gana smarkiai mažėti. Žiūrovai ir kritikai jo filmus laikė vis labiau šabloniškais, o aktoriaus nuopuolis sekė žanro, su kuriuo jis buvo labiausiai siejamas, nuosmukį. Po komercinės nesėkmės filmo „Pasjansas“ („Le Solitaire“, 1987 m.) Belmondo nusprendė padaryti pertrauką kine ir grįžo į teatrą. Praėjus trisdešimčiai metų po paskutinio pasirodymo scenoje, jis sulaukė didelės sėkmės Robert’o Hosseinio „Keano“ spektaklyje Marigny teatre. Aktorius sulaukė pripažinimo ir už vaidmenis Edmond’o Rostand’o „Cyrano de Bergerac“ ir Georges’o Feydeauts „Tailleur pour dames“.

Claude’o Leloucho filme „Vaikinas, kuris turi vaiką“ („Itinéraire d’un enfant gäté“, 1988 m.) Belmondo turėjo galimybę atsikvėpti nuo jam ir žiūrovams nusibodusių šabloniškų jo vaidmenų. Filmas buvo sėkmingas ir aktorius buvo apdovanotas pirmuoju ir vieninteliu savo Cezariu (nors jis atsisakė asmeniškai atsiimti apdovanojimą).

Dešimtajame dešimtmetyje Belmondo suvaidino dar keliuose filmuose, tačiau nė vienas iš jų nesulaukė didelės sėkmės, ir jis sutelkė savo talentą į klestinčią sceninę karjerą. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, atsisakęs sceninio darbo, jis bandė grįžti į kiną, tačiau visi filmai, kurių pagalba jis bandė vėl sužibėti, patyrė ir kritikų, ir komercinę nesėkmę. Didesnės sėkmės jis sulaukė televizinėje filmo „L’Ainé des Ferchaux“, kurį anksčiau kūrė kartu su Jeanu-Pierre’u Melville’iu, ekranizacijoje. Silpna sveikata sutrukdė jam vaidinti televizijos ekranizacijoje „Žozefo Kesselio liūtas“ (vaidmuo atiteko Alainui Delonui) ir privertė jį kuriam laikui atsisakyti vaidybos. Į didįjį ekraną jis netikėtai grįžo 2009 m., suvaidinęs filme „Un homme et son chien“ (2009 m.), nors filmas ir nebuvo gerai įvertintas.

Per savo nuostabią karjerą Jean-Paul Belmondo pelnė viso pasaulio kino žiūrovų pagarbą ir susižavėjimą. Už unikalų indėlį į kiną ir teatrą 2007 m. jam buvo suteiktas vienas didžiausių Prancūzijos apdovanojimų – Garbės legiono ordinas. 2011 m. Kanų kino festivalis atidavė jam pagarbą, įteikdamas specialią “Auksinę palmės šakelę” už išskirtinę kūrybą. Belmondo filmai vis dar plačiai žiūrimi ir yra vieni geriausių prancūzų kino filmų, nesvarbu, ar tai būtų nuotaikingi istoriniai romansai, ar jaudinantys veiksmo trileriai, ar smagios komedijos.

Taip pat skaitykite: Audrey Hepburn – jautri gražuolė, išskirtinė Holivudo ikona

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: