Nuo 18 iki 22 metų aš praleidau dirbdama „McDonald‘s“ greito maisto restorane. Per visus šiuos ketverius metus teko padirbėti ir visą darbo dieną, ir ne. Taip pat niekaip nepavykdavo susirasti „geresnio“ darbo. Aš niekada nebuvau paaukštinta, niekada netapau vadove, nepasiekiau nieko reikšmingo per visą ten išdirbtą laiką.
Iš esmės, tapau visiškai stereotipine „McDonald‘s“ darbuotoja: tingia, kvaila, visiškai be iniciatyvos.
Per visus tuos metus, tas stereotipas pasireiškė įvairiais būdais. Kiekvieną kartą papasakojus ką aš dirbu, mano tėvų draugų veido išraiškos iškarto pasikeisdavo. Po to visada sekdavo pašaipūs komentarai: „Ar tu vis dar dirbi „McDonald‘s“?“ arba „Aš niekada negalėčiau dirbti tokioje vietoje.“. Taip pat padrąsinimai iš draugų: „Neik šiandien į darbą!” (nes, pasirodo, tai nėra tikras darbas).
Net aš pati taip galvojau. Aš buvau siaubinga darbuotoja – per lėta, nerangi bei nekenčianti susiklėsčiusių aplinkybių. Galiausiai, aš tyliai nusprendžiau, jog esu per gera dirbti „McDonald‘s“. Aš nuolatos save pateisindavau: „Šis darbas yra siaubingas, tačiau man tikrai reikia pinigų.“ Aš buvau knygas mėgstanti gera studentė, kuri jausdavo malonumą įsitraukusi į intelektualų pokalbį. Aš tiesiog buvau nesutverta tokiam fiziniam darbui.
Aš netobulėjau. Kas svarbiausia, aš net nenorėjau tobulėti. Kodėl reikia stengtis gerai atlikti darbą, kurio nemėgsti?
Tačiau po kelių metų mano požiūris pradėjo keistis. Aš pradėjau didžiuotis savo darbu.
„Taip, „McDonald‘s“ yra šlykštus bei pilnas riebalų. Tačiau mano pačios, mano draugų bei šeimos pažeminimo jausmo priežastis buvo ne ta, jog aš gaminau mėsainius. Tai buvo dėl to, jog aš turėjau susirasti kažką geresnio.“
Aš pradėjau klausinėti savęs, koks skirtumas yra tarp tų, kurie dirba „McDonald‘s“, ir tų, kurie dirba kituose pradinio lygio darbuose? Kodėl mano darbas yra blogesnis nei kitų?
Ar tai yra dėl to, nes aš dirbu didelei korporacijai? Ne, nes tokiu atveju dirbti „Sturbucks“ arba „Target“ būtų taip pat gėda kaip ir dirbti „McDonald‘s“.
O gal dėl to, kad ši kompanija yra neetiška? Tačiau kaip pranešama, „H&M“ bei „The Gap“ kompanijos naudojasi vergų darbu.
Gal dėl to, kad dirbu greito maisto restorane? Tačiau visuomenės akyse, dirbti „Chipotle“ nėra taip blogai kaip dirbti „McDonald‘s“
Dėl to, kad tai nėra intelektualus darbas? Ne, joks darbas kasose ar registratūroj nėra intelektualus. Ir tada aš supratau.
Darbas „McDonald‘s“ turėtų būti skirtas tiems žmonėms, kurie nesugeba dirbti nieko kito. Aš pastebėjau, jog dauguma pradinio lygio darbų vengė samdyti žmones, panašius į tuos, su kuriais aš dirbau.
„McDonald‘s“ dirbo įvairūs žmonės. Žmonės turintys negalią, antsvorį, taip pat tie, kurie pagal visuomenės priimtus standartus nebuvo laikomi patraukliais, arba tie, kurie gerai nemokėjo anglų kalbos, taip pat nemažą dalį darbuotojų sudarė paaugliai bei rasinė įvairovė. Šie žmonės ir buvo pagrindinė restorano jėga. Jie buvo vieni iš geriausių darbuotojų, kuriems buvo jaučiama pagarba.
Kai pasižiūriu į tokias parduotuves kaip „Starbucks“, dažniausiai pastebiu, jog ten dirba žmonės, atrodantys kaip aš. Baltaodžiai, pakankamai jauni bei simpatiški, tobulai kalbantys angliškai.
Tai buvo darbas, kuris tiko man bei mane supantiems žmonėms. Aš atitikau kriterijus, reikalingus gauti „gerą“ darbą drabužių parduotuvėje. Žmonės, kurie yra kilę iš gerų namų neturėtų dirbti tokiose užkandinėse kaip „McDonald‘s“, tuo labiau su tais, kurie nesusirastų geresnio darbo, net jeigu ir bandytų.
Jei tu esi jauna, baltaodė mergina, dirbanti „McDonald‘s“ – iš tavęs bus šaipomasi. Tačiau aš nemanau, jog tas pats galioja ir neįgaliems žmonėms ar vidutinio amžiaus imigrantėms moterims. Jų draugai tyliai neprunkštauja ir neklausia „Kada tu susirasi tikrą darbą?“ ir tikriausiai taip yra dėl to, nes yra tikimasi, jog tokie žmonės privalo dirbti tokiame darbe.
Taip, „McDonald‘s“ yra šlykštus bei pilnas riebalų. Tačiau mano pačios, mano draugų bei šeimos pažeminimo jausmo priežastis buvo ne ta, jog aš gaminau mėsainius. Tai buvo dėl to, jog aš turėjau susirasti kažką geresnio. Aš turėjau būti protingesnė, sunkiau dirbanti bei talentingesnė už žmones, su kuriais dirbau. Aš nusipelniau „gero“ darbo. Aš turėjau išpūstą pasitikėjimo jausmą, kuris neišvengiamai atsirado su privilegijuoto žmogaus statusu.
„Jeigu tu manai, kad esi geresnis, už visus tuos žmones, vien dėl to, jog dirbi prekybos centro kasoje ar registratūroje, tu smarkiai klysti.“
Aš supratau, jog tos žmonių požiūris yra daug šlykštesnis, negu bulvyčių kepimas. Todėl, nes aš nesu geresnė, negu žmogus dirbantis „McDonald‘s“.
Taip, gal aš ir turiu visai kitokius įgūdžius. Aš visiškai neturiu raumenų ir jaučiu didelį spaudimą dirbdama fizinius darbus ir tikriausiai man geriau sektųsi dirbti darbus, kurie reikalauja sėdėti prie stalo. Tačiau, tai tikrai nėra dėl to, jog aš esu laikoma protingesne, labiau įgudusia ar geresne už nuostabius „McDonald‘s“ darbuotojus.
Yra labai daug skirtingų darbo rūšių, ir vien dėl to, jog atstumtų žmonių atliktus darbus mes laikome beverčiais, nereiškia, jog tai iš tikrųjų yra tiesa.
Aš nesu tokia sunkiai dirbanti kaip mano kolegos, kurie kartais išdirbdavo 20 valandų per parą tik tam, jog visi klientai būtų aptarnauti.
Aš nesu tokia protinga kaip mūsų vadovas, kuris galiausiai tapo inžinieriumi. Jis išmoko taisyti visas darbe esančias mašinas tik tam, jog mums nereiktų kviesti mechaniko.
Aš nesu tokia organizuota kaip tie, kurie iš anksto numato ir priima užsakymus iš tūkstančių klientų per savaitę, žinodami, jog jei susimaus, jų laukia ne tik piktas bosas. Klientai visada laukia, kada galės ką nors apšaukti, apmėtyti gėrimais ar pasakyti ką nors rasistinio, vien dėl to, jog mėsainyje nebuvo pakankamai pomidorų padažo. Aš tikrai nesu tokia kantri.
Šie išvardinti dalykai ir yra įgūdžiai. Jeigu tu manai, kad esi geresnis, už visus tuos žmones, vien dėl to, jog dirbi prekybos centro kasoje ar registratūroje, tu smarkiai klysti.
Man, mano pradirbtas laikas „McDonald‘s“ buvo neįkainojamas. Taip, aš niekada gyvenime nebenorėsiu kepti bulvyčių ar gaminti mėsainių, tačiau aš išmokau kai ką daug svarbiau. Aš išmokau nebūti tokia arogantiška. Aš išmokau nenuvertinti žmonių, vien dėl jų atliekamo darbo. Aš nustojau lyginti savo nepasitenkinimą didelėmis kompanijomis su jų darbuotojais. Aš įgijau dagiau empatijos.
Ir jeigu tai turėtų tapti eilute, kurios aš labiausiai gėdijuosi savo reziumė, aš tikrai to nesuprantu.
Taip pat skaitykite: Kauno spurginės. Kas ir kaip?
