Knygos „Madraso deimantas“ pėdsakais – Maroko vietos, kurias verta aplankyti

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-07-10 05:51

Spausdinti | Komentarai

Tūkstančio ir vienos nakties pasakas primenantys rūmai, siaurų gatvelių labirintai, šurmuliuojantys turgūs, dvokiančios odų raugyklos ir, žinoma, kvapą gniaužianti dykuma – visa tai keliautojai ir keliautojos gali rasti Maroke, o mėgstantys skaityti – Dalios Smagurauskaitės nuotykių romane „Madraso deimantas“ (leidykla „Baltos lankos“). Knygos autorė sako, kad ši šalis paliko nepamirštamą įspūdį ir įkvėpė rašyti, tad dalijasi įspūdingiausiomis šalies vietomis, patekusiomis į romaną.

Tanžeras

Šiaurės Maroko miesto Tanžero gatvėmis ištisus amžius vaikščiojo piratai ir karžygiai, karininkai ir šnipai, diplomatai ir verslininkai, apgavikai ir menininkai; miestas priklausė portugalams, ispanams, anglams. „Žinoma, dabar čia zuja turistai, tačiau pajusti bohemišką dvasią taip pat nesunku. Galima tiesiog leistis į pažintį su senąja Tanžero miesto dalimi, klaidžioti nesižvalgant į žemėlapį, nuo aukščiausios miesto dalies pažvelgti į Atlanto vandenyną. Nepatikėsite, tačiau esu taip dariusi rugpjūčio mėnesį, plieskiant negailestingai saulei. Net ir tai suteikė miestui magiškos atmosferos. Turbūt todėl knygos „Madraso deimantas“ veiksmas Maroke prasideda nuo atvykimo į šį miestą“, – pasakoja D. Smagurauskaitė.

Anot jos, Tanžerą patogu aplankyti ir keliaujant po Ispaniją: Tarifoje reikia sėsti į keltą ir po maždaug valandą trunkančios kelionės išlipti bene romantiškiausiame Šiaurės Afrikos mieste. Rašytoja pataria užsukti į miesto dalis, vadinamas Petit Socco ir Grand Socco, paragauti kvapnios mėtų arbatos. O jei norite sekti knygos pėdsakais, tuomet mėtų arbatos turėtumėte išgerti kavinėje „Café Hafa“, duris atvėrusioje beveik prieš 100 metų. Joje lankėsi ne tik knygos herojai, bet ir rašytojai ar dainininkai – tokie kaip Paulas Bowlesas, Williamas Burroughsas, „The Beatles“ ar „Rolling Stones“.

Atlaso kalnai

Fesas

Sakoma, kad Feso medina išraizgyta dešimties tūkstančių gatvių ir gatvelių, skersgatvių ir akligatvių; dalis jų neturi nei numerių, nei pavadinimų. Jose nuo ryto iki vakaro zuja prekeiviai, turistai, vietiniai, o ir transporto priemonių galima pamatyti pačių įvairiausių – nuo automobilio platesnėje gatvėje iki motorolerių, dviračių ir asilų traukiamų karučių. Aukštos Fes el Bali – taip vadinama seniausia miesto dalis – sienos ir masyvios durys dažnai slepia nepaprasto grožio rūmus. Vieni jų apleisti, kituose įsikūrę viešbučiai.

Feso odu raugykla

„Būtinai užsukite į Bou Inania ir el-Attarine medreses – tai religinės paskirties pastatai, kuriuose gali apsilankyti bet kokios religijos išpažinėjas ir pasigrožėti kvapą gniaužiančia architektūra ir dekoracijomis. Žinoma, nepamirškite chaotiško turgaus ir odų raugyklų. Žymiausios vadinamos Chouara. Ir nesikuklinkite: įsikiškite pasiūlytų mėtos lapelių į nosį, nes kvapas tikrai ne pats maloniausias“, – sako D. Smagurauskaitė ir priduria, kad dar vienas būdas pajusti Feso ir Maroko magiją – apsistoti autentiškame riade.

Marakešas

Bene garsiausia Marakešo vieta – Djemma el Fna aikštė, kurioje turistus vilioja būrėjai ir gyvačių kerėtojai, keisti muzikantai, elgetos, kaip niekad įkyrūs prekeiviai ir daugybė šio spektaklio stebėtojų. Anot D. Smagurauskaitės, viskas joje kiek perdėta ir turistiška, tačiau vis tiek įtraukia taip pat, kaip ir prieblandoje skęstantis turgus, baisiai dvokiančios odos raugyklos ir atokūs raudonojo miesto užkampiai.

