Emma Tammi – talentinga režisierė ir prodiuserė, kuri pripažinimo sulaukė už psichologinį siaubo filmą „Vėjas“ (2018), kuriame nagrinėjama izoliacija ir antgamtiniai elementai Amerikos pasienyje. E. Tammi gebėjimas kurti neįprastus ir verčiančius susimąstyti pasakojimus įtvirtino ją nepriklausomo kino pasaulyje, todėl režisierė kartu su žaidimo kūrėju Scott Cawthon puikiai perteikė mylimos žaidimų serijos „Penkios naktys pas Fredį“ esmę ir siūlo kvapą gniaužiančią istoriją tiek gerbėjams, tiek naujokams.
Filmo komandą reikėtų pagirti už didelį dėmesį detalėms atkuriant originalaus žaidimo aplinką ir veikėjus, nes nuo pat pirmojo kadro aišku, kad šis filmas nėra tik dar vienas populiaraus vaizdo žaidimo pasipelnymas – tai darbas atliktas su meile. Filme pasineriama į bauginančią ir nostalgijos pilną Fredžio Fazbio picerijos atmosferą: apleista užkandinė, neaiškūs garsai, menkai apšviesti koridoriai ir mirganti šviesa. Animatronika, sukurta įspūdingomis CGI technologijomis, yra šio šou žvaigždės. Jų keisti, gremėzdiški judesiai ir grėsminga aura, sukelią įtampą, kurią taip pamėgo žaidimo „Penkios naktys pas Fredį“ žaidėjai.
Dar vienas išskirtinis filmo bruožas – garso dizainas. Gilūs girgždesiai, mechaniniai ūžesiai ir šiurpą kelianti muzika, visa tai tik dar labiau prisideda prie kraują stingdančios siaubo filmo aplinkos. Meistriškai panaudota tyla ir „šokliai“ privers jus užgniaužti kvapą.
Filmo siužetas paremtas gerai žinoma kliše: naktinis apsaugos darbuotojas, kurį vaidina Joshas Hutchersonas, bando išgyventi penkias siaubingas naktis apleistoje picerijoje, kuri buvo uždaryta devintajame dešimtmetyje po paslaptingų vaikų dingimų. Nepaisant to jam vis nesiseka išlikti darbingam, nes jį ne tik kankina praeities šešėliai ir sielvartas, bet ir mažąją seserį nori iš jo atimti. Tačiau jam reikia šio darbo bei pinigų, kad neprarastų Abby globos. Kas slypi už Fredžio užkandinės durų ir ką Mike Schmitd turės padaryti, kad liktų gyvas sužinosite paržiūrėję filmą. Filmas meistriškai sustyguotas, todėl kiekvieną naktį baimė vis didėja. Gąsdinimai (angl. jump scares) panaudoti protingai ir saikingai, nepasikliaujant pigiais triukais, kad žiūrovai negalėtų atsitraukti nuo ekrano.
„Penkios naktys pas Fredį“ Joshas Hutchersonas vaidina pagrindinį veikėją Mike’ą Schmitd’ą. Jis įtaigiai ir tikroviškai perteikia žmogaus baimę ir stresą, kurį jaučia būdamas įkalintu apleistoje picerijoje. Pagalbiniai aktoriai, tarp jų policininkė Vanessa (Elizabeth Lail) ir Abby Schmitd (Piper Rubio), Mike mažoji sesuo, suteikia istorijai daugiau gilumo ir padeda emociškai įsitraukti į jų išgyvenimus.
Filmui sunkiai sekasi išlaikyti nuolatinį siaubo lygį per visą filmo eigą. Kai kurios scenos kartojasi, galbūt per daug tiksliai atkartoja žaidimo formulę. „Penkios naktys pas Fredį“ ne veltui uždėta švelni N-13 cenzūra, nes didžioji dauguma žiūrovų ir žaidimo gerbėjų yra vaikai ir paaugliai. Todėl itin smerkti filmo už tam tikrus siaubo elementų trūkumus nereikėtų. Iš kitos pusės pasakojimui būtų buvę naudingiau labiau išplėtoti personažus ir giliau atskleisti pagrindinę Fredžio užkandinės paslaptį. Tačiau nors ir lengvo siaubo istorija, ji vistiek yra verta peržiūros.
Nors šis filmas nėra siaubo žanro šedevras, jis neabejotinai įgyvendina žaidimo „Penkios naktys pas Fredį“ pasaulį ir unikalumą. Filmas neišduoda savo originalių gerbėjų, bet ir suteikia naujų detalių ir įdomių nukrypimų. Puikus aktorių pasirodymas, nepriekaištingas garso takelis ir bauginanti istorija – tai filmas, kurį būtina pamatyti tiek žaidimo gerbėjams, tiek siaubo filmų entuziastams.
