Įsivaizduoju, kad didžioji dauguma, maždaug aštuoni iš dešimties, rastų labai greitą atsakymą į šį klausimą. Tarkime, iš tiesų šį rudenį Sokratas pasakytų taip: aš žinau, kad nieko nežinau, o jūs, Protagoro pasekėjai, nežinote net to. Tiems dviem iš dešimties priminsiu, jog Protagoras yra garsiausias iš sofistų, o Sokratas yra laikomas negailestingiausiu sofistikos kritiku.
Bėgant amžiams žodis „sofistas“ įgijo griežtai neigiamą reikšmę, šiandien yra galbūt net dar labiau liūdnos šlovės nuoroda nei žodis „demagogas“, nors nominali šių žodžių reikšmė – labai iškili; sofistas verčiant į lietuvių kalbą reiškia – išmintingas, demagogas – liaudies vedlys.
Iš tiesų, šiandien sofistu plačiąja prasme vadiname žmogų, kuriam pabrėžtinai nerūpi tiesa arba, dar tiksliau tariant, tokį netikėlį, kuris su žodinės ekvilibristikos pagalba, demonstruodamas iškalbos sugebėjimus savo asmeninį ir profesijos interesą bando iškišti kaip visų reikalą ir neginčitiną tiesą. Savo ruožtu tikriausia pernelyg nesutirštinsiu spalvų pasakydamas, kad Sokratas yra labiausiai brangintina filosofijos ikona, kai kartais labiau jausmingi komentatoriai iškilų antikos filosofą pavadina net pagoniškuoju Kristumi. Kita vertus, dar šio palyginimo kontekste konstatuokime labai akivaizdų faktą, jog Vakarų švietimo sistema nuėjo, nuriedėjo, nudundėjo sofistų nubrėžtu keliu, beveik tobulai įgyvendinusi antisokratines nuostatas ir pasirinkimus. Vadinamoji Lisabonos strategija, neigianti akademinės laisvės kultūrą, universitetus verčianti tapti tik gamybos priedėliu, yra ne kas kita kaip instrukcija įžengiant į hipersofistinės epochos akligatvį. Todėl juokais pirmąją išlipusią iš medžio beždžionę galėtume pavadinti Sokratu, o tą, kuri vėl grįš į medį jau su išmaniuoju telefonu – Protagoru.
Žinia, Sokratą nelabai nudžiugintų mūsų informacinių technologijų visuomenė. Būtent Sokratas yra pirmasis mąstytojas, kuris įžvelgė tuos pavojus, kuriuos atneša staigus informacijos pagausėjimas ir visuotinio švietimo plėtotė, jo laikais įgyvendinta sofistų, pirmųjų Vakarų švietėjų. Sokratas, kaip niekas iki jo ir po jo, labai gerai suprato, kad apkvaitinančio informacinio sprogimo būtinasis palydovas yra bemintystės įsivyravimas, o kartais ir visiškas sąmonės nususimas.
Kaip teigia A.Šliogeris (jeigu leisite taip tituluoti, lietuviškosios terpės Sokratas), informacijos amžiuje 99% informacijos yra dezinformacija. Nesunku įsivaizduoti ir tai, kad informacijos gausėjimas net ir apie pačią informaciją toli gražu nepadeda atsirinkti, o tik dar labiau paskandina sąmonę drumzlinose putose. Taigi čia priėjome tašką, kai pačios samprotavimo sekos esame įpareigojami pastebėti, kad informacija žmogui gali būti daugiau ar mažiau naudinga tik tada, kai ji dera su mąstymo įgūdžiu, kuris kaip toks nėra jokia informacija, taip pat nėra ir naujos informacijos įgijimo šaltinis.
Kaip visiems daugmaž akivaizdu, mokslas užsiima žinių dauginimu, informacijos pagausinimu, bet ne mąstymo ugdymu, savo ruožtu mąstymo kultūros puoselėtoja paprastai laikoma filosofija (žodžio „kultūra“ pavartojimas šiame kontekste rodo, jog autoriui vis tik nepavyko iki galo išsikapanoti iš sofistikos paspęstų pinklių). Tiesa yra ir tai, jog filosofija nėra utilitariškai orientuota disciplina, taigi, kaip dažnai sakoma, filosofija savo specifiką liudija tik peržengdama darbo pasaulio ribas. Tačiau kartais ratas paradoksaliai pradeda suktis į priešingą pusę. Iš tiesų, informacijos amžiuje pačiu didžiausiu, fatališku išbandymu tampa informaciniai karai, gerai organizuoto masyvaus sąmonės farširavimo melu akcijos. Lietuva yra kraštutinai išreikšta to iliustracija, rodanti, kad dezinformacijos uraganai gali katastrofiškai nusiaubti žmogaus sąmonę, ištrinti visus smegenų vingius, – prisiminkime kurptas basnias apie valstybininkus, Garliavos istoriją, užvirusias aistros dėl skalūnų dujų paieškos. Nedidelė paslaptis, – kai kas iš tokio žmonių kvailinimo pasipelnė, susikrovė turtus, tačiau dauguma liko su melu kišenėje.
Kaip atrodo, būtent Sokrato pavyzdys visų pirma įpareigoja paieškoti priešnuodžių tokiam savęs apiplėšimui, sąmonės nuskurdinimui.
Anoji Sokrato ištara yra apie tai, kad žinojimas prasideda nuo įsisąmonintos žinios apie savo nežinojimą. Tai ypač svarbu žinoti visuotinio švietimo visuomenėje, gyvenant informacinio triukšmo perteklinėje aplinkoje
Kaip žinome, sužinoti apie savo nežinojimą, sofistinį išsilavinimą gavusiems atėniečiams Sokratas padėdavo savo suktais klausimais, nuduodamas priekvailį. Garsusis antikos mąstytojas pasižymėjo tikru meistriškumo pateikiant tokius klausimus, kurie padėdavo žmogui suvokti savo ankstesnio žinojimo tariamą pobūdį, neužbaigtumą, sąlygiškumą Taip žmogus buvo paskatinamas ieškoti labiau turiningų, problemiškesnių atsakymų, paakinamas mąstyti savo mąstymą.
Pagal apibrėžimą mąstymas apie mąstymą yra savimonės įvykis. Ta proga, pateikęs apibrėžimą, nesusilaikysiu nepastebėjęs priešingą dalyką, o būtent tai, jog šiandien humanitarinių dalykų studijos naudojant tokią priemonę kaip vadinamasis „mokymas skaidrėmis“ leidžia pakylėti ugdymo procesą į neapsakomą kretinizmo lygį.
Susilpnėjusios savimonės visuomenė yra valdoma informacinio gigantozauro.