Marakesas

„Marakešui verta skirti daugiau nei vieną dieną, nes mieste daug vietų, kurias verta aplankyti. Turgus, arba sukas, čia suskirstytas pagal prekių pobūdį – pavyzdžiui, galima aptikti kilimų, batų, prieskonių ir kvapų, odos ar maisto turgus. Kaip ir Fese, galima pamatyti odos raugyklas. Koutoubia mečetė su 70 metrų aukščio minaretų, tačiau į vidų patekti nemulsumonai negali. Ben Youssef medresė tituluojama vienu gražiausių viso Marokų pastatų, todėl ją aplankyti tikrai verta: kvapą gniaužia įvairių stilių dekoracijos, nuo medžio raižinių iki stiukų ir zeližo. Šis pastatas yra tikriausia tūkstančio ir vienos nakties pasakų dekoracija. O kur dar Majorelle sodai ir Yves Saint Laurent muziejus ir daugybė kitų nepaprastų vietų“, – vardija rašytoja.

Atlaso kalnai

Nors knygoje Atlaso kalnai minimi vos kelis kartus, visgi D. Smagurauskaitė sako, kad juose galima pamatyti visai kitokią Maroko pusę: „Vieni kyla į aukščiausią Atlaso kalnų viršūnę Toubkal (4 167 m), o aš tris dienas ėjau iš Imlil kaimo į Setti Fatma gyvenvietę visų pamirštais takeliais per kalnus ir kaimus. Labiausiai įsiminė ir nustebino tai, kad vietiniai žmonės ten kuklūs ir paslaugūs: vakarienei nusuka vištai galvą, pripjausto daržovių ir pagamina tradicinį patiekalą tadžiną, o kol valgau – pasakoja savo giminės istoriją laužyta prancūzų kalba, ir jiems visai nesvarbu, kad prancūziškai nekalbu.

Atlaso kalnai

Pamenu, bičiuliai klausė, ar nebuvo nebaisu. Na, gal tik vieną kartą, kai jau galvojau pasiklydusi kalnuose, nes telefonų su internetu ar GPS neturėjau nei aš, nei mano bendrakeleiviai. Abejoju, ar prieš dešimtį metų ryšys ten būtų buvęs – kalnų kaimeliuose maži iš akmenų suręsti namukai nudrėbti raudonu moliu, pro kurių langus į lauką virsta dūmai, aplinkui bėgioja vištos, avys ir šunys, o vakare visi susiburia prie dujinių lempų; nei elektros, nei karšto vandens ten anuomet nebuvo.“

Draa upės slėnis

„Palmės ir datulės, plynės, mėnulio peizažai, policijos užkardos, aptrupėjusios kasbos, ožkos ant medžių, vieta, iš kurios į Timbuktu iškeliaudavo karavanai, ir galiausiai – dykuma. Mažai vietų, kurios paliktų tokį gilų ir neišblėstantį įspūdį“, – sako D. Smagurauskaitė, pasakodama apie ištisą Maroko regioną. Anot jos, keliaujant palei Draa upę galima stebėti, kaip keičiasi peizažas, ima ryškėti dykuma, miesteliai ir kaimai darosi vis panašesni į smėlio pilis, mažėja turistų. Pasak D. Smagurauskaitės, dauguma keliautojų savo maršrutą baigia smėlėtoje Zagoroje – mieste, iš kurio karavanai pradėdavo ilgą kelionę į Timbuktu Mauritanijoje. Pasakojama, kad kai kurie karavanai būdavo sudaryti net iš 5 tūkstančių kupranugarių.

Sacharos dykuma

Visgi, anot jos, verta keliauti toliau ir aplankyti, pavyzdžiui, Tamegrutą – kažkada buvusį religinį centrą, dabar vadinamą žaliosios keramikos miestu. „Viena didžiausių Tamegruto įdomybių – labirintą primenanti miesto dalis, kurioje galima išbandyti savo vidinį kompasą. Galiausiai siaura asfalto juosta galima pasiekti Mchamidą, kuriame kelias baigiasi, o netoli nuo miesto prasideda smėlio kopos. Vietiniai rengia išvykas į Sacharos dykumą visureigiais arba kupranugariais. Norintys gali praleisti naktį oazėje, po plačiu ir neįtikėtinai žvaigždėtu dangumi. Tikrai verta!“ – sąrašą baigia D. Smagurauskaitė.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt