"Vesper" plakato fragmentas

Nepaprastas kinematografinis grožis ir nebeatpažįstami Lietuvos miškai – pirmieji žodžiai, kurie ateina į galvą pažiūrėjus ką tik kino teatruose pasirodžiusį Kristinos Buožytės ir prancūzo Bruno Samper filmą „Vesper“. Šie du režisieriai, prieš dešimt metų kartu kūrę dar vieną filmą, pavadimu „Aurora“, ir vėl susitiko bendram projektui. Tarptautinė kūrybinė filmavimo komanda, profesionali britų aktorių vaidyba, nuodugniai apgalvotas siužetas – tai tik keli elementai, darantį šią mokslinės fantastikos juostą ypatingą.

Filmo pasakojimo prielaidos, atrodo, gan realistiškos: mokslininkai, norėdami pasiekti progresą, pasinaudoja genų inžinerija ir netyčia sukuria įvairiausių virusų bei bakterijų, kurios ne tik sunaikina pasaulio ekosistemą, įskaitant augalus ir gyvūnus, bet ir išnaikina didžiąją dalį žmonijos populiacijos. Išgyvena vos keli ir jie spiečiasi į mažas bendruomenes, dėl maisto trūkumo vos sudurdami galą su galu. Mat pasaulio galios svertus dabar laiko „Citadelė“, kuriai priklauso vienintelės žmonijai likusios sėklų rūšies atsargos. Kadangi visiems šių maisto atsargų neužteks, kova dėl būvio žiauri – niekas nieko už ačiū neduoda ir retas atvejis, kad vienas žmogus parodytų gerumą kitam. Stebėtina, kaip kas nors išvis liko gyvas.

“Vesper”filmo kadras

Tokiomis aplinkybėmis susipažįstame su filmo heroje Vesper (Rafiella Chapman) – maištinga 13-os metų mergaite, kuri nenori pasiduoti savo varganam likimui ir pasitelkdama aštrų protą daro mokslinius eksperimentus – ji bando sukurti gyvybę, kuri padėtų jai su tėvu išsimaitinti. Vesper tėvas Darius (Richard Brake) tarnaudamas „Citadelės“ armijoje liko visiškai paralyžiuotas, praradęs balsą ir gebėjimą judėti. Tačiau jis vis dar turi sąmonę ir gali kalbėti per senovišką sklandantį droną, kuris visur lydi Vesper.

“Vesper”filmo kadras

Mergaitės motina vis dar gyva, tačiau ji juos paliko prieš metus kartu su piligrimais, paslaptingais vualiais veidą dengenčiais keliautojais, kurie renka metalo ir kitokį laužą. Vesper lieka viena prižiūrėti tėvą ir šeimos ūkį. Dar netoliese gyvena Dariaus brolis Jonas (Eddie Marsan), tačiau jo ketinimai – blogi. Nors jis nesikiša į atsiskyrėlių giminaičių reikalus, mezga verslo santykius su „Citadele“. Jo pagrindinė prekė – vaikų kraujas, taigi savo mažame ūkelyje jis turi visą haremą žmonų, kurios jam gimdo vaikus. Jonas labai norėtų, kad ir Vesper prisidėtų prie jo didelės „šeimos“, tačiau Vesper per daug protinga, be to, ji turi rūpintis savo prie lovos prikaustytu tėvu.

“Vesper”filmo kadras

Priešprieša tarp Jono ir Vesper auga. Ji negali baigtis geruoju. Katalizatoriumi tampa Kamelija (Rosy McEwen) – jauna baltapūkė mergina, kurią Vesper sužeistą randa miške. Priešingai nei bet kuris šios apokaliptinės visuomenės narys, mergaitė nusprendžia pasirūpinti nelaimėle ir parsiveda ją namo, kad galėtų sutvarstyti žaizdas. Išaiškėja, kad ji yra kilusi iš „Citadelės“, o jos žaizdos gyja ne visai taip, kaip paprastų žmonių. Vesper svajoja, kad Kamelija nusivestų ją į „Citadelę“ ir tada Vesper ten taptų mokslininke. Aišku viena – naujoji būtybė pakeis mergaitės likimą amžiams.

“Vesper”filmo kadras

Per visą kino kelionę mane lydėjo nepakartojami vaizdai ir su jais deranti užburianti muzika. Juosta labai kinematografiška, kamera, atrodo, juda tobulu laiku tobuloje vietoje ir visas filmo braižas man priminė lietuviško kino melancholiją, sumišusią su šalta skandinaviško kino aura. Tačiau šįkart šis lietuviškas braižas, greičiausiai atėjęs iš Buožytės, nėra nei depresyvus, nei perspaustas, o labiau primena mistišką Lietuvos gamtos dvasią, kuria ji apsitraukia rudenį. Lietuvos miškai lapkričio gūdumoje suteikia filmui siurrealaus niūrumo, kuris pagaliau kelia kažką daugiau nei nusivylimą, ir dera prie apokaliptinės tematikos.

“Vesper”filmo kadras

Mokslinė fantastika visada turėjo tą ypatybę sukurti ištisus naujus pasaulius su įstabiomis, nematytomis, protu nesuvokiamomis detalėmis. Ir šįkart genetinės inžinerijos kontekste matome naują gyvybę – įvairių formų, tekstūrų, švytinčią, tačiau neabejotinai pulsuojančią. Atrodo, lyg miškas turėtų savo charakterį, jame gyventų įvairiausi veikėjai, aplipę medžius, diržovemį ir išlikusių žmonių buitį. Visa kūrybinė komanda privalėjo turėti lakią vaizduotę, kad sugebėtų sukurti ištisą naują dimensiją.


“Vesper”filmo kadras

Ne tik savo niūrumu, tačiau ir kitais aspektais filmas nepanašus į holivudą. Žinoma, jam būdinga visuose pasakojimuose dominuojanti struktūra, kurioje iš pradžių sukuriamas įprastas pasaulis, kiekvienas veikėjas turi savo rolę ir galiausiai vis tiek pasirodo į nuotykius šaukiantis kvieslys, šiuo atveju – Kamelija. Tačiau „Vesper“ siužetas nėra nuspėjamas, o veikėjų motyvacija – pakankamai stipri. Yra blogiukai, yra geriečiai ir yra sumišę personažai, kurių charakteris – ne visai nuspėjamas dėl praeityje patirtų traumų. Žiūrovas mato, kad filme, kaip ir gyvenime, būna praradimų, ne viskas visada klojasi taip, kaip norisi, tačiau viltis galiausiai vis tiek išlieka. Turbūt geriausia, ką galima pasakyti apie filmus ir ką galima pasakyti taip pat apie šį filmą, tai kad norisi žiūrėti toliau, o per dažną sceną sukyla įtampa, užuojauta, šokas, išgąstis, džiaugsmas, t. y. filmas kelia emocijas, o tai ir yra viena iš pagrindinių visų meno kūrinių funkcijų.


“Vesper”filmo kadras

Verta pabrėžti, kad beveik visos detalės šioje kino juostoje yra išpildytos – jos svarbios atskirai ir susijusios su bendru kontekstu. Akis užkliuvo vos už poros dalykų, kaip piligrimų personažas, kuris man pasirodė ne visai aiškus, ir pati Kamelija, kurios elgesys kartais būdavo prieštaringas ir nelogiškas, turint omeny jos prigimtį, apie kurią daugiau sužinosite patys pažiūrėję filmą. Žiaurios ir įtikinamos buvo smurto scenos, tačiau pedofilijos šešėlis man pasirodė per daug šlykštus ir perteklinis. Vis dėlto gali būti, kad ši pasakojimo detalė pasirinkta motyvuotai, norint parodyti vaizduojamo pasaulio žiaurumą ir negailestingumą bei išsamiau nupiešti personažų charakterius.

Filmas neabejotinai pasižymi emociniu gyliu, o pagrindinės propaguojamos vertybės netgi atėjus pasaulio pabaigai išlieka šeima ir viltis. Savo kino juosta kūrėjai teigia, kad netgi atėjus armagedonui žmogus pasirodys ne tik kaip bet kokia kaina išlikti siekiantis gyvūnas, tačiau ir kaip atjaučianti, jaučianti ir svajojanti gyva būtybė.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: