Daugelis tų, kas neatsimena senų laikų, ima pasakoti, kad ne viskas buvo tais laikais blogai. Neretai tą ima pasakoti ir senukai, kurie anais laikais prarado savo gyvenimą. Nes ne viskas gi buvo blogai – žmonės gyveno, turėdavo ir savo džiaugsmų, ir pasiekimų, ir gyveno gi. Išties gyveno. Pasižiūrėkim iš kitos pusės: nacių laikais irgi žmonės gyveno, ir daugelis jų pasakytų, kad gal ir ne viskas buvo blogai. Tokių kalbų irgi kartais galima išgirsti iš visokių veikėjų.
Išties žmonės gyveno visais laikais. Ir neretai netgi ir nežinodavo, kas vyksta. Naciai niekur neskelbė apie tai, kad žudo milijonus žmonių naikinimo stovyklose. Daugeliui išties atrodė, kad nieko tokio nevyksta, viskas ramu, na, gal kažkur toli karas, bet viskas baigsis ir vėl bus gerai. Gražios vasaros, laiminga vaikystė, meilė, džiaugsmai.
Kartais labai sunku suprasti, kad košmaras vyksta kažkur šalimais. Kartais labai sunku pripažinti, kad pats esi nukentėjęs nuo košmaro. Norisi turėti gerus prisiminimus, o ne tai, kas baisu.
Leni Riefenstahl, vokiečių režisierė – ji čia ruošiasi filmo „Triumph des Willens“ filmavimui. Ši moteris – tai viena iš garsiausių visų laikų propagandisčių.
Mes išties negalime gyventi pasaulyje, kuris mums nepriimtinas. Todėl mes norime tą pasaulį pakeisti. Norime, kad viskas būtų gražiau. Norime neatsiminti to, kas buvo bloga. Nenorime žinoti to, kas buvo baisu. Bet reikia. Reikia tiesiog tam, kad suprastume, kad galėtume taisyti klaidas ir nedaryti jų iš naujo.
Ir tokie mieli kačiukai, ir vaikai. Vaikai juk buvo laimingi. Juk negalima sakyti, kad viskas buvo blogai. Ir kačiukai buvo.
Kažkur niekam nežinant, buvo kankinami ir žudomi žmonės. Tokiais kiekiais, kad iki šiol nesigauna suskaičiuoti. Milijonai nukankintų ir nužudytų. Vaikų, moterų, senelių, vyrų. Išprievartautų moterų ir vaikų. Mirties laikas. Pragaro laikas.
Viskas kaip ir šiais laikais, tik technika senovinė. Norisi linksmintis, norisi leisti laiką taip, kad būtų gera. Nieko baisaus nevyksta. Kad ir kur nors Sudetuose ar šiaip kokiame nors kurorte. Tiesiog norisi jaustis gerai.
Ir kartu kažkur vyksta paralelinis gyvenimas. Atrodo, kad nieko baisaus nėra ir negali būti. Žmonės linksminasi. Kasdienis gyvenimas. Mažos ir didelės šventės. Ir valstybinės, ir asmeninės. Tiesiog gražus gyvenimas.
Kai matome vaikus, apsirengusius kariuomenę primenančiomis uniformomis, dar nekyla klausimas apie tai, kas daroma su vaikais, kurie tokiomis uniformomis neaprengti. Totalitariniuose režimuose viskas vyksta ne šiaip sau. Bet tos uniformos neatrodo siaubą keliančios. Ar ne?
Kad suprastumėte, kad gražūs prisiminimai, gražūs vaizdai ir pasakojimai visai nenusako šalyje buvusios realybės, aš jums čia duodu visokių nuotraukų. Tokių, kurias verta pažiūrėti. Tokių, kokių jūs gal būt niekad nematėte. Tiesiog suvokimui apie tai, kad klaikiausi režimai vaizduoja kitokius, negu yra. Suvokimui, kaip dviveidiškai būna pasakojama realybė.
Vaikystė juk visada laiminga, tiesa? Negalima sakyti, kad viskas buvo blogai. Būdavo vasaros stovyklos vaikams, užsiėmimai, šokiai. Vaikai turėdavo ką veikti.
Propaganda visada stengiasi perrašyti tikrovę. Ir žmonės tam pasiduoda – būtent todėl, kad daugelis baisių dalykų atrodo nepriimtinai baisiai. Nesinori galvoti apie karą, kuris gali kilti. Nesinori galvoti apie žudomus ir kankinamus žmones. Kai propaganda pasiūlo kažką švelnaus ir malonaus, mes tai priimame.
Visiškai paprasti žmonės gyveno nacių Vokietijoje. Tiesiog paprasti, kaip mes. Kažkas vyko šalimais. Nesinorėjo nieko apie tai žinoti.
1945 metais vokiečiai amerikiečių ir britų karinių vadų iniciatyva buvo masiškai varomi į koncentracijos stovyklas – specialiai pasižiūrėti tų lavonų kalnų, kuriuos paliko naciai. Kur neišeidavo, gyventojams priverstine tvarka buvo rodomi filmai apie Holokausto žudynes. Žmonės verkdavo, raudodavo. Paaiškėjo, kad absoliuti dauguma net neįtarė, kokie košmarai dėjosi visiškai čia pat.
Karl Hoecker, Aušvico koncentracijos stovyklos komendanto padėjėjas su SS Helferinnenor narėmis – to paties Aušvico lagerio darbuotojomis. Visi džiaugiasi po darbo dienos. Tą dieną, kai daryta ši nuotrauka, į Aušvicą atvežė 150 žydų. 33 iš jų buvo atrinkti darbams, o likę 117 buvo nužudyti.
Niekas nežinojo, nes žinoti tai buvo neįmanoma – tiesiog per baisu. Dauguma galvojo, kad gyvena tegul ir diktatoriškoje, tačiau visgi žmonių laisves bent kažkiek gerbiančioje šalyje. Dauguma įsivaizdavo, kad viskas tvarkoje. Kai kurie nujautė apie netoliese vykstantį košmarą, bet tiesiog nenorėjo galvoti, nes jiems buvo per daug baisu ir neįtikėtina, kad kažkas tokio gali vykti. Denacifikacija jiems atnešė supratimą apie tai, kas vyko išties.
Vaikystė juk buvo graži, tiesa? Vaikai buvo laimingi, žaisdavo, nebuvo jokių nusikaltimų, valdžia nebuvo bloga, pats Adolfas Hitleris visais rūpindavosi, ne taip kaip dabartiniai politikai?
Išties vyko košmaras. Visiškai šalimais. Visiškai baisus, nesuvokiamas košmaras. Žudynės, o paskui – nužudytųjų kūnų naikinimas. Tam, kad neliktų jokių pėdsakų. Ir propaganda.
Išsyk po karo amerikiečiai varė aplinkinių miestelių gyventojus į koncentracijos stovyklas, kad visi savo akimis pamatytų, kas vyko visiškai šalimais. Tie patys gyventojai turėjo ir laidoti nužudytuosius. Daugelis šitų vaizdų tiesiog neatlaikydavo. Žmonės tiesiog negalėjo patikėti, kad kažkur visiškai šalimais vyko tokie dalykai.
Viena ranka žudydamas žmones, kita ranka nacių režimas kimšo visiems propagandą, priversdamas tikėti, kad viskas gražu. Būtent tokia yra totalitarinių, nusikalstamų, kryptinga propaganda ir visišku melu besiremiančių režimų esmė: žmonės naikinami, o likusiems plaunamos smegenys apie tai, kad nusikaltėliai visiems atnešė laimę.
Vokiečių kariai (belaisviai) žiūri filmą apie nacių nusikaltimus, vykdytus koncentracijos stovyklose. Didelė jų dalis net neįtarė, koks siaubingas yra Hitlerio režimas. Jie žiūrėjo ir verkė, nes suprato, kiek daug buvo melo, nuslėptos tiesos ir nusikaltimų. Jie suprato, kad patys irgi tapo to paties režimo aukomis – išnaudotais ir bejėgiškais, paverstais to paties režimo rėmėjais. Filmus apie nacių nusikaltimus privaloma tvarka turėjo žiūrėti visi JAV okupacinės zonos gyventojai, be išimčių.
Nusikalstami režimai negali būti pateisinami. Anei niekaip. Jokiais vaikystės ar jaunystės prisiminimais, jokiomis fantazijomis, niekuo. Tie pateisinimai kyla iš tų pačių režimų vykdytos nusikalstamos propagandos – nusikaltėliai visada bando išbalinti save. Jei kažkas bando tokius režimus kad ir netiesiogiai teisinti ar ieškoti juose kažko gero – tai tik bando pateisinti nežmoniškus nusikaltimus.
Vaikai juk nieko nežinojo. Ir visgi nebuvo jiems taip blogai. Kažkas jais rūpinosi.
Kažkur vaikai dalyvaudavo nacių renginiuose. Hitlerjugendas ir uniformos. Laiminga nacistinė vaikystė. Partija ir jos pažadai. Šviesus rytojus. Kažkur kitur tuo metu vyko siaubas. Kiti vaikai tuo metu buvo kišami į dujų kameras. Bet apie tai juk niekas nežinojo. Nenorėjo žinoti. Negalėjo žinoti. Pernelyg baisu buvo net pagalvoti apie tai, kad kažkas tokio gali vykti.
Milijonai nužudytų žmonių. Senelių ir vaikų. Vyrų ir moterų. Nukankinti, o paskui nužudyti. Sušaudyti, nunuodyti dujų kamerose. Visa tai vyko tuo metu, kai kiti įsivaizdavo, kad viskas yra gerai. Kartais – visiškai šalimais.
Ne viskas tais laikais buvo blogai. Daug kas buvo tiesiog košmariškai, nesuvokiamai, neįmanomai blogai. Blogiau, negu išvis įmanoma įsivaizduoti. Košmaras ištiko ne tik tuos, kas buvo koncentracijos stovyklose. Košmaras ištiko ir tuos, kas bandė galvoti, kad viskas yra gerai.
Kažkur jau vyksta karas. Bet dar toli – tik 1940 metai. Viskas atrodo ramu. Ir norisi tikėti laiminga ateitim.
Nacių propaganda žudė tų žmonių sąmonę. Žudė beveik negrįžtamai. Tiems žmonėms irgi teko pergyventi košmarą – košmarą apie save. Tą košmarą, kai supranti, kaip baisiai, negailestingai ir kartu efektingai tau praplovė smegenis. Taip baisiai, kad pats to nesupratęs, pats nežinia kaip sutrypęs bet kokį savo žmogiškumą, tapai totalitarinio režimo rėmėju. Net negalvodamas, net neįtardamas, kad tokiu išties tapai. Žudynių rėmėju. Baisiausio nusikalstamo režimo teisintoju ir palaikytoju.
Karas vyksta pilnais tempais, žudynės – irgi. NSDAP organizacijos „Motina ir vaikas“ slaugės sveria kūdikius.
Pripažinti tokį siaubą – labai sunku. Labai sunku atsibusti iš saviapgaulės. Labai sunku išdrįsti pripažinti, jog vienaip ar kitaip susitaikei ar rėmei tą nusikaltėlių režimą. Labai sunku pripažinti, kad tavo protas, jausmai, sąmonė – visas tavo vidinis Aš buvo sumanipuliuotas šlykščiausiais propagandos būdais. Labai sunku pripažinti, kad eilę metų raminai ir apgaudinėjai save, sakydamas kad visos kalbos apie žmonių žudymą negali būti tiesa.
Vaikai visada yra vaikai. Netgi kai šalį valdo nacių režimas. Tiesiog vaikai. Vaikštantys į mokyklas, ieškantys vaikiškų pramogų.
Totalitarinė propaganda daro siaubingus dalykus. Vieni lieka nukankinti ir nužudyti, o kiti – praradę save pačius. Tai labai sunku suprasti. Tiesiog tai pernelyg baisu. Lengviau įsivaizduoti, kad mes tam atsparūs. Kad mūsų tokie dalykai negali paveikti. Kad nieko baisaus nėra. Kad nieko tokio nebuvo. Nebuvo. Buvo tai, kas buvo gražu. Nebuvo taip blogai. Ne viskas buvo blogai. Viskas buvo daug blogiau. Taip, kad sunku tai suvokti ir pripažinti.
Taip pat skaitykite: Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto
