Sveiki, aš Dora, man 28-eri metai, gimiau nepriklausomoje Lietuvoje dveji metai po valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Apie Sovietų Sąjungą girdėjau tik iš artimųjų pasakojimų ir skaičiau istorijos vadovėliuose. KaunoŽinios.lt redakcijos pavedimu pamėginsiu pasižiūrėti senus tarybinius filmus, kuriuos neturėdami kito pasirinkimo žiūrėjo mūsų tėvai ir seneliai ir pasidalinsiu įspūdžiais su jumis.
1967-ųjų metų filmas „Baubas“ – tai pirmasis bei ko gero vienintelis siaubo filmas sukurtas Sovietų Sąjungoje ir jis visiškai neprimena sovietinių komedijų, kurias aš aprašiau anksčiau. Čia veiksmas vyksta XIX amžiaus Mažojoje Rusijoje, kadangi ši kino juosta pastatyta pagal to paties pavadinimo Gogolio apsakymą, kuris buvo išleistas 1835 metais. Mažoji Rusija – tai buvusios Rusijos imperijos regionas, egzistavęs iki XX a. pradžios ir užėmęs dalį dabartinės Ukrainos teritorijos. Pats Gogolis – ukrainietiškos kilmės rusų rašytojas. Taigi šįkart užuot stebėję XX amžiaus antros pusės realijas Sovietų Sąjungoje, mes matome pasakojimą apie Carinę Rusiją ir jos žmonių gyvenimą.
Iš pradžių pristatomas pasakojimo pasaulis. Daugybė dvasininkų seminarijos jaunų ir nejaunų studentų šurmuliuoja priešais savo mokymo įstaigą. Ateina rektorius, juos šiek tiek pamoko ir paleidžia į miestą. Nė iš šio nė iš to atsiranda kadras, kaip seminaristai, paleisti nuo grandinės, lekia ir gaudo mergas, tačiau netrukus šis kadras prapuola į nežinią ir mes matome po laukus klaidžiojančius ir kelio beieškančius teologą Chaliavą, filosofą Chomą Brutą ir ir retoriką Tiberijų Gorobecą. Teologijos, filosofijos ir retorikos tais laikais mokydavo dvasininkų seminarijose.
Vėliau šie visi veikėjai užklysta į raganos namus, kuri priima juos nakvynei. Labiausiai nepasiseka filosofui Chomai Brutui, nes šiam tenka raganos kerai. Atpažinęs nelabąją Choma ją sumuša lazda ir sena baisi ragana staiga virsta į gražią panelę. Choma išsigandęs grįžta į seminariją, kur netrukus gauna iškvietimą kalbėti maldas už mirštančią turtingo aristokrato dukrą, kurią tą patį vakarą kažkas siaubingai sumušė.
Taigi taip prasideda Chomos vargai. Jis turi tris naktis išsėdėti prie karsto su numirėle ir kalbėti už ją maldas. Tačiau numirėlė naktimis virsta ragana ir bando nužudyti Chomą, padedama įvairių pabaisų, įskaitant ir patį baubą.
Leonidas Kuravliovas, vaidinantis Chomą Brutą, iki šiol gyvuoja, šiuo metu jam yra 84-erių metai. Aktorius gimė Maskvoje 1936-aisiais neturtingoje darbininkų šeimoje ir tikroji jo karjeros sėkmė prasidėjo 1964 metais, atlikus pagrindinį vaidmenį komedijoje „Yra toks vyrukas“, taigi Chomos Bruto rolę jis gavo praėjus nedaug laiko po pirmosios didžiosios sėkmės. Apskritai Kuravliovas pagarsėjo kaip komedijų aktorius. Per visą savo gyvenimą sudalyvavo beveik penkiasdešimtyje projektų.
Vos pradėjusi žiūrėti filmą, iškart pagalvojau, kad juosta buvo gerokai paveikta sovietinės ideologijos, t. y. sovietų požiūrio į krikščionybę. Pačioje pradžioje matome, kaip seminaristai dvasininkų seminarijoje duoda ožkai „skaityti“ Šventąjį Raštą, tokiu būdu vaizduojant, kad patys krikščionys nejaučia pagarbos savo tikėjimui. Taip pat vėliau matome, kad seminaristai yra dykaduoniai, girtuokliai, peštukai, veidmainiai. Visa tai man pasirodė kaip krikščionių pristatymas iš sovietinės perspektyvos. Tačiau teisybės dėlei verta pasakyti, kad ir pačiame Gogolio apsakyme jaunuoliai iš seminarijos nėra šventeivos. Pagal Gogolį, jie mėgsta ir taurelę pakilnoti, ir pasipešti, ir pavalgyti, ir parūkyti, tačiau vis dėlto apsakyme nėra scenos su ožka ir Šventojo Rašto niekinimu, be to, seminaristai yra pagarbesni, negu vaizduojama filme, nenusigeria tiek, negaudo mergų. Juokinga, kai Choma Brutas vadina savo moksladraugius „broliais draugais“, t. y. pridėdamas tą sovietų mėgstamą kreipinį „tavarišč“. Visa tai yra sovietinės ideologijos ženklai, kuriuos, manau, kiekvienam svarbu pastebėti, nepaisant to, ar filmas geras, ar ne.
