2014-ieji literatūriniai metai metai žadėjo prabėgti taip lyg ir šiaip sau: nei Vilniaus knygų festivalio, nei kilometrinių panegirikų praėjusiam PDR‘ui. Knygų neišleido nei Sigitas Parulskis, nei Juozas Erlickas. Kankinančių skaitytoją tekstų neišspausdino Andrius Jakučiūnas. Nepastebėta struktūrinių pokyčių rašytojų masolituose, o jų tualetuose ir kuluaruose neužfiksuota daugiau ar mažiau skandalingų mirčių. Žodžiu, taip viskas būtų lyg ir šiaip sau prabėgę, jei ne brandesniojo rudens-ankstyvesnės žiemos kortos, netikėtai atverstos paskutiniajame literatūrinio metų pokerio žaidime.
Žydrūnas Drungilas ir jo „Kita stotelė“. Žydrūną Drungilą turbūt daug kas pirmiausiai pažįsta ne kaip ambicingą nors ir ne jauniausiosios kartos rašytoją, bet kaip „Šiaurės Atėnų“ savaitraščio redaktorių. Tiesa, Žydrūnas visai neseniai, mano galva, puikų redaktoriavimą atgal perleido iš ilgų trejų metų atostogų grįžusiai poetei, eseistei Giedrei Kazlauskaitei.
Pirmą teigiamą ir kol kas stipriausią impulsą apie Ž. Drungilo „Kitą stotelę“ paliko „World Literature Today“ publikuotas jo tekstas „The Blockage“. Gal prisidėjo ir vertėja, tačiau, jei kiti knygos tekstai bus bent panašaus lygio kaip minėtasis, tai yra išties vertas Įvykis Lietuvos literatūros istorijoje. Žydrūnas Drungilas, mokslus krimtęs ne tik Klaipėdoje, bet ir Čikagoje, brėžia ryškią skirtį tarp intelektualiųjų ir pakaruokliškųjų humoreskos ir absurdo tipo kūrinių. Savaime suprantama, buvusio Š.A. redaktoriaus tekstai nebus atversta knyga Erlicko fanams. Tačiau mes juk kalbame apie Įvykius, ne apie rugiapjūtę, tiesa?
„Kitą stotelę“ išleido „Gelmės“ (buvusios „Edukologijos“ leidyklos komanda), nevengiančios nekomercinės leidybos ir turbūt bent iš dalies dėl to ir atsisveikinusi su Edukologijos universitetu), kaip ir dauguma suantreprenėjusių dabartinių Lietuvos universitetų, staiga susirūpinusių komercine sėkme.
Internete peržiūrint visai neseniai įvykusio knygos pristatymo nuotraukas, kuriame aš iš meilės Kaunui ir iš neapykantos Vilniui, nepasirodžiau, galima buvo pastebėti ir kitą šių metų literatūrinę Prometėją: komiksistę Miglę Anušauskaitę.
Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord ir jų „10 litų“ komiksas/grafinė novelė.
Vėl kišant niekingą pirmą asmenį, Miglės Anušauskaitės komiksų skiltį Tekstai ne tekstai „Šiaurės Atėnuose“ laikau geriausiu savo projektu savaitraštyje, tikrai ne mažiau vertingu nei pačio „Šiaurės kampo“ įkūrimas, kuriame komiksai ir yra publikuojami. Panašiai tuo pačiu metu buvo pradėti publikuoti komiksai ir „Literatūroje ir mene“, iš kurių „10 litų“ ir buvo nukalta.
Iš tiesų, autorėmis sunku nesižavėti: Miglė – viena tų asmenybių, kurios nepersistengdamos traukia žmones kažkokia paslaptinga nematoma virvute. Autorei netrūksta nei charizmos, nei idėjos, nei žinių, nei humoro; viskas atsispindi ir komiksuose. Tikrai ne prastesniais žodžiais turėčiau apibūdinti ir kitą „10 litų“ autorę Gerdą Jord. Poetinė slamerė, filologė, viešųjų ryšių specialistė ir, neseniai, vėl studentė. Gerdos humoras – kiek kitoks, nei Miglės: herojai autoironiški, jau spėję save suprasti kaip juokingo ir netvirto pasaulio stebėtojus. Tuo tarpu Miglės kūryboje jie tą linksmąjį kampą atranda vis iš naujo. Autorėms pakinkius savo talentą į bendrą karietą, gaunasi kolektyvinė dermė, kuri, rezultatai paliudys, atnešė sėkmę ne vien Stepono Dariaus ir Stasio Girėno odisėjos perpasakojime.
Grafinė novelė liudija ne tokį ir vargetišką kultūrinės spaudos paveikslą, kokį ji lipdo patys kultūrinės periodikos metrai. Iš Litmenio pasiskolinti pieštiniai tekstai, pasiskolinę šiuolaikinį marketingą, ko prieš septynerius metus nesugebėjo padaryti piaro mašinos tuo metu dar neturėjusios „Kitos knygos“ su „Rašytojų kūju“, jaukiai atsigulė „Aukso žuvų“ leidyklos lankose. Iš kitų sėkmingesnių kultūrinės periodikos pavyzdžių galima paminėti Sekmadienio postilę, Mariaus Buroko (tuos, kuriuose daugiau autorinio turinio, nei vertimo), L. Jonušio, G. Kazlauskaitės tekstus, kurie, veikiant palankioms aplinkybėms, ir, kaip „Aukso žuvys“ sako, dirbant lėtai ir kruopščiai, galėtų paimti kokį šeštadalį Sabaliauskaitės fanų.
Kultūrinę spaudą, matyt, supatrauklina internetas, atnešęs naujas jos sklaidos ir net formos galimybes. Tiesa, čia galima įžvelgti tam tikrų kultūrinės spaudos elitinio įvaizdžio, jei tik jis iš tikrųjų toks egzistuoja, praradimo pavojų. Plačiau apie tai esu rašęs magistriniame darbe.
Aušra Kaziliūnaitė ir jos „Mėnulis yra tabletė“.
Taigi priėjome trečiąjį literatūrinį rudens Įvykį, o kartu tai – ir trečioji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga (prisiminkime, pirmoji – „Pirmoji lietuviška knyga“, atroji – „20 % koncentracijos stovykla“).
Aušra Kaziliūnaitė – autorė, kurios rašymo kokybė, ne vieno mano nuomone, nuolat tik auga, kaip dar nekirpta ėriuko vilna. Pradėjusi eksperimentine kūryba, kurioje, be kita ko, buvo ir skaičių poezijos, Aušra netruko įtvirtinti savęs kaip bene perspektyviausios jaunosios poezijos autorės Lietuvoje (jauniausia Lietuvos rašytojų sąjungos narė, o, štai, K. Navakas viename interviu autorę yra įvardinęs net kaip potencialią Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę).
Pats esu rašęs, pasak pačios Aušros Kaziliūnaitės, ditirambinę recenziją jos antrajai knygai, visgi kuo toliau, tuo labiau panegirikos magistro pareigas įtvirtino pusės Lietuvos įdomesnių žmonių draugas Kasparas Pocius, jau spėjęs parašyti recenziją ir naujajai A. Kaziliūnaitės knygai.
Kadangi šio rašinio koncepcija man leidžia detaliai nesigilinti į Įvykių vidų, tesimėgaujant pačia jų įvyktimi, į detalias „Mėnulis yra tabletė“ analizes nesileisiu. Kita vertus, tai būtų visai pravartu, siekiant įskelti kibirkštėlę ten, kur visų degtukai – sušlapę.
Vis dėlto „Mėnulis yra tabletė“ ant pjedestalo yra iškeliama ne vien dėl pačios savęs. Aušros Kaziliūnaitės kūryba ir jos pripažinimas atlieka ekumeninę, suvienijančią funkciją susiskaldžiusiame nūdienos literatų pasaulyje. Legitimuojama ne vien eksperimentika, bet ir poetinis tūsas, kurio dalyviai – jau ne siauras gerbėjų ratelis, o plati skirtingų interesų ir drabužėlių minia. A. Kaziliūnaitės iškovotas pagarbos jausmas dabar netiesiogiai padeda ne vienam debiutuojančiam autoriui, tiesa, ir iškelia kartelę.
Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius ir jų „Žmogus, kuris viską žinojo“.
Apie šį Įvykį sužinojau netikėtai, klausydamasis autorinės Beatos Tiškevič radijo laidos „Paraštės“ (na gerai, truputį dėl laidos tipo ironizuoju). Pasirodo, du bičiuliai gal nuo „Pravdos“, gal nuo dar senesnių laikų, parašė knygą, skatinančią kūrybingumą. Apie „leidėjus“ būtų galima kalbėti tikrai ne mažiau, nei apie bet kurį kitą tekste minėtą personažą. Tad trumpai: Tomas Ramanauskas – „New!“ kūrybos direktorius, buvęs vienas „Pravdos leidėjų“, tikrų tikriausia Vilniaus intelektualiojo elito pažiba; skaito, rašo, duonos prašo. Kristupas Sabolius – jaunosios kartos filosofijos mokslų daktaras, vaizduotės ir aistrų tyrinėtojas, turbūt ne vienas esame neprasibrovęs į sausakimšą tamstos knygos pristatymo auditoriją ar panašiai.
Tomas Ramanauskas ir Kristupas Sabolius išleido knygą pagal geriausius nekomercinės komercijos kanonus, kiek primindami Saulius Rimkaus gomora.lt projektą ar Ilzės Butkutės „Atleisk savo šefą“. „Žmogus, kuris viską žinojo“, žinoma, randamas internete, portale zinojo.lt, kur siūloma knygą įsigyti už varganus 59 lt ar užsirašyti į autorių seminarą, pakviesti juos į darbovietę, pasiūlyti jiems tapti tavo kaučais…
Sakykime, Jums iškilo klausimas kodėl šios knygos (žinoma, abejojate pačia knygos svara ir reikšme) išleidimą vadinu Įvykiu. Juk taip primena eilinę jūsų pasąmonės galia tipo biblijėlę. Mano manymu, reikia gerbti gerai ir rimtai ruoštą projektą: juk knygą rašė du veikiausiai skirtingose geografinėse erdvėse gyvenantys žmonės, kurie buvo priversti kas dieną-dvi vienas kitam siuntinėti tekstus, redakcijas, mintis etc. Abu autoriai nepriklauso vien tik praktiškajam-pragmatiškajam know-how pasauliui, taigi (ale, Uspaskich, Marcinkevičiai ar Friedman). Taigi, tikėtina, bus išvengta didžiojo brolio tapšnojimo per petį, su lengva atlaidžia šypsena pirštuku baksnojant į mažojo klaidas. O ir internetinis puslapis, kaip ir pridera save gerbiantiems reklamščikams, nukaltas stiliovai…
Jei draugai iš knygos turtų ir nesusikraus, tai bent Lietuvos raštija bus papildyta kažko naujo darymo/bandymo žavesiu, kas ne taip dažnai ir atsitinka.
Viliuosi, šios nuotrupos kam nors pasirodė įdomios ar naudingos: ga; sumanysite įsigyti knygą ar ją atšviesti į piratinius portalus, gal pasidalinsite nuoroda socialiniame tinkle ir taip užvesite plius-minus sėkmingą diskusiją. Gyvename cikliškoje literatūrinėje paradigmoje, kurioje triušiai iš kepurės dažniausiai ištraukiami keli iš karto. Gal tai sisteminis darinys, gal leidėjų politikos atspindus. Šiaip ar taip, padėkoję metų pabaigai už vakarų vertus naujienas-Įvykius, pradėkime nekaltai laukti korporacinės knygų mugės, tikėdamiesi, kad silpnesni žaidėjai nebus skriaudžiami, ir jau kovą galėsime prašnekti apie naujus Davinius-įsisukančius vilkelius.
