Niekas nebūtų patikėję, kad serialas apie pasaulinę pandemiją, paremtas kompiuteriniu žaidimu, vos nuvilnijus pasaulinei pandemijai tikrame gyvenime, susilauks tokio pasisekimo, tačiau tai oficialu – „The Last of Us“ tapo pirmuoju 2023-ųjų serialu, kuris sulaukė beveik tokio paties pripažinimo kaip praeitais metais pasirodę „Drakono namai“.
Pagrindinius vaidmenis atlieka čilietiškos kilmės amerikiečių aktorius Pedras Paskalis, sužibėjęs tokioje televizijos produkcijoje kaip „Narcos“ ir „Sostų karai“, ir taip pat „Sostų karuose“ vaidinusi Bela Ramsi. „The Last of Us“ Paskalis atlieka širdplėšos draskomo tėvo ir žudiko vaidmenį, o Bela vaidina aštrialiežuvę našlaitę Elę Viljams, kuri norėdama pamatyti pasaulio pabėga iš valstybės apmokamų karių internatinės mokyklos, o vėliau išaiškėja, kad ypatinga ji būtent tuo, kad jos kraujas – tai slaptas priešnuodis nuo pasaulį apėmusios pandemijos, kuriai, manyta, priešnuodžio nėra.
Pasakojimo prielaidos mums ne tokios ir svetimos. Pamažu visuose Žemės kampeliuose vienu metu pradėjo plisti grybelinė infekcija. Pasak ekspertų, šis grybelis negali įsitvirtinti žmogaus kūne, tačiau jis mutavo, įsisuko į maisto produktus ir jau kitą dieną iš ryto pasaulį ištiko visiškas krachas – žmonės pradėjo virsti tikrais monstrais, kurie ėda sveikuosius ir taip juos užkrečia. Vienintelė išeitis – subombarduoti miestus.
Šiomis aplinkybėmis, vos 2003 metais prasidėjus tariamai pandemijai, karo veteranas Džoelis praranda savo vienintelę dukrą – jis nesugeba jos apsaugoti nuo pavojų. Vėliau matysime, kad jis dar ilgą laiką negali susitaikyti su skaudžia netektimi. O laiko praeina nemažai – 20 metų. Ir mes nusikeliame į 2023-iuosius, kurie atrodo visiškai kitaip nei anksčiau – civilizacija yra žlugusi, po pasaulį klaidžioja armija grybų užvaldytų zombių, o išlikusieji žmonės telkiasi karantininėse zonose, kurioms vadovauja karinės vadovybės, joms priešinasi maištininkai. Tokios tvarkos, kurią visada pažinojome, nebėra, ir iš esmės visi gyvena apokaliptinėje santvarkoje. Štai čia atsiranda Elė, kurios kraujas turi išgelbėti žmoniją, o Džoelis, taip jau išėjo, tapo jos gynėju, saugotoju ir vedliu, turinčiu nuvesti keturiolikmetę mergaitę į kitą šalies galą ir pristatyti atitinkamiems asmenims, kad šie išrastų vakciną. Taip prasideda jų kelionė.
Galima aiškiai justi, kad serialas yra paremtas kompiuteriniu žaidmu, nes kartu su Džoeliu ir Ele tartum keliaujame po virtualią apokaliptinę žaidimo realybę, kurioje norint pereiti į kitą lygmenį reikia patekti į kitą miestą arba kažką nužudyti. Vienintelis skirtumas tarp žaidimo ir serialo – tai dėmesys veikėjams ir jų emociniams išgyvenimams. Trečioje serijoje išvystame jautrią Bilo ir Frenko – tos pačios lyties poros – istoriją, kuri prasidėjo būtent apokalipsės aplinkybėmis, o penktoje serijoje atskleidžiamas Henrio ir jo kurčio mažojo broliuko Semo likimas, kuris neabejotanai yra kupinas tragizmo. Jeigu per pirmąsias serijas matome daug skerdynių, žudymo, sprogimų ir kitų veiksmo scenų, verčiančių mus abejoti, kuo šis serialas skiriasi nuo kitų apokaliptinių siužetų, galiausiai vis tiek patiriame, kad apokalipsės fone atsiskleidžiantys žmonių santykiai ir jų asmeninės tragedijos – neabejotinai yra raktas į žiūrovų širdis ir protus.
Pasak serialo kūrėjo Neilo Dakmano, jis nesiekė tiksliai atkurti kompiuterinio žaidimo tikrovės, tačiau tikslingai stengėsi susikoncentruoti į charakterių arką ir gilintis į tokius filosofinius klausimus kaip „Ar tikslas pateisina priemones?“ arba „Kokio dydžio bus tavo gentis apokalipsės akivaizdoje?“ Ar mes rūpinsimės tik savo šeima ir artimiausiais žmonėmis, ar vis dėlto žmogiškasis faktorius suveiks ir vis dar jausime užuojautą svetimiems, kai nežinai, kuo galima pasitikėti? Serialo kūrėjai neduoda vienareikšmiško atsakymo.
Taip pat kūrybinė komanda ne visai laikosi ir siužeto linijos, kuri driekiasi kompiuteriniame žaidime, mat kai kurių veikėjų likimas pakeičiamas, atsiranda ir naujų personažų. Internetinėje erdvėje homofobiškų asmenų buvo smarkiai užpulti gėjų poros personažai, nors jų istorija buvo vienas gražiausių momentų visose iki šiol pasirodžiusiose šešiose serijose.
Temos, svarbios šioje televizijos produkcijoje, yra universalios. Tai apie buvimą drauge, meilę, apie vienatvę, netektį, per didelį atsakomybės jausmą, traumas ir žaizdas, kurios amžinai su mumis lieka, ir, žinoma, mirtį. Nes mirtis yra visur ir visada. Na, tik gal apokalipsės metu ji šiek tiek labiau jaučiama.
Verta pažymėti, kad vienas iš kompozitorių, sukūręs pagrindinį serialo garso takelį, tai garsusis Gustavas Santaolala, taip pat žinomas dėl tokių filmų kaip „Babelis“, „21 gramas” ir “Biutiful”. Kaip teigė argentinietis, žiūrovai iš Lotynų Amerikos atpažins jo darbą, o mes neabejojame, kad ir likusi dalis pasaulio mokės jį įvertinti, nes būtent Santaolala garsėja dėl už širdies griebiančios, jausmingos ir jautrios muzikos. Ir seriale „The Last of Us“ galima pamatyti ne vieną sceną, kuri išspaus ašarą.
Apibendrinant, žiūrėdami serialą patirsite pojūtį tartum būtumėte išsiruošę į ilgą kelionę. Žinoma, šioje kelionėje patiriami nuotykiai gal ir ne visai malonūs, tačiau neabejotinai kelia emocijų.