Gogolis, rašydamas apsakymą, pasinaudojo folkloro motyvais, tačiau pats baubas, dar kitaip vadinamas Vijumi, yra grynai rašytojo vaizduotės vaisius. Tai Gogolio sukurta mitologinė būtybė, dar kitaip vadinama „gnomų vadu“, kuri gali nužudyti vien žvilgsniu. Jis sukrypusiomis kojomis, padengtas juoda derva ir vietoj plaštakų ir pėdų turintis suraizgytas šaknis, o jo akių vokai – neįtikėtino didumo. Taip Vijus yra vaizduojamas Gogolio apsakyme. Filme jis gerokai fantasmagoriškesnis ir primena voratinkliais apraizgytą tešlą su didelėmis musės akimis. Šis personažas filmo kontekste yra įdomus kaip pagonybės atributas, nors ir sugalvotas Gogolio, taip pat istorijoje vaizduojami ir kiti monstrai. Filme jie – vampyrai ir lavonžmogiai, suprask, zombiai, aplinkui skraido varnai, šikšnosparniai, laksto juodos katės, taigi šis pasaulis kupinas žmonių prietarų ir kūrėjo vaizduotės sukurtų personažų. Pati pasakojimo struktūra primena pasaką, kadangi veiksmas kartojasi tris kartus, kaip ir būna pasakose. Be to, viena iš pagrindinių veikėjų yra ragana. Įdomu yra stebėti pagoniškų folkloro motyvų ir krikščionybės susidūrimą. Pagoniškas tikėjimas savyje turėjo daug prasmingų detalių, kaip ir kiekvienas tikėjimas, tačiau neišvengta ir prietarų. XIX amžiuje krikščionių dvasininkinkai daugelyje valstybių bandė kovoti su kaimo žmonių prietarais, kurie buvo labai gajūs tuo metu, netgi jeigu Carinėje Rusijoje krikščionybė jau buvo įvesta nuo amžių amžinųjų. Taigi tarp žmonių sklandė fantastiniai pasakojimai apie senoviškas gamtos būtybes, netgi patys seminarijos studentai dievagojosi perkūno nutrenkimu (scena iš filmo) ir kartu vyravo neįtikėtina pagarba dvasininkų luomui – cerkvės (ar bažnyčios katalikiškose šalyje), ikonos, žegnonės, moterų raudos (kas greičiausiai yra itin rusiška tradicija), išsilavinimo įgijimas išskirtinai krikščioniškose institucijose, kunigystė kaip prestižinė profesija. Visa tai galima pamatyti filme.
Ši kino juosta, kaip ir minėjau, buvo išleista 1967 metais Sovietų Sąjungoje, vėliau taip pat parodyta ir Jungtinėse Valstijose, Argentinoje, Suomijoje ir Prancūzijoje. Joje vaizduojami elementai leidžia ją priskirti prie siaubo filmų žanro, nors, žinoma, techninės galimybės tuomet būdavo gerokai ribotesnės nei šiuolaikinių holivudinių filmų. Daugeliu atveju savo tikslą režisierius turėdavo pasiekti per montažą, pavyzdžiui, parodyti, kaip Choma Brutas skrenda su ragana ant kupros virš žemės arba kaip pranyksta kraujo lašas ant raganos skruosto, kaip viename kadre atsiranda trys versijos to paties žmogaus. Tačiau montažas Sovietų Sąjungoje buvo žinomas jau Eisenšteino laikais, laikotarpyje tarp pasaulinių karų.
Galime pastebėti daug teatrinių elementų, ypač galutinėje kulminacinėje scenoje, kai sukriošusioje cerkvėje, kur ragana bando nužudyti Chomą Brutą, pasirodo ištisa gvardija monstrų, kurie, atrodo, yra tik kostiumais persirengę aktoriai, sliūkinantys, ropojantys, kėblinantys vaizduodami monstrus, bet iš tikrųjų mums nekeldami siaubo. Pagrindinė priežastis, kodėl nei monstrai, nei grėsmingi gyvūnai, nei iš sienų kyšančios rankos, judantys griaučiai mums nekelia baimės, tai viso to akivaizdumas. Paprastai labiausiai bijome to, ko nematome ir nesuprantame. Vėliau siaubo filmų industrijoje režisieriai tai išnaudojo, tačiau 1967-aisiais metais kinas nebuvo pažengęs dar taip toli. Vis dėlto, mano nuomone, galima pagirti scenas su ragana – jos šiurpus juokas, baltas veidas, apšviestas nežemiška šviesa, turėjo atrodyti baisiai žmogui, dar nepratusiam prie specialiųjų efektų ir iš tiesų tiesiog besimėgaujančiam naujove, kurios jis anksčiau nėra patyręs.
Dar norėčiau trumpam grįžti prie Gogolio pasakojimo. Apsakyme jis rašo, kad Choma Brutas, besimokantis seminarijoje filosofijos ir dažnu atveju vadinamas ponu Filosofu, priima gyvenimą gan filosofiškai ir teigia, kad „žmogus negali išvengti savo likimo“, todėl visa, kas netikėto jam nutikdavo, jis priimdavo su tam tikru tingumu. Filme tai pamini kaimo moterys. Ir man atrodo neįtikėtinai ironiška, kad Choma Brutas vėliau tikrovėje išgyveno savo žodžius – nepabėgo nuo savo likimo. Tai, manau, yra užslėpta Gogolio išmintis, kad ko žmogus tikisi iš gyvenimo, tą jisai ir gauna.
Žiūrėti filmą:
Apibendrindama galėčiau teigti, kad 1967-ųjų Gogolio apsakymo „Baubas“ ekranizacija buvo ne tokia baisi ir kupina įtampos kaip, tarkim, pats apsakymas, tačiau manau, kad žmogui, kuris niekados nebuvo matęs siaubo filmo, ji turėjo padaryti įspūdį.
Taip pat skaitykite: Laiko mašina, arba sovietiniai filmai jaunosios kartos akimis: „Sėkmės džentelmenai“
