Common‘izmo pradžiamokslis kapitalistams
Sveiki, gyvi, seniai nesimatėme, nes buvau truputį užsiėmęs nieko neveikimu. Bet štai, aš ir vėl noriu sukelti jūsų visų pykti savo rašliavonėm. Man turbūt nereik primint, kad būtina išreikšti pyktį, jei perskaitysite tai, ką jau skaitote, iki galo? Ir kuo blogiau – tuo geriau.
Tai va. Noriu pakalbėti apie ekonomiką, nes dabar kiekvienas mačiulis/nausėda/mauricas jaučiasi pakankamai kompetentingas (nors, garantuoju, neužsiima kunilingu) skaldyti savo išmintį. Ir jie visada gali „pagrįsti“ savo nuomonę tuo, kad „faktai kalba patys už save“. Tai žinoma, praleiskime pro akis tai, kad tuos faktus atrinkote taip, jog būtų paranku jūsų bankams ir tikrai: faktai kalba patys už save. Norite faktų? Bankai visada nenaudingi – įrodo visi įmanomi faktai. Problema? Mes neturime alternatyvų. Bet apskritai susidėti su bankais yra blogai. Nes jie minta dirbančių žmonių krauju, prakaitu, sperma ir kuo tik nori. Nepasotinami išgamos. Jų tipo tvarkomos mūsų lėšos galiausiai virs dulkėmis ir jūs vėl turėsite sunkiai dirbti, kad visi tie mačiuliai/nausėdos/mauricai pamokytų jus, kaip geriau prarasti pinigus.
Ach, kokia čia, bl**d, liūdna pasaka… Pralinksmėkime truputį. Gražus oras. Gražus gamta. Gražus Lietuva. Tik bėda – reikia dirbti ir dirbti, pirkti ir pirkti. Nors visko prigaminta tiek, kad atrodo, turėtume nemokėti bent jau už tuos visus primityvius kiniškus šūdus, kurie JK pardavinėjami po svarą. Bet mokame už viską. Lietuvoje iš viso mokama net už tokias nesąmones, kaip nacionalinis radijas ir televizijas. Nes tie idiotai nusprendė atsisakyti reklamos. Tikrai protingas žingsnis. Lietuva drąsi šalis.
Bet tai kodėl taip yra, paklausite? Todėl, kad durną ir drąsioj šaly lupa. Todėl, kad žmonės skaito bankininkų patarimus, lyg būtų viduramžiai ir jie būtų kunigai. Pirma visi apsimeta, kad netiki, bet vis tiek elgiasi taip, kaip liepiama. Iš esmės verslininkų praturtėjimas, kai iš nieko atsiranda milijardas, o žiūrėk – nu jokios „Apple“ idėjos nebuvo, yra įmanomas tik dėl to, kad čia nėra ginamos visų, net ir labai radikalių dešiniųjų, bet paprastųjų, teisės.
Todėl, kad susiskaldymas yra toks didelis, jog geriau už viską mokėti, nei daug ką pasiųsti. Pvz, ryšio bendrovės – seniai viskas, ką jos čia pastatė, atsipirko, seniai krūvos šlamančių jiems nugulė, kodėl ryšys vis dar kainuoja? Na, turiu omeny, skambinimas ir sms, jei dar netingit rašyt tokias nesąmones? Taip yra, nes jokios „žemiausios kainos garantijos“ tiesiog nebūna. Verslininkai geriau žais kuo tik nori, tik ne kainomis. Nes tada visi jie nukentės labai skaudžiai ir baisiai. Per daug prašom? Čiulpkit, ne per daug. Galit nešdintis ir palikit mums čia tuos bokštus, patys greitai pasiadministruosime, ką reikia. Bet, oi, ne, nepaliks verslininkai savo Eldorado. Nes??? Nes – yra kvailiai.
Užtektų vienai telekomunikacijų firmai taip numušti kainas, kad už viską praktiškai nereikėtų mokėti ir ji turėtų visus klientus. Monopolija? Ne. Tai negi kitos kompanijos atiduos klientus? Būtų žiaurus, pats žiauriausias iš visų kapitalizmas. Toks, kokio visada norėjau: tegul durniai siekia neįmanomo pelno, o aš gaunu minimalų, bet absoliučiai nemokamą gyvenimą. Ir dėjau ant visų turtų. Būtent dėl to, kad Lietuvoje nėra jokio kapitalizmo, nebus ir common‘izmo. Ir tai visiems mums, net ir tiems, kas čia nieko nesupranta, labai blogai. Kuo aukštesnė nemokamo įvairių paslaugų ir daiktų kartelė bus, tuo sparčiau šalis šaus į kitus sektorius ir ten sukiš pinigus – tuo ji bus konkurencingesnė su užsienio rinkomis. Atvyks čia apsipirkti lenkai, baltarusiai, latviai, estai, rusai. Ot bus zjb.
Tačiau yra vienas „bet“. Visada prieš kokį nors didelį žingsnį yra vienas didelis „bet“ – tai rizika. Niekas negarantuoja, kad žaidimas nesusijauks, kad nebus nešvarių kortų ir ypač – politinės oligarchijos įsikišimo. Tiems išgamoms, kurie sudėti į 100 svolačiškiausių Lietuvos žmonių sąrašą, labai nesinori ką nors prarasti. Už tai jie net pakasti gali. Jie nerizikuoja, nes bijo. Nu už tai esu aš.
Verslininkai, mielieji, geriausieji mano draugai, žemės teršėjai, šūdų gamintojai, pagalvokite, ar tik ne laikas jums imti ir pamėginti šoko doktrinos: pyst ir pasiūlyti nemokamai muilo, jeigu perki šampūną, arba nemokamai šampūną, jeigu perki muilą. Taip po truputį, po truputuką, gal reiks pirkti tik vieną prekę, kad gautume visą „pakedžą“ vonios reikmenų? O žinokite, litovciukai, dar sovietų sužaloti ir niekada neatsigavę, negalvoja apie tai, kaip kuo daugiau uždirbti – jie laukia nemokamų prekių, akcijų, Dieve, jie bet ką prisitems į namus, kad tik nemokamai būtų ir tai būtų galima „pačiupyti“. Keep in mind, biznesmenai.
Duoti žmogui nemokamai reikia kuo daugiau – kad pažiūrėtume, kada paskutinis anarchistas susigundys kelti BVP dėl dar daugiau prekių namuose, dėl didesnių namų, dėl gražesnių svajonių… Užsiimu Mefistofelio monais, bet iš faustiškų paskatų – eksperimentuoju su žmonių sielom.
Mano utopija tobula. Bet tokios ir turi būti utopijos. Sovietinio common‘izmo klaida buvo lubos. Aš siūlau skristi with no limit.
Pažaiskime, kas ką – daiktai žmones, ar žmonės daiktus. Nes dabar nei šis, nei tas – tingisi mokėti grašius už telefą, už netą ir t.t. Norisi kierkagoriško arba-arba varianto. Arba mes kylam iki svajonių, kurios didesnės už mus, arba visi mačiuliai/nausėdos/mauricai tegul užsi3,14sa su savo pasiūlymais kaip ir toliau išlaikyti jų sukruštus bankus.
Lauksim, kada čia atsivilks kitų šalių bankai ir kaip pasikeis dabar byzgiančios šitų ekonomikos guru plokštelės.
Viskas, kas būtina, – nemokama. O tai, kas nebūtina, tegul tampa neprieinama jokiam tinginiui. Viskas arba nieko. Au Caesar, aut nihil.
_________________________________________________________________________________
KaunoZinios.lt už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rubrikos “Tribūna” autoriaus nuomonė!
