Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Paskelbė: Data: 2011-12-22 12:36

Spausdinti | Komentarai

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus “septynis komunizmo stebuklus”, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Sovietmečiu visi turėjo darbą

Aš esu jau rašęs apie tai, kas per darbas buvo Sovietų Sąjungoje. Bet tai buvo daugiau palyginimas su Vakarais, su tuo fenomenu, kai už kelių mėnesių vakarietišką uždarbį galėjai nusipirkti butą SSRS. O čia aš pabandysiu paaiškinti kitą pusę reikalo.

Įsivaizduokite žmogų, kuris gyvena SSRS, kur numatyta baudžiamoji atsakomybė už nedarbą. Taip, buvo toksai baudžiamojo kodekso straipsnis, o nusikaltimas vadinosi berods veltėdžiavimu. Ir buvo numatyta kažkiek ten laisvės atėmimo už tai, kad nedirbi – gal koks pusmetis ar tai metai. Nors Stalino laikai, kai visa ekonomika buvo atvirai lagerinė, prie Brežnevo jau buvo nuėjusi užmarštin*, pati sistemos esmė išliko: ne darbas pasirenkamas žmogaus, o sistema žmonėmis naudojasi taip, kaip nori.

Tie, kas baigdavo aukštąsias, visada žinodavo, kad teks keliauti ten, kur juos paskirs. Neturi gerų pažinčių, tačiau mokaisi Pedagoginiame Institute? Gerai, važiuosi dirbti į Kalabybiškes. Ir dirbsi ten mokytoju iki pat pensijos.

Kiti, kas nebaigdavo aukštųjų, žinodavo, kad kur bedirbtum, visvien neuždirbsi. Na, nebent pakliūtum į Šiaurę, kur arktinėje zonoje, neįmanomomis sąlygomis dirbant, galima užsidirbti daugiau, nei įmanoma išleisti. Tuo tarpu bandantys dirbti ką nors patys, savo nuožiūra, būdavo gaudomi, įvardinami spekuliantais ir panašiai, o už tai sodinami. Leidžiama namudinė veikla buvo labai ribota, o ir leisdavo ja užsiimti tik nedarbo metu**. Pvz., auginti ir turguje pardavinėti gėles ar rinkti miške grybus ir pridavinėti į supirkimo punktus.

Darbas sovietmečiu dažnai būdavo nesąmoningas, nesąmoningai ir apmokamas. Neretas inžinierius gaudavo porą kartų mažiau, nei koks nors prie staklių stovintis darbininkas. Visgi būdavo retų išimčių: tie, kas sukdavo visokius pogrindinius biznelius, įsidarbindavo formaliai, kur nors šiltose vietose, kur nereikdavo lankytis. Kartais kokio nors kūriko ar kroviko darbas būdavo visai neblogas variantas: darbą nudirbdavo (ir atlyginimą pasiimdavo) kiti, o “įdarbintasis” galėdavo užsiimti kokia nors rimtesne veikla, pvz., prekiauti šmutkėmis kokiame nors moterų tualete (talkučkėje).

Tiesa, prie Andropovo buvo pradėtas gana neefektingas, bet šioks toks darbe nesilankančiųjų gaudymo vajus. Darbo metu užėjus į kino teatrą, buvo galima užsiraut ant milicininkų, draugovininkų ir dėdžių pilkais kostiumais, kurie paklausdavo, kodėl žiūri kiną tokiu metu. Neradusiems rišlesnio paaiškinimo, būdavo problemų. Kartą, kai pabėgęs iš pamokų, nuėjau į kiną, kaip tik ant tokių užsiroviau. Būčiau nesugalvojęs, ką pasakyti, bet kažkoks žmogėnas, kurį irgi tikrino, pasakė, kad moksleiviams atostogos. Matyt, visi tie tikrintojai buvo bevaikiai, nes šitas atsikalbėjimas suveikė.

Įsivaizduokit, ką galėtų pagalvoti lageryje esantis žmogus, kuriam sako, kad visi čia turi darbą? Sovietinė propaganda tai kartodavo kasdien, vis knisdama protą apie Vakaruose siaučiančią bedarbystę ir laimingą sovietžmogių gyvenimą. Bet kai šitai ištarė humoristas, visi suprato, apie kokį darbą kalbama. Ir ėmė juoktis.

Sovietmečiu visi turėjo darbą, bet niekas nedirbo

Žinoma, kad visi turėjo darbą. Jau aukščiau parašiau, kokį darbą. Visi buvo verčiami dirbti kur nors, būtent taip, kaip juos priversdavo. Žinot, ką man tai primena? Vėlgi, koncentracijos stovyklą. Balys Sruoga savo “Dievų miške” aprašė pačią tokio darbo ir jį dirbančiųjų esmę: niekam nesvarbu, koks tavo darbo rezultatas. Visi vertinimai – tik formalūs. Dirbama ne tam, kad kažką pavyktų padaryti, o tiktai tam, kad atrodytų, jog dirbi. Rusai netgi tokį posakį turėjo: “ров копать от забора до обеда”.

Balio Sruogos klipatėlės būtent taip ir dirbdavo: svarbu judėti, kažką daryti, kuistis, sudarant prižiūrėtojams darbo įspūdį. Ir tai – vienintelis būdas išgyventi. Nes tie, kas bando dirbti realiai, tiktai iššvaisto savo jėgas. Žinoma, stagnacijos laikai jau toli gražu neprimindavo koncentracijos stovyklų (kurias primindavo Stalino laikų kolūkiai). Tačiau pati ta esmė išliko: ne rezultatai svarbūs, o tiktai vaizdavimas, kad kažką darai, dalyvauji veikloje. Tik jau darbą imituodavo ne tik tie, kas apačiose, bet ir aukštus postus užimantys veikėjai. Tas visuotinis reikalingos veiklos imitavimas tapo sistemos dalimi.

Sovietinė sistema tik formaliai skelbdavo esą kažkokių rezultatų reikalingumą – tam būdavo rengiamos tokios akcijos, kaip penkmečiai per keturis metus, šeštadieninės talkos, socialistinio lenktyniavimo renginiai su visokiais apdovanojimais (apdovanojimai būdavo tokie pat neprasmingi – ženkleliai, pagyrimo raštai vimpelai, kurie paskui būdavo kabinami tualetuose) ir taip toliau, ir taip toliau.

Šiais laikais panašiai dirba kai kurių valdiškų, vis dar sovietmetį menančių kontorų darbuotojai: svarbu ne dirbti, svarbu vaizduoti, kad dirbi.

Juokas visada kyla, kai kažkas pasako draudžiamą tiesą. Karalius nuogas. Darbas, kuris beprasmis – argi tai darbas?

Nors niekas nedirbo, normos būdavo vykdomos 100 procentų

Normos… Išties tai buvo planai (normos išties reiškė porą kitų skirtingų dalykų). Planas – tai buvo žodis, kuris turėjo tiesiog maginę galią, jo pavartojimas būdavo nelyg burtai. Nesvarbu, ar kažkas prieštarauja sveikam protui, ar ne, reikia vykdyti planą. Plano komitetas buvo įstaiga, kuri lėmė viską, kas tik būdavo gaminama, parduodama, vartojama ar šiaip išmetama į šiukšlynus.

Aš prisimenu tokią velniškai greitai po Nepriklausomybės atgavimo užsilenkusią Vilniaus įmonę – Kuro Aparatūros Gamyklą. Ji gamino praktiškai visas Sovietų Sąjungos dyzelinių variklių sistemas, kur reikdavo didesnio tikslumo ir kruopštumo. Tai buvo įprasta Sovietų Sąjungoje – kokybės reikalaujančias gamyklas statyti kažkur Pabaltijyje, nes čia buvo kiek aukštesnė gamybos kultūra. Taigi, aukšto slėgio dyzelinio kuro siurbliai buvo gaminami Vilniuje. Tai labai tikslūs įrenginiai, kai kurioms jų detalėms pakakdavo dešimtadalio milimetro nuokrypio, kad siurblys neveiktų.

Labai gerą dieną tų pagamintų siurblių broko dalis svyruodavo apie kelias dešimtis procentų, su sąlyga, kad niekas nespausdavo ir darbuotojai turėdavo laiko. Tačiau artėjant ketvirčiui prie pabaigos, imdavo spausti planas. Ir tada visi patobulindavo procesą: pvz., kai kurias surenkamas dalis, kur surinkt būdavo sudėtingiau, užkaldavo vieną ant kitos plaktukais. Deformacijos būdavo tokios, kad tie kuro siurbliai iš juos gaunančių gamyklų keliaudavo į šiukšlynus, net nebandant jų įmontuoti į traktorius ar tankus: broko dalis produkcijoje sudarydavo lygiai 100 procentų.

Kokybės kontrolieriams būdavo nuleidžiamas įsakymas broką praleidinėti. Gamykla vykdydavo planą. Ir visi žinodavo, kad visi užsakovams išsiųsti kuro siurbliai neveiks. Įsivaizduokite, per mėnesį gamykla pagamina kokius 10000 (taip, dešimt tūkstančių) kažkokio modelio kuro siurblių, o iš jų – nei vienas neveikia. Bet visa tai gaminama ir siunčiama užsakovams.

Sovietmečiui pasibaigus, Kuro Aparatūros Gamykla užsilenkė neįtikėtinai greitai: net pinigų nemokančios skaičiuoti ir valiutos neturinčios Kirovo ir Minsko traktorių gamyklos tiesiog primetė, kad geriau gaminti važiuojančius traktorius su 10 kartų brangesniais vakarietiškais kuro siurbliais, nei dėti į juos siurblius, pagamintus Vilniuje. Nors formaliai tų siurblių charakteristikos buvo labai panašios, iš Lietuvos geriausiu atveju buvo įmanoma gauti vos nedidelę dalį darbingų.

Sako, vėliau Kuro Aparatūros Gamykla pasiskaičiavo, kokia būtų kokybiško kuro siurblio savikaina ir gavosi, kad jis būtų kelis kartus brangesnis už analogišką vokišką. Viskas – dėl broko: jo dalis mūsiškėje gamykloje buvo keletą tūkstančių kartų didesnė. Kaip nors sumažinti broko dalį, man rodos, jie nei nebandė. Iki kokių nors procesinių valdymų jiems buvo kaip vėžiu iki Magadano.

Gal lengviau bus įsivaizduoti kitą pavyzdį: visose parduotuvėse būdavo pietų pertrauka. Kiek atsimenu, tarp 13 ir 14 valandos. Ar galite įsivaizduoti, kad šiuolaikinis supermarketas užsidarinėtų pietų pertraukai? Tai kad šito maža nepasirodytų, būdavo dar ir sanitarinės dienos. Maisto prekių parduotuvėse būdavo, berods, antradieniais. Įsivaizduokite, kad dabar šalia jūsų esantis supermarketas antradieniais nedirba***. Smagu?

Jei jau sugebėjote įsivaizduoti taip dirbančias parduotuves, tai dar įsivaizduokite ir ten dirbančias pardavėjas, kurios visiškai nesivaržo aprėkti pirkėjo, visiškai nesirūpina jokiu aptarnavimu ir yra, kaip čia pasakius… Aš elementariai nežinau, kaip tai paaiškinti. Šiais laikais panašaus chamiškumo darbuotojai elementariai neegzistuoja, aš net nežinau, su kuo tai palyginti. Na, tiesiog įsivaizduokit ir viskas.

Ar galima tokį sisteminį mėšlą pavadinti darbu? Abejoju. Visiems būdavo akivaizdus tokios veiklos beprasmiškumas. Tačiau planas būdavo vykdomas ir netgi viršijamas – absurdiškai, gaminant didžiulius kiekius niekam nereikalingo šlamšto, broko, etc., kuris paskui dar būdavo per prievartą pardavinėjamas parduotuvėse, prikabinant prie einamų prekių (reikia vekavimo dangtelių slovikams? Pirk kartu ir kaliošus. Taip, taip.).

Beprasmiškumas linksmas visiems, tačiau jis yra tiesiog isteriškai juokingas tiems žmonėms, kurių darbas būtent toks beprasmis ir yra.

Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo

Parduotuvėse buvo kažko. Gal ne visose ir ne visko. Pavyzdžiui, visada būdavo kaliošų, vėlgi, kokiais 80 procentų – su defektais. Sklandė toksai anekdotas apie tai, kokie puikūs yra amžinai nauji “Inkaro” batai: per dvi savaites, per kurias būdavo galima pakeisti brokuotus batus, visada išlįsdavo koks nors defektas, kurio dėka būdavo galima tuos batus pakeisti į naujus.

Anekdotas buvo iš realybės. Aš pats, sykį sugalvojęs nusipirkti “Inkaro” kedus (buvo toksai išradimas jų, į dabartinius kedus net nepanašus), juos keičiau tris kartus. Paskutinė pora irgi buvo nekokybiška, padas atsiknojo jau po kelių dienų, tačiau tai galų gale buvo gedimas, kurį įmanoma pataisyti pačiam: susitvarkė, gerai užvarius “Moment” klijais. Tai buvo sėkmė, nes kiti broko atvejai būdavo iš tų, kurių namuose pataisyti neįmanoma: tai padas suskyla, tai siūlės pareina, tai dar kažkas.

Čia pridėsiu dar vieną gabaliuką žodžių žaismo: Brežnevo basanožkės. Taip vadindavo kiaulių kanopas, kurių būdavo įmanoma įsigyti parduotuvėse (tiesa, pas mus, Pabaltijyje, bet ne Rusijos gilumoje, kur net ir tokių dalykų nebūdavo). Su tomis basanožkėmis buvo susijęs prankas, kad sovietų pramonė padarė didžiausią išradimą, apstulbinusį net Japoniją: vienkartiniai batai, kuriuos savaitę nešioji, o kai į savaitės galą jau visiškai suplyšta – išsiverdi ir suvalgai.

Iš šito anekdoto apie vienkartinius batus žmonės žvengdavo nesulaikomai, nes jame buvo viskas: ir tos nevalgomos kiaulių kanopos, ir šūdini batai, ir neįtikėtinas Sovietų Sąjungos atsilikimas, ir visiems pažįstamas skurdas, iš kurio įmanoma tik juoktis.

O šiaip jau esu rašęs apie tą prekių gausą, kuri būdavo sovietmečio parduotuvėse, tad vargu, ar verta čia plėstis.

Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo

Štai čia prasideda jaunesniems žmonėms sunkiausiai suvokiama diskurso dalis: viena vertus, žmonės turėdavo. Antra vertus, skurdas ir nepriteklius buvo tokie visuotiniai, kad net ir ganėtinai neblogas pareigas užimantys valdžiažmogiai negalėdavo pasidžiaugti geru gyvenimu. Šitą visko turėjimą suprasti gali tiktai tie, kas susidurdavo su totalinio deficito ir blato reiškiniais.

Visiems suprantama, kad deficitas – tai prekės, kurių gauti gali tik kai kurie. Tačiau deficito rūšių būdavo labai daug, o kiekvienas, kas įstengdavo to deficito per kokį blatą ar pajokus gauti, visvien galėdavo gauti tiktai dalį to, ko reikia. Tarkim, Petras gali pasidžiaugti, kad jis gavo konservuotų “Globus” žirnelių, o Jonas gali džiaugtis, nes yra dar labiau išrinktasis, nes sugebėjo gauti servelato dešros*****. Bet nei vienas, nei kitas negavo nusipirkti “Šatrijos” džinsų, kuriuos gavo nusipirkti Antanas. Plačiau pažvelgus, visi lyg ir gauna kažko, kas yra deficitas, nepasiekiamas kažkam kitam, tačiau realiai – visi didžiąja dalimi ničnieko negauna, nes deficito rūšių pernelyg daug, o jo prieinamumas – pernelyg menkas.

Keistas paradoksas visu savo gyvenimišku įspūdingumu lieka suprantamas tiktai tiems, kas tuos laikus prisimena gyvai, tuo tarpu kitiems tai daugiau teoretizavimas. Galima suprasti, bet sunku suvokti.

Humoristų mestas į veidą sovietmečiu, jis tikrai šokiravo: visi žino, kad niekas nieko neturi, tačiau visi žino, kad kažko turi. Visi žino, per kokias eiles, blatus ir šiaip sėkmes teko tą kažką gauti, visi supranta, kad to kažko negavo daugybė kitų žmonių. Neturėjimas ir turėjimas viename. Disonansas, vėlgi sukeliantis juoką. Beviltišką ir piktą juoką.

Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama

Štai čia ir susiduriame su realybe, kai nieko neturi, o nori išgyventi: vienintelis būdas – gyventi, kaip nors apeinant sistemą. Žinoma, kad tai nelegalu, bet ką daryti? Aš rašiau jau apie sovietinį nusikalstamumą ir iš to išaugusį sovietinį mentalitetą. Tačiau visvien dar kartą užkabinsiu, bent šiek tiek iš kitos pusės.

Daugumai žodis “vagystė” sovietmečiu reikšdavo tik vogimą tiesiai iš žmonių. Tačiau didžioji dalis turto ir prekių buvo ne pas žmones, o pas valdžią. Ir čia jau vagystė buvo vadinama kitaip (išskyrus vagystes tiesiai iš prekybos vietų). Jei apie vagystę kalbėdavo kas nors iš valdžios atstovų, tai vadindavo jas socialistinės nuosavybės grobstymu. Tuo tarpu šiaip žmonės viską vadindavo kombinavimu.

Taip ir sakydavo: “sukombinavau tris maišus kombikormo”, “sukombinavau tris maišus cemento”, “susikombinavau tris dėžes paukščių pieno”. Išties kombinavimas būdavo įvairus: galima buvo tiesiog išnešti (ne pavogti, o būtent išnešti, pajuskit etinių imperatyvų skirtumą) iš mėsos kombinato dešrų, galima buvo susikombinuoti sunkvežimį malkų, davus girininkui 100 rublių, o galima buvo susikombinuoti ir šiaip perkant parduotuvėje, jei per blatą (pvz., pažįstamą pardavėją) gaudavai deficito.

Kita vertus, koks nors savo paties susigalvotas darbas pagal įstatymus jau buvo spekuliacija, grobstymas ar bent jau veltėdžiavimas (už visus šitus buvo atskiri BK straipsniai, o už grobstymą dideliais mastais buvo numatytas ir sušaudymas). Grobstymu galėjo tapti kad ir kokių nors gamyklinių atliekų perdirbimas. Pvz., iki bene kokių 1970 metų fotostudijų atliekos būdavo išpilamos į kanalizaciją, tačiau kai kurie fotografai susiprotėjo, kad iš jų galima išgauti sidabrą, kurį, savo ruožtu, parduoti per kokius nors menininkus, darančius papuošalus. Schema neretai veikdavo kuo gražiausiai, papuošalus gaudavosi parduoti net per valstybines parduotuves, tačiau laiks nuo laiko imdavo ir įkliūdavo kai kurie, gaudami rezultate kaip už grobstymą itin stambiais mastais. Dabartiniu supratimu, viskas būtų legalu, bet tuometiniai politrukai šnekėdavo apie kažkokį grobimą iš liaudies.

Aišku, daugiausiai prisivogdavo tie, kas turėdavo aukštus postus. Jau vėliau, kai vyko privatizacija, ji ne veltui buvo pavadinta prichvatizacija. Viršūnėlės tiesiog legalizavo savo veiklą pagal naujus įstatymus. Toks tas visuotinis vogimas sovietmečiu, kai visi viską turėjo. Tik tie, kurie sėkmingai vogdavo, tiksliau, kombinuodavo – tie ir turėjo viską.

Pabandykit įsivaizduoti, ką reiškė sovietiniam žmogui frazė apie tai, kad visi viską turėjo, bet, nepaisant to, vogė. Tai reiškė visai ką kitą. Žmonės viską turėjo tik propagandoje, kuri būdavo spausdinama laikraščiuose ir rodoma per TV. Realybė buvo greičiau atvirkščia. Būtent tie, kas vogė ar kombinavo, visgi šį tą turėdavo.

Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko

Aišku, būdavo vagiama ne iš kaimyno, o iš kokios nors gamyklos. Tačiau čia ir vėl susiduriame su jau aukščiau panagrinėtu fenomenu. Sovietinė propaganda skelbė apie tai, kad visiems visko užtenka, visi gyvena laimingi, kraustosi į naujus butus, važinėja naujomis mašinomis, puikiai maitinasi, sveikai gyvena ir taip toliau.

Realiai viskas buvo kaip tik priešingai, nei propagandoje: tais laikais pasiturinti vilniečių šeima turėjo aprūdijusį žigulį, kurio eilėje laukė 10 metų (ir tai per šiokį tokį blatą), gyveno šlykščiame blokiniame name, kur dviejų kambarių butą gavo po 15 metų stovėjimo eilėj (su dviem vaikais iki tol gyvenę viename bendrabučio kambaryje) ir turėjo kolektyvinį sodą, kuriame per vasarą patys auginosi bulves, pomidorus ir vištas. Maždaug taip atrodė pasiturinti vilniečių šeima. Ne vidutinė, o pasiturinti, priklausanti kokiam top 10 procentų. Primetat?

Tačiau įdomumas ne čia. Įdomumas visgi prekyboje ir deficite, dėl kurio kildavo perteklinio pseudopritekliaus fenomenas. Ta pati pasiturinti šeima sandėliuke laikydavo dėžę su kokiais 500 stiklainių dangtelių – sunkiai gaunamo deficito. Nes vieną kartą pasitaikė nusipirkti pakanakamai, o tie dangteliai buvo būtini, norint konservuoti kolektyviniame sode užsiaugintas gėrybes. Ten pat sandėliuke laikydavo ir kruopų atsargas, iš kurių išgyventi buvo galima kelis mėnesius. Ten pat laikydavo ir druskos atsargas, nes atsimindavo, kad prieš kelioliką metų druska buvo dingusi iš parduotuvių. Ten pat stovėdavo ir dėžė su krūva majonezo stiklainiukų (atsargos, kurias taupant, turėjo užtekti metams), nes nusipirkti majonezo įmanoma tik jei labai pasiseks. Ta pati pasiturinti šeima rūsyje laikydavo savo išsivirtų uogienių atsargas, kurių pakakdavo ištisiems metams, nes parduotuvėje uogienės išvis nebūdavo. Ir dar savo išsiaugintų daržovių atsargas, nes daržovės parduotuvėje būdavo supuvusios.

Tas atsargų kaupimo mechanizmas paprastas. Šiuolaikinė vadyba (ToC) sako, kad prieš kritinę gamybos grandį (t.y., prieš apribojimą) reikia turėti atsargų buferį, kuris būtų pakankamas, norint toje grandyje dirbti nepertraukiamai. Labai paprasta: jei turime siauriausią gamybos vietą, nuo kurios priklausomi bendri pajėgumai, o tiekimas į ją gali nutrūkti, mes tą siauriausią vietą turime apsaugoti. Tiekimo buferis turi būti pakankamai geras, kad gamyba nenutrūktų. Ir, kaip galime suprasti, bet kuris tiekimo buferis yra matuojamas laiku, kurio jo užteks, jei tiekimas nutruks.

Mūsų gyvenime mūsų buferis – tai maisto atsargos: jei jų pritruks, mirsime iš bado. Geresniu atveju gal ir nemirsime, bet turėsime maitintis sausa duona. Todėl apsimoka turėti šiokį tokį buferį namuose: kad ir tam, kad turėtum, ką užkąsti, jei nespėsi vakare užsukti į parduotuvę. Daugeliui gal geriau žinomas alkoholio buferis: jei vakare prasideda išgertuvės, alkoholio gali neužtekti, bet parduotuvės po 10 vakaro jo neparduos. Todėl reikia turėti tam tikras atsargas – tiekimo buferį.

Šiais laikais mes namuose laikome maisto atsargas, kurių pakaktų kelioms dienoms ir nesukame galvos: jei tik prireiks, visada galima bus nusipirkti. Tiekimas veikia puikiai, prekių yra įvairiausių, o grėsmė, kad kažko reikalingo negausime – labai menka. Kaip sakant, optimizuotas srautas, kaip kokioje Toyota gamykloje. Tačiau sovietų laikais situacija buvo visai kitokia.

Vidutinis pasiturinčios šeimos laikomas maisto buferis sovietmečiu sudarydavo keletą mėnesių (ypač ilgas būdavo retoms prekėms, pvz., tam pačiam majonezui), nes nuolat trūkdavo tai vienų, tai kitų maisto produktų. Vieną mėnesį gal būt galėjai be problemų nusipirkti parduotuvėje ryžių, tačiau būdavo, kad jie keliems mėnesiams dingdavo. Ką daryti, kai ryžių tiekimas į parduotuves toksai prastas? Ogi buferį, kurio užtektų tiems keliems mėnesiams. Kartą per mėnesį parduotuvėje pasirodo kokie nors padoresni žuvies konservai, tačiau greitai dingsta. Ką daryti? Ogi vėl buferį, kurio užtektų mėnesiui. Kartą per metus, rudeniop, parduotuvėse baigiasi cukrus. Ką daryti? Ogi aišku, kad turėti gerą cukraus buferį. Ir taip toliau, ir taip toliau. Jei taip paskaičiuosime visus buferius, kurių reikdavo pasiturinčiai sovietinei šeimai, gausis maisto atsargos, kuriomis maitintis galima ketvirtį metų.

Gyvenantys prasčiau turėdavo pasitenkinti mažesnėmis atsargomis. Jie neturėdavo kompotų, nekaupdavo geresnių (pvz., grikių) kruopų, bet net ir prasčiausiai gyvenantys laikydavo atsargas, kurių užtektų bent savaitei ar kelioms. Štai iš kur tasai stebuklingas priteklius, pilni sandėliukai ir šaldytuvai: krūvos atsargų, kylančių dėl nuolatinio, tiesiog neišgyvendinamo skurdo.

Taip, pats paskutinis punktas, apie tai, kaip visiems visko užteko, buvo juokingiausias: visi turėjo visko, turėjo didžiules atsargas. Kaip jiems galėjo ko nors trūkti?

Būtent tas paskutinis teiginys sovietinėje realybėje gyvenančiam žmogui ir sukeldavo didžiausią kognityvinį disonansą. Pakankamai stiprų, kad net ir tada pasidarydavo jau truputį nejuokinga.

 

—————

* Lagerinė ekonomika užmarštin nuėjo tik dalinai: Vidurinės Azijos kolūkiai ir toliau savo kolūkiečius saugojo, neduodami jiems pasų, o bandančius pabėgti – netgi gaudydami su milicija ir sargybomis. Urano kasyklose ir amžiaus projektuose, tokiuose, kaip BAM, dirbo kaliniai. Tačiau visgi poslinkis, pradėtas Chruščiovo, įvyko: iš lagerių ekonomikos SSRS pasuko į nomenklatūrinę ekonomiką. Ne tokią kraugerišką, tačiau stagnacinę.

** Vienintelė, tačiau labai elitinė išimtis, galėjusi faktiškai verslauti, buvo menininkai. Tačiau į sovietmečio pabaigą tai jau buvo toks uždaras klanas, kad į jį pakliūti normaliam žmogui praktiškai nebuvo šansų: reikdavo baigti atitinkamą aukštąją mokyklą, o paskui dar per visokius blatus įsirašyti į kokią nors dailininkų sąjungą. Dailioškė buvo tapusi labiausiai korumpuota LTSR aukštąja mokykla, kur pagal gebėjimus į kiekvieną kursą tebūdavo priimami ne daugiau poros-trejeto žmonių per metus. Visi kiti pakliūdavo tik per kraupiausią blatą. Į dailininkų sąjungą įstoti buvo paprasčiau: pagal taisykles, reikdavo būti surengusiam berods tris savo darbų parodas. Kabliukas čia buvo tas, kad parodas rengti turėjo teisę tiktai dailininkų sąjungos nariai. T.y., užburtas ratas, kurį norint sulaužyti, vėl reikdavo labai gerų pažinčių ir nemažų kyšių. Priežastis paprasta: tapęs kokiu nors dailininku, galėdavai užsiimti veik belenkuo. Ir savo darbus galėjai pardavinėti belenkam už belenkiek.

*** Sanitarinės dienos ne maisto prekių parduotuvėse dažnai turėjo labai specifinę paskirtį: tomis dienomis daugelis parduotuvių prekiaudavo specialiomis prekėmis, skirtomis specialiems žmonėms****. Būdavo galima pamatyti, kad parduotuvės durys atrakintos, tačiau už durų pastatyta kėdė (geresnėse vietose – speciali grandinė su lentele), užtverianti praėjimą. Tomis dienomis parduotuvė turėdavo ypatingų, pagerintų prekių, neretai ir už pagerintą kainą. Tokių prekių nusipirkdavo pirmiausiai partinė grietinėlė, o paskui – kai kurie kiti išrinktieji. Tą, kas likdavo, susipirkdavo pardavėjos, o paskui parduodavo iš po prekystalio pažįstamiems išrinktiesiems ar spekuliantams keleriopai brangiau. Dirbti prekyboje buvo labai pelningas užsiėmimas. “Parduotuvės vedėjas” buvo ne šiaip pareigos, o tikras titulas.

**** Su ta specialia prekyba būdavo ir kai kurių įdomesnių fokusų: viena iš ryškiausių istorijų buvo susijusi su brangakmeniais. Sovietų Sąjungoje dideliais kiekiais buvo gaminami sintetiniai rubinai ir safyrai. Vos jiems pasirodžius, buvo padarytas labai keistas, bet neabejotinai aukščiausios SSRS valdžios palaimintas fyntas: nuleistas nutarimas, pagal kurį natūralių ir sintetinių brangakmenių kainos padarytos vienodos, remiantis tuo, kad jie turį vienodą estetinę vertę ir yra vizualiai neatskiriami. Tačiau tuo pat pagrindu buvo sugalvota sutrejinta kainodara: visiems būdavo parduodami papuošalai su sintetiniais brangakmeniais, jų kainą nustatant kaip už natūralius, o išrinktiesiems būdavo tiekiami tokie patys papuošalai su natūraliais brangakmeniais. Tokių juvelyrinės parduotuvės gaudavo būtent sanitarinėmis dienomis. Bet buvo ir trečia, kraštutinai ribota grupelė (TSKP CK politbiuro nariai, respublikiniai partsekretoriai ir pan.), kuri galėdavo papuošalų nusipirkti su natūraliais brangakmeniais, tačiau už kainas, nustatytas kaip sintetiniams pakaitalams. Pasibaigus sovietmečiui, daugelis žmonių, norėjusių parduoti savo brangius rubinus, safyrus ir granatus, susidūrė su realybe: tie brangakmeniai buvo neverti nieko.

***** Servelatas berods iki šiol reguliuojamas specialiu kokybės standartu, kuris nėra taikomas kitoms dešrų rūšims. Tai susiję su tuo, kad visas šimtas procentų sovietmečiu pagaminamo servelato būdavo parduodama tiktai specialiose parduotuvėse arba padalinama per pajokus, pagrindinai tik labai labai rinktinei publikai. Dėl to sovietmečiu servelatas tapo tikru simboliu, žyminčiu prabangą, o taip pat ir neatremiamu kyšininkavimo instrumentu. Žmogus, turintis kelias dešimtis servelato dešrų, kelis šimtus rublių ir pakankamai gerą blato tinklą, galėdavo padaryti neįtikėtinus stebuklus, pvz., gauti paskyrą automobiliui, išsisukti iš kariuomenės (ar, pvz., kelialapio į Černobylį), etc.. Įsivaizduokite karalių, kuris savo rankose vietoj skeptro laiko dešrą – tai irgi paradigmos poslinkio pavyzdys: dabar tai atrodytų kvailu pokštu apie kokį nors karalių, tačiau sovietmečiu tai būtų suprasta, kaip pokštas apie servelato galią.

Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Rokiškiu Rabinovičium.

 
traffix.lt