Motinos ignoruojama, visų pamiršta, netekėjusi, bevaikė, vietos pasaulyje sau rasti negalinti karalaitė stirnos akimis – jauniausia Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo dukra, Žygimanto Augusto sesuo, tarsi iš pelenų sugebėjusi pakilti iki Švedijos karalienės sosto. Kotryna Jogailaitė tikriausiai viena iš mažiausiai Lietuvoje aptariamų Jogailaičių dinastijos asmenybių, kurios gyvenimas – kova už savo ir savo šeimos vietą pasaulyje, karų išbandyta meilės istorija – tikrai verta pirmų mūsų istorijos puslapių. Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie moterį, nusivylusią gyvenimu ir staiga atradusią jį iš naujo, apie nežinomybę, šeimą, netektis, meilę, pasiaukojimą – ir viską vainikuojantį karališką 16 a. diduomenės gyvenimą, jų socialines normas, vertybes, nuolatinę kovą dėl įtakos ir vietos pasaulyje, atgimusi istoriniame romane „Karo nuotaka“.
Romane gilinamasi į įvairių istorinių asmenybių gyvenimus, jų nuotaikas, siekius. Veiksmas knygoje prasideda nuo tada, kai Kotrynos broliui Žygimantui Augustui vedus Barborą Radvilaitę su seserimis ir motina tenka palikti gimtąją Vavelio pilį, tęsiasi Jogailaičių seserų atvykimu į Vilnių ir toliau plečiasi link Livonijos karo, sudėtingų santykių su Maskva, santuokos su Suomijos kunigaikščiu, Švedijos Šiaurės karu ir vidine Vazų dinastijos kova dėl Karūnos ir siekio išlikti, visa tai atskleidžiama pagrindinių knygos herojų akimis ir išgyvenimais.
Visgi pagrindinis romano fokusas tenka būtent Kotrynai Jogailaitei, iš kurios perspektyvos daugiausia ir pasakojama, neaplenkiant sudėtingų šeimos santykių, painių istorinių verpetų, tuo metu siautusių karų. Atskleidžiama jos asmenybė, savyje talpinanti tiek damoms būdingą nuolankumą, dievobaimingumą, švelnumą ir baikštumą, tiek karžygio drąsą, stiprybę ir begalinį ryžtą kovoti už savo šeimą iki pat galo. „Nemo nisi mors“ (lot. niekas, išskyrus mirtį) – išgraviruojama ant jos ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vestuvinių žiedų, šį pasižadėjimą jie vienas kitam pakartoja ir vestuvių metu, o pasiekus Švediją, Kotryna dar kartą tai pakartoja Švedijos karaliaus Eriko XIV patikėtiniui, pasirinkdama savanoriškai kalėti kartu su vyru.
Apibūdinamas kaip „tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą“, šis kūrinys nepaliks abejingų nei aistringų istorijos fanų, nei intriguojančių romanų gerbėjų. Parašyta gana paprastu stiliumi, knyga skaitosi lengvai, tačiau įtraukia nuo pat pirmo puslapio ir su kiekvienu skyriumi darosi vis sunkiau nuo jos atsiplėšti. Vietomis priverčianti nusišypsoti, o vietomis ir išspausti ašarą, knyga laviruoja tarp visiško žiaurumo ir švelnumo, noro paklusti ir priešintis, tarp skausmo ir meilės, skaitytoją tarsi plukdydama bangomis per jūrą – pakylant, leidžiantis, ir nežinant, kada prasidės audra…
Siekdama sužinoti kuo daugiau apie tuometinį didikų gyvenimą ir apie pačią Kotryną, kurios istorija išsibarsčiusi po keturias šalis: Lietuvą, Lenkiją, Švediją ir Suomiją, knygos autorė žurnalistė Ilona Skujaitė skyrė penkerius metus, prieš tai dar du metus domėjosi 16 a. gyvenimu bendrai. Nors romane daugelis detalių – tikri istoriniai faktai, tikros asmenybės, visgi kai kurias detales teko sukurti pasitelkus fantaziją ir įsivaizdavimą, kaip galėjo būti. Interviu su žurnaliste Laisve Radzevičiene ji kalbėjo, kad siužetą kruopščiai stengėsi sudėlioti pagal tikrus įvykius, tačiau 500 metų senumo istorijos ne visi šaltiniai pakankamai gausūs, o istorinio romano žanras leido pamodeliuoti „<…> ką sudėtingais gyvenimo lūžio momentais, užfiksuotais istoriniuose šaltiniuose, galėjo jausti, kalbėti ir galvoti realūs asmenys.“
Įkvėpimas parašyti knygą apie Kotryną, pasak autorės, pirmiausia gimė pamačius Luko Kranacho Jaunesniojo nutapytą šios portretą, kuris ir buvo panaudotas knygos viršeliui. Romano autorė negalėjo patikėti, kad tokia išsigandusios stirnos akis turinti mergina vėliau 14 metų valdė kaip visų mylima Švedijos karalienė, o jos sūnūs Švediją ir Abiejų Tautų Respubliką (Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, susijungusi po Liublino unijos 1569 m.) valdė beveik iki pat ATR galo. Žinoma, nustebino ir tai, kiek vis dėlto mažai apie šią istorinę asmenybę kalbama čia, Lietuvoje.
Pagrindinis jos tikslas rašant šį istorinį romaną „Karo nuotaka“ ir buvo ištraukti Kotrynos istoriją iš užmaršties šešėlio, kur ji ilgai buvo palaidota istorijos puslapiuose, į dienos šviesą, ir supažindinti skaitytojus, kokių narsių ir stiprių moterų visgi turime savo istorijoje. Jos teigimu, vienas iš veiksnių, lėmusių tokią Kotrynos Jogailaitės istorijos užmarštį, pirmiausia buvo faktas, kad 16 a. visuomenėje moterys neužėmė svarbaus vaidmens, tai buvo vyrų valdomas pasaulis, kur moterys buvo visiškai nuo jų priklausomos, vyrai rašė ir to meto kronikas, tad moterys savaime likdavo antrame plane, nesvarbios ir dažnai pamirštos. Tai, kad jos istorija liko pamiršta Lietuvoje, galėjo paveikti ir faktas, kad po santuokos su Jonu Vaza ji gyveno, kalėjo ir valdė Švedijoje.
Knygą išleido leidykla „Alma Littera“ šių metų vasarį.
Knygos pristatymas LRT laidoje “Labas rytas, Lietuva”:
