Nebijokite, homofobai

Paskelbė: Data: 2016-05-03 09:13

Spausdinti | Komentarai

Panašu, kad šiandien Lietuvoje darosi populiaru viešai paskelbti: „taip, aš homofobė/homofobas, ir nebijau to pripažinti!“”. Nemažai komentuojančiųjų po Facebook renginiu „Visų šeimų diena 2016“ skelbėsi tokiais drąsuoliais. Išgirdusi tokį pareiškimą, o šiuo atveju, perskaičiusi komentarą socialiniuose tinkluose, aš visuomet susimąstau –  o ko jūs turėtumėte bijoti?

Mūsų visuomenėje buvimas homofobišku yra priimamas kaip norma.  Pasisakę prieš homoseksualų santuokas ir įsivaikinimą, prieš „demonstravimąsi“ (suprask, eitynes), pareiškę, kad „visi gėjai pedofilai“, ir panašiai, jūs greičiausiai išgirsite pritariantį minios baubimą, ir gausite milijoną „like‘ų“. Neišsilavinimas, stereotipinis mąstymas ir neapykanta kitoniškumui yra priimami mūsų visuomenėje yra absoliučiai normalizuoti dalykai.

Tad nebijokite, homofobai, dėl jūsų pasisakymų jums tikrai nieko blogo nenutiks. Greičiau atvirkščiai, kolegos, tėvai ir kaimynai jums paplos per patį, ir jūsų pačių „normalumas“ bus dar kartą neginčijamai užtvirtintas. Na, nebent kaip Ten Walls, jūsų gyvenimas sukasi ne tik provincialios Lietuvos teritorijoje. Tuomet gali būti, kad homofobiški pareiškimai sugadins jūsų karjerą. Bet tai, deja – tik retos išimtys.

Tad at ne absurdas yra viešai girtis savo drąsa, kuri pasireiškia tuo… jog bijai to, ko nesupranti?

Homoseksualumas, Lietuvos visuomenės daugumos nuomone, yra tokia baisi, nesuvokiama būsena, tokia radikaliai nuo „normalaus“ žmogaus gyvenimo nukrypusi situacija, kad kiekvienam heteroseksualui turėtų būti šlykštu apie ją net galvoti. Tai, žinoma, yra vadinama homofobija – įsivaizduoti, kad homoseksualumas yra kažkas nepaprastai skirtingo nuo tavo (heteroseksualo, greičiausiai) patirties, ir bijoti to skirtingumo, tarsi jis kiekvieną akimirką galėtų tave įtraukti prieš tavo valią.

Kartais net patys homoseksualūs asmenys, išaugę tokioje visuomenėje kaip mūsų, būna viduje homofobiški. Tai vadinama internalizuota, arba vidine homofobija. Girdėdami visus tuos baisius dalykus apie „pederastus“ aplink save, bet nepažindami tų dalykų savo elgesyje ir charakteryje, šie žmonės ima galvoti, kad iš tiesų – esama tokių baisių homoseksualų, kaip kad žmonės kalba, tik aš pats esu išimtis.

Toks žmogus, pavyzdžiui, yra Rokas Žilinskas. Šis žmogus sugeba vienu metu ir pripažinti, kad yra gėjus, ir teikti tokius įstatymo projektus, kurie iš esmės diskriminuoja homoseksualus. Štai neseniai su kolegomis politikais jis pateikė „Šeimos stiprinimo“ įstatymo projektą, kuriame teigiama, kad „vyro ir moters papildomumas yra šeimos, kaip pirminės ir prigimtinės bendruomenės bei palankiausios vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinkos kūrimo pagrindas“.

Akivaizdu, kad pagrindinis tokio įstatymo tikslas yra padaryti taip, kad homoseksualių žmonių šeimos būtų amžiams nurašytos kaip „nepalankios vaikams“ ir kaip „ne šeima“. Tarsi dabar jos dar nebūtų mūsų visuomenėje stigmatizuotos, priverstos gyventi paslaptyje, be jokių santuokos teikiamų teisių, dažnai ir skurde, o dažniausiai priverstos emigruoti ten, kur galės tinkamai pasirūpinti savo ir savo vaikų gerove. Ir viskas dėl to, kad, matyt, tos pačios lyties poroje partneriai vienas kitą nepakankamai… „papildo“.

Lietuvoje nėra patikimos statistikos apie homo, biseksualių žmonių šeimas, nes, dėl akivaizdžių aplinkybių, žmonės nelinkę prisipažinti, jog gyvena su tos pačios lyties partneriu. Visgi, jei gana rezervuotai skaičiuosime, kad kiekvienoje visuomenėje vidutiniškai yra apie 10 procentų homoseksualių asmenų, tai tos pačios lyties šeimų Lietuvoje statistiškai galėtų būti iki 50 000. Pagal 2012 metais darytą apklausą, 20 proc. šių šeimų (taip, jau dabar, šiandien, Lietuvoje) augina vaikus.

Tad minėtasis vadinamasis „šeimos stiprinimas“, kai iš šeimos sąvokos yra išbraukiamos dviejų moterų arba dviejų vyrų poros su vaikais ar be vaikų – tai tik žaidimas homofobinėmis klišėmis. Tai pataikavimas visuomenės daugumos nenorui bent kiek išlįsti iš savo nežinojimo, stereotipų ir mitų kiauto.

Šeimos „stiprintojams“ nerūpi tos šeimos, kurios neįtelpa į jų idealų šeimos modelį.  Reikia padėkoti būtent šitokioms ir panašioms „šeimos stiprinimo“ iniciatyvoms dėl to, kad tos pačios lyties žmonių poros, ypač auginančios vaikus, nėra visuomenėje lygiavertiškai vertinamos, susiduria su panieka ir diskriminacija.

Bet pasigilinkime į tą idealią „tradicinę šeimą“, kurią ginti yra labai „drąsūs“ dauguma mūsų politikų ir Facebook‘o komentatorių. Pagalvokime pavyzdžiui, kaip konkrečiai vyrai ir moterys vieni kitus „papildo“?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios“. Naujame įstatymo projekte, skirtingai nei Konstitucijoje, lyčių lygybė kažkodėl nėra pabrėžiama. Vietoj to, pabrėžiama, kad moterys ir vyrai yra, esą, tokie fundamentaliai skirtingi, jog jų vaidmenys šeimoje yra vienas kitą papildantys. Dar projekte sakoma, kad „šeimos narius siejančios teisės ir pareigos yra prigimtinės“. Ką tai konkrečiai reiškia? Ką daugiau, jei ne senus gerus lyčių stereotipus…

Tai reiškia, kad moteris turi gaminti valgyti, o vyras – įkalti vinį į sieną. Kad moteris turi prižiūrėti vaikus, o vyras – parnešti atlyginimą. Kad moteris turi būti jausminga ir rūpestinga, o vyras – tvirtas ir patikimas. Galų gale tai reiškia ir kad vyras kartais gali pamosuoti kumščiu, o moteris turi džiaugtis, kad „yra kas šeimoje dėvi kelnes“ ir tyliai kentėti, nes tokia jau jos prigimtinė dalia.

Juk mūsų visuomenėje, deja, būtent šitokie lyčių vaidmenys vis dar yra suprantami kaip prigimtiniai ir papildantys! Kaip tik tai, deja, ir yra tie „tradiciniai modeliai“, kuriuos privalo išmokti ir vėliau gyvenime atgaminti kiekvienas vaikas. Jeigu nuolat akcentuosime lyčių vaidmenis, tai greitai apskritai pamiršime, jog visų pirma iš abiejų tėvų vaikai mokosi bendražmogiškų vertybių, o ne lyčių vaidmenų. Ir kad auginame šeimose visų pirma ne berniukus ir mergaites, o žmones.

Tad ar ne seksizmas tuomet yra tos pačios lyties šeimų diskriminavimo pagrindas?

Gali būti visgi, kad  „tradicinės šeimos“ gynėjai su manimi čia pultų ginčytis, ir sakytų, kad svarbiausia visai ne lyčių klišės. Svarbiausia, jie sakytų, yra tai, kad šeimoje vyrautų sutarimas ir meilė tarp sutuoktinių, kad vaikais būtų rūpinamasi, bei vyrautų aiški vertybių sistema. Bet tokiu atveju, man vis norisi paklausti, kodėl iš tokio šeimos apibrėžimo iškrenta homoseksualių žmonių poros su vaikais? Jeigu mums klišinės lyčių normos, vyriškumo ir moteriškumo stereotipai nėra vertybė, kurią būtinai norime įdiegti vaikams, kuo būtent tuomet homoseksualios šeimos skiriasi nuo heteroseksualių šeimų?

Žinoma, kai kuriems atrodo, kad pats faktas, jog dvi moterys ar du vyrai negali kartu susilaukti abiejų biologinio vaiko jau iškarto diskvalifikuoja tos pačios lyties šeimas, padaro jas „nepalankias“ vaikams auginti. Taip manantys iš esmės tiki, kad vaiko „pagaminimas“ ir jo auginimas yra lygiaverčiai dalykai. Jie pamiršta, kad ne visos ir heteroseksualios poros gali susilaukti vaikų. Pamiršta jie ir tas istorijas, kai iš heteroseksualios meilės gimę kūdikiai paliekami likimo valiai ar sumetami į šulinį.

Tad kas iš tiesų kelia visuomenės daugumos baimę, kai jie galvoja apie homoseksualių žmonių šeimas ir įsivaikinimą, jei ne senas geras seksizmas ir lyčių stereotipai?

Žmonės dažnai mėgsta sakyti: „nesu homofobas/homofobė, tačiau nepritariu homoseksualų santuokoms ir įsivaikinimui“. Tai oksimoronas, absurdiškas teiginys. Nepritarimas tos pačios lyties žmonių gyvenimui kartu, ir/ar vaikų auginimui, yra pati gryniausia homofobijos išraiška, Mat ji kyla iš įsivaizdavimo, kaip jau minėjau, kad LGBT žmonės yra kažkuo iš esmės skirtingi nuo „mūsų“, „normalių“, heteroseksualių žmonių. Ir labiausiai jis susijęs su visuomenės daugumos nemariu tikėjimu lyčių normomis, moteriškumo ir vyriškumo idealais.

Homofobija yra įsivaizdavimas, kad homo, bi ar trans žmonės kažkodėl nemylės savo vaikų taip, kaip mylime „mes“. Kad jie ir vienas kito nemyli taip, kaip „mes“. Lygiai kaip ir fantazija, kad „jie“ įdiegs savo vaikams kažkokias neteisingas vertybes, kad sumaišys jų supratimą apie lyčių skirtumus, ar blogiausia – pavers juos homoseksualiais. Galų gale homofobija yra įsivaizdavimas, kad tavo paties gyvenimas yra vienintelis teisingas, tvarkingas ir doras, o kažkur egzistuoja kažkokie piktavaliai blogi „pederastai“, kurie gyvena kažkaip „iškrypėliškai“, ir kad tai gali kažkaip paveikti ir tavo gyvenimą. Galų gale tai ir įsivaizdavimas, kad tu pagal savo supratimą gali leisti arba uždrausti kitiems gyventi vienaip ar kitaip. Kad tu gali už kitus nuspręsti, kaip ir kada  jie gali ar negali auginti savo vaikus.

Homofobija yra save esme panaši į rasizmą ir ksenofobiją, nes tai (įsivaizduojamo) kitoniškumo baimė. Tai baimė, kad „kiti“ gyvena gyvenimą, kuris yra mažiau žmogiškas nei tavo gyvenimas. Baimė, kad „kiti“ atims iš tavęs tavo gyvenimą, ištvirkins tavo vaikus, sunaikins tavo vertybes. Dėl to tos pačios lyties žmonių šeimos Lietuvoje stigmatizuojamos panašiai kaip ir šeimos, kuriose vienas iš partnerių yra ne lietuvis, ypač, jeigu dar ir ne baltasis, o ką jau kalbėti, jeigu musulmonas. Mat tautinio, kultūrinio, ar „rasinio“ kitoniškumo baimė Lietuvoje yra ne mažesnė, nei baimė dėl seksualinės orientacijos…

Apskritai tai Lietuva, nepasaint didžiulės migracijos į Vakarus ir atgal, vis dar yra konservatyvi ir provinciali valstybė.  Tai žino kiekvienas, kuris nors kartą buvo iškišęs iš jos nosį, ar atsivertęs ne lietuvių kalba parašytą leidinį. Lietuvos visuomenė yra netolerantiška, seksistiška, ksenofobiška ir homofobiška. Nors konretūs pavieniai žmonės ir būna išsilavinę ir plačių pažiūrių, tačiau bendra visuomenės aplinka skatina uždarumą ir siauraprotiškuma, skatina ne mąstyti, o  tik kartoti kažkur seniai nugirstas klišes. Neaišku, kada tai pasikeis iš esmės.

Tad homofobai, nebijokite, reikšdami savo netolerantiškas nuomones – jūs esate mūsų visuomenės norma! Nereikia jokios drąsos būti norma ir sakyti tai, kas priimtina daugumai. Nereikia drąsos tam, kad niekintum mažumas, kurias ir taip niekina beveik visi.

Drąsos reikia tuomet, kai sakai kažką, kas prieštarauja normai. Drąsos reikia tam, kad kaip Rūta Meilutytė, išreikštum savo nuomonę net ir tuomet, kai ji prieštarauja tau artimiausių žmonių nuostatoms. Drąsos reikia, kad viešai prisipažintum, jog nesi „tradicinės“ lytinės tapatybės. Drąsos reikia, kad ateitum į LGBT vaikų turinčių tėvų grupę. Drąsos reikia tam, kad keistumeisi pats/pati ir keistum visuomenę.

Apskritai tai drąsos reikia daug kam, tik jau ne homofobijai.

Rasa Navickaitė yra Lyčių studijų doktorantė Vidurio Europos Universitete, Budapešte.

Manoteisės.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
traffix.lt